dalyvių atsiliepimai
Vidinio išgydymo programa „GYVASIS VANDUO“
Programoje supratau, kad mano problemos ir nuodėmės yra dažnos. Patyriau pasitikėjimą ir laisvę kalbėti, būti toks, koks esu. Tapau drąsesnis. Dievas išgydė iš kai kurių labai sunkių priklausomybių. Programoje dalyvavau su žmona, tai suteikė mūsų šeimai didesnę laisvę atvirai bendrauti ir pažinti vienas kitą. Tęsiu kovą su likusiomis priklausomybėmis, melsdamasis ir prašydamas užtarimo. Buvo labai naudingas atvirumas grupelėse ir didelis palaikymas su nuoširdžia pagalba.
Dievo veikimas pasireiškė per labai konkrečius būdus teikti man pagalbą: siuntė žmones, kurie padėjo įvardyti ir atpažinti netvarką mano gyvenime ir padeda išlipti iš įsisenėjusių mechanizmų konstruktyvaus bendravimo būdu.
Patyriau ašarų malonę, aiškumą, pasikeitė suvokimas apie save ir kitus.
Programa padėjo iš naujo atrasti Bažnyčios gyvenimą – iš naujo ją atradau per Kristaus kūno bendrystę. Iš naujo atradau ir pamilau Dievo galią gydyti per žmones, jų pasidalinimus. Po programos jaučiu, kad į savo trūkumus ir privalumus ėmiau žvelgti blaiviau, trūkumai nebeatrodo perdėtai dideli, o privalumai – „blaivesni“, suvokiu juos kaip Dievo dovaną. Itin vertinga buvo pradžia – malda už protėvius ir savo šaknis. Jaučiu, kad tai laisvina. Tęsiu pradėtą dvasinę kelionę kasdienėje maldoje. Stengiuosi atskirti dvasias – kas iš piktojo, o kas iš Dievo ir pagal Jo norus atkeliauja. Mokausi skaityti krikščionišką literatūrą (anksčiau jos stipriai vengiau), nes tikiu, kad ten galiu rasti labai naudingų dalykų. Ypač naudinga ir tikras malonių metas buvo šlovinimo laikas. Dėkoju už galimybę Dievą sutikti taip gyvai. Taip pat buvo labai naudingas grupelių laikas – labai daug išmokau klausydamasi kitų moterų pasidalinimų.
Didžiausias pasiekimas buvo, kad šios programos dėka galėjau ramiai, be jokio širdies skausmo atleisti tėvui. Tai yra didžiulis pasiekimas, nes visada Dievo prašydavau, kad padarytų jį negyvą, troškau tėvo mirties. O dabar net du kartus už jį pasimeldžiau! Dar programos dėka pradėjau šiek tiek keisti požiūrį į save. Nelaikyti savęs š..., - esu Dievo vaikas su nuopuoliais ir pakilimais. Pradėjau atleisti žmonėms, nelaikyti pykčio, nes supratau, kaip man tai kenkė. Pradėjau į viską žiūrėti paprasčiau, ir svarbiausia, pasitikėti Juo, nepasilikti vienai užsidarius. Labai naudinga buvo skaityti programos knygelę.
Dievas pradėjo, padėjo ir vis dar padeda ypatingai santykiuose su mama. Ypač skausmingai išgyvenau ir vis dar išgyvenu „virkštelės nukirpimą“, tad programos metu patikėjau galinti būti nepriklausoma nuo mamos, jos nuomonės ir kad mano nuomonė, nors ir kitokia nei jos, iš esmės negriauna mudviejų santykių. Tapau drąsesnė ir labiau pasitikinti savimi, dažniau drįstanti išreikšti savo nuomonę, manau visa tai leis vis labiau ir labiau gyti.
Šioje programoje iš arčiau pamačiau savo kieme gulinčius ne vietoje akmenukus, kuriuos pakėlus ir apžiūrėjusi maldoje, kartu su Jėzumi tas duobes lygindavome. Taip pat programa pakeitė požiūrį į save, padėjo pamatyti kas esu ir lengviau bei tvirčiau žengti žingsnius, susijusius su savimi pačia. Pradėjau kitaip žvelgti į atrastus gyvenimo akmenukus. Supratau, o gal net reiktų sakyti - įtvirtinau ir leidau Jėzui prisiliesti prie mano žaizdų, sužeidimų ir juos tvarkyti. Labai džiaugiuosi, kad galėjau dalyvauti šioje programoje ir manau, kad ją turėtų praeiti kiekvienas.
Programa praplėtė žinias apie santykius, stengiuosi vis dažniau išklausyti žmoną, ieškoti momentų, kada ji yra pasiruošusi išgirsti.
Pagerėjo santykis su vyrais ir savo tėvu. Tikėjausi stipresnių išgyvenimų, bet atrodo Dievas veikė labai švelniai ir pamažu.
Programos metu sugebėjau atleisti tėčiui bei paleisti jo pasirinkimus. Taip pat vis iš naujo ir iš naujo kovoti dėl skaistumo, tiek savo, tiek santykiuose. Stengiuosi skirti daugiau laiko Dievui ir maldai.
Svarbiausia buvo užtarimo malda ir realus jos poveikis gyvenime. Labai džiaugiausi dėl grupelės vadovių konkrečių „gyvų“ žodžių, padrąsinimų. Daugiau sužinojau apie save ir apie tam tikrų savo poelgių „šaknis“ bei priežastis. Galėjau atvirai papasakoti apie savo bjauriausias nuodėmes, dar geriau supratau savo padėtį ir nuodėmingumą. Labiau supratau, kas kliudo eiti pirmyn, kokios yra mano tikrosios žaizdos. Labai daug padrąsinančių įvykių, vaizdinių, situacijų, labai akivaizdžiai patvirtinusių Dievo vedimą. Labai džiaugiuosi šia programa – tai viena iš didžiausių dovanų mano gyvenime!Nežinau ar būčiau ištvėrusi savo gyvenimą ir situacijas, jei ne programa, - kassavaitinių susitikimų laukdavau kaip išganymo.
Įvyko susitaikymas su mama, atleidimas jai ir priėmimas, tokios, kokia ji yra. Važiuodavau pas mamą su malda ir prašydavau Viešpaties buvimo šalia. Pradėjau dažniau melstis esant problemiškiems pokalbiams,apėmus pykčiui ar kai kažkas įžeidžia.Atradau drąsos, pasitikėjimo savimi, gebu išreikšti savo nuomonę. Supratau, kad galiu daugelį dalykų ir situacijų atiduoti Dievui. Programa pakeitė santykį su mama, tėčiu - santykis tapo atviras, abipusiai supratingas, toliau vyksta gijimo procesas. Dėkoju Dievui ir atiduodu Jam tas situacijas, kurių negaliu pati išspręsti. Buvo naudinga pažvelgti į save ir savo vidų giliau.
Buvo ir yra labai svarbu, kad grupelės vadovų dėka, patyriau regėjimus. Tai mane labai suartino su Jėzumi. Be galo džiaugiuosi, kad tai patyriau. Man tai svarbu. Vertingos šlovinimo giesmės, kurios įvesdavo į vakaro programą. Labai svarbūs grupelės vadovųpasidalijimai. Ypatingi maldos vakarai prie Didžiojo Kryžiaus, kur vyko labai gilios, prasmingos vadovų vedamos maldos. Jos nepakartojamos. Paskatino ieškoti galimybės dalyvauti rekolekcijose, skaityti religinę literatūrą. Naudingi buvo liudijimai ir paskaitos.
Klausantis mokymų ir liudijimų, mokiausi kaskart vis labiau kreipti žvilgsnį į Jėzų. Labai daug atpažinau, kas manyje yra. Buvo svarbusatsigręžimas į vaikystę.. tėvus.. santykius... pradėjau žengti žingsnį į asmenį, su kuriuo nesinori bendrauti.
Dievas pakeitė visą mano gyvenimą – per programoslaikotarpį patyriau visą pokyčių paletę, kokią tik įmanoma patirti. Neįmanoma visko surašyti, bet dabar tikrai žinau, kad Dievasmane labai myli. Patyriau Jo begalinę meilę, kaip Jo sukurtas, lauktas, numylėtas vaikas- kaip JO dukra. Supratau, kad Jis mane tokią netobulą ir sukūrė, tokią, kuri gali suklysti ir Jis nepyksta, bet myli. Programa padėjo ne tik atleisti, bet ir paleisti, nes ilgą laiką jaučiau didelį pyktį savo skriaudėjams. Pakvietė eiti pas Jį gydytis, o ne vis dar teisti, kaltinti arba teisinti.
Malonė suvokti, jog nežiūrint mano nuodėmingumo, vis dėlto esu gera DOVANA. Klysti žmogiška, o turėti poreikius nėra gėdinga, tad mokausi atleisti sau ir nesureikšminti aplinkinių nuomonės bei priimti Tėvo meilę. Labiau suvokiu, jog esu mylima Tėvo dukra. Ir toliau laikausi skaistaus gyvenimo. Patiko liudijimai, jie per patirtį giliai įstringa atmintyje ir leidžia suvokti, jog būti silpnu ne gėda. Pradėjau liudyti Kristų savo artimai aplinkai.
Supratau, kad nesu tobulas, ir kad Viešpačiui nereikia kad toks būčiau. Už viską dėkoju Dievui. Šlovė ir garbė Tau Viešpatie! Pradėjau daugiau melstis, studijuoti Bibliją. stipriai patyriau gydančiojo Dievo veikimą, širdies perkeitimą. Gavau naują žvilgsnį į save ir kitus.
Supratau, kad neturiu išsikovoti ar užtarnauti meilės. Atradau savo sesę, su kuria santykiai buvo nutrūkę, pradėjo gyti mano žaizda nuo priklausomybės prie žmogaus. Pradėjau daugiau atsiverti kitam. Daugiau meldžiuosi.
Buvau užsidaręs, bailus, niekuo nepasitikintis, sužeistas vyras. Programos metu patyriau meilę, paguodą, išklausymą, palaikymą. Pradėjau atsipalaiduoti, nes mačiau, kad Dievas nori gydyti, esu Jam brangus. Atsirado drąsos atskleisti Dievui savo skausmus, neviltį, nebijoti, kad suklysiu. Ir Dievas ėmė gydyti, su kiekvienu nauju susitikimu darėsi vis lengviauišpažinti, kas sunku ir našta nukrenta, pasidarė nesvarbu, ką kiti pagalvos, o svarbu būti arčiau Dievo ir kitų, dingo neapykanta už skriaudas, o toje vietoje atsirado daugiau meilės ir pagarbos. Ačiū Dievui už šią programą, suteiktą pagalbą ir kryptį, kur eiti. Stengiuosi nepamiršti, ką Dievas padarė, kad galiu pas Jį eiti drąsiai, nebijoti atsiverti Jam ir visada prašyti pagalbos laiku ir nelaiku.
Dėkoju už seserišką ir brolišką palaikymą ir palydėjimą maldoje kiekvieną trečiadienį. Programose dalyvauju trečią kartą. Šį kartą Viešpats užtvirtino savęs priėmimą tokios, kokia esu, patvirtinimą, kad Dievui nereikia „tam tikros“ manęs, Jis nori jog atpažinčiau savo poreikius, klausyčiau širdies. Taip pat toliau vedė santykio su tėčiu gijimo kelionėje, kuomet sumažėjo kaltės ir savigraužos jausmai, atpažinau nesveiką norą jį gelbėti iš priklausomybės. Stiprėjo autentiškumo ir silpnėjo noro įtikti, patikti kitiems jausmas.
Dievas po truputį laisvino ir laisvina iš kalėjimo, kurį pati sukūriau. Džiaugiuosi, kad dangiškasis Tėvas mane patvirtino. Vis sau primenu ir kartoju maldoje, kad esu mylima Dievo dukra ir tik Dievas gali mane visiškai užpildyti.
Atradau, kad bijojau būti moteriška, kad ribų reikia ne tik vaikams, bet ir man, - turiu jas žinoti ir sustoti, kai reikia. Suvokiau, kad piktasis nuolat bando meluoti ir tas melas paneigiamas tik Dievo šviesoje. Supratau, kad tai kelionė. Į žmones žiūriu nebevertindama, suprantu, kad visi esame Dievo vaikai ir turime savas žaizdas. Nebijau savo tikėjimo.
Ėmiau giliau suvokti tikėjimo paslaptis, savo vidinį pasaulį, pradėjau giliau suprasti problemų (daugiausia bendravimo srityje) darbe, šeimoje priežastis. Prasidėjo bendravimo, elgsenos, pozicijos vertybiniais klausimais pokyčiai į teigiamą pusę. Pradėjau kitaip elgtis įvairiose situacijose, daugiau klausyti širdies, vidinio balso, remtis ne tik protu, kaip vyras, bet ir jausmais, išgyvenimais.
Dar kartą įsitikinau, kaip Viešpats kiaurai mato mane ir visada laiku ateina į pagalbą. Buvo nuostabus laikas, Dievas gydė žaizdas, atvėrė jas ir užpylė daug aliejaus. Norėjau, kad Viešpats gydytų žaizdas, padarytas per vyrus, žvilgsnį į vyrišką giminę, tai įvyko ir tebevykstanuostabiu būdu – davė man sielos draugą ir sužadėtinį, per kurį patiriu Kristaus meilę... Pasikeitė požiūris į vyrus, pamačiau draugo asmenyje, kad ir vyrai - trapūs, jautrūs, sužeisti...Atpažinau, kiek daug esu Dievo apgydyta, trokštu, kad ir mano sužadėtinis ateitų į šią programą, jam jos labai reikia. Ypač naudingi buvo vadovų liudijimai, mokymai, užtarimo malda.
Supratau, kad iš ten, kur buvau, jau išėjau - išėjau į tikėjimo kelionę. Atradau užtikrintumą to, ką darau, esu mažiau priklausomas nuo kitų nuomonių. Supratau, kad nebuvau tobulas vyras, tėvas, bet žinau, kad stengiausi. Palaipsniui atsitraukia baimės, pyktis. Toliau ieškosiu gyvojo Dievo.
Supratau keletą dalykų. Pirmąkart dalyvaujant programoje Dievas atvėrė mano tėvo alkoholizmo ir ankstyvos mirties man padarytas žaizdas. Supratau, kad atmečiau vyriškumą ir stokojau patvirtinimo iš tėvo. Per šią programą juos atrandu pirmiausia dangiškajame Tėve ir vyrų bendrijoje. Antrą kartą eidamas programą giliai išgyvenau Dievo, kaip tikrojo maisto prasmę ir reikšmę mano gyvenime, Jo dėka pavyko atpažinti ir nuversti stabus, kurie pastaraisiais metais buvo pradėję šaknytis mano gyvenime. Supratau iš kur kyla tam tikros baimės, todėl galiu lengviau jas įveikti su Dievo pagalba. Su Jo vedimu labiau priimu vyriškumą ir savo pašaukimą šeimoje. Dėl Jėzaus turiu valios ir galios atmesti, atsilaikyti kovoje su priklausomybėmis.
Ugdymo rekolekcijos „TEATEINIE TAVO KARALYSTĖ!” (LK 11,2)
2019 m. liepos 23-27 Šiluvoje su „Mocni w Duchu” bendruomene (Lenkija)
Patyriau gilesnį Jėzaus artumą, susitaikymą ir atleidimą su neseniai mirusia mama, išlaisvinimą iš sunkumo ir liūdesio, perimto iš močiutės ir mamos. Supratau, kad liūdesys ateina iš mamos linijos. Dabar esu nuo to atskirta, išlaisvinta. Patyriau radikalų, be abejonių Šventosios Dvasios ir Jėzaus atsidavimą man.
Patyriau bendrystės svarbą. Buvo „sugriauta“ pertvara tarp Dievo ir manęs. Širdis atsivėrė Dievo meilei, stipriam santykiui su Jėzumi. Šlovė Viešpačiui.
Labai naudingi buvo aktyvūs praktiniai užsiėmimai grupėse, juose atsiskleidė mano daug teigiamų ir neigiamų pusių. Mišios, malda, konferencijos, visa visuma atnaujino mane Šventojoje Dvasioje. Dėkoju visiems, kas organizuoja tokį puikų poilsį su Dievu. Tikrai išvykstu namo pilna vilties ir užsidegimo skelbti apie Dievą. Širdy sustiprintas suvokimas, kad turiu įsitvirtinti bendruomenėje.
Daugiau sužinojau apie bendruomenes ir tarnystę jose. Gavau atsakymus, kaip galiu prisidėti prie savo bendruomenės, stiprindamas ją ir save. Rekolekcijos buvo labai naudingos. Patiko tarnauti pamaldose.
Patyriau fizinės sveikatos pagerėjimą, buvo laiko refleksijai, pamąstymui. Mokymų turinys suteikė žinių ir augimo dvasiškai. Patirtis darbo grupelėje informatyvi, auginanti tikėjime. Atėjo vidinė laisvė.
Ir žmonės, ir Dievas nuostabiai atliko savo darbą. Visa apimanti, persmelkianti Karalystės patirtis. Senų vidinių žaizdų gydymas. Vaisiai bendrystės ir bendruomenės. Teatlygina organizatoriams Viešpats iš savo apstybės. Šlovė Dievui.
Labai patiko turinys, dėstymo planas, darbas grupėse, ypač visi sprendimai, diskusijos, kurios išplaukdavo iš grupelės, laikas buvo pilnas Šventosios Dvasios vedimo. Ačiū.
Rekolekcijose buvo svarbu savęs pažinimas bendrystėje, tarnystėje. Kitų žmonių supratimo svarba. Veikla parapijoje, tarnystės bendruomenėje informacija, žinios apie bendruomenės ir jos narių augimą, katalikiškos tradicijos gryninimas ir išlaikymas.
Patyriau atleidimo malonę, santuokos sakramento atnaujinimą, pagilino Mergelės Marijos motinystės supratimą.
Šios rekolekcijos buvo nuostabiausias dalykas mano gyvenime. Po užtarimo maldos patyriau, ką reiškia mylėti Dievą, atleidimo galią, patyriau kaip Dievas kalba žmonėms. Labai naudingas pasidalijimas su kitais rekolekcijų dalyviais apie jų patirtis. Nuostabu išgirsti žmonių istorijas, kaip Dievas gydo iš dvasinių ir fizinių ligų.
Dar kartą giliai patyriau ir sąmoningiau supratau, ką reiškia turėti giliai tikinčių ir veikiančių krikščionių bendruomenę, dar giliau tikėti ir dar ištikimiau sekti Jėzaus gyvenimu. Tai nepaprastas ramstis asmeninėje dvasinėje tikėjimo kelionėje, įkvepiantis didesniems pasiryžimams tarnauti Viešpačiui visose savo gyvenimo sferose. Šios rekolekcijos turėjo neįkainojamos vertės. Telaimina Dievas visus prisidėjusius, kad šios rekolekcijos įvyktų.
Labai naudingos buvo kunigo W.Nowacki paskaitos. Daug naudingų žinių, patyriau maldos galią.
Patyriau Dievo meilės begalybę, pasidalijimų svarbą, rūpestingumą, globą, Dievo karalystės plėtimą.
Išgyvenau bendrystės džiaugsmą, palietė liudijimai, darbas grupėse, užtarimo malda. Supratau, kad Dievo karalystės kūrime nėra mažų tarnysčių.
Patiko tylos ir ramybės laikas, pasidalijimai grupėse su įvairiais žmonėmis. Išgyvenau Dievo veikimą per kitus žmones. Mokymai leido apmąstyti savo patirtis ir išgyvenimus, geriau suprasti Dievo veikimą.
Patiko mokymų turinys: dvasingas, koncentruotas, aiškus, įdomus. Dievo darbai didingi, dar nesuprantu kas vyksta manyje, bet perkeitimas vyksta. Daug tikro džiaugsmo, kurį noriu parvežti į savo bendruomenę.
Patyriau meilę, ramybę, pasitikėjimą, ugdymo perliukų sau. Naujų pažinčių.
Supratau galutinai, kad Jėzus - gyvas. Jis čia, Jis yra tarp mūsų.
Bendrystės teikiama nauda asmeniniam tobulėjimui, nuolankumui ir meilei.
Konferencijose girdėti patarimai stebėtinai praktiški, pritaikomi. Ypač naudinga buvo maldos tarnystės pamaldose patirtis.
Patyriau Dievo vedimą, Šventosios Dvasios veikimą per organizatorius ir vedančiuosius, kunigus, dalyvius. Aišku, labiausiai per Eucharistiją. Pakylėjo iki dangaus, irgi noriu ant Taboro kalno pasistatyti palapinę ir gyventi amžinai. Deja, deja... reikia leistis žemyn. Vėl galiu melstis. Dėkoju už Dievo malones.
Gerai, kad rekolekcijos vyksta Šiluvoje, puikūs lektoriai, maloni aplinka ir aptarnavimas, labai naudinga ir reikalinga. Atsinaujino ryšys su Jėzumi. Pagilinau žinias, patyriau bendrystės, tarnystės džiaugsmą naujai, taip pat išgyvenau išgydymą ir išlaisvinimą.
Labai naudingas buvo tylos ir meditacijos laikais, kuris vedė į gelmę. Praktikuosiu kasdien pagal šv. Ignaco sąžinės peržvalgą. Įkvėpė kunigo mokymai, paraginimas uždegė veiklai. Sugebėjau atleisti piktavaliams, „fariziejams“ ir psichologinę bei fizinę traumą sukėlusiems žmonėms. Buvau išpažinties.
Gavau daug dvasinių dovanų, patvirtinimų, džiaugsmo, malonių, žinių, vilties, įspūdžių, daug Jėzaus.. Lektoriai puikūs, stiprūs.
Rekolekcijos Šiluvoje yra išskirtinės, nes Šventoji Dvasia per kiekvienas jų pastiprina ir atgaivina per užtarimo maldą. Jaučiu, kad Viešpats liečia labai giliai, keičia. Atvykau į rekolekcijas su intencija, kad būčiau naudingas bendruomenėje, noriu atrasti savo vietą joje. Tikiu, kad Viešpats įdėjo į mano širdį reikalingų malonių ir išlaisvino nuo balasto.
Dėkui Dievui, kad įvyko šios rekolekcijos! Tai buvo poilsis - dvasinis ir fizinis, Šventosios Dvasios artumas, buvimas DABAR, meditacijų gilumas, mokymai, šlovinimas, atsivėrimas, gilesnis savęs pažinimas, priėmimas. Vedančiųjų komandinis vedimas, ramybė, pastabumas, ypatingas kunigo tėviškumas ir nuolankumas, tai ypatinga dovana. Dėkoju organizatoriams, telydi mus visus Šventoji Dvasia.
Rekolekcijos „Jeigu ieškosite visa širdimi, rasite“ su Wim Du Plessis (Belgija)
2019 m. liepos 5-7 d. „Angelų svetainėje“prie Kryžių kalno
Wim du Plessis vedamose rekolekcijosedalyvavau ne pirmą kartą.Labai patiko,puikus vedėjas. Labai ačiū.
Labai giliai lietė Wim‘o maldos ir mokymai, jų dėka labiau patikėjau Dievo Tėvo meile man. Dėkoju Dievui už visus, kurie prie to prisidėjo.
Mokymai nuostabūs. Dėl patirtų sužeidimų nesijaučiau laisva, bet dėkoju Dievui, kad besimeldžiant vienai ,,Gailestingumo versmės” narei,nusirito didžiausias akmuo.
Sutvirtėjau, jaučiu džiaugsmą viduje. Viskas džiugina aplink: gamta, sutiktižmonės. Prasiplėtė mano supratimas apie Dievą. Jaučiu didelį dėkingumą.
Patyriau be galo daug Tėvo meilės ir artumo, išlaisvinančio tikrąją tapatybę. Daug ramaus džiaugsmo, laisvės būti savimi.
Ačiū už žinias apie Dievo charakterį! Ypač palietė, kai maldos metu išgyvenau, kaip Jėzus paėmęs mano kaip mažos mergytės ranką ir nuvedė pas Tėvą! Tėvas, Tėvelis, Abbaant rankų paėmė mane nevertą, bet išgydytą nuo tos nuomonės apie save! Užliejo visas krioklys nuostabių jausmų, niekada nepatirtų neišgyventų savo mirusiam žemiškajamtėčiui. Niekada anksčiau jokiose rekolekcijose to neteko išgyventi! Šlovė Viešpačiui! Įstabi įžvalga - pažinti Tėvą tokį, koks yra! Dėkoju Viešpačiui, kad per Wim‘ą parodė, kaip turėčiau grįžti į tikruosius namus. Suvokiau, kad juos turiu! Kad esu mylima! Esu gera, nors ir netobula! Antrosios dienos vakare patirtas Tėvo, Abba glėbys pripildė tokiu nežemišku džiaugsmu, kad norėjosi verkti iš džiaugsmo pilnatvės, kurios sklidina širdis, protas ir siela! Nenusakoma patirtis!Labai gydančiai veikė nuodėmių, nuoskaudų atidavimas Dievui.Šventajai Dvasiai veikiant,skausmingai lengvas procesas baigėsi džiugesiu. Noriu organizatorius apkabinti pačia džiaugsmingiausia dėkingumo malda! Išsivežu džiugesį, kad Viešpats padėjo (tikiu, ir toliau padės) rasti Jo širdį, kurioje yra mano (mūsų) namai! Aleliuja!
Pagrindinis patirtas dalykas, kad neturiu pasiteisinimų savęs nemylėti, kad Dievas nori mano širdies, o ne mano veiksmų.
Į rekolekcijas važiavau labiau dėl pykčio, kylančio iš santykio su mama nebuvimo. Bet kai verkdama puoliau į Tėvo glėbį, supratau, kad tėtis manęs niekad nebuvo apkabinęs ir palaikęs sunkiais laikotarpiais. Maldos metu patyriau, kaip Jėzus mane atvedė pas Tėvą į Jo namus. Dabar aš turiu namus čia žemėje.
Mano tėtis jau labai seniai amžinybėje. Aš neprisimenu, kad jis manimi būtų džiaugęsis - vienkritika ir t.t., norsaš visada stengiausi. Maldos vakaro metu širdy išgirdau žodį ,,Aš džiaugiuosi tavimi, mano dukra”. Manyje atsistatė ryšys tarp tėvo ir manęs. Dėkoju Dievui, dėkoju rekolekcijų vadovui. Randasi gilesnis pasitikėjimas Dievu ir savimi. Ačiū.
Atradau Tėvo namus, patyriau Dievo meilę.
Patyriau santykio pilnatvę su žemišku tėvu. Jėzus atvedė mane pas savoTėvą. Supratau, jog Tėvo širdis tokia pat gyva kaip ir mūsų ir Ji plaka dėl manęs.
Labai patiko mokymai, paprasti pavyzdžiai, lengvi, prieinami ir suprantami.
Žaviuosi lektoriumi. Nors mokymus girdėjau antrą kartą, bet išgirdau daug naujų minčių. Žmonių liudijimai perkeitė širdį, džiaugiuosi gydimais, kurie vyksta rekolekcijų metu. Nors ryškių patirčių nepatyriau, bet tikiuosi, kad ir pati esu gydymo kelyje.
Kadangi buvau ankstesnėse rekolekcijose su Wim‘u, patyriau tarsi patvirtinimą apie Tėvo namų vertingumą - tai buvo SPA SIELAI :)
Suvokiau asmeninio laiko su Dievu, teisingos savęs meilės svarbą, pajutau Tėvo meilę ir Jo artumą, ko niekada nebuvau gavusi iš savo tėvo. Išgyvenau visa ko gausą sėdint prie Tėvo gausa nukloto stalo. Buvau Tėvo namuose, kuriuose iki šiol nebuvau buvusi. Nuoširdžiai dėkoju organizatoriams ir Wim‘ui. Laimink, Dieve, Jus ir Jūsų veiklas.
Pažinau, patyriau Dievą kaip Tėvą daug giliau, Jodievišką meilę. Nuoširdžiai dėkoju!
Su Viešpaties pagalba nusimečiau slėgusias naštas, pradėjau susitaikymo procesą su savo tėvais, šeima.
Susitikau su dangiškuoju Tėvu, patyriau išlaisvinančią bendrystę ir džiaugsmą. Nereikėjo mano pastangų, tereikėjo atverti širdį Dievo darbams su pasitikėjimu, viltimi. Šlovė Viešpačiui!
Puikūs mokymai. išgyvenau Tėvo prisilietimą, bendrystę su broliais ir seserimis Kristuje.
Visą santuokinį gyvenimą gyvenau bendrame name ir kieme su anyta. Labai norėjau turėti savo namus. Vėliau supratau, kad vietos pakeitimas mano troškimo neišpildys. Rekolekcijose supratau, kad mano namai Tėvo širdyje. Labai dėkoju Dievui, lektoriui ir bendruomenei.
Supratau, kokia laimė prisidėti prie tokio renginio - rekolekcijų organizavimo. Kai intencija yra ne gauti SAU, o padėti gauti KITIEMS - tuomet ir gavimai, ir dovanojimai yra neišmatuojamai didesni. Dėkui „Gailestingumo Versmės“ bendruomenei - ji dovanoja ieškantiems Dievo nežemiškas dovanas.
Atradau giliai širdyje užslėptą betėvystės skausmą. Ačiū Viešpačiui, kad jis iškėlė į paviršių ir parodė kaip man skaudėjo, kai tėvo nebuvo jokiuose mano gyvenimo įvykiuose. To nenorėjau pripažinti ir apgaudinėjau save, jog viskas gerai ir jam atleisdavau. Dievas Tėvas apkabino mane ir išpildė mano svajonę - pašokti su tėčiu. Šokau valsą su Tėvu - buvau labai laiminga. Dėkinga Wim‘ui, jog tėvo vardu atsiprašė už tai, kad jo nebuvo, kai man jo labiausiai reikėjo. Ačiū už patvirtintą Dievo mylimos dukros tapatybę, tikrąją mano vertę, meilės pajautą. Išsivežu didžiulį džiaugsmą širdyje. Viešpatie, padėk prisiminti tai kasdien ir tuo pasidalinti su kitais. Ačiū „Gailestingumo Versmės“ bendruomenei už Wim‘ą, už tėvystės sugrąžinimą. Telydi Dievo malonė Jūsų pastangas nešti Jėzaus šviesą į žmonių gyvenimus, perkeisti širdis ir suteikti vilties.
Man tai buvo laikas pabūti su savais - Jėzaus vaikais. Pabūti kitoje, tikroje realybėje, pailsėti nuo pasaulio, suvokti save per sutiktas seses. Mėgautis tuo, kad Dievas džiaugiasi manimi,- tai žodžiai iš mokymų, kuriuos praktiškai patyriau. Dėkinga.
Dalyvavau šiuose rekolekcijose trečia kartą ir tai buvo tęsinys kelionės vidinio išgydymo ir išlaisvinimo, kurį Viešpats pradėjo mano širdyje prieš penkis metus. Viešpats suteikė malonę išdrįsti atgniaužti savo kumštį ir įsileisti Dievo meilę. Sugrįžau į Tėvo namus. Labai padėjo Wim‘o pasidalinti maldos metodai. Viešpats labai kalbėjo, gydė, laisvino per vakaro maldą, ypač per tėvo atsiprašymą. Po daugelio metų kovos atleidau savo tėvams ir juos paleidau. Labai padėjo suvokti savo kelionę. Labai dėkoju už šią galimybę eiti link Viešpaties ir leistis būti jo mylima.
Patiko konkretumas, paprastumas, įvaizdžiai. Patiko, kad lektorius rėmėsi savo patirtimi - profesine ir asmenine. Patyriau ir priėmiau padrąsinimą ,,Jei ieškosite visa širdimi, rasite”. Tikrai ieškosiu. Tikiu, Dievas man padės, ves, guos, saugos. Meldžiu augimo ir artumo malonės.
Patyriau vestuvių puotą su Sužadėtiniu, kuris lyg išprotėjęs kovojo ir kovoja dėl mano širdies, Kuriam visoje visatoje nėra nieko svarbiau už mane ir mano atsaką į Jo meilę.Jis piršosi, o aš dvejodavau, bet Jis vis sekiodavo ir sekiodavo mane, vis daugiau viliodavo, žadindavo, kad tik atsiliepčiau į Jo piršimąsi. Ir sutikau. Mes šokome kaip patys laimingiausi sutuoktiniai. Jis nenuleido nuo manęs savo pasigėrėjimo pilnų akių. Ir jaučiu ramybę, Jo pažadą padaryti mane laimingiausia pasaulyje. Tai tokia šventė.
Dalyvauju pirmą kartą rekolekcijose, atvykau pagalbos, atsivežiau daug skausmo... Pojūčiai keisti. Sutikau išmintingų žmonių, dalinomės. Daug ašarų. Labai patiko buvimas, išrašymas, nuplovimai. Palengvėjo. Supratau, kad Dievas mane myli. Noriu išmokti pamilti save.
Su Dievo pagalba pagaliau supratau, kad buvau blogas sau ir aplinkiniams, gyvenau su tiek daug negatyvo, kritikos, nesaugumo dvasine prasme, apsistatęs sienom, nieko neprisileidau, tik kaltinau kitus, kodėl niekas nemyli, nesidomi, neprieina ir t.t. Viskas blogai buvo tik dėl mano pozicijos. Žadu keistis. Dėkoju Dievui.
Supratau, kad esu mylima Dievo dukra. Pabuvau Tėvo glėbyje. Supratau, kad dėl mano nuolatinių kovų galvoje jausdavau, tarsi Dievas toli. Esu pripildyta ramybės,jaučiu, kad Dievas dar vis veikia manyje. Nugriuvo kai kurios sienos ir Dievas priartėjo prie manęs. Labai palietė žinia, kad jei neperkeičiame savo netinkamų, iš aplinkosperimtų įsitikinimų, stereotipų, juos perduodame vaikams. Pati buvau supratusi šią tiesą, laukiau patvirtinimo ir jį gavau. Ačiū. Šlovė Dievui.
Buvo puikus laikas - Dievo artumo laikas, bendrystės laikas, pripildytas malda, šlovinimu, Dievo malonėmis, mokymais ir pratybomis. Ypatinga Dievo malonė, kurią patyriau per vakaro maldą – patyriau Dievo buvimą, artumą ir atsivėrė Dievo buveinių slėpinys, galėjau būti Dievo akivaizdoje tiesiog ilsėtis Jame. Galėjau tiesiog atleisti nuoskaudas, užrašęs smėlyje, o Dievas perbraukė per smiltis... galėjau tiesiog paskandinti akmenį, kuris spaudė mano širdį ir nusiplauti rankas, galėjau sėdėti prie Jo stalo ir tiek kartų, kiek norėjau ir ten nieko netrūko. Ačiū Dievui.
Per pastaruosius metus buvau supratusi apie save, kad vidiniai, giliai savyjeesu benamė ir tiesiog susitaikiau su tuo, priimdama šią netikrą tapatybę kaip tiesą. Labai palietė maldos žodžiai: „kai kurie jaučiasi benamiai, Jėzau, Tu būk jų namais“. Dar nepajutaugilaus pokyčio savyje, bet tikiu,- Jėzus darys savo darbus manyje, nes tai yra procesas, žinau, kad dabar nesu benamė, nes Jėzus yra mano namai.
Atsivėrus įvairioms nuoskaudoms, išgyvenau saugumo, priėmimo jausmą, pavyko atleisti sau, atsikratyti dalies savigraužos. Padėjo tiek mokymai, tiek praktinės užduotys, tiek malda. Pasijutau mylima Dievo dukra. Palietė išpažintis.
Įdomūs mokymai, padėjo susitvarkyti su įvairiomis baimėmis.
Patyriau: patvirtinimą, kad Dievas myli besąlygine meile, kad klaidingas Dievo įvaizdis trukdo Jo ieškoti, kad amžinasis gyvenimas – pažinti Tėvą ir jis prasideda jau dabar, kad pas Tėvą yra daug buveinių (tai išgyvenau per maldos vakarą).
Patyriau viduje Tėvo asmens akivaizdą, buvimą. Atradau, kad mano kaip dukters širdis yra gyva. Turiu asmeninės tėvo meilės patirtį. Iki tol jaučiau Dievo meilę, artumą, bet neišskyriau šio DieviškoAsmens. Tėvo artumas atsivėrė ir sykiu kitaip pamačiau pasaulį. Pasaulis pilnas mylinčio Dievo Tėvo buvimo. Jo meilė sukūrė šią žemę dėl manęs, sukūrė vietą gyventi. Noriu gyventi. Spalvos, vaizdai tampa ryškesni, viskas įgauna prasmę.
Buvo labai daug vertingų įžvalgų, kurios padės einant išgydymo ir išlaisvinimo keliu, atpažįstant Tėvo meilę mano gyvenime. Viešpats atsakė į konkretų, man labai svarbųklausimą.
Jaučiu, kad išnyko anksčiau buvusi pertvara, skirianti mane nuo Dievo. Mano tėtis buvo netikintis ir su broliu gėdydavomės prie stalo žegnotis prie jo- nusisukdavome. Ir ta gėda kalbėti apie Dievą užsifiksavo daugeliui metų. Po ankstesnių užtarimo maldų ji jau buvo pradėjusi tirpti, dabar jaučiu, jos jau nebėra. Šlovė Viešpačiui.
Šios rekolekcijos buvo lyg pabėgimas iš kasdienybės, kur jaučiausi pervargusi, neįvertinta, nieko verta. Patyriau poilsį ir atgaivą, Dievo meilę. Kaip ir toliau kasdienybėje jaustis mylima Dievo dukra?
Įgijau patirties, kaip galiu melstis, kaip kalbėdamasi su Dievu išsakyti savo nuostatas ir būkles. Melstis ne vien tradiciniais poteriais ir maldomis. Supratau kai kurių Biblijos tekstų praktinę prasmę. Pirmą kartą po beveik metų nerimo, panikos, nusivylimo, nuoskaudų patyriau ramybę ir supratau, kad daugelis mano minėtų patiriamų jausmų buvo mano „ego“ rezultatas.
Ilgėjausi namų, nemokėjau, nesupratau, kad tie namai yra Dievas mano širdyje. Suprantu, kad nesu tobula, bet visgi gera. Neturiu jokių pasiteisinimų savęs nemylėti. Ypač brangūs žodžiai „didžiuojuosi tavimi“. Tik pažinusi tikrą Dievo prigimtį – Meilę, galiu save pažinti ir keistis.
Labai trūko visą gyvenimą tėčio, širdyje buvo didžiulis alkis tėčio meilės, apkabinimų ir per atsiprašymo maldą galėjau paleisti savo skausmą, viskas buvo labi naudinga, įdomu. Dievas nuostabus.
Priminė žinotas tiesas, kurias mano sūnaus mirtis buvo labai užtemdžiusi. Po išlaisvinimo maldos supratau, kad gyvenimas turi tęstis. Esu labai dėkinga už žmones, su kuriais susipažinau ir galėjau kalbėtis, dalintis, kartu melstis.
Patyriau gražią psichologijos ir religijos samplaiką. Patyriau didesnį artumą su Dievu ir bendruomeninį jausmą.
Sukūriau erdvę, kurią Dievas užpildė savo meile. Džiaugsmą ir meilę jutau per bendravimą, šlovinimą, užtarimo maldą.
Pirmą kartą patyriau, kad Viešpats manimi iš tikrųjų gėrisi ir kad Jam maloni mano kompanija. Per šias rekolekcijas Dievas palietė tas mano širdies sritis, kurioms labiausiai reikia išgydymo, buvo paminėti visi įrankiai, kurių reikia tam gydymui tęsti. Kai iš pasaulio, piktojo ir savo silpnumo girdime tiek daug melo ir neigiamų dalykų, labai gera šimtus kartų išgirsti apie save, tai, ką sako Dievas, nes tik tai yra svarbu. Buvau išgyvenus skaudžią patirtį ir labai reikėjo prisiminti, kas iš tiesų esu, kad su Dievu rinkčiausi, kur eiti toliau.
Dievas jau buvo apdovanojęs malonėmis ir stebuklais, bet viską buvau išbarsčiusi ir tuščia. Dievas iš naujo pasakė, kad esu PERLAS, supratau Dievą kaip asmenį, o ne kaip kažką neapibrėžtą. Supratau, kad mano vertė nesikeičia nuo mano formos. Atpažinau, kodėl esu pavargusi, atradau iš naujo Dievą Tėvą ir ramybę širdyje. Neturiu galimybių ir pasiteisinimų nemylėti savęs. Noriu būti su Tėvu.
Patyriau daugybę patvirtinimų, kad tikrai galiu būti rami, Dievas myli mane ir artimuosius, saugo ir globoja mus. Patyriau bendrystės jėgą ir galią. Dėkoju Dievui už tą nuostabų jausmą.
Turėjau gerą, tiesiog nuostabų žemiškąjįtėvelį. Kai Viešpats jį pasiėmė, ieškojau tėviškos širdies kitur, per tai patyriau nusivylimą. Šiose rekolekcijose išgyvenau Dangiškojo Tėvo glėbį, Jo rūpestį, jaučiuosi labiau laisva. Buvo svarbu priminimas, kad esu ne tai, ką darau, ką turiu, ką kiti mano ar kalba apie mane, bet esu numylėtoji. Tai yra tai, kas esu. Neturiu jaudintis, skubėti. Tik pasitikėti dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi.
Vidinio išgydymo programa „GYVASIS VANDUO“
2018 m. spalio 10 - kovo 6 d.
Vidinio išgydymo rekolekcijos „Atidžiai klausykitės ir išgirskite mano balsą“ (Iz 28,23)
2018 m. lapkričio 9-11d., Marijampolė
Lektorius Wim Du Plessis- Dievo dovana!
Viešpats ženkliai atnaujino manyje įvaikystę, atgaivino praktinę Dievo klausymosi patirtį (tai buvo mano tikslas dalyvaujant rekolekcijose).
Šios rekolekcijos man buvo gyvybiškai svarbus impulsas dar stipriau siekti Dievo vedimo.Dievas suteikė dovanas, kurių prašiau. Ko gero to nebūtų įvykę be mano tikėjimo ir žmonių, kurie sutinka tapti Šventosios Dvasios paliestais ir vedamais, kurie meldžiasi drauge ir klausosi Dievo žodžio. Patyriau, kad Dievas be galo gailestingas, beribis ir galingas, pilnas meilės, kaip tėvas.
Rekolekcijose patyriau padrąsinimą iš Dievo ir gydymą ten, kur buvau sužeista.
Patyriau Dievo Meilę, Dievo Tėvo artumą ir švelnumą.
Labai patiko misionieriaus Wim Du Plessis rekolekcijų vedimas: mokymai, ypač pratybos. Nuostabiai veikia jo balsas per maldą, meditaciją. Labai norėtųsi daugiau rekolekcijų su šiuo misionieriumi. Patyriau ramybę, meilę, vidinę šilumą.
Padėjo susitikti ir išgirsti Tėvo balsą, apkabinimą ir Tėvo Meilę.
Ačiū bendruomenei, jūs nuostabūs Dievo pavestieji mums, sužeistiems, mokyti ir gydyti. Esu dėkinga už jūsų bendruomenę Dievui. Rekolekcijose išgyvenau stiprią Dievo meilę, ramybę, susitaikymą su Dievu. Esate nuostabi komanda! Tikrai jaučiasi puikus įsiklausymas ir viena Dvasia.
Rekolekcijų vedėjas – puikus. Nuoseklus vedimas į tiklsą, gerai pasiruošęs mokymams, savo darbo profesionalas!
Šiose rekolekcijose patyriau begalinę Dievo meilę ir esu išlaisvinimo eigoje, nors ir nesu pilnai išlaisvinta. Mokymai, maldos labai giliai lietė. Mano rezervuaras pildosi Dievo malone. Aleliuja!
Dėkoju Viešpačiui už rekolekcijų vedėją, už visus, kurie rūpinosi jomis, už kiekvieną brolį ir sesę. Ačiū už Meilę dalinamą rekolekcijose. Maldos vakaro metu tikrai patyriau malonių.
Daug tikrumo, vyksta gyvas vidinis darbas čia ir dabar. Naudinga ir tai, kad skatinamas tarptautinis bendravimas.
Patyriau Dievo pagalbą mano pastangoms susitvarkyt su savo emocijomis. Rekolekcijos pagilino žinias, padėjo bendrauti su Dievu, atvėrė kelią į didesnę laisvę per mokymą ir Šventosios Dievo Dvasios veikimą.
Supratau ir patyriau, kad Dievas mane myli ir silpną.
Padėjo suprasti Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybę, giliai suprasti Tėvo gailestingumą, JO meilę kiekvienam.
Svarbus buvo mokymas „Kaip girdėti Dievo balsą“! Bet Dievo balso girdėjimui labai svarbi įvaikystė. Tai man buvo nauja, labai svarbi patirtis, įvaikystės tema labai man aktuali.
Šiose rekolekcijose į Dievą ir tikėjimą pažvelgiau kitomis akimis. Patyriau daug Dievo meilės, šilumos.Šventoji Dvasia tiesiog dvelkė šiose rekolekcijose. Dievas lietė ir gydė mano vidų.
Labai džiaugiuosi, kad rekolekcijos vyko Marijampolėje - mes, turintys šeimas, galėjome dalyvauti. Tokios rekolekcijos reikalingos kaip oras ir vanduo, nes dūstame, reikia vidinio išgydymo rekolekcijų kuo daugiau ir dažniau! Patyriau labai naudingų dalykų, kurie turi susigulėti, tuo turiu gyventi ateityje, trokštu tuo dalintis ir įgyvendinti savo šeimoje ir aplinkoje.
Patyriau stiprų Dievo prisilietimą ir Jo malones.
Labai patiko maldos vakaras, taip pat įvaikystės tema ir svarba tuo gyventi. Supratau, kaip tai keičia mano santykį su savimi, ir kitais bei Dievu.
Rekolekcijos padovanojo dvasinį sustiprėjimą, vienybės jausmo su kitais gilesnis pajautimą, Dievo balso atpažinimą, meilės sustiprėjimą, patyriau Šventosios Dvasios prisilietimą.
Išgyvenau Dievo Meilę, įvaikystę, atėjimo į nesvetingą pasaulį žaizdos atvėrimą ir Dievo prisilietimą prie jos.
Patyriau įvaikystės reikšmę ir svarbą. Supratau, kad nesu niekieno, nes esu Dievo mylima dukra.
Šiose rekolekcijose pajutau ramybę, realiai galėjau išgyventi Dievo artumą, meilę man. Labai gera buvo susitikti Dievą, apmąstyti savo tapatybę ir atsiduoti JAM.
Buvo geras tempas, pakako laiko ir atokvėpiui, maldai, mokymams, bendravimui su kitais. Mokymai siejosi su praktinėmis užduotimis, radau atsakymus į ieškotus klausimus, įtaigūs pavyzdžiai.
Visa labai patiko, daug naujo ir svarbaus išmokau. Bendrystėje siela sveiko, miela ir gera drauge šlovinti, suprasti, kas yra svarbiausia. Išgyvenau prabudimą.
Išgyvenau daug Dievo prisilietimų, daug Jo meilės apkabinimų. Geriausia dovana - Jėzaus artumas, kurio dar nebuvau taip patyrusi!
Ugdymo rekolekcijos „Eik, - sako man širdis,- ieškok Jo Veido!“ (Ps 27,8)
2018 m. liepos 24-28 d.,Šiluvoje
Vidinio išgydymo rekolekcijos „Viliamės Tavimi, Viešpatie!“ (Ps 33,20)
2018 m. liepos 13-15 d., Kryžių kalne
PROGRAMA „Prieš srovę“
2018 m. balandžio 4 d. - birželio 6 d., Kaunas
PROGRAMA „Gyvasis vanduo“
2017 m. rugsėjo 20 d. - 2018 m. vasario 21 d., Kaunas
Šioje programoje patyriau dar gilesnę Dievo meilę ir priėmimą, atleidau tėčiui. Dievas keitė mane ir reakcijas, pykčio liko mažiau, greičiau atpažįstu piktojo žabangas, greičiau kreipiuosi į Viešpatį, liko mažiau kritiškumo, mokausi neteisti.Turiu troškimą labiau pažinti Dievą iš Jo malonės. Programoje buvau vedamas į laisvę iš baimių. Keičiasi santykiai su žmona, dukra ir visais žmonėmis.
Supratau, kad Viešpats mane myli tokią, kokia esu ir nenusisuks, bet lydės kelionėje. Supratau, kad esu Dievo dovana. Drąsu nusiimti kaukę ir prieš kitus būti savimi. Drąsiau liudyti tikėjimo keliu neinantiems pažįstatiems. Pradėjau daugiau melstis, įsiklausyti, ką sako Viešpats, ko Jis iš manęs nori.
Atstatytas moteriškumas, orumas. Pakeistas žvilgsnis į save: ne iš nuodėmės taško, bet iš Dievo. Jis drąsino ir parodė, kur semtis stiprybės iškilus abejonėms ir kaip nukirsti nepaguodą, beviltiškumą. Labai svarbus žinojimas – esu Dievo dukra, mylima, vertinga, brangi. Labai gera atleisti ir pamatyti kito žmogaus sužeistumą. Atsiskleidė tiesa – vieni be Jėzaus to negalime padaryti. Tik Jis gali pakeisti, išgydyti ir suteikti jėgų keliauti kartu. Gyvybės vanduo tarsi krioklys nuprausė mane. Dievas mane tarsi avelę neša ant savo rankų. Belieka tik pasitikėti. Buvo naudingos gilios žinios ir supratimas apie homoseksualumą, moteriškumą, vyriškumo atstatymą.
Esu dėkinga už palydėjimą šioje gyvenimo kelionėje. Programoje buvo labai naudingi liudijimai ir malda bei dalijimasis grupelėse. Ypatingai palietė malda, prašant išvaduoti iš stabmeldystės gniaužtų. Buvau išlaisvinta santykyje su savo mylimuoju, nes Dievas parodė, kad Jis vienas gali mane užpildyti, o ne žmogus, į kurį buvau sudėjus lūkesčius. Po programos pradėjau skatinti jaunimą rinktis šlovinti Viešpatį kartu.
Atgavau vidinę laisvę. Per maldas už protėvius patyriau išgydymą – dingo penkerius metus kamavęs kosulys, kurio priežasties medikai negalėjo nustatyti. Atgavau savivertę, galiu įsivardyti savo poreikius, jau leidžiu sau juos turėti. Šlovė Viešpačiui!
Programoje patyriau išlaisvinimą iš baimės. Viešpats gydė santykius tarp šeimos narių, padėjo save priimti tokią, kokią esu, padėjo atleisti. Svarbu buvo būti išklausytai.
Programoje Dievas švelniai mokė atleidimo ir šią atleidimo malonę leido išgyventi. Už tai esu labai dėkinga. Pastebėjau, kad nebesisuka blogų minčių ir nuoskaudų apgalvojimo ratas. Jaučiuosi drąsiai žengdama tolyn, nes Jėzus su manim!
Patyriau, kad Viešpats mane myli besąlygiškai. Išmokau atsiverti ir kalbėti apie slepiamus dalykus, atradau atleidimo prasmę.
Per šią programą Dievas atsiuntė pagalbą, kad išlikčiau. Jaučiuosi mylima Dievo asmeniškai per kitus.
Suvokiau, kad privalau nebeplakti savęs už dalykus, kurių atsižadėjau. Supratau konfidencialumo svarbą ir teikiamą laisvę. Pradžioje išgyvenau, kad man tai gali būti sudėtinga, bet pavyko. Patyriau maldos grupelėse jėgą, paguodą, įkvėpimą, apsaugą. Suvokiau ir pavykdavo pagauti momentą kasdienybėje, kada suklumpu ir „pasimaunu“ piktojo suvedžiojimuose.
Gavau atleidimo malonę. Su Dievo pagalba pavyko atleisti iš širdies gilumos visiems, kurie buvo sužeidę. Atleisti, paleisti ir nenešioti tų skaudulių.
Viešpats perkeitė gilias žaizdas, leido būti pajėgiai į tai pažvelgti iš naujo, atleisti ir paleisti. Per vyrų palaiminimą ir apkabinimą pamačiau kiekvieną iš jų kaip Dievo vaiką. Per vyrų priėmimą atėjo išlaisvinimas jų nebijoti.
Didelė Dievo malonė, kad atvedė į šią programą ir leido suprasti, kad mano problemos ir gyvenimo sunkumai tik lašas jūroje. Esu dėkinga Dievui už gyvenimą ir patiriamą džiaugsmą, už malonę priimti kiekvieną dieną su kritimu ir kilimu. Nuolat ieškau artumo su Viešpačiu.
Pradėjau drąsiau kalbėti apie savo problemas.
Supratau ir patyriau, kad esu besąlygiškai mylimas ir Dievui svarbus, jau išmokau save geriau pažinti, atleisti.
Programos metu gavau atleidimo malonę, giliau suvokiau save kaip vyrą. Supratau, kad vienas negaliu pasiekti to, ko noriu. O su Viešpačiu net nereikia siekti, tereikia atsiduoti Jo valiai. Suvokiau, kad atvirumas yra naudingas.
Patyriau Deivo meilę per žmonių meilę, priėmimą, nuoširdų ir tikrą rūpestį, atvirumą, intymumą, kas šiame pasaulyje man jau kėlė didelių abejonių, ar iš tiesų žmonių santykiuose įmanomas toks Aš-Tu susitikimas. Programos metu išgirsti liudijimasi suteikė ypatingą viltį ir sustiprino tikėjimą ir pasitikėjimą.
Programa vyko sunkiu metu, kai rašiau magistrinį darbą, kurio maniau visai neparašysianti ir nebaigsianti. Baigiau. Atsirado artimesnis santykis su tėčiu, kitais artimais giminaičiais. Patyriau daug Dievo meilės, gėrėjimosi manimi ir Jo kalbėjimo man. Buvau išlaisvinta iš pasikartojančios masturbacijos, fantazijų, prisirišimų.
Supratau, kad esu mylima, išmokau kovoti su melu, sugebėjau atleisti, pradėjau gyti iš priklausomybių. Trokštu gyventi tikėjimu ir malda. Giliau save pažinau, prisiliečiau prie Dievo meilės ir gebu atsiverti, išdrįstu dalintis. Suprantu, kad tai tik kelionės pradžia, bet su Viešpačiu keliausiu toliau. Jis prisiliečia taip švelniai ir tik taip, kaip man reikia. Patyriau, jog esu atakuojama melo, išmokau jo atsisakyti.
Svarbiausia programoje buvo dėkingumas Dievui. Pamačiau, kaip Jis mane globojo, vedė, saugojo, mokė. Be Dievo tikrai gyvenimas būtų susiklostęs visai kitaip, būtų daugiau žaizdų. Galėjau šlovinti Viešpatį ir dalintis džiaugsmu grupelėse. Aišku, buvo dar ir „smulkių“ įžvalgų, ką reikėtų keisti mąstyme, gyvenime, ypač vyro-žmonos santykyje kaip dovanos. Stengiuosi viską priimti kaip dovaną ir pasitikėti Dievu.
Programoje atradau atleidimą, supratau, ko negavau vaikystėje, buvau tėvo nemylimas, deja ir savo vaikams netapau draugu. Programoje supratau, kodėl iširo mano šeima – nebuvo Dievo. Dabar gyvenu Dievo teikiamom malonėm: meile, gailestingumu, nuolankumu ir pan. Išmokau pripažinti ir Dievui atiduoti savo sužeidimus. Supratau, kad tai, ką veikiu, Dievo dovana, vadinasi, ja turiu dalintis. Savo darbais jau daug metų tarnauju žmonėms.
Gavau malonę nebesiremti savigaila, ypač kai jaučiuosi nesuprastas. Patyriau Dievo pagalbą srityse, kur su žmonėmis jaučiausi nesaugiai.
Viešpats padovanojo daug malonių, kiekviename mokyme leido suvokti vis naujų dalykų. Buvo sunku, nes atvėrė daug skausmo - esu patyrusi labai daug skaudžių išgyvenimų. Ir sunkiausiu periodu ši programa ėjo kartu su manimi ir padėjo gyti, jaučiasi pagerėjimas. Esu labai dėkinga.
Esu dėkinga Viešpačiui už šią bendruomenę ir programą, už visus tarnaujančius, užtarėjus ir palydėtojus. Supratau, kad reikia vykdyti Dievo valią. Turėjau daug išbandymų, ir supratau, kad savo jėgomis nieko nepadarau. Vyksta mano širdies tyrinimas per išpažintį, konkretų įvardinimą bei nuoširdžią atgailą. Nelengva keisti senus įpročius bei įsitikinimus, bet atsidaviau Šventosios Dvasios vedimui. Pradėjau tarnauti parapijoje, su vyru vesime kursus sužadėtiniams.
Patyriau gydymą visoje savo tėvų šeimoje, seni konfliktai buvo iškelti į šviesą, atėjo susitaikymas. Patyriau, kaip Dievas daro tvarką ir gražina mano vidinius namus ir tuo pačiu įnešdamas jaukumą ir švelnumą. Atsirado jausmas, kad „gera būti“.
Išgyvenau, kad Jėzus mane myli net ir tada, kai jaučiuosi to neverta. Supratau, kad turiu keisti savo vyriškumo suvokimą, buvo gera melstis ir laiminti vyrus. Patyriau išlaisvinimą iš buvusių seksualinių ir kt.ryšių, taip pat buvo labai naudinga atgailos malda už protėvių nuodėmes.
Gavau dovaną – tai Dangiškojo Tėvo suradimas ir suvokimas, kad Jis visada manęs laukia savo namuose, paruošęs puotą, nepriklausomai, ar esu dukra palaidūnė ar ta teisioji, bet nelaiminga, pilna nepasitenkinimo (kokią save ir pamačiau). Išmokau melstis kasdienybėje, kai užpuola baimės, nerimo, pykčio ir kiti jausmai. Turiu ginklą, kuriuo naudojuosi: Jėzaus Kristaus vardu atsižadu.
Stebuklų neįvyko, tačiau labai patiko grupelė, kur buvo galima dalintis savo išgyvenimais. Būtent malda grupelės metu buvo stipriausia patirtis, kurios kasdienybėje pasigesiu. Atradau „raktą“, kodėl naudoju kai kurias kaukes arba kodėl visad atsiduriu tame pačiame „vaidmenyje“. Garsiai pykau – tai man buvo dovana. Ypatingai, kai praėjus laikui, atėjo ramybė, situacijos pripažinimas ir mokymas su tuo gyventi nebandat paslėpti. Tai davė ir išorinį rezultatą. Gijimo kelionėje stengiuosi gyventi su Dievu.
Supratau, koks mažytis ir palyginti paviršutiniškas mano tikėjimas, nors maniau atvirkščiai; koks silpnas ir pažeidžiamas esu be Jėzaus Kristaus. Atradau neįtikėtinai daug brolių ir seserų pasauliečių, kuriems santykis su Dievu yra gyvybiškai svarbus ir kurie siekia tą bendrystę su Dievu vis gilinti ir stiprinti.
Noras keistis pačiam ir save tobulinti buvo nuo paauglystės, bet nepasiekus jokių apčiuopiamų rezultatų, grimzdau į nusivylimą, depresiją ir apsipratimą su esama padėtimi. Programos metu patyriau, kad Šventosios Dvasios pagalba trokštami teigiami pokyčiai ne tik įmanomi, bet ir prasidėjo realiai. Visai pasitraukė dešimtmečius varginusios pagundos nusidėti šeštam įsakymui, ėmė aiškėti mano pykčio ir nederamo bendravimo su aplinkiniais priežastys. Šių neigiamų emocijų pradėjo pastebimai mažėti. Atsirado daugiau pagarbos kitiems, pasitikėjimo savimi (žinoma visų pirma pasitikint Dievu), sumažėjo menkavertiškumas. Kasdiene privaloma būtinybe tapo maistas dvasiai - Dievo žodis, t.y. šv. Raštas. Šios programos dėka Dievo žodis pradėjo pasiekti ne tik mano protą, bet ir širdį, juos savyje sujungė. Tai padeda Dievą prisiminti dienos bėgyje daugybę kartų, ypač sunkiais momentais. Tuomet nedideli nematomi, bet neįtikėtini pokyčiai vyksta kasdien. Gyvenimas tampa įdomus ir dinamiškas. Nors meldžiuosi tik kelias ar keliolika minučių per dieną, bet dabar mano kiekviena diena tampa kažkuo panaši į nuolatinę maldą. Susiformavo suvokimas, kad turiu imti savo kryžių toje aplinkoje, kur esu, sekti paskui Kristų ir taip patraukti prie Viešpaties kitus.
Vidinio išgydymo rekolekcijos „Manosios avys klauso mano balso“ (Jn 10,27)
2017 m. lapkričio 17-19 d., Kaunas
Ugdymo rekolekcijos „Charizmos tarnystėje“
2017 m. liepos 25-29 d., Šiluva
Patyriau dar vieną Dievo Tėvo meilės pliūpsnį. Bendrystę. Turėjau galimybę pažinti savo silpnumą ir atsiverti Dievo gydymui.
Patyriau išgydymo dovaną, kalbų dovaną, asmeniškai išgyvenau Dievo artumą, bendrystės džiaugsmą.
Viešpats parodė manyje esantį kritiškumą ir per meditacijas bei „spektaklį“ vedė ir gydė. Patyriau Dievo Tėvo meilę. Viešpats įdėjo daugiau žodžių į kalbų dovaną.
Labai patiko meditacijos, Dievas labai lietė per jas. Patiko ir buvo naudingas tylos laikas. Visa medžiaga buvo naudinga.
Kiekvieną dieną Viešpats po truputį kalbėjo: per meditacijas, šlovinimą, leido išgirsti pažinimo žodžių, kalbų aiškinimo dovanas. Buvo džiugu išgyventi džiaugsmą Šventojoje Dvasioje, kai pakvietė melstis užtarimo malda ir užliejo savo jėga. Dar daugiau laisvės, drąsos, šventumo.
Viešpats prisilietė, apšvietė, išlaisvino, sustiprino, laimino, parodė savo meilę.
Aš norėjau, kad Viešpats siųstų ten ir taip, kaip aš noriu, o Jis pasiuntė taip, kaip Jam reikia! Šlovė Jėzui!
Ačiū Jėzui, išgydė mano sielą ir kairės rankos riešą! Atsinaujino ryšys su Marija, išgyvenau visos Trejybės bendradarbiavimo vaisius per vidinio išgydymo pamaldas Šiluvoje. Išgyvenau kvietimą atrasti pašaukimą išgydymo tarnystėje. Eiti ne kur noriu, bet kur Viešpats siųs. Jėzus man padarė staigmeną. Ugdo ranką kovai su piktuoju.
Gavom, kaip bendruomenė, gerus patarimus, ką turim pataisyti, ir patvirtinimus, ką darom gerai. Asmeniškai išgyvenau susitikimą su Jėzumi. Džiaugsmą – per mergaitę, už kurią meldžiausi užtarimo maldoje. Dievo prašiau, kad perkeistų mano širdį per šlovinimą, o užtarimo maldos metu mergina, už kurią meldžiausi, mane labai stipriai apkabino taip man parodydama Dievo širdį. Ji buvo ta širdis, kuri mane myli. Meilė labai paprasta. Dar vyko gydymas, nes turiu sūnų, ir mano sesuo ir brolis turi tik sūnus, o aš dabar noriu turėti dukrą, ko anksčiau nenorėjau, nes nepriėmiau moteriškos lyties ir nežinojau, ką su tomis mergaitėm veikti. O reikia mylėti, ir kai myli, tada žinai, kaip tą meilę parodyti, nes meilė yra labai kūrybinga ir nuolat nauja. Vyko gydymas iš mizoginijos – neapykantos, moteriškumo niekinimo. Šlovė Viešpačiui!
Patyriau Dievo prisilietimą, Švenčiausios Mergelės Marijos globą. Melsdamasi užtarimo malda – didelę malonę, kad esu Dievo skydas. Dėkui Dievui!
Patyriau Dievo meilę, džiaugsmą, pasitikėjimą Juo, tylos oazę, tarnystės džiaugsmą, gyvenimo džiaugsmą.
Naujai išgyvenau Dievo Tėvo meilę, atleidimą sau ir sąmoningumą, kad Viešpaties meilė po truputį išdegino visą mano nepasitikėjimą. Ir dar labai buvo svarbu kitų žmonių liudijimai ir jų begalinis nuoširdumas, kuris taip pat gydė.
Stipriausia patirtis – egoizmo mirtis. Ženklų pastebėjimas, meilės artimui aukojant save parodymas.
Patyriau išlaisvinimą, charizmų atpažinimą ir patvirtinimą, didelį padrąsinimą ir sutvirtinimą, ugnį ir džiaugsmą. Jaučiu, kad reikia ugdymo charizmatų vaikams (10 - 20 m.), bet rodos, tai ne mano užduotis, tai – idėja, kurią turiu pasakyti.
Išgyvenau daug aiškumo, suvokimo, užtarimo maldos. Atradau kalbų dovaną. Šlovė Viešpačiui!
Patyriau stiprų Kristaus prisilietimą.
Norėčiau paliudyti Viešpaties darbus. Trumpa istorija: trejų metų mane paėmė iš vaikų namų, nes mano patėvis labai norėjo dukros. Vaikystėje jis man buvo "visas pasaulis". Nors daug gėrė, bet man buvo geras. Kai man buvo 18 - jis mirė. Atrodė, kad "pasaulis" sugriuvo, bet gyvenau toliau. Darbe perkėlė į kitą kabinetą, ten susidraugavau su kolega. Jis man kaip tėvas patardavo, padėdavo. Taip mes kartu išdirbome apie 15 metų. Prieš pensiją jis pasiligojo, nusprendė išeiti iš darbo. Vėliau sužinojau, kad jis nusižudė. Metus laiko bandžiau susivokti kaip tai atsitiko, atsirado kaltės jausmas, gili žaizda. Vėliau, atrodė, lyg ir užsimiršo. Atvažiavau į rekolekcijas pirmą kartą. Jau nuo antros dienos jaučiau įtampą savyje. Sesės vakare pasimeldė, tai pusvalandį negalėjau atsikelti, buvau lyg girta. Paskutinę dieną prapliupau ašaromis, atrodė tokia stipri širdgėla veržiasi iš širdies, sunku buvo net kvėpuoti. Iš tos baimės, kad nevaldau situacijos ir nesuprantu to, kas vyksta apėmė panika, bet priėjo sesė, apkabino ir aš nurimau. Pasijaučiau saugi. Vėliau priėjo moterys iš Lenkijos, kurios vedė rekolekcijos ir pasikalbėjo. Paklausė ar ne užsiiminėjau joga, pasakiau, kad kažkada seniai treniravausi. Jos pasimeldė, atsižadėjau visų piktųjų dvasių ir tos kaltės. Ir tik per rekolekcijas supratau, kad galiu ramiai prisiminti tą kolegą. Anksčiau, vien jo vardą išgirdus, krūpteldavau, vengdavau prie jo stalo prieiti. Tai toks mano liudijimas. Šlovė Viešpačiui!
Dievas nuo pat rekolekcijų pradžios vaizdžiai ir aiškiai kalbėjo, kad esu Jam svarbus ir mylimas, tik negalėjau to jausti širdimi, paprasčiausiai, nesugebėjau tikėti. Po vidinio gydymo pamaldų paprašiau šlovintojų užtarimo maldos, kuri daug pakeitė mano viduje. Galiausiai Diangiškas Tėvas visiškai prirėmė mane prie sienos ir pasinaudojęs viena sese už rankos vedė mane atleidimo ir susitaikymo keliu. Kol kas tai stipriausias potyris mano gyvenime. Tėvas man įrodė, kad esu Jo mylimas vaikas, kad esu Jam svarbus.
Dėkoju už rekolekcijas ir nuostabų organizavimą, kurios padėjo atverti širdis Šventosios Dvasios veikimui ir vedimui. Šiose rekolekcijose išgyvenau gilią Dievo meilės bei artumo patirtį. Dėkoju už viską. Dievo palaimos!
Dėkoju Dievui, kad parodė ir išgrynino mano pašaukimą - patarnauti užtarimo maldoje už visas išprievartautas, abortus patyrusias, kalėjimuose sėdinčias, smurtą patiriančias moteris. Daug ženklų ir patarimų Viešpats davė kaip eiti tuo keliu. Dėkoju Jums už begalinę meilę organizuojant visas rekolekcijas, tegul Viešpats apdovanoja visomis malonėmis ir stiprybės Jums.
Dalyvavau jau trečią kartą. Esu be galo laiminga ir dėkinga Švemčiausiai Mergelei Marijai ir visiems organizatoriams bei vedėjams. Didžiausią ačiū tariu Viešpačiui, kad mokė mane klusnumo, nuolankumo, atidaus Dievo Žodžio klausymo ir mąstymo tyloje, emocijų „nuleidimo gilyn“. Dar kartą patvirtino kvietimą dalintis Dievo Meile. Padrąsino nebijoti ironijos ir pašaipų skelbiant Jo Meilės Evangeliją. Jam šlovė ir garbė, ir nuolankus dėkingumas!
Vidinio išgydymo rekolekcijos „Gydyk tai, kas sužeista“
2017 m. liepos 14-16 d., Kaunas
Esu labai dėkinga, kad galėjau dalyvauti šiose rekolekcijose. Įdėjote daug triūso ir širdies, organizuodami rekolekcijas. Labai patiko siurprizinis momentas - vakaras salėje. Misionierius - atviras, paprastas, jautrus ir nuoširdus, šalia kurio gerai jautėmės. Maldos, šlovinimas, liudijimai, bendrystė…- viskas lietė ir gydė. Praktikuoju apsikabinimų terapiją. Nuoširdus ,“ačiū” jūsų bendruomenei.
Na, tai mano pirmosios rekolekcijos. Labai Jų laukiau, nes išgyvenu sudėtingą asmeninį laikotarpį. Troškau gydymo. Atvykau atvira ir nusiteikusi imti. Wimo paskaitos sluoksnis po sluoksnio gulė manyje žinojimu, kad Dievas Tėvas tikrai myli. Jau pirmąjį vakarą per vakarinę maldą, patyriau, kad ilgiuosi tėviškos meilės, kad manęs mano tėtis vargu ar laukė gimstant, dėl savo vidinių žaizdų. O augant irgi retai apkabindavo, ir nuolat turėjau darbuotis, kad užsidirbčiau meilę. Ir giliai širdin krito žodžiai „Kad nesu klaida“. Verkiau tėviškame Wimo glėbyje, buvo gera, ramu. Grįždama meldžiausi už savo tėtį, už jo žaizdas. O kitą vakarą salėje džiūgavau, kad turiu mylintį Tėvą, kuris mane priima ir myli kaip „ human being“, kad galiu visai nebūti „human doing“. Ir dabar jaučiu, jog esu įtikinta, kad Tėvas mane myli :), nors kasdienybėje apstu iššūkių. Vos grįžus iš rekolekcijų, susidūrusi su savo paauglio sūnaus nepasitenkinimu, šaukimu, ant jo ėmiau rėkti, o paskui graudžiai verkiau, baisėdamasi savo elgesiu. O dukra paauglė šaipėsi – sako „galvojau grįši nurimusi, o dar labiau staugi“... Dievas mane myli nors ir tokią nestabilią, bet gyventi tai turiu su gyvais žmonėmis aplinkui. Ir jiems turiu būti mylinti mama. Bet čia procesas – dabar įsileidau žinojimą, kad Dievas mane myli, dar reikia laiko, kad save pamilčiau, o jau tada dalinsiu meilę…. ;) AČIŪ, KAD ESATE IR DALINATĖS!
Mokymų turinys buvo labai geras. Radau atsakymus į kelis klausimus, kuriuos nešiojausi širdyje ilgą laiką. Labai patiko lektoriaus duodami gyvenimiški pavyzdžiai, liudijimai, per kuriuos Viešpats stipriai kalbėjo. Ypač stipriai palietė šeštadienio maldos vakaras. Šiose rekolekcijose patyriau, kad Dievas turi savo laiką ir savo būdą kaip prieiti, paliesti, gydyti. Man šiose rekolekcijose kertinis akmuo, per kurį patyriau ypatingą Tėvo motinišką ir tėvišką prisilietimą, kurio gyvenime nė karto nebuvau patyrusi, iki šios patirties, buvo Tėvo apkabinimas per s. Dovydą ir Wim. Per Tėviško apkabinimo patirtį prasidėjo gijimo iš emocinių priklausomybių etapas. Iki tol matydavau problemą, bet nematydavau kelio, kaip iš jos kilti, o šįkart Jis atvėrė ir parodė aiškų kelią. Po šios patirties jaučiuosi kaip naujai užgimus. Ačiū Viešpačiui ir jums!
Visų rekolekcijų metu jaučiau Dievo veikimą. Tiesiog atrodė, kad tos rekolekcijos skirtos būtent man, nes visos temos buvo aktualios ir reikalingos. Filmą apie neįgalų vaiką žiūrėjau antrą kartą. Šį kartą tame neįgaliojo vežimėlyje pamačiau save. Tėvas, kuris iš paskutiniųjų jėgų vežė savo sūnų, man atrodė taip, tarsi tai Dievas vežė mane per gyvenimo sūkurius. Mintis - aš nesu neįgali, o guliu neįgaliojo vežimėlyje, o Dievas iš paskutiniųjų veža mane, paragino prašyti Viešpaties atleidimo. Suvokiau, kad per mažai laiko skiriu bendravimui su Dievu, per mažai dėkoju ir garbinu Viešpatį už Jo man teikiamas malones. Iš visos širdies prašiau Viešpaties, kad būtų man gailestingas. Viešpats suteikė ašarų malonę, už kurią širdingai dėkojau. Pirmą naktį po rekolekcijų ilgai negalėjau užmigti. Jaučiau keistą širdies virpėjimą. Ilgai meldžiausi. Išgyvenau paraginimą paklausti Dievo, ką Jis nori man pasakyti.... Pajutau ramybę, išvydau šviesą, kurį apšvietė apskilusias bažnyčios sienas. Buvo labai gera. Suvokiau, kad tai Viešpats iškelia mano sielos žaizdas ir jas gydo. Širdyje dėkojau Viešpačiui už visas teikiamas malones. Pastebėjau, kad po rekolekcijų ramiau jaučiuosi stresinėse situacijose. Garbė ir Šlovė Viešpačiui!
Atradau santykį su dangiškuoju Tėvu. Per apsikabinimą su Wimu, per atgailos sakramentą, kur pasiryžau eiti viešumoje, nes pajutau didžiulius sunkumus ir kovas rekolekcijų metu. Ir per maldos vakarą, kuomet galėjau ateiti prie kryžiaus, po kryžiumi. Visada to bijojau, buvo gėda prieiti arčiau. Bet tą vakarą pati Dvasia ten nunešė. Man buvo nesvarbu, kad priešais sėdi daug žmonių ir žvelgia į kryžių. Jaučiausi, kad esu to kryžiaus dalis. Tai didžiulė malonė ir išlaisvinimas. Ačiū Viešpačiui. Taip pat supratau, kad aš turiu dangiškąjį Tėvą, nes pati augau be tėvo ir nesuvokiau kas yra tėvas, net kokia prasmė tėvo. Suradau Tėvą kuris mane apkabina, nesmerkia, myli ir yra gailestingas. Kad esu Jo mylima dukra. Dabar žinau kitą Viešpaties vardą, ir galiu į Jį drąsiai kreiptis TĖVE.
Šiose rekolekcijose supratau, kad per mažai maldose kreipdavausi į Dievą Tėvą. Atrodydavo, kad užtenka kviestis Šventąją Dvasią ir kreiptis į Jėzų Kristų, o Jis jau nuspręs, kas yra geriausia, reikalingiausia. Dabar išgirdau priminimą, kad nereikia „pamiršti” ir Dievo Tėvo, savo žvilgsnį, mintis kreipti į Jį, Jam dėkoti, Jį šlovinti. Taip pat šiose rekolekcijose pamačiau, kad mano „širdies rezervuare” dar yra daug vietos Dievo veikimui. Nesu pakankamai atviras tiek Dievui, tiek žmonėms. Visa tai dar kartą išgirdau šiose rekolekcijose. Dalyvavo puikūs nuodėmklausiai, kurie moka išklausyti ir patarti. Atlikau išpažintį, gavau gaires tolesnei kelionei tikėjimo kelyje.
Patyriau malonę pabūti lydėtoju ar „tėveliu”. Įdomu, kad Wimas, palaimindamas mane, ir nurodė vis labiau būti tėčiu, o ne vaiku. Priimu tai kaip iššūkį ir, gal, misiją.
Rekolekcijos „Išlaisvintas“
2017 m. liepos 1 d., Kaunas
Supratau, kad išsilaisvinimo kelias yra ilgas ir nepaprastas, kad būtina atkreipti dėmesį į smulkias, kartais man atrodančias nereikšmingas detales. Žvelgiant į kiekvieną išlaisvinimo raktą, matau save nepakankamai tvirtą visuose žingsniuose. To tvirtumo turiu ieškoti maldoje, atiduodant Dievui savo silpnumą, savo bėdas ir pilnai Juo pasitikint. Man tai yra nepaprasta, prašau Dievo malonės ir žmonių pagalbos.
Šiose rekolekcijose Viešpats mane labai palietė ir davė platesnį suvokimą, kaip turėčiau elgtis ateityje.
Jaučiau ir patyriau Šventosios Dvasios veikimą. Atvėrė kai kurias senas žaizdas ir jas gydė. Malonė liejosi ir ašaromis, ir džiaugsmu. Mokė išreikšti jausmus, kas iki šiol buvo apsunkinta. Šlovė Viešpačiui! Patiko ir buvo įdomi patirtis melstis už kitą žmogų dėl palaiminimo. Tikrai Viešpats rodė gražius dalykus apie kitą asmenį ir man kalbėjo asmeniškai, drąsino. Ačiū Jėzui!
Patyriau priėmimą ir meilę bendruomenėje. Jaučiuosi atviresnis Dievo veikimui ir tolimesniam laisvinimui.
Poroje turėjau pristatyti ir apibūdinti Jėzų kitam žmogui, tarsi šis Jo gyvenime nebuvo sutikęs ir apie Jį nieko nežino. Pradėjau pasakoti apie Jo meilę mums - žmonėms ir staiga širdyje pajutau, kad aš pati nepriimu meilės. Dėkoju Viešpačiui už atvertą tiesą.
Aš visose užsiėmimuose patiriu išlaisvinimą. Po vienų pasveiko kojos, puse metų nejutau skausmo, nors jau gėriau stiprius vaistus. Po rekolekcijų praėjus porą dienų nuėjau pėsčiomis į Šiluvą 20 km. Kitą kartą apėmė begalinis atleidimo jausmas, atleidau buvusiam sutuoktiniui 10 tūkst. eurų skolą – tuojau pat smarkiai pasikeitė santykiai su vaikais. Dar kartą gerai paverkus, vyko atleidimas mamai. Viešpats nenustoja stebinti. Jaučiu aiškų vedimą ir palaikymą. „Vidinis stuburas“ svyruoja vis mažiau ir mažiau – tvirtėju, drąsėju, veikiu ir daug liudiju. O norinčių klausytis apie vidinius išgydymus ir ieškančių patarimo - daugėja. Kažkaip stebuklingai gerėja materiali padėtis ir didėja vaikų rūpinimasis, rodomas dėmesys ir meilė. Nedrąsu kalbėti apie charizmines dovanas, bet jos yra. Be to – jau kurį laiką lydi džiaugsmas, lyg ir be priežasties – tiesiog jaučiuosi JO mylima ir JAM reikalinga. Surenku žmonės į paskaitas, organizuoju susitikimus, randu krikščioniškus lektorius „ieškantiems“. Daug kas prašo užtarimo maldos, ieško informacijos, klausia įžvalgų, patarimo. Lyg ne pati kalbėčiau. Viskas klostosi lyg savaime, o po ilgų išbandymų metų tai labai brangu. Dėkoju jums, dėkoju Aukščiausiajam, kad galėjau šiuos metus keliauti kartu. Be to, ačiū ir už finansinę paramą.
Labai praktiškos ir išsamios rekolekcijos, papildė turimas žinias.
Supratau, kad man labai reikia išgydymo daugelyje sričių. Turiu didelį troškimą padėti kitiems, bet man pačiai dar reikia gydytis.
Dar daugiau aiškumo, drąsos. Buvo naudinga pačiai sau, nauji aspektai atsiskleidė, teko atsisakyti savo lūkesčių ir atsiduoti Dievo veikimui, dar kartą patvirtinant, kad Jis geriau žino ir pasitikėti Dievu. Daug džiaugsmo suteikė tai, kad buvau naudinga kitiems, kad leidau Dievui veikti. Ačiū Dievui ir jums.
Dėkoju Dievui ir jums už rekolekcijų ,,Išlaisvintas" organizavimą. Viskas puiku. Tarnauju užtarimo maldoj jau daug metų. Šios rekolekcijos visą, ką Dievas per 20 metų davė patirt, suprast ir priimt, apibendrino, sustruktūrizavo.
PROGRAMA „Gyvasis vanduo“
2017 m. sausio 25 d. - gegužės 24 d., Kaunas
Programa sustiprino mane kaip asmenybę, įgavau daugiau drąsos, džiaugsmo. Svarbiausia, kad kalbėtis su Dievu tapo lengviau. (Mot., Alytus)
Didžiausia malonė, kad Dievas pats mane veda. Meldžiau Dievą, kad augčiau dvasiškai ir stiprėčiau, bręsčiau kaip asmuo, net ir nežinodamas, kaip tai daryti. Jis atvedė mane į šią programą, kurioje gavau daugiau, nei galėjau maldose prašyti. Žinau, kad tai pradžia, bet jaučiuosi stipresnis ir labiau pasitikintis savimi, nes Jis šalia. (Vyr., Kaunas)
Man buvo svarbu moteriškumo gydymas. Tai, ką giliai jaučiau, kokia turi būti moteris ir koks vyras pagal Dievo planą, išgirdau mokymų metu. Dievas mus pakvietė pilnatvei ir džiaugsmui per Jį, tik per savo žaizdas ir nepasitikėdami Dievu mes to nesugebame patirti. Per šlovinimą ir dažnai Dievui dėkoju ir suprantu, kad neužteks viso mano gyvenimo Jam dėkoti už tai, ką Jis mano gyvenime nuveikė. Pradedu jausti, ką reiškia būti moterimi, o ne maža mergaite, kuri niekaip nesuauga, ypač tą jaučiu iš aplinkinių, nors pareigų ir atsakomybių turiu daug, bet kartais jausdavausi nematoma. Ir po truputį įsisąmoninu, kad esu dovana. (Mot., Kaunas)
Ypatingai stiprus buvo tas laikas, kai moterys meldėsi už vyrus. Pajutau, ką reiškia būti bendruomenėje. Patyriau užtarimo maldos galią. Palaimintas laikas. Per pačią programą išgyvenau sudėtingą situaciją su tėčiu. Tuo laiku daug meldžiausi, dabar viskas stojasi į savo vietas. Ši patirtis patvirtino, kad mylinčiam Dievą viskas išeina į gera. (Vyr., Kaunas)
Patyriau Dievo artumą. Įgijau didesnį pasitikėjimą Dievu. (Mot., Kaunas)
Į programą atėjau su stipriu atsiribojimu santykiuose. Šios programos metu, atsivėrus Viešpaties gydymui, prasidėjo išėjimo iš šio atsiribojimo procesas. Atsirado naujos bendravimo situacijos, vidinis postūmis kurti bendrystę, priimti kitus ir save, nekeliant per didelių lūkesčių. Taip pat jutau santykio su jau mirusiu tėčiu ir jo paliktų žaizdų gilų gydymą. Tapau atidesnė skaudiems prisiminimams ir išmokau nešti juos prie Kryžiaus. (Mot., Jonavos raj.)
Supratau, kad esu kelyje – tiek Dievo, tiek ir savęs pažinimo link. Programos metu palaipsniui keitėsi požiūris į save, į kitus žmones. Supratau, kad ne tik aš, bet ir kiti žmonės turi problemų, nėra pakankamai tobuli. Permąsčiau santykius su šeimos nariais. Matau kelius, kuriais turiu eiti, bet taip pat supratau, kad negaliu per daug reikalauti nei iš savęs, nei iš kitų. Mokausi ramiai apsvarstyti rimtus sprendimus, už viską dėkoti Dievui. (Vyr., Kaunas)
Dievo malonė, kad atsidūriau šioje programoje. Jaučiu ramybę po ilgai trukusių didelių emocinių įtampų. Svarbi buvo skaistumo tema, narcisizmo, vyrų ir moterų lytiškumo tema, tėvo ir motinos temos. Duotas tekstas labai kalbėjo, jis visai kitoks ir labai sodrus. Sustiprino ir keičia santykį su savim – labiau save priimu, daug buvusių įvykių paleidau ir atsisveikinau (gal dėl to truputį jaučiu tuštumos jausmą), papildė žiniomis ir praktika kaip kovoti dvasinę kovą ir su tam tikrais trūkumais, atvėrė kelius į savęs pažinimą, padėjo rasti atsakymus. Darbas grupėse leido dar labiau ir giliau atsiverti ir būti savimi. Jaučiu didelį dėkingumą Dievui ir jūsų bendruomenei už maldą ir užtarimą – neįtikėtinai svarbus patarnavimas. Stiprina mane kaip narį Bažnyčioje. Stengiuosi labiau įsiklausyti į Šventosios Dvasios vedimą. Bandau kitaip priimti žmones ir situacijas. Šlovinu, šlovinu. (Mot., Vilnius)
Žaviuosi bendruomenės narių atsidavimu tarnystei. Vis labiau suprantu, kad neprivalau savęs lyginti su kitais, bet priimti save, pernelyg nereikalauti iš savęs, mokausi atskirti svarbius dalykus nuo nesvarbių. Laisviau jaučiuosi bendraudama. Supratau, kiek peržengtos ribos sukėlė problemų, su kuriomis dabar kovoju. Buvo nuostabu matyti, kaip tikslingai Dievas suveda žmones į grupeles, kiek daug netikėtų sutapimų, patyrimų ir atsakymų ateina vien klausantis. Klausausi Šventosios Dvasios, neužbėgu į priekį, tai suteikia laisvės. (Mot., Alytus)
Šios programos metu įgavau daugiau drąsos ir vilties. Visa tai maldos, kantrybės, pasitikėjimo Dievu dėka. Pradėjau labiau pažinti save – su visais netobulumais, užslėptais talentais. Pradėjau save priimti kaip žmogų. Pradėjau keisti santykius su žmonėmis, nuo kurių anksčiau priklausė mano savivertė, savęs priėmimas. Geras santykis su šeima pradeda įgauti pagreitį! Kilo troškimas dar artimesnio santykio su Jėzumi. Norėčiau skleisti Dievo meilę ir Gerąją Naujieną kitiems, savo buvimu išreikšti artimo meilę. (Vyr., Kaunas)
Ši programa padėjo pamatyti save Dievo akimis; parodė, kad net mano klaidos gali tapti dovana, per kurią Dievas gali veikti, jei tik leisiu. Programa suartino mane su Jėzumi, kiekvieną dieną galiu jausti Jį esant šalia, išgydė mano santykį su šeima, su savimi, su kitais žmonėmis ir padeda juos labiau įsileisti į savo gyvenimą. Išlaisvino iš priklausomybių, sugrąžino džiaugsmą ir vienatvę pavertė dovana. Ši programa manyje ugdė kantrybę. Pradėjau nuolat save stebėti, atpažinti piktojo veikimą ir jo atsisakyti. Atlikti dar nuoširdesnę išpažintį. Pradėjau kiekvieną dieną dėkoti Dievui. Keliauju į didesnį pasitikėjimą Jėzumi. (Mot., Vilnius)
Atradau grupelių svarbą, „raudonas vėliavėles“. Pagilinau žinias apie vyriškumą ir moteriškumą. Buvo labai svarbu vyrų liudijimai bei vyrų ir moterų palaiminimai vieni kitiems. Malonė priimti save su savo trūkumais, atsisakyti noro visada puikiai atrodyti. Labiau atvėriau širdį priimti Dievo ramybę. Pasikeičiau bendraujant su dukros šeima, nes seniau reikalavau, kad vien jie keistųsi. (Mot., Kaunas)
Suvokiau, kad Dievas savo malonę siunčia man per žmones, kuriuos sutinku savo gyvenimo kely, kurie už mane meldžiasi, išgirsta, padeda klausytis Viešpaties žodžio - nors ir labai tyliai, bet Jis kalba. Supratau, kad noriu ir toliau dalyvauti seminaruose, programose, asmeninėje maldoje, būti arčiau Viešpaties. (Mot., Kaunas)
Pažinau ir priėmiau Dievo Tėvo meilę. Atradau, kad mano išpažintys buvo be nuoširdžios atgailos.. Programos metu pradėjau priimti save tokią, kokia esu, nes supratau, kad iki šiol nebuvau savęs priėmusi. Išgyvenau didelį potyrį po mokymo „Moters garbė“ - kasdien kartu su mama ir dukra meldėmės už praeities kartas. (Mot., Kaunas)
Labiausiai patyriau mylinčio Dievo kaip Tėvo buvimą. Taip pat patyriau Šventosios Dvasios netikėtą prisilietimą. Dažnai jaučiuosi mažai susigaudanti, nemokanti įvertinti ar suprasti, kas su manimi darosi, bet keli prisilietimai buvo labai švelnūs, aiškūs ir malonūs, tarsi įsimylėjimas. Supratau, kad trokštu vis daugiau Šventosios Dvasios. Taip pat matau kaip einant laikui Dievas apreiškia save, leidžia palaipsniui pažinti Jį kaip Tėvą, Sūnų ir Dvasią, patirti Marijos artumą, vedimą. Visas laikas, skirtas programai buvo naudingas, visa „apsimokėjo“. (Mot., Kaunas)
Labiau pažinau savo sužeidimus lytiškumo srityje ir kai kuriose srityse patyriau išlaisvinimą po daugybės metų naštos. Pačios programos gale atradau Viešpatį kaip Sužadėtinį, mylimąjį, Jam garsiai ištardama TAIP. Tai didelė Jo malonė man ir mano gyvenimo įprasminimui. Atvirai dalinausi visos programos metu su vienu žmogumi apie visus suklupimus, puolimus, tai ruošiuosi daryti ir toliau. Tai ir toliau veda gijimo keliu į visišką laisvę ir pasitikėjimą. (Mot., Vilkaviškio raj.)
Dėkoju už programą. Ji man padėjo susivokti daugelyje dalykų, vykstančių mano gyvenime. (Mot., Vilnius)
Tai buvo laikas ir vieta, kur galėjau būti savimi, patirti, kad esu priimama tokia, kokia esu, o ne pagal mano statusą ar pan. Viešpats stipriai prisilietė. Gydė mane lytiškumo ir savęs priėmimo srityje, mokė žvelgti į kitą žmogų kaip į dovaną. Mokausi matyti kaip per kitus žmones, per įvairias situacijas Viešpats atveria ir gydo mano žaizdas. Labiausiai jaučiau, kad esu gydoma nuo baimės, nedrąsumo ir gėdos. Per maldą grupelėje ir mano asmeninę maldą už savo giminės praeities kartas Viešpats leido patirti laisvę. Tiesa, baimė dar grįžta, bet jau žinau, kad turiu kovoti, kad tai nesu tikroji „aš“. Vis labiau atrandu savo silpnybių ir kovų atvėrimo bendruomenei žavesį. Ši programa yra didžiulė dovana man. Esu stipriai paliesta jos, ypač per vadovių maldą, motinystę ir seserystę, kitų grupelės moterų buvimą kartu. Dar patyriau, kad Viešpats labiau nei aš pati gerbia mano ribas. (Mot., Vilnius)
Išmokau ir įgudau pastebėti ir stengtis įvardinti savo jausmus ir reakcijas. Anksčiau to nedarydavau. Atradau, kad turiu keistis savo bendravime su vyrais - stengtis palaikyti, padrąsinti, pagirti, kad mane suptų vis daugiau ir daugiau „liūtaširdžių“. Paraleliai su šia programa pradėjau daug daugiau tarnauti: organizuoti rekolekcijas, vidinio išgydymo pamaldas ir pan. Būtent kassavaitinis „pasinėrimas“ į gyvąjį vandenį, atsigaivinimas, pabuvimas Dievo artumoje man labai padėjo išgyventi sunkų laikotarpį. Į programą ateidavau „vos gyva“, o išeidavau „naujai gimusi“ ir vėl galėdavau imtis tarnystės su naujomis jėgomis. Ypač dėkoju Dievui už tokiu būdu man suteiktą pagalbą. Ačiū Dievui, dabar jaučiuosi sustiprėjusi, išmokusi tvarkytis su vidinėmis kovomis ir pajėgi toliau keliauti. Buvo be galo gera jaustis ne šiaip moterimi, bet tiesiog dama po maldos vakaro už moteriškumo atstatymą. (Mot., Kaunas)
Dar niekada Jėzus neprisilietė taip stipriai prie mano širdies. Vėl ir vėl... Net jei manydavau, kad čia ne mano tema, arba kad šiandien aš per daug pavargusi, giliai paliesdavo mano širdį, atverdavo tai, kas turėjo būti gydoma, ir gydė... Ir nors liko daug dar tebegydomų vietų, bet aš augu Jo šviesoje. Taip gera buvo suprasti, kad Jėzus ir kiti nariai mane priima ir tokią – sužeistą, nuodėmingą, kad ir tokia būdama esu verta meilės ir galiu būt mylima. (Mot., Vilnius)
Dievo padedama atradau didžiulį bagažą per gyvenimą sukauptų nuodėmių, kurias reikėjo atnešti prie Kryžiaus. Esu šio valymosi procese... Gyvenime labiau sekėsi bendraut su berniukais nei su mergaitėm. Draugaujant su mergaitėm, moterimis atrodė tarsi kažkas ne taip – jaučiausi atmetama moteriškos lyties. Viešpats parodė to priežastį. Mokyklos spektaklyje man buvo paskirtas berniuko vaidmuo, nors tikrai buvo berniukų, kurie galėjo atlikti tą vaidmenį, o aš norėjau mergaitiško vaidmens. Atrodytų, tik nekaltas vaidinimas, bet vaizdinyje išvydau, tarsi būčiau išvaryta iš mergaičių būrio ir išstumta pas berniukus. Paskutinėmis dienomis darbe, moteriškame kolektyve, pajaučiau šiltesnį bendravimą. Jaučiu, kaip Viešpats gydo šituos santykius. (Mot., Aytus)
Jaučiau, kad buvo gydomas mano moteriškumas, atslūgo potraukis merginoms ir baigėsi įsimylėjimai. Ir „atsivertinėjau“ labai stipriai. (Mot., Kaunas)
Viešpats nuostabiai vedė, rodydamas, kas yra BAŽNYČIA. Koks turtas ir didelė Jo dovana priklausyti Kristaus Kūnui, kartu su kitais broliais ir sesėmis sudaryti Jo Jeruzalę, Jo mylimą Nuotaką. Naujai patyriau kaip gera, kad esu aš, ir kad esu BAŽNYČIOS dalis. Suvokti tą didelį užnugarį, BAŽNYČIOS užnugarį, kad Bažnyčia yra atrama ir nuostabi palydėtoja kelionėje pas Mylimąjį į Jo pilies buveinę, į „motinos namus, tos, kuri mane pagimdė“ (plg. Gg 8, 2). Todėl, jaučiant be galo didelį ir stiprų Bažnyčios palaikymą per užtarimą programos metu kas savaitę bei savo bendruomenėje, Viešpats teikė nesuvokiamos stiprybės ir tvirtumo susitaikymui su žemiškuoju tėčiu. Po 30 metų mudviejų didžiam palaiminimui buvo atkurta tai, kas buvo sugriauta... Mes dabar tėvas ir dukra – tai tikrai stebuklas. Nežinau, ar jis būtų įvykęs jei nebūtų Viešpats atvėręs Bažnyčios slėpinio. Šlovė Viešpačiui! Dar daug dalykų padarė Viešpats programos metu – griuvo daug vidinių sienų, melagysčių ir dar daug dalykų. Labai džiaugiuosi, kad yra ši programa. Labai! (Mot., Vilnius)
Pamačiau, kad manyje yra daug blogio, apie kurį nesusimąstydavau, neatpažindavau jo. Jei iškildavo koks man nepažįstamas „negatyvas“, apimdavo nusiminimas. Programa kėlė žaizdas ir tamsumas, kurios manyje slėpėsi, bet galėjau labiau pasitikėti Dievo gailestingumu. Galėjau viltis, kad Jis mane taisys pagal Jo valią. (Vyr., Kaunas)
Supratau, kad aš esu vertinga, mylima, kad nesu vieniša – Dievas yra su manimi visais gyvenimo etapais ir tai stiprina mane. Pasidariau gal jautresnė, bet tai manęs negąsdina. Džiaugiuosi, kad galiu priimti visus jausmus. Mano širdis nebėra „ledinė“. Dabar jaučiuosi nebijanti kurti naujų santykių, turiu daugiau pasitikėjimo. Dievas gydo mano širdį – ji buvo surambėjusi, apsitraukusi stora oda, o dabar aš ją jaučiu. (Mot., Alytus)
Supratau, kad turiu dar daug stengtis dėl Dievo švelnumo ir malonės. Supratau, kad Dievas man yra atvėręs plačiai akis, tik tereikia mano pastangų, kad vykdyčiau Jo valią. (Vyr., Kaunas)
Atradau bendruomeninę išpažintį – išsisakydamas grupelėje, savo sužadėtinei, draugams, gijau tiesiog akyse! Nebesijaučiu iškrypėlis dėl pornografijos, kurią esu žiūrėjęs, supratau ir savo menkavertiškumo žaizdos gylį. Gelbėjo dovana – apsikabinimai maldoje su Jėzumi. Sugrioviau ir tebegriaunu stabus! Nebesu studijų stabo vergovėje, nors perfekcionizmas vis dar lieka „naikintinas“. Buvo be galo brangus šlovinimas kiekvieną trečiadienį, tai buvo dovana iš dangaus. Praktikuoju atskaitomybę su savo sužadėtine. Taip pat didelis stebuklas – vakar pirmas atviras išpažinimas su savo artimiausiais draugais. Išsinešu Jėzaus apsikabinimą ir gilų supratimą, kokios yra mano silpnybės ir žaizdos. Esu pasiryžęs kurti artimą santykį su tėvais. Pasilieku kasdienėje maldoje. (Vyr., Kaunas)
Pirmąkart patyriau ir priėmiau Tėvo palaiminimą ir pradėjau žvelgti į vyrus kaip į brolius. Išlaisvėjau iš mirties dvasios. Priėmiau savąjį „aš“ sužeistą, silpną ir bejėgį. Pasikeitė žvilgsnis į kitą ir galiu priimti jį kaip Dievo kūrinį. Supratau, kad nėra šventų žmonių čia žemėje, kad visi esame lygūs, sužeisti ir mylimi Dangiškojo Tėvo. Programos metu supratau, kad turiu tarnauti kitam, tokiam pat sužeistam, kaip ir aš, būti jo geruoju samariečiu. Supratau, kad esu vertinga ir stipri. (Mot., Kaunas)
Malonė kalbėti garsiai apie savo sužeistumą grupelėse. Nebijoti savęs. Pripažinti, susitaikyti su savimi, jausti Jėzaus kovą dėl manęs. Leisti kitiems rūpintis manimi. Džiaugtis moteriškumu ir vyriškumu. Būti kūriniu. Tęsti kelionę. Leidžiu sau ramiai išbūti. Mokausi laukti. Atpažinau poreikį turėti dvasinį vadovą. Anonimas
Supratau ir patikėjau, kad būtent tokią, kokia esu, ir norėjo sukurti mane Viešpats. Supratau, kad per savo fizinę negalią galiu liudyti apie Išganytoją. Suvokiau, jog mažai dėkojau Viešpačiui, o tik prašiau. Per mažai Jį šlovinau. Per daug savęs gailėjau. Įpusėjus programai atsirado vidinė ramybė. Pradedu mokytis džiaugsmingai priimti kiekvieną sutiktą žmogų. Labai stipriai matau Dievo veikimą ir vedimą mano gyvenime. (Mot., Vilnius)
Viešpats atsistojo į pirmą vietą mano gyvenime, gydė širdies žaizdas, padarytas vaikystėje (ko net neatsimindavau), visą šį laiką Jis buvo šalia, kaip niekad arti. Parodė daug dalykų ir kaip juos spręsti. (Mot., Kaunas)
Dievas Tėvas leido suprasti, kaip stipriai Jis kentėjo dėl Jo Sūnaus kančios. Labai stipriai išgyvenau Dievo meilę ir pasiaukojimą dėl manęs ir visų. Turėjau galimybę išsivaduoti nuo praeities žaizdų, nuo praeities santykių su buvusia žmona. Peržengiau tai, kas labai slėgė. Parašiau prašymą i bažnytinį tribunolą dėl buvusios santuokos paskelbimo negaliojančia. Pradėjau kitaip priimti savo dabartinę žmoną, kitaip matyti santykius. Galėjau atleisti sau ir tiems, kurie labai įskaudino, sužeidė. Nauja viltis, naujas gyvenimas, džiugesys. (Vyr., Kaunas)
Pavyko pažvelgti į savo nesaugumo priežastis. Todėl galiu labiau save priimti ir mylėti. Anksčiau buvau save pavertusi „darbiniu arkliu“, užsikrovus daugybę darbų ir rūpesčių. Dabar galiu lengviau sau leisti ilsėtis be baimės ar sąžinės graužaties. Pamačiau, kad grupelėje mane priima, mato mano dovanas, kurias ir pati vėl pradėjau matyti ir Dievui dėkoti. Lengviau auginti vaikus. Mažiau ant jų rėkiu, nes jaučiuosi saugesnė. (Mot., Kaunas)
Patyriau Viešpaties meilę, rūpestį, buvimą kartu. Atsirado daugiau ramybės, pasitikėjimo, vilties, meilės, džiaugsmo ir ryžtingumo. Supratau, kad esu vertingas ir reikalingas Viešpačiui. Išnyko kai kurios baimės – ypač mirties baimė, atėjo noras džiaugtis gyvenimu, dėkoti. Pradėjau po truputį daugiau kitiems parodyti dėmesį, būti kitiems dovana. (Vyr., Alytus)
Labiau atvėriau širdį Dievui. Išaugo pasitikėjimas Juo. Tuo pačiu išaugo pasitikėjimas savo vyru. Tikiu, kad jį veda Šventoji Dvasia ir man gera juo sekti. Išmokau viską „tempti“ prie Kryžiaus. Esu sustiprėjusi. Dabar sunkumai mane nebe taip išmuša iš vėžių. Atsirado malda Šventajai Dvasiai, kad Ji padėtų išgirsti, atpažinti Dievo valią mano gyvenime. Supratau, kam yra reikalinga Bažnyčia – bendruomenė. Kviečiu Viešpatį į visas savo tuštumas, net tas, kurių kol kas neatpažįstu. (Mot., Kaunas)
Dievas tapo artimesnis. Palaipsniui krito sienos, kurios trukdė eiti į betarpišką santykį su Dievu kaip Tėvu. Kryžiaus patirtis. Dievas ypač lietė ir gydė iš tėčio ir mamos patirto apleistumo, smurto žaizdas, prasidėjo laisvėjimo procesas iš emocinės priklausomybės, priklausomybės nuo skanaus maisto, masturbacijos. Dievas vis dar rodo, iškelia naujus stabus, kurie varžo. Pradėjau drąsiai santykiuose brėžti ribas, iki tol buvo sunku tai padaryti. (Mot., Kaunas)
Pagilinau žinias, suvokimą apie galingas homoseksualumo ištakas. Atpažinau priklausomybę nuo kitų žmonių nuomonės, poreikį būti jų patvirtintai. Labai gerai suvokiau ir nuolat primenu sau, kad Dievas mane myli tokią, kokia esu, kad tik Jis gali mane patvirtinti taip, kaip man iš tiesų to reikia. (Mot., Kaunas)
Laikas praėjo labai greitai. Geriau supratau save, kodėl atmetu vyrus ir save, geriau supratau mamą jos neapykantą vyrams, kodėl taip elgėsi ir tebesielgia su manimi. Tapau ramesnė, išmintingesnė, gilesnė, geriau suprantu kitus žmones – kaip sužeistus, netobulus, nevientisus. Ypač palietė vyrų tema, kai mes jų atsiprašėm, jaučiau, kad vyko susitaikymas. Šlovinimo metu Šventoji Dvasia iškart mane atverdavo, paruošdavo. Mokausi viską atiduoti į Dievo rankas. Išmokau laukti ir nesiimti kontroliuoti situacijų. Mažiau kreipiu dėmesio savo įvaizdžiui, labiau pasitikiu savimi. (Mot., Alytus)
Iš naujo save atradau kaip žmogų, kaip moterį, kaip žmoną, mamą, draugę, patarėją, guodėją... Iš naujo išmokau žvelgti į pasaulį, žmones; žvelgti Jo akimis. Nerealu!!! Sunkiausiais man gyvenime momentais Jis mane pripildo tokios begalinės ramybės, kad kartais pačiai net baisu, iš kur jos tiek daug. Aplinkiniai sako, kad aš švyčiu, taip ir jaučiuosi. Labiausiai džiaugiuosi pagerėjusiais santykiais šeimoje. Lyg ir nieko nekeičiu, bet viskas keičiasi. Jo dėka. Dėkoju Dievui. (Mot., Alytus)
Pradėjus važinėti į programą, po kelių savaičių pradėjau sirgti. Esu dėkinga Dievui, kad užteko jėgų vis tiek važiuoti iš Vilniaus. Buvo toks stiprus troškimas ir troškulys. Turėjau labai pažeistą santykį su tėčiu - jis alkoholikas, aš pati esu alkoholikė (10 metų blaivi). Temos apie tėvą metu įvyko giluminis atsiprašymas ir atleidimas tėčiui, tai perkeitė ir išlaisvino mano meilę jam. Jis nustojo gerti (stebuklas!!!), aš galiu jį apkabinti ir sakyti bei rodyti, kaip jį myliu. Praėjusį sekmadienį buvo atvažiavęs į svečius. Nors prieš metus net mano vestuvėse nebuvo. Jis blaivus ir jam viskas įdomu. O mano širdis džiaugiasi ir už mamą, jų santykį, oresnę senatvę – jiems tuoj bus po 80 metų. Šlovė Dievui!!! Aš esu dovana! Aš – tėvo dukra! Žemiškojo ir dangiškojo. (Mot., Vilnius)
Viena didžiausių malonių – galimybė pažvelgti į save atsisakant prisiimtų kaukių. Dar kartą, tačiau šįsyk išsamiau, mane palietė moteriškumo atstatymo tema. Didžiausias pasiekimas ir Dievo dovana man išgyventas besąlyginis švelnumas žmogui, kurį įvardinčiau kaip kankintoją. Šios patirties dėka parašiau tam žmogui laišką – iš širdies širdžiai... (Mot., Kaunas)
Dalyvavimas šioje programoje buvo gilus Dievo atsakymas į mano šauksmą pagalbos, vedimo. Mane gydė pati susirinkusi bendruomenė, buvimas sužeistai tarp sužeistų; patyriau klausančią kito žmogaus širdies Bažnyčią, galėjau visiškai pasikliauti Dievu ir Jo veikimu. Per šią programą gavau daug malonių ir išgydymą bei išlaisvinimą. Per užtarimo maldą patyriau gilų gydymą sužeidimų, kurių net neatsimenu. Daug kartų išraudojau skausmą, kurį slėpiau giliai širdyje, kurį saugojo sienos. Patyriau Dievo artumą, apkabinimą, patvirtinimą, kai maldos metu buvau savo pradėjimo momente ir girdėjau Dievą Tėvą džiugiai tariantį „mergaitė!“. Tai man padeda prisiminti ir gyventi kaip kūriniui, priklausomam nuo Jo, ne nuo savo tėvų, nes ne jie sprendė, kas būsiu, kas gims. Programa nukreipė pas egzorcistą, per kurį irgi patyriau Dievo galybę, Jo apgynimą nuo blogio. Supratau daug apie save, apie savo problemų šaknis ir turiu vilties eiti toliau. Dažniau einu išpažinties, nes geriau suprantu, kokios didelės malonės liejasi per šį sakramentą. Pradėjau melstis Rožinį kasdien, man tai malonė, nes prieš tai nesupratau šios maldos. Ir galbūt svarbiausias dalykas, kad kaip malonę gavau naują santykį su Bažnyčia, naują meilę Jai, buvau išgydyta, nes anksčiau mano santykis buvo pilnas nusivylimo. Aišku, čia tik dalis to, ką gavau. Ačiū Dievui! (Mot., Vilnius)
Iš pradžių buvo labai sunku pasinerti į programą, tačiau po truputį Dievulis lietė ir gydė, labai švelniai ir su meile. Ypatingai mane palietė maldos vakaras, kai buvo meldžiamasi už moterų garbės atkūrimą, palietė vyrų išsakytas atsiprašymas. (Mot., Kaunas)
Atėjau pilnas nerimo, baimių, slėgė vienišumo jausmas. Programos metu Dievo meilė iš karto pagavo mane, atvėrė gerumą, artumą. Klausant mokymų, bendraujant grupelėje, po truputį atėjo ramybė, pasitikėjimas, norėjosi atsiverti, kad Dievas gydytų. Ir kai tai dariau, iš mano sužeistos širdies kilo visa nešvara ir kuo toliau, tuo daugiau. Atėjo laisvė atsiverti ir išsipasakoti Dievui, kas slegia, kas blogai. Dievas gydė ir per mokymus, ir per grupelę, ir namuose atverdamas vis daugiau laisvės, nuplaudamas nuodėmes. Grįžo gyvenimo džiaugsmas, pasitikėjimas Dievu bei kitais. Už tai labai ačiū Dievui ir Jėzaus meilei. (Vyr., Kaunas)
Dievas atvėrė lobius mano santykyje su vyrais ir moterimis; parodė, kokį pasaulį Jis sukūrė ir kaip Dievo paveikslas buvo iškreiptas manyje. Labai lietė neapykantos moterims ir neapykantos vyrams temos. Dievas valė įsivaizdavimus, kad „romantinė meilė gali išgelbėti“. Buvau pritraukusi daug tamsos. Kaip nešvarų indą išvalė mane, rinktinį indą gryno aukso, kad spindėčiau. Lietė Švč. M. Marijos kaip moters nuolankumas ir paklusnumas vyrui Juozapui. Patyriau, kad pats Jėzus mane gina santykiuose su vyrais. (Mot., Alytus)
Ugdymo seminaras „Kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17),
IV dalis: „Pranašystė ir atpažinimas“
2017 m. gegužės 27 d., Kaunas
Labai patiko. Patyriau naują širdies išlaisvinimą, išgydymą iš liūdesio. Vėl širdis kupina Dievo Malonės eiti išganuomoju keliu ir pakeleiviams liudyti Kristų, toliau su džiaugsmu tarnauti bendruomenei.
Per maldos pratybas dėl pranašavimo meldžiausi už vieną žmogų ir tai, kokie žodžiai atėjo, palietė tą žmogų, jis suprato, apie ką kalbu, nors man tai nelabai ką sakė. Džiugu ir gera patirti Viešpaties artumą. Šlovė Jam!
Patiko nuostabus šlovinimas, patiko, kad pranešėjai dalinosi būtent savo patirtimi. Labai naudinga. Tegul Viešpaties Dvasia veda šią bendruomenę!
Labai prasmingas ir naudingas seminaras, daug patirčių ir Dievo prisilietimo. Galėjau pajusti atleidimą kunigui ir pasimelsti už jį, paprašyt, kad Dievas laimintų. Leido suprasti pažinimo žodį – kaip kalba man Viešpats Šventoji Dvasia. Suvokiau užtarimo galią, išsakant mintis šv. Rašto žodžiais.
Labiai įdomūs ir stiprūs liudijimai, neįtikėtinas Dievo gydymas. Naudingos žinios. Patyriau artimą ir Dievo buvimą, lengviau išgirstamas Dievo balsas. Nuolatinė Dievo meilė ir apsauga.
Kiekvienas seminaras apdovanoja naujais išgyvenimais (nepasidalinau apie praėjusį kovo mėn., tada labai aiškiai šlovinant atsivėrė pagoniško pasaulio situacija ir kaip svarbu krikščioniui „išeiti“ iš jo, būti Kristuje, kuris nugalėjo pikto pavergtą pasaulį). Šio seminaro metu, kai meldėmės porose, labai prašiau Viešpaties, kad kalbėtų man (nes dažniausiai meldžiantis už kitą jausdavau tylą) ir Jis kalbėjo: ir žodžiu, ir vaizdu, ir jausmu, o asmuo, už kurį meldžiausi, patvirtino, kad tai jo gyvenime yra tiesa. Tai pradžiugino ir sutvirtino mane. Grįžus, po trijų dienų patyriau naują, išlaisvinantį jausmą: mintis buvo labai aiški – „sujungti protą su širdimi“. Jutau ir toliau tebejaučiu, tarsi būtų pranykusi ta riba, kuri skiria šias dvi žmogaus sritis. Labai lengva kvėpuoti ir jausti vientisumą savyje. Labiau išgyvenu, ką reiškia nuoširdžiai melstis, nes ta būsena, kai širdis ir protas pasidalinę, tarsi trukdo iš širdies dalyvauti maldos ir tikėjimo gyvenime.
Seminare gavau potyrius: 1. Didelis troškimas dėkoti ir šlovinti Dievą. 2. Stiprūs Viešpaties prisilietimai dėl kvietimo tarnauti, vienas per mokymą, užtarimo maldą, o kitas bažnyčioje per vaizdinį. 3. Seminarų eigoje, pratybų metu vis ateina stipresnis suvokimas apie pranašystės dovaną vaizdiniais, kuriuos žmonės patvirtina.
Labai palietė pratybos, užtarimo malda, Dievo Žodis. Marcin mokymas, liudijimai – tiesiai į širdį. Visą seminarą širdis tiesiogine prasme buvo skausminga, bet į pabaigą visas skausmas liovėsi.
Noriu paliudyti, kad praeitose vidinio išgydymo pamaldose, kai meldėsi Martinas, pagijo mano akys. Okulistė siūlė akinius skaitymui, o dabar matau ir skaitydama smulkų šriftą. Mūsų šeimoje per 2 metus meldžiantis vidinio išgydymo pamaldose Dievas pagydė bent 6-7 ligas: mano ir sūnaus Tito akis, Titui kelyje buvo Beikerio cista, jos jau nėra. Viešpats pagydė vyro kairį riešą, jis buvo skilęs, skaudėdavo. Mano panirusį dešinės rankos riešą ir susikuprinimą nugaroje. Sesuo jau mėnesį negeria alkoholio, o turėjo priklausomybę... buvo bedarbė, o dabar dirba, keičiasi. Dėkoju už kilnių misionierių įžvalgas, padrąsinimą ir puikų Martino liudijimą. Seminarai padeda kovoti dvasines kovas ir priimti iššūkius. Pastiprinimai ir jūsų patarimai niekada nenusibos... Ugdydama savo sielą pašaukimui, trokštu labiau pažinti Šventąją Dvasią ir Jos įkvėpimus, kvietimus, bandau gaudyti Jos siunčiamus impulsus dvasiniam tobulėjimui. Po seminaro atsinaujino mano asmeninė malda, troškimas melstis, pagilėjo buvimas adoracijoje.
Ugdymo seminaras „Kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17),
III dalis: „Gydymo mokykla“
2017 m. kovo 25 d., Kaunas
Ačiū už puikų seminarą, ypač už praktinius mokymus. Labai gera patirtis. Dėkoju nuostabiems šlovintojams, lektoriams ir užtarimo maldos dalyviams. Patyriau, kaip gera užtarti kitą žmogų. Taip pat dėkoju Viešpačiui už išgydymą. Labai skaudėjo kelių sąnarius, juosmeninę stuburo dalį, o po maldos skausmo neliko. Skruostais byrėjo ašaros, o maldos metu su jomis išėjo įvairios baimės. Viduje skambėjo žodžiai: “Ten, kur Viešpaties dvasia, ten laisvė”. Patyriau širdies išlaisvinimą. Atsirado gyvenimo džiaugsmas. Šlovė Viešpačiui!
Išgijau iš mane kankinusio skausmo, jaučiu Dievo artumą, ramybę, džiaugsmą, meilę.
Labai daug išmokau. Supratau, kad Dievas gali gydyti ir per mane. Ačiū Jums už pamokas, už atsidavimą labai prasmingai veiklai.
Seminaro metu besimeldžiant tikėjimo sesėms už mane, Viešpats iškėlė, kad aš nepriimu savo moteriškumo. O kai meldžiausi, kad atleisčiau žmonėms, ištarus žodžius ”Atleidžiu savo vaikams” pravirkau. Viešpats mane išgydė iš neatleidimo savo vaikams. Dėkoju Viešpačiui už visas gautas malones.
Seminare ūgtelėjau dvasiškai. Sustiprėjo tikėjimas, viltis ir artimo meilė. Buvo naudinga užtarimo maldos praktika. Mokymai puikūs, padrąsinantys, įkvepiantys. Keičiasi mano gyvenimas, mokausi kovoti dvasinę kovą,- patiriu puolimų, bet išlieku rami Viešpatyje. Dėkoju kad esate.
Labai dėkoju Viešpačiui už šiuos misionierius. Viešpats išgydė klubo sąnarius, dešinės rankos piršto sąnarį, gydo širdį. Visada grįžtu po seminarų sustiprintas, pakeltas, atsinaujinęs. Šlovė Viešpačiui!
Visada dėkoju Dievui už galimybę pabūti pas jus ir patirti gyvojo Dievo veikimą ir meilę.
Ugdymo seminaras „Kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17),
II dalis: „Išlaisvinimo malda mano namams ir tarnavimui“
2017 m. vasario 25 d., Kaunas
Patyriau gyvą Bažnyčią - Viešpaties surinkimą, kur Šventosios Dvasios dovanos yra gyvos ir jomis tarnaujama - tiek šlovinime, tiek mokymuose, tiek užtarime. Asmeniškai buvau padrąsintas, sustiprintas ir pripildytas Viešpaties malonių. Jo buvimas buvo realus ir juntamas. Aleliuja!
Patiko praktinės veiklos: meditacija, malda grupėse, porose. Dalyvavimas seminaruose svarbus ir naudingas. Tai padeda žingsnelis po žingsnelio gyti vidinėms žaizdoms, augti tikėjime, patirti bendruomeninį džiaugsmą ir tapti vis labiau patyrusiu kovojant dvasines kovas.
Seminarai atgaivina, praturtina, suteikia dvasinio peno, pakylėja dvasia, įkvepia toliau darbuotis Dievo vynuogyne. Dievo palaimos ir Šventosios Dvasios įkvėpimų!
Šiame seminare patyriau išgydymą: nebeskauda kairės pėdos kauliuko. Neprašiau Dievo, kad išgydytų, bet tas skausmas trukdė vaikštant. Viešpats tikrai žino, ko man labiausiai reikia. Ačiū Dievui, kad pajutau, kokia stipria meile Jis mane myli. Dar 3 dienas vis laukiau, kada man vėl pradės skaudėti tą vietą. Supratau, koks silpnas mano tikėjimas ir pasitikėjimas. Šlovė Viešpačiui už JO begalinę meilę ir artumą.
Labai daug naujų patirčių. Meditacijos metu iškilo neatleidimas. Nors jau tikrai galvojau, kad tam žmogui esu atleidusi, bet pasirodo atleidau tik didžiuosius įskaudinimus. O dabar iškilo kiti įskaudinimai, reikšmingi mano tapatybei. Su didžiausiu skausmu galėjau visa tai iškelti į paviršių. Ačiū Tau Viešpatie, kad Tu prie mūsų lietiesi tiek atsargiai ir tiek švelniai, kad galėtume visa tai ištverti. Visa tai prilygsta operacijai. Užtariamojoje maldoje gavau naujos patirties.
Viešpats iškėlė seniai pasakytus mamos žodžius -“Tu atvirkštinis vaikas”, kurie buvo pasilikę mano pasąmonėje. Praktinių užsiėmimų metu supratau, kad šie žodžiai yra melas. Supratau, kad labai dažnai elgdavausi atvirkščiai, priešingai, nei mano širdis norėdavo. Ir dėl to kentėdavau. Dėkoju Viešpačiui.
Praktinių užsiėmimų metu patyriau, kaip Viešpats kalba per mus, paprastus žmones, kurie dar tik mokomės melstis užtarimo malda. Kadangi aš vis dar nepasitikiu savimi, o galbūt ir Viešpačiu, man buvo iššūkis melstis už kitą, o svarbiausia perduoti tai, ką Viešpats kalba. Manau, kad praktiniai užsiėmimai yra išlaisvinanti patirtis.
Labai dėkoju už nuostabų seminarą, kuris numalšino mano troškulį ir atgaivino praktinėmis užduotimis. Labai aiškiai supratau, kad maldoje svarbus Dievo žodžio klausymasis. Ir aiškiai atpažinau, kad mano širdyje daug triukšmo, kurio nutildyti pati negaliu, tam reikia Dievo malonės. Tai atpažinus, labai palengvėjo. Tada net triukšme gebėjau išgirsti aiškų Dievo aiškų NEBIJOK. Šio žodžio man labai reikėjo.
Gavau naudingos informacijos ir labiausiai patiko praktiniai užsiėmimai. Jie „išlaisvina“ mano nedrąsą melstis už kitus, moko išgirsti kitą. Džiaugiuosi dėl galimybės būti, mokytis. Asmeniškai išgyvenau labai artimą ryšį su Jėzumi, tiesiog jaučiau Jo prisilietimus ir lydėjimą. Buvo sunkus gyvenimo laikotarpis, o seminare gavau daug tai dienai atsakymų ir padrąsinimų toliau gyventi, apsisiautus Dievo šarvais, Dievo kantrybe ir Jo meile.
Šiame seminare gavau daug atsakymų į klausimus, kurie mane neramino ilgą laiką, gavau ramybės iš Dievo, nes esu nekantri gyvenime, sunku išlaukti to kas man yra paruošta. Po seminaro gyvenimas tęsiasi, bet kitaip, į viską žiūriu su meile, nuolankumu ir ramybe. Jaučiuosi taip, tarsi turėčiau Viešpaties skydą virš savęs. Telaimina ir saugo jus mylintis Dievas!
Ugdymo seminaras „Kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17),
I dalis: „Šlovinimas širdimi“
2017 m. sausio 28 d., Kaunas
Per šlovinimo maldą mačiau vieną vaizdinį, kurį vėliau praplėtė, papildė moteris, kuri už mane meldėsi per pratybas. Gavau paraginimą šlovinti ir gražių Dievo meilės ženklų.
Aleliuja! :)
Dievas tikrai veikia! Šlovė Jam. Davė naujų įžvalgų – priimti savo dar nepriimtas puses. Patvirtino, kad einu teisingu keliu, davė naujų įžvalgų dėl bendruomenės.
Ačiū jums, kad esate ir darote Dievo darbus
Atvažiavau su asmeniniu rūpesčiu, kuriam per tylą, adoraciją, pokalbius buvo atrasta kryptis.
Patyriau daug Dievo malonių adoracijos metu. Mokymus taikysiu praktikoje, savo aplinkoje. Labai patiko misionieriai (gerai apmokyti, puikūs darbo metodai bei liudijimai). Ačiū.
Seminaras kaip visada iš esmės atnaujino tikėjimą, ryšį su Dievu per stiprų Šventosios Dvasios veikimą. Kai meldėmės vieni už kitus grupelėse, per vieną grupelės narį gavau atsakymą į klausimą, kurį ilgai nešiojau širdyje. Dėkoju Dievui.
Pirmą kartą buvau tokiame, ir jūsų bendruomenės seminare. Daug gavau iš Dievo atsakymų, paskatinimų, padrąsinimų. Visa diena prabėgo nepastebimai. Labai jautėsi stipri Dievo Dvasia, Jo veikimas, buvimas, gydymas. Mano augančiai bendruomenei labai tiko šio seminaro tema, taip mums reikėjo tokių pamokymų, patarimų, kaip elgtis vienoj ar kitoj situacijoj. Čia buvo tikras Dievo veikimas. Po šio šeštadienio viduje jaučiuosi pripildyta Dievo šviesos, meilės, globos.
Ačiū jums už tokius didžius pasitarnavimus, meilę, maldą. Telaimina jus visus ir jūsų bendruomenę gerasis, maloningasis Dievas.
Dalyvavau pirmą kartą, iš pradžių stebėjau kaip ir iš šalies, nebuvau turėjusi tokios šlovinimo patirties, tačiau gebėjote įtraukti ir aš atsidaviau Dievo vedimui. Grįžau į namus, pailsėjusi, išsigydžiusi gerklės skausmą, pilna malonės ir geros nuotaikos. Gaila, kad kitas užsiėmimas sutampa su mūsų bendruomenės renginiu ir negalėsiu dalyvauti. Ačiū Jums už labai prasmingą veiklą.
Labai naudinga buvo apie bendruomenės etapus, mes kaip tik esame antrame (visko neigimo) etape, kai jau labai sunku priimti kitų žmonių trūkumus, tačiau intuityviai jaučiau, kad einu į bendruomenę dėl Kristaus, ne dėl to, kad ten gerai jausčiausi. Mūsų bendruomenė daro klaidas, ir tą čia supratau, viena iš jų – visko demonizavimas: visur matymas piktojo veikimo, nors daug kur yra tik sužeidimų, netinkamo auklėjimo pasekmės. Šlovinimo metu vyksta išsižadėjimai iš dvasių, ir nelieka laiko šlovinti, lyg tai ateiname „išsimėžti“ viso blogio, o Dievas lieka antrame plane. Dar kiti ateina kaip į terapijos seansą. Iš pradžių taip nebuvo, pirmadienį ateidavome tik šlovinti. Daug meldžiamasi už kitų žmonių atsivertimą, kai tuo tarpu mums patiems dar reikia atsiversti ir daug dirbti su savimi, turime prašyti, kad Dievas mus keistų. Labai gerai, kad vyksta tas išsigryninimas, tačiau labai akivaizdu, kad tarnystei (trečias etapas) dar nesame pasirengę.
Reikėtų dar seminaro vadovams, kaip jiems elgtis konfliktų metu, nes pastebėjau, kad daug arogancijos, neišklausymo, savo problemų sprendimo per kitų žmonių situacijas, nepagrįstų kaltinimų. Tokio seminaro, kur būtų mokoma pagarbos, etikos kitam žmogui, kitų žmonių priėmimo, nors kažin ar įmanoma to išmokyti.
Viešpats iškėlė didelį skausmą (griežtas tėvų auklėjimas, struktūra, kompleksai, prietarai, baimės, valdymas, kontrolė) ir adoracijos metu išoperavo, išlaisvino. Dėkoju Viešpačiui.
Pirmiausia, maldos metu per adoraciją patyriau nuraminimą labai skaudžiu klausimu, kurį Viešpats žino. Toliau, dėkoju Jėzui, kad parodė, jog žaizda, kurią padarė prieš 18 metų vienas žmogus (jį labai mylėjau), nėra užgijusi – iškart po seminaro, be galo netikėtai bendravimas su tuo žmogumi atsinaujino. Dievas pačiu netikėčiausiu būdu jį vėl “pastatė” į mano gyvenimo kelią. Ir jaučiu, jog Dievas veda mane šio skausmingo santykio atbaigimo link. Jėzus man parodė, kad privalau šiam žmogui atleisti, tik tada pradėsiu gyti ir patirsiu išlaisvėjimą. Dar nesu tikra, nes nebuvo galimybės patikrinti, tačiau maldos metu (meldėsi Anna), jutau šilumą delnuose ir krūtinėje – greit išgirdau, kad taip Viešpats duoda gydymo dovanas. Iš visos širdies dėkoju Viešpačiui Jėzui! Telaimina Viešpats jūsų bendruomenę ir jūsų šeimas!
Per užduotį, kuri buvo duota, labiau suvokiau, kaip turiu elgtis. Taip pat, nemažai dalykų patiriu po seminaro. Įvyksta daugelio dalykų, kaip čia pavadinti, atomazga. Įgaunu daugiau Šventosios Dvasios:
a. Labiau įžvelgiu įvairius dalykus (toks didesnis pažinimas, aiškumas, dėl to lengviau suprantu ir priimu įvairius dalykus, didėja atlaidumas. Dėl to esu labai dėkinga Viešpačiui ir Jums!);
b. Daugiau dalykų išlaisvėja manyje pačioje (didesnis suvokimas apie manyje pačioje esančius dalykus, pamatau (Viešpats parodo), kokie buvo blokai ir juos atiduodu Viešpačiui, to dėka galiu labiau gyventi, džiaugtis Šventojoje Dvasioje.
c. Labiau suvokiu save, kaip Dievo draugę, bendradarbę.
Leido suprast kaip grupelės veikia, koks tikslas kokie laukia iššūkiai, labai naudinga ir aktualu, nes šiuo metu esam grupelės kūrimesi, ieškojimuose. Ačiū jums. Šlovė Viešpačiui
Buvo naudinga išgirsti apie maldos grupeles, kokie būna etapai, naujai atėjus į grupelę. Naudinga ir reikalinga tai žinoti, kad suprastum, jog grupelėje svarbiausia susitikimas su Viešpačiu.
Šlovinimo prasmė, jo veikimas ir gaunamos malonės. Po seminaro šeimoje kasdien prieš maldą stengiamės šlovinti giesmėmis. Pajuntame stipresnį ir gilesnį santykį su Dievu.
Visada išgyveni ir patiri naujų dalykų. Didėja troškimas daugiau skaityti Šventąjį Raštą. Išgyveni naujas patirtis bendruomeninėje maldoje. Gauni “vis naują žinutę” – pvz., dėkoti Dievui už patirtas laimės akimirkas su artimaisiais, išgirsti apie šlovinimo maldos galybę ir jų metu vykstančius stebuklus ir t.t..
Šiame seminare sužinojau daug vertingų dalykų apie bendruomenes, šlovinimą, išgirdau padrąsinimo žodžius "nebijok". Buvimas šiame seminare sustiprino mano užsidegimą, bet tuo pačiu įgavau daugiau ramybės kasdienybėje. Smagu buvo stebėti, kaip Dievas veikia. Prieš seminarą komandoje mes kalbėjome gailestingumo vainikėlio devyndienį, su prašymu viską sustatyti į tas vietas, kaip Dievas nori. Ir išties mes, žmonės, planavom, o Dievas savaip viską sutvarkė.
Patiko tai, kad buvo ne tik teorinė dalis, bet ir pratimai, praktiniai užsiėmimai. Lietuvos Bažnyčios bendruomenėms trūksta praktinių patyrimų ir mokymosi, kaip melstis už kitą. Labai džiaugiuosi jūsų seminarais.
Jūsų rengiami seminarai visada labai informatyvūs ir naudingi. Dievo palaimos ir globos. Dėkoju, kad esate.
Ugdymo seminaras „GAILESTINGUMO MOKINIAI“, VIII dalis.
2016 m. lapkričio 26 d., Kaunas
Tiesiog buvau Viešpaties glėbyje ir meilėje.
Dievas gydė iš apmaudo ir kartėlio, atsileido kažkokie mazgai širdyje dėl sutuoktinio meilės trūkumo.
Mokymo metu patyriau atleidimo malonę.Supratau, kad esu neatleidusi žmonėms, apie kuriuos negalvojau, kad jiems reikia mano atleidimo. Be to patyriau ir supratau ilgametę problemą dėl santykių su savo šeima. Viešpats gydė mane ir santykius su artimaisiais. Supratau, kad kenčiu dėl blogų santykių todėl, kad reikalauju to, ko pati nepatyriau.
Tai neįkainojama, to neįmanoma papasakoti, tik pabuvus gyvai galima suprasti. Išgyvenau prasmingą laiko praleidimą, labai patiko liudijimai. Sutikau tiek daug atvirų, nuoširdžių žmonių.
Patyriau Viešpaties apsikabinimą, širdyje ramu, mintyse šviesu, kūnas lengvas. Šlovė Viešpačiui.
Labai puikus mokymas, ypač per pasidalinimą, per lektoriaus patirtį maldoje, santykyje su Dievu. Tai stiprina tikėjimą, leido per kitų patirtį pamatyti savo santykį su Dievu situacijose, kurios gal atrodė nereikšmingos. Ačiū.
Labai daug naujo ir naudingo sužinojau apie atleidimą, išlaisvinimą. Supratau, kokia didžiulė jėga yra palaiminimas, kurio galia pasitikime.
Patyriau anksčiau atleidimo malonę ir maniau, kad atleidau visiems ir visur, bet šio seminaro metu atėjo supratimas, kad turiu atleisti sau, kad pabėgau iš ligoninės, kurioje gulėjo mama, kai išgirdau, kad ji mirs šiandien (buvau 13 m.). Ir visą laiką liko tas jausmas, kad turiu daryt, daryti, kažką daryti. Kaltės jausmas neapleido manęs, nors esu 70 metų. Šiame seminare tapau išlaisvinta. Šlovė Viešpačiui!
Labai lietė atleidimas, (nors jau 8 metai labai rimtai einu atleidimo keliu), ypač kai kitas žmogus atsiprašė to žmogaus, kuriam atleidau, vardu. Labai norėjau atvykti į šį renginį, net su džiaugsmu tai dariau. Dėkoju Dievui. Labai laukiu naujų seminarų.
Patyriau begalinę Dievo meilę ir išgyvenau, kad Jis manimi pasitiki ir siunčia tarnystes. Su Jėzaus pagalba atleidau savo skriaudėjams.
Seminaras patiko, širdyje juntamu būdu jaučiau Šventosios Dvasios prisilietimą.
Atsipalaidavau, patyriau kaip daug reikia šlovinti ir dėkoti savo Viešpačiui, mano Kūrėjui. Patyriau, kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė. Ačiū.
Gavau patvirtinimą dėl maldos, kad galiu su Jėzumi kalbėtis, melstis pykstant ir išlieti tą pyktį. Atėjo atleidimas vienam žmogui, kuriam nepavyko atleisti iki galo anksčiau. Tai dar vienas žingsnis, žengtas į atleidimą.
Patyriau išlaisvinimą ir ramybę.
Išgirdau kaip tinkamai ir teisingai melstis.
Daug dalykų patvirtino, kad einu tinkamu keliu. Pajaučiau Dievo Tėvo meilę.Iki šio seminaro buvau pajutusi tik Jėzaus ir Marijos meilę. Buvo naujas potyris, kad turiu kažkuo (didesniu dėkojimu, šlovinimu) užpildyti išgydytą vietą. Ir klausti Viešpatį kur link Jis mane kreipia. Supratau, kad išgydymas ir išlaisvinimas yra Viešpaties planas kažkokiai tarnystei.
Patiko aiškiai ir nuosekliai, įdomiai vedamos paskaitos. Aktuali išlaisvinimo tema, labai naudinga praktinė patirtis.
Išgirdau iš pranešėjų daug liudijimų kaip Dievas juos gydė. Pajutau, kad ir mane Dievas gydo.
Pergyvenau Viešpaties artumą, užtvirtinimą eiti ir taurnauti. Melstis dėl išgydymo, už šeimas ir valdžias, kad Viešpaties ugnis degtų manyje ir neščiau ją toliau. Dėkoti ir laiminti.
Labai stiprus seminaras ir medžiaga. Pajutau Jėzaus palaiminimą ir Jo buvimą. Atleidau savo tėvui (tuo metu jaučiau skausmą širdyje, kuris po to praėjo). Aleliuja! Jėzus gyvas.
Gavau tam tikrus reikalingus patvirtinimus.
Dėkinga už atsižadėjimus ir praktinius užsiėmimus.
Labai patiko mokymų turinys, atileidau tiems, kurie mane nuskriaudė, apkalbėjo.
Esu dėkinga lektoriams, išgydymo žinios labai vertingos ir naudingos dėl asmeninių problemų.
Patyriau aiškius ir praktiškus dalykus. Manau, kad tai labai svarbu.
Patiko mokymai apie laisvę ir mintis, kad negalima grįžti į vergystės jungą, kad dėkingumo malda leidžia išlikti laisvėje.
Šlovinti Kristų būna labai malonu, bendrystė įkvepia stiprybės ir suartina.
Patyriau maldos kalbomis dovaną, atsinaujinimą, bendrystę, džiaugsmą. Ačiū!
Išgyvenau Šventosios Dvasios prisilietimą, gydymą vidinių žaizdų, gavau žinių.
Ugdymo seminaras „GAILESTINGUMO MOKINIAI“, VII dalis.
2016 m. spalio 22 d., Kaunas
Šlovė Viešpačiui už visas malones, kurias patyriau šio seminaro metu. Labai dėkoju organizatoriams ir lektoriams už puikų organizavimą ir medžiagos pateikimą. Ilgą laiką negalėjau sau atleisti už gyvenime padarytas nuodėmes ir paklydimus, kaskart eidavau išpažinties ir vis prašydavau atleidimo už tas pačias nuodėmes. Atrodydavo, kad nesu verta atleidimo ir Dievas man neatleis niekada. Tačiau jau pačioje seminaro pradžioje per šlovinimą, Šventoji Dvasia palietė mano širdį: pradėjo byrėti ašaros ir Dievas parodė mano širdį apvyniotą storom virvėm. Kol vyko šlovinimas, verkiau, o pasibaigus giesmėms visos virvės sutrūko, ir širdis prisipildė šviesos, gerumo, švelnumo ir meilės... Kai skaitė ištrauką iš Luko evangelijos apie sūnų palaidūną, „atsidūriau“ to sūnaus vietoje ir viską išjaučiau, tarsi aš ten būčiau. Vėl byrėjo ašaros... Tačiau tėvo vietoje mane pasitiko Dievas, apkabino, priglaudė, kaip mažą mergaitę pasisodino ant kelių ir glostė, glostė... pasakė: „Sveika sugrįžus MYLIMA dukra“... Didžiulis dėkingumas ir suvokimas apėmė, jog tikrai atleido ir išpirko, ir pakvietė naujam gyvenimui. Esu be galo sujaudinta ir dėkinga.
Kiekviename seminare patiriu kažką naujo, slėpiningo, nepaprasto, patyrimą sunku įvardinti, tikriausiai todėl, kad pačiame patyrime glūdi Dievo sėpinys. Širdį palietė šlovinimas, nes įpatingai jaučiau Dievo artumą. Taip pat pranašingi žodžiai, kad jau greitai Jums nereikės svečių iš Lenkijos, misionierių, nes Dievas ruošia komandą – armiją iš mūsų, dalyvavusių tą dieną seminare. Taip pat ypatingu būdu Dievas prisilietė per meditaciją, kada buvau sūnaus palaidūno vietoje, o Dievas Tėvas atleido man kaltes ir parodė mano vietą Bažnyčioje. Taip pat atleidimo malda, kurioje atpažinau neatleidimo šaknį, gavau patvirtinimą. Seminare buvo daug džiaugsmo, kada žmonės dalijosi liudijimais. Anksčiau liudijau, kad Dievas išgydė man migreną, depresiją, dešinio kelio skausmą, šiuo metu slėpinigu būdu gydo mano žarnyną ir vieną dieną išgydys mane visą, šlovė ir garbė mūsų Viešpačiui. Dėkoju Dievui, kad seminare gavau patvirtinimą ir patepimą užtarimo už žmones tarnystei ir Dievo pažadą, kad Jis išlies savo Dvasią ir gailestingumą ant mūsų šeimų, sūnų, dukterų, anūkų, tautos, ant Lietuvos, ant visų tautų. Garbė ir šlovė mūsų Viešpačiui, Vieninteliam Gailestingajam, esančiam Švč. Trejybėje ir su mumis pasiliekančiam per amžių amžius. Amen. Aleliuja.
Nauda didelė, tokios net nesitikėjau, jau buvau sunerimusi ar pavyks atvykti dėl finansų, bet kažkaip labai laiku vyrui sumokėjo darbdavys. Galvojau, jog tik pasisemsiu naujos informacijos, tikėjausi sutikti žmonių, kurie norėtų Panevėžyje įkurti užtarimo maldos grupę. Jų buvo, manau poreikis tikrai yra, tik reikėtų pagalbos pradžiai. Ketinu po truputį dairytis daugiau bendraminčių, nes per maldą tarnystei laiminti, išgirdau aiškią mintį tai daryti, nors ir baugu (anksčiau kam nors užsiminus, šią idėją praleisdavau pro ausis). Mano asmeniniame dvasiniame gyvenime įvyko labai reikšmingi dalykai, kurie tebesitęsia ir tikrai nesibaigs: pirmiausia mane nuo vidinės sumaišties ir neteisingo vertinimo išgelbėjęs Dievas, per vieną meditaciją, leido suprasti, jog neprivalau „versti kalnų“, Jis mane myli, nes ESU, esu Jo meilės objektas, asmuo, kurį Jis nori mylėti, globoti, saugoti. Beje Jam taip pat patinka mano meilė ir bendravimas su Juo. Dingo įtampa, supratau ir savo problemų esmę, anksčiau dėl netinkamo požiūrio leidau ilgai sau bei kitiems kentėti, ilgai leidausi „tampoma už savigraužos virvučių“. Dabar tebejaučiu Dievo artumą, didelę ramybę ir esu užtikrinta, kad tai nesikeis, Jis tai leido suprasti. Labai gerai, kad buvome skatinami bendrauti tarpusavyje ir atsiverti, nes tai suteikia progą veikti tiek žmogui, tiek Dvasiai. To norėtųsi dar daugiau. Ačiū Jums už viską.
Buvo nuostabu drauge su broliais ir sesėmis šlovinti Viešpatį. Patiko, kad po mokymų buvo laikas meditacijoms. Per jas mane asmeniškai lietė Dievo malonė. Džiaugiausi ir dėkojau, kad buvo išgydymų - dvasinių ir fizinių.
Seminaro išvakarėse išgyvenau puolimą į savo didžiausią žaizdą, o seminaro metu išgirdau, kaip reikia su tuo gyventi, patyriau gydymą ir paguodą.
Brolių ir seserų bendrystė visada gydo, todėl esu labai dėkinga, kad galima taip pabūti. Nauda dvejopa: ir tiesiogiai iš seminaro mokymo, ir „šalutinė“, stebint savo jutimus ir reakciją. Eilinį kartą supratau, kaip pakenkia bet koks blaškymas. Netgi geri dalykai – tarkim, susitikimas su seniai matytu draugu – seminaro (rekolekcijų, dvasinio susitelkimo ir pan.) metu gali tolinti nuo Viešpaties paruoštų dovanų. Tačiau atpažinimas, kad padalijau savo dėmesį, buvo dar viena dovana kaip vieta taisytis. Konkrečiai labai padėjo mokymas apie Dievo Žodžio tiesą: jau praktiškai kelis kartus pasinaudojau „medžiaga“ – sunkumų metu klausiau savęs, kuo aš tikiu. Kita dovana – aiškus suvokimas, kad dalyvauji ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų: ir labai konkrečiai, ir slėpiningai.
Labai daug ką patyriau naudingo: visų pirma pamačiau, kad šlovinimas gali būti ir kitoks, nei mums įprasta matyti su gedulingomis giesmėmis. Labai patiko kad šlovinime gali dalyvauti visi, matydami žodžius; bendra dvasia taip pat daug ką duoda. Visos temos geros, didžiausią įspūdį paliko vidinis išgydymas, bei kaip kiti žmonės išgijo, tiesiog stebuklas.
Šį kartą patyriau džiaugsmo malonę. Nuoširdžiai dėkoju už jūsų darbą.
Meldžiausi už kitą moterį ir vėliau ji paliudijo gavusi po maldos jai svarbų atsakymą. Tai įkvepianti patirtis. Telaimina jus Viešpats.
Dėkoju Viešpačiui ir jūsų bendruomenei už mokymus, kurių mums labai reikia, kad išliktume atviri Dievo vedimui. Paklusnumo Dievo Žodžiui mokymas man įstrigo labiausiai – Viešpats sustiprino mano pasiryžimą nenukrypstamai laikytis Šventojo Rašto ir Bažnyčios mokymo priimant pažinimo dovaną užtarimo maldoje.
Džiaugiuosi, kad Viešpats veikia per visus seminarus ir su kiekvienu jų aš vis dvasiškai ūgtelėju. Dėkoju už praktinę veiklą, kurios metu meldžiantis už žmones jaučiau Dievo veikimą. Pati po misionierių pažinimo žodžio pajutau, kad pagijo kairės rankos patemptas riešas (neskauda iki šiolei). Ačiū ir garbė Dievui! Kai paragino melstis žiūrėjau į šlovintoją (ji - smuikininkė) žinodama jos rankos traumą meldžiausi už ją per atstumą. Po to ji liudijo apie Dievo veikimą sakė, kad jautė pagerėjimą. Garbė Viešpačiui Dievui! Ačiū už tai, kad organizuojate ir ugdote Viešpaties planams skirtus žmones. Buvo geras, įvairus šlovinimas. Tikiu, kad visus jūsų seminarus išklausiusieji tikrai norės vykdyti Dievo valią ir nemažai pasitarnaus Dievo karalystės plėtimui. Šlovė Kristui!
Supratau, kad Dievas tikrai ateina pas žmogų ir tam nereikia ypatingų meditacijų studijų bei praktikų, reikia tik mokėti atverti širdį, būti nuoširdžiam, melstis, dėkoti Dievui ir šlovinti jį. AČIŪ l už suteiktą galimybę dalyvauti seminare.
Man labai sunku yra įvardinti kažką konkretaus. Žinau, kad patyriau daug Dievo malonės. Dalyvauju Jūsų seminaruose jau kuris laikas ir kuomet žiūriu į save atgal, tarkim prieš metus ar du, suprantu, kad esu labai dvasiškai ir fiziškai sustiprėjusi, pasveikusi. O svarbiausia daug labiau įgalinta pasitarnauti Dievui ir žmonėms.
Sustiprėjo tikėjimas. Po tokių renginių visada grįžtu pastiprinta, ačiū Jums labai, kad taip padedat, tai didžiulė Dievo dovana! Galima toliau kibtis į Gyvenimą ir eiti toliau :)
Man visada labiausiai patinka asmeniniai liudijimai ir praktiniai užsiėmimai, nes per žmonių asmeninius liudijimus kartais išgirstu visai naujus dalykus. Seminare sutikau dvi naujas moteris – seseris Kristuje ir mane palietė tai, ką per jas pasakė Šventoji Dvasia. Ačiū joms, ačiū visiems seminaro rengėjams, savanoriams, lektoriams, kunigams, liudytojams, užtarėjams, šlovintojams, maitintojams. Ačiū, kad ESATE ir, kad dovanodami save leidžiate priartėti prie Dievo Karalystės prieangio ir PABŪTI.
Šį kartą naujos informacijos išgirdau mažiau. Bet stipriai išgyvenau meditacijas, ypač antrą, gavau naujų įžvalgų, kur esu Dievo kviečiama - pakankamai netikėtas kvietimas. Buvo leista atpažinti mano uždarumą ir vertinantį-kaltinantį žvilgsnį į šalia sėdinčius. Buvo iškeltas vienas mane stabdantis prisirišimas, dėl ko ėjau išpažinties ir per ją gavau ir detalesnį paaiškinimą, o kitą dieną ta pačia intencija prašiau užtarimo maldos. Ačiū, kad organizuojate ir kviečiate. Visi jūsų renginiai, kuriuose teko dalyvauti, stiprina mano pasitikėjimą Dievo galia ir Jo veikimu šiandien.
Man asmeniškai, nepaisant juntamo fizinio prisilietimo, įsirėžė suvokimas: “Visur, visada žvilgsnis į Dievą, o ne į save”. Jau dabar matau vaisius, kai bandau tuo gyventi.
Kadangi savo adresu registravau ir kitus, kurie dabar negali pasidalinti, labai norėčiau pasidžiaugti kolege. Gyvenime patyrusi begalę nelaimių, ji visada pyko ant Dievo: už ką? Seminare supratusi savo situaciją, ji vakar nuėjo išpažinties!
Šlovė ir didžiulė padėka mūsų nuostabiajam Viešpačiui!
Supratau, koks turi būti mano tikėjimas,kad galėčiau sąmoningai priimti Dievo malonę - būti perkeista. Per pratybas supratau,koks dar silpnas mano tikėjimas Dievo žodžiu, nes iš keturių nagrinėjamų Dievo žodžio tiesų dviems buvo mano pasipriešinimas. Tačiau per brolių iš Vilniaus skelbiamą išgydymą, Jėzus išsklaidė mano abejones, patvirtindamas apie mano tarnystę užtarimo maldoje, taip pat išgydė metus laiko skaudantį klubo sąnarį. Šlovė Viešpačiui!
Tarptautinis „GYVOJO VANDENS“ vadovų ugdymo seminaras
2016 m. rugsėjo 16-22 d., Šiluva
Labai daug dalykų atsilaisvino viduje (jaučiu Viešpaties švelnumą, užtvirtinimą, ramybę, lengvumą). Taip pat išmokau (mokiausi) ir praktinių dalykų ir man šito seminaro struktūra, pobūdis labai tiko. Labai intensyvu ir kartu naudinga. Dievas nuostabus. Teatlygina „Gailestingumo versmės“ bendruomenės nariams begalinėmis malonėmis ir taip pat tesustiprina „Gyvojo vandens“ įkūrėją A. Comiskey ir jo komandą, apgaubia juos savo meile bei malonėmis. Mane daug kur Dievas lietė. Labai nauja buvo vyrų atsiprašymas. Kažkaip labai lietė mane asmeniškai (giliai, gydančiai).
Išgyvenau Dievo gydymą įvairiose mano praeities srityse. Tai buvo puikus laikas, kai Dievas galėjo kalbėti man ir vesti mane ten, kur Jis buvo numatęs. Esu atvira tolimesniam Jo vedimui. Nenoriu pati nuspręsti, kad tikrai aš noriu toliau eiti šiuo keliu – t. y., tapti šios programos vadove ar kt., bet, kaip ir visada, sakau „Dieve, jei Tu taip nori“.
Atleidau nusižudžiusiam vyrui. Atsiprašiau mirusio brolio. Atleidau dukrai ir su ja susitaikiau. Pradedu susitaikyti su neišvengiama situacija ir savo nauju statusu. Iš naujo patikėjau Dievo gailestingumu savo gyvenime.
Seminaro metu turėjau dar kartą iškelti skaudžius, gėdingus dalykus į šviesą. Viešpats parodė ir dar lig tol neiškeltą dalyką, žaizdą. Gerai suvokiau savo sužeistumą. Buvau panardinta į apvalančią ir gydančią versmę. Patyriau daug Dievo meilės ir gydymo priimdama maldos tarnystę. Jaučiuosi apvalyta ir nuskaistinta. Išgyvenau saugumą dalintis pačiais intymiausiais dalykais. Supratau, kad mano žaizdos, nuodėmės patirtis Dievas nori išvest į gera ir ateity per liudijimą padėti perteikti Jo gydantį prisilietimą prie panašiai sužeistų.
Radau nepasitikėjimo Dievu šaknį. Supratau, kad noriu lygiaverčių, sveikų santykių. Ne paminti savo poreikius dėl to, kad nebūčiau atstumta, bet priimti juos ir nebijoti išsakyti. Nebenoriu būti auka, noriu būti visavertis žmogus, visavertė Dievo dukra. Supratau, kad noriu, jog būtų taip, kaip Dievas man nori, o ne taip, kaip žmonės man nori. Supratau, kad į žmones noriu žiūrėti Jėzaus akimis. Noriu pilnai pasitikėti Dievu, tarnaujančiais, aiškiai suprantu, kad gali būti daug skausmo, tačiau žinau, kad po to ateis laisvė. Labai daug Dievas parodė, kalbėjo, visko net neįvardinsiu. Aš esu vertinga Dievo dukra ir verta gyventi oriai. Jis niekada manęs nepaliks, net ir tada, kai aš nusisuksiu... Jis lauks manęs. Noriu mylėti Jėzų, noriu mylėti save, noriu mylėti žmones. Mylėti Jėzaus meile. Noriu išmokti klausyti. Kaip svarbu, kai manęs klauso neteisiant, nesmerkiant, nepamokslaujant, bet padeda pačiai susivokti.
Patyriau labai daug Dievo malonių. Ir išlaisvinimo iš dalykų, apie kuriuos net nesusimąstydavau ir fizinį išgijimą. Sužinojau daug vertingos informacijos apie vyro ir moters savybes. Ta diena, kai vyrai atsiprašė ir laimino moteris, o moterys vyrus, buvo nepaprastai svarbi. Tai tokia svarbi patirtis ir pažinimas, ir susitaikymas. Labai atsišaukia manyje vedančiojo išsakytas pašaukimas mums visiems savo tyrumu ir skaistumu atstovėti ir atremti genderizmo ir homoseksualizmo bangą, atsiritančią į mūsų tautą. Tai žinutė, kurią parvešiu visiems savo aplinkoje, maldos grupelėje ir t. t.
Patyriau neapsakomą Tėvo meilę, mamos Marijos globą ir užtarimą. Patyriau išlaisvinimus iš piktojo melagysčių, kad Dievas nėra didesnis už mano nuodėmes. Atradau laisvę būti moterimi, būti mylima Dievo dukra, suvokimą, kad esu Jėzaus ir begalinę laisvę, pilną neapsakomo džiaugsmo būti tiesoje, Dievo šviesoje, apšviestai. Kas užslėpta – gėdinga, bet ne galinga. Dievas virš visko. Ne dėlto, kas esu aš, bet dėl to, kas yra JIS.
Patyriau Dievo meilę, Jis atvėrė žaizdas. Parodė, kad turiu motinos žaizdą, iš kurios kyla ilgesys. Pažadino troškimą tarnauti tokioje tarnystėje. Parodė nuodėmes, kurios buvo mane užspaudusios į kampą. Išlaisvino iš kaltės.
Dievo malonė, kad padėjo nerti į gelmes. Ateiti į Jėzaus širdies gelmes ir ten pasilikti. Atidengimas savo širdies prie Kryžiaus. Dėkojimas, laisvė dėl atleidimo, džiaugsmas.
Nors nebuvo nieko, ką būčiau išgirdęs labai naujo, tačiau turėjau galimybę ištirti save, kiek paaugau, į ką turėčiau ypač susikoncentruoti. Buvo labai naudinga atnešti į šviesą savo nuodėmes ir paslaptis, kurias ilgą laiką nešiau ir pajusti išlaisvinimą. Išmokau labiau pasitikėti Jėzumi!
Naudingiausias buvo Jėzaus ir Švenčiausios Trejybės artumo ir meilės patyrimas, gyvenimo, plūstančio iš Kryžiaus patyrimas ir vadovų nuolankumo bei pažeidžiamumo patyrimas. Tai suteikė ramybę ir tvirtumą, kad nebūsiu pasmerkta ar vertinama.
Dėkoju Dievui, kad dalyvavau: seminaro medžiaga (nors ne visi sužeidimai buvo man pažįstami), bet savo esme buvo labai reikalinga savęs pažinimui ir santykio su Dievu atnaujinimui. Grupelių metu patyriau stiprų Dievo prisilietimą prie mano gyvenimo jau tuomet, kai labai atvirai dalijosi kitos dalyvės. Išgyvenau džiaugsmą dėl to, kad galime būti atviri, nes tai labai laisvino mane ir gydė. Labai svarbu – apie beviltiškumą, kurį jaučiau santykiuose su sūnumis. Mokymas apie moteriškumo atstatymą, malda grupelėje leido atpažinti pagrindinę mano žaizdų šaknį – BAIMĘ. Ją vaizdinyje mačiau didžiosiomis raidėmis. Baimė leido manyje auginti daug blogio. Po maldos aš jaučiausi žymiai tvirčiau, drąsiau ir norisi pasakyti didžiosiomis raidėmis „AŠ ESU“, be nusipelnymo, veiklos. Tiesiog – AŠ ESU.
REKOLEKCIJOS „Tarnystė išlaisvina“ 2016 m. liepos 27 - 30 d., Šiluva
Ačiū už rekolekcijas, už jūsų tarnystę! Noriu paliudyti: Vienos iš pratybų metu, kai meldėme vieni kitiems išgydymo, Viešpats pagydė mano dešinės rankos tirpimą. Ji nutirpdavo miegant, vairuojant, dirbant kompiuteriu ir šiaip – iš niekur nieko. Maldos metu pajutau silpną šilumą ir kažkokį vyksmą rankoje – atrodė lyg ji vėl tirpsta. Po to, pastebėjau, kad tą vakarą ranka daugiau netirpo. Nei ryte, nei kitą dieną ir iki šiol ranka netirpsta. Šlovė Viešpačiui :)
Kas man buvo naudinga šiose rekolekcijose: gal pati svarbiausia – Dievo galios patirtis, kad Jis veikia ir gydo čia. Tapau labiau tikinti ir Juo pasitikinti. Patyriau Dvasios jėgą, gavau supratimo, kad Jis stipresnis ir nepaliauja atrasti naujus būdus (šlovinimo vakarai skirtinguose „taškuose“, pasakojimas, kaip Dievas veda į jaunimo susibūrimus, ir du jauni broliai iš Vilniaus, ne tik atsivertę, bet jau tarnaujantys) pasiekti netikintiems. Kad ir kokiais pavidalais gąsdintų piktasis (per gender politiką, jaunimo koncertus ir „festivalius“). Stipri rekolekcijų, ypač per Dvasios krikštą patirtis. Gerai, kad rekolekcijos vyko Šiluvoje. Per maldą – siuntimą į misijas ir kito ryto meditaciją išgirdau "ne dabar", man buvo parodytos mano namų, tėvų ligonių, augančių vaikų, darančių ne visada teisingus pasirinkimus, situacijos. Esu reikalinga čia. Dirbu medike ir man sunku girdėti, kaip po maldos ilgėja koja ar tiesinasi kaulai – buvo laužomi mano stereotipai. Dabar labiau tikiu :) Esu uždaro būdo ir su svetimais man nėra lengva bendrauti. Paskutinę dieną Dievas leido patirti, ką reiškia bendrauti „be sienų“ – turėjau trumpų, bet gilių pokalbių, net su tais, kurie man nepatinka... Čia pagrindinės, bet dovanų buvo daugiau.
Patyriau, kad Jėzaus gydymas – trumpas, bet veiksmingas. Net ir trumpa malda – tos pačios vertės. Dar noriu labai padėkoti visiems už nuostabias rekolekcijas. Šlovė Viešpačiui.
Patyriau daug Šventosios Dvasios. Man tai svarbu, nes savo gyvenime buvau primiršusi taip giliai jos veikimą. Čia buvo pilna Šventosios Dvasios.
Patyriau taiką, ramybę, meilę ir Jėzų. Labai atsigavau dvasiškai ir fiziškai.
Programa prisotinta. Patyriau rankos tirpimo ir sprando diskų išgydymą. Dar labiau sustiprinau sanykį su Jėzumi ir tvirčiau pasiryžau tarnystei. Liudijimai gaivino ir suteikė drąsos melstis dėl išgydymo, nepaisant mano minčių ir pan. Buvau išlaisvinta iš savo kūno nepriėmimo komplekso – galėjau šlovinti šokiu. Apskritai Dievas išlaisvino šlovinimo dovaną. Šlovė Viešpačiui!
Patyriau (pilną!) nugaros ir kaklo skausmų išgydymą. Labai stiprios rekolekcijos šlovinimo prasme, mokymo prasme. Taip pat patirtis tarnystėje užtarimo grupelėje bažnyčioje labai palietė. Ačiū!
Depresija pasitraukė. Ji buvo dėl žaizdų, nemeilės. Patikėjau, kad iš tikrųjų esu vertinga ir Dievo mylima. Stipru buvo tai, kad jutau, kad esu vienoje dvasioje su rekolekcijų vedėjais, t.y., labai atliepė apie ką jie kalba. Tyla buvo reikšminga. Jei ne ji, būčiau neišbuvusi, tikriausiai.
Visi mokymai naudingi. Teorija užantspauduota praktikoje. Pirmą kartą dalyvavau Bazilikoje užtarimo maldoje. Patyriau Dievo liejamas dovanas. Gavau daug praktinių patarimų dėl šlovinimo grupės įkūrimo. Prašau maldos, kaip pradėti tą darbą, už žmones, kurie galėtų įsitraukti į maldos šlovinimo grupelę.
Esu Dievo apdovanojama ir kasdienybėje: šlifuojama, pripildoma, mylima... O ypatingų dovanų rekolekcijose negavau. Džiaugsmas šlovinant, bendraujant, matant nušvitusius veidus po išgydymo... Šį kartą Viešpats labiausiai kalbėjo asmeniškai per meditacijas...
Patyriau dvasinį ir psichologinį gydymą: Dievas gydė mano žaizdas ir atstatinėjo mano asmenybę, pripildė mane Šventosios Dvasios. Taip pat patikėjau, kad Dievas mane gydo fiziškai... Vėl uždegė troškimu dar labiau tarnauti Dievui!
Gavau patvirtinimą iš Dievo apie savo tarnystę. Gavau išlaisvinimą ir ramybę. Sutikau daug nuostabių „trenktų“ žmonių. Sustiprėjo mano tikėjimas. Esu labai jums dėkinga!!!!!!
Patyriau išgydymą iš šono skausmų. Gavau laisvę šlovinime. Gavau patvirtinimą, kad vaizdiniai, kuriuos duoda Dievas, nėra vien mano laki fantazija.
Patyriau pėdų išgydymą. Metus laiko skaudėjo. Galvojau, gal ten man net kas lūžę. Labai svarbi buvo tyla. Asmeniškai labai visad troškau, kad paaiškėtų, kaip kalbėtis su Dievu. Mokymai ir Dievo malonė padėjo. Mokymų (meditacijos) metu supratau, kad mano malda nukreipta į Jėzų ir į Mariją, bet nesimeldžiu Tėvui. Ir patyriau, kad nutraukti voratinkliai, kurie trukdė melstis Tėvui. Labai kalbėjo į širdį liudijimai. Ačiū!
Be galo gera atmosfera, nuostabūs tarpusavio santykiai, Viešpaties jėga ir veikimas. Pamačiau dar kartą, koks gyvas Dievo žodis ir kaip jis veikia šiandien, 2016-taisiais metais. Koks gyvas Jėzus, kokia sipri Šventoji Dvasia. Labai pastiprino mano tikėjimą ir pasitikėjimą Jėzumi. Labai tikiuosi, kad šios naujos patirtys apie tarnavimą užtarimo maldoje man labai padės ir mano bendruomenėje, ir bendraujant su tais žmonėmis, kurie apie tai nežino. Jau pilna galva minčių, kaip galėsiu perteikti tai, ką čia patyriau. Labai trokštu, kad ir mūsų parapijos žmonės patirtų gyvąjį Dievą, kuris visada šalia. Esu be galo dėkinga mūsų brangiesiems, vedusiems mus, kurių patepimas tiesiog užkrečiantis. Aleliuja!
Patyriau Dievo galybės jėgą per Šventosios Dvasios krikštą. Per pirštus ir rankas į kūną su didžiule jėga ir ūžesiu tekėjo Viešpaties galybės jėga. Mano nesuvokimui tai visiškai priešinga antgamtinė patirtis. Galbūt sunkiai patikėčiau tuo, jei Viešpats to nebūtų leidęs patirti. Nuo to vis dega delnai. Taip pat tapau Dievo kariu ir pirmąkart tarnavau viešoj užtarimo maldoj. Buvo labai naudinga išgirsti pranašystę apie šlovinimą, tai tarsi patvirtino, kad parapijoje jaučiau Dievo vedimą tame ir pradėjo vykti šlovinimo vakarai.
Patyriau laisvę širdyje, laisvę meldžiantis užtarimo maldoje, didesnį širdies atsivėrimą Šventajai Dvasiai.
Patyriau: 1. Dar vieną ryškų žingsnį išlaisvinimo link. Atpažinau, jog mano gyvenimą lydi neištikimybės dvasia, ateinanti per 3 kartas. Šlovė Viešpačiui už išlaisvinimą maldos metu.
2.Patvirtino pašaukimą užtarimo tarnystei. Jau prieš 9 m. Jėzus aiškiai pirmą kartą kalbėjo: „Kodėl netiki, jog ir aš galiu taip gydyti?“ Atsakiau – tikiu, tikiu... O šio ryto giesmė vėl priminė tuos žodžius „tikiu, tikiu“. Supratau, kad tai buvo tik protu, o dabar ŠIRDIMI TIKIU! 3. Gavau žodį, jog mano tarnystės kryptis – šeima, jų evangelizacija. O mano savanorystė – jau 22 m. šeimos centre. Aleliuja! Net „Tėve mūsų“ malda suskambėjo su intarpais: teesie šventas Tavo vardas šeimose... kasdienės duonos – Šventosios Dvasios – duok mūsų šeimoms šiandien... ir atleisk šeimoms ir mums mūsų kaltes, kaip ir mes trokštame gyventi atleidimu, ir neleisk šeimų ir mūsų gundyti, bet gelbėk visas šeimas ir mus nuo pikto. Leido suprasti, jog Dievas nori, kad vaikai šeimose gautų tikėjimo pavyzdį.
Patyriau išgydymą, išlaisvinimą, įkvėpimą veikti, siuntimą skelbti Viešpaties Evangeliją, Dievo Žodį namuose, darbovietėje, bendruomenėje per tarnystes. Paskatino ir sutvirtino ryžtą Jam tarnauti, būti Jo įrankiu, Jo valią vykdyti, šlovinti nuolankiai ir džiugiai, laisvai, drąsiai, iš širdies, visa savimi, visomis jėgomis, veikti Jo artumoje, Dievo garbei, iš begalinės meilės Jam! Aleliuja!
Patyriau Dievo galybę, leido nuostabiai pažint Jo vedimą – kaip bendruomenėje, taip ir asmeniškai. Atvėrė dovanas, visiškai išlaisvino šlovinti, gydė iš baimių ir perkeitė širdį. Davė drąsos tarnauti, skelbti, melstis išgydymo, nes anksčiau pastaroji tarnystė atrodė skirta tik ypatingiesiems, bet ne man. Dievas leido patirti savo Karalystę. Ypač naudingos buvo užduotys grupėse. Šlovė Viešpačiui!
Rekolekcijos tiko, patiko, Viešpats kalbėjo. Labai gerai, kad buvo adoracija ir laiminimas Švč. Sakramentu. Nuostabūs šlovintojai, vadovai, šauni organizatorių komanda. Viešpats patvirtino pašaukimą užtarimo tarnystei, man tai svarbu, nes kelis metus dvejojau. Išgirdau praktinių patarimų ir gerai, kad tai, apie ką kalbėjo, galėjome iš karto išbandyti, melsdamiesi grupėse. Labai gerai, kad buvo Dievo žodžio meditacijos. Seniai bebuvau taip sočiai šlovinime. Labai to reikėjo, atsigriebiau už kelis metus. Šlovinu Jį, nes buvo daug naudingų dalykų, informacijos, maldos turtų. Jei reiktų apsispręsti, važiuoti į šias rekolekcijas ar ne, važiuočiau nedvejodama. Dar labai svarbu, kad buvimo čia metu meldžiausi už vieną šeimą, kuri susitaikė ir vėl galėjo būti kartu. O asmeniškai man liepos 28-oji nuo šiol tapo ypatinga diena, nes tikiu, kad buvau pakrikštyta Šventojoje Dvasioje. Nieko ypatingo nejutau, bet TIKIU ir gavau pašaukimo užtarimo tarnystei patvirtinimą bei priėmiau dar ir atpažinimo dovaną :) Super. Šlovė Viešpačiui! Pirmą dieną, kai buvo Dievo Tėvo žodžiai per kitus asmenis, vienas vyras man nuo Dievo Tėvo daug labai gražių žodžių prikalbėjo, o po to pasakė, kad nori mane tėviškai apkabinti. Ir apkabino. Man tai labai svarbu, nes per tai Viešpats gydė tėčio ilgesį. Labai troškau mano mylimo tėvelio apkabinimo, labai esu jo pasiilgusi (miręs). Ir štai Dievas Tėvas atėjo taip netikėtai pasotinti to mano giluminio žmogiško ilgesio. Dievas ne tik gražiai kalba, bet ir gražiai bei taikliai veikia! Ir dar per mane taip pat (!) Viešpats gydė kitų širdis. Noriu būti Jo įrankis. Naudokis manimi, Viešpatie, ir mane pačią per tai remontuok ir laisvink. Pasitikiu. Didis Tu! Amen. Amen. Aleliuja!
Patyriau Šventosios Dvasios dovanas, sustiprinimą, dovanų patvirtinimą, išlaisvinimą, Dievo meilę, charizmas, pagilinau praktinę maldos pusę.
Labai naudingas užtarimo maldos mokymas! Gavau išgydymo dovaną. Net pačiai nesitiki...
Ypatingai patiko šlovinimas tiek salėje, tiek bažnyčioje. Patyriau labai daug Dievo meilės ir gerumo, Jo asmeninio prisilietimo, gydančio prisilietimo. Garbė ir šlovė Jam!
Gavau Šventosios Dvasios krikštą, išsilaisvinau pati iš savęs, atsivėrė vaizdiniai. Viešpats patvirtino mano misiją. Šlovė Viešpačiui!
Svarbiausia, sužinojau praktinių patarimų dėl užtarimo maldos. Ir dar šį kartą Jėzus parinko ir pritaikė man šarvus. Ačiū Jam. Buvau išgydyta, gavau visą puokštę dovanų ir išsiuntimą. Išeinu Dievo labai mylima ir labai apdovanota. Ačiū svečiams ir organizatoriams. Telaimina jus Dievas ir Marija.
Gavau daug patvirtinimo iš Šventosios Dvasios dėl tarnystės, labai naudingi buvo praktiniai užsiėmimai maldos grupelėse. Atsirado daug džiaugsmo, šlovinimas jėgiškas. Ačiū visiems misionieriams, „Gailestingumo versmei“ ir Viešpačiui visas gyrius, dėkojimas ir garbė!
Patyriau užtarimo ir vidinio gydymo maldos malonę.
Buvo labai daug Šventosios Dvasios, ypač naudingas buvo mokymo turinys apie meditaciją, Dvasios krikštą ir apie minčių skyrimą.
Daug naujos patirties, daug naujos medžiagos.
Į mano gyvenimą įnešė daug šviesos ir supratimo, kaip turiu elgtis esant įvairioms situacijoms šeimos ir darbo santykiuose. Troškimas elgtis, prašant Jėzaus, remiantis Jo autoritetu. Penktadienio sapnas nemaloniai mane nustebino. Ir apie tai kaip tik buvo misionierių paklausta garsiai per mikrofoną, ar kas sapnavo ką? Taip jie patvirtino, kad tai buvo praeities ir dabarties nuodėmės. Viešpats jas iškėlė ir parodė. Malda, prašymas, ilgesys, laukimas, kaip Viešpats toliau mane ves. Didžiulis troškimas šlovinti.
Dėkoju už Jūsų gerumą ir rūpinimąsi bei maldą. Jūs esate Lietuvos viltis, deganti Evangelijos ugnis. Labai patiko tarnauti užtarimo malda, melstis už žmones ir džiaugtis Jėzaus Kristaus pergale vidinio išgydymo pamaldose. Patyriau išlaisvinimą ir išgydymą iš depresijos. Labai padėjo meditacijos vedimas ir įkvepiantys mokymai. Dėkoju už šv. Ignaco pratybas. Atvykusi iš nepaguodos pajutau dvasinę paguodą. Ačiū, kad mokėte kovoti su pagundomis. Pajutau raginimą evangelizuoti. Viešpats praplėtė širdį ir gydo mano sielą. Aleliuja!
Patyriau, kad Dangaus Karalystė nusileido ant žemės. Patyriau daug Dievo malonės, Šventosios Dvasios krikštą, gydymo dovaną... Labai dėkoju organizatoriams ir lenkams misionieriams. Per visus mus veikė galinga Dievo jėga. Šlovė Viešpačiui!
Labai gera, kad po penktadienio tarnavimo buvo pratęsimas šeštadienį – galimybė įtvirtinti ir pasidalinti. Patyriau širdies perkeitimą – Dievo laisvę, džiaugsmą Jame. Patyriau bendrystės džiaugsmą ir kitų meilę Kristuje. Kai per išpažintį kunigas pažvelgė į mane, mačiau Jėzaus žvilgsnį į mane, su didžiule meile. Supratau, kad paskutiniame teisme ne Jėzus mane teis, bet aš pati pamatysiu savo menkumą ir savo vertę... Stiprūs buvo kolegų liudijimai ir didelė viltis Lietuvai atgimti. Šlovė Tau, Viešpatie! Ačiū tiems, kurie visa tai surengėte. Te Jis atlygina!
Lietė pati pradžia – žiūrėjimas į akis ir atviras sakymas Dievo meilės. Pamokymas įvairių žmonių. Tarnystės galimybė, prieš tai apmokius.
Netikėtas tylos laikas, gydantis šlovinimas! Rekolekcijų vadovų įkvepiantis tikėjimas! Pirmą kartą šiame gyvenime išaiškino, paruošė, uždegė širdį eiti į pasaulį liudyti Dievo, Gyvojo Dievo Karalystę. Ačiū Dievui už jus visus, kad leidžiate Jam per jus reikštis Jo Meilei, Jo Galybei, Jo Malonei visai žmonijai ir kūrinijai. Ačiū už viską, Dievo Desantininkai! Tesugrįžta visi jūsų geri darbai šimteriopais palaiminimais į Jūsų namus!
REKOLEKCIJOS „Jis yra gailestingas, lėtas pykti, pilnas gerumo...“
2016 m. liepos 15 - 17 d., Jadagoniai
Išpažintyje ir užtarimo maldoje atvėriau (galėjau atverti) slapčiausias, giliausias žaizdas. Tikiu gydomąja Viešpaties galia.
Ir vėl – ne visada tai, ko norime, yra tai, ko mums reikia. Dievas parodė mano giliai užspaustas žaizdas ir padėjo suprasti, kad Jis mane gydo iš gilumos, o be atleidimo tai kaip „mašinos judėjimas su užtrauktu stabdžiu“ – brolio Tomo pamoka :) Ačiū.
Išgyvenau tikslingą Dievo vedimą į šias rekolekcijas ir gydymą, supratimo atsiradimą, aiškumą apie tam tikrus dalykus.
Mokymai gilūs ir labai profesionalūs. Palietė labai giliai ir daug ką suvokiau naujai. Patyriau Dievo malonių: didžiulę ramybę, dar gilesnį širdies atvėrimą. Ir dar: patyrusi gražius, jaudinančius dalykus visada verkiu, tai per šias dienas liejau ašaras be gėdos, į valias, kiek Viešpats norėjo. Ir po to jaučiau malonų lengvumą. Manau, kad ašarų dar liko... Ačiū.
Žengiau tvirtą žingsnį išgijimo link ir gavau dovanų, kurios tęs mano gydymą toliau. Noriu pasveikti ir liudyti, kokius stebuklus Viešpats daro. Čia viskas taip tikra ir įtikinama. Labai vertinu organizatorių ir vadovų liudijimus. Tai yra gyva knyga, kurios autorius yra Dievas. Tai įkvepia ir stiprina. Šlovinant Viešpatį mano rankos kyla vis aukščiau ir aukščiau. Tai tikrai veikia!
Pirmą kartą buvau asmeniniame susitikime su Jėzumi Kristumi. Patirtas įspūdis liko visam gyvenimui. Gavau pastiprinimo nepasiduoti ir eiti toliau kovojant su negerumais Viešpaties vardu. Ačiū už sudarytas sąlygas gauti kur kas daugiau nei tikėjausi (tikėjausi širdies skausmo sumažėjimo – tai nutiko, bet nutiko kur kas daugiau).
Jutau Dievulio artumą ir gailestingumą. „Dievo gailestingumo bendruomenė“ – tai tarpininkai, per kuriuos Dievas gydo, lieja gailestingumą. Per šias rekolekcijas išgirdau ir supratau, kad Viešpats – visų karalių Karalius. Per rekolekcijas jutau, kad Viešpats – tai nuolatinė gyvybės versmė. Per bendruomenės šlovinimo grupės šlovinimą jutau Viešpaties gydymą, Jo švelnų prisilietimą. Dėkoju Viešpačiui už „Gailestingumo bendruomenę" ir tą nuostabų laiką. Šlovė ir garbė Viešpačiui.
Aktualiausias buvo mokymas apie demonišką gėdą, jausmų aptvarus. Įvardinta, atpažinta tapo taip ilgai žodinės išraiškos norėjusi patirtis.
Dalyvauju rekolekcijose pirmą kartą. Labai didelį dėkingumą jaučiu visiems, nes daug patyriau širdimi, sukilo daug prisiminimų iš vaikystės, įvertinau savo potyrius, labai padėjo užtarimo maldos... Patyriau, pajaučiau, kaip reikia šlovinti Viešpatį. Dievas duoda daug malonių man, bet šį kartą esu nustebinta, kaip tai gera. Rekomenduosiu savo draugams. Dievo palaimos organizatoriams!!! Visiems linkiu patirti Šventosios Dvasios malonių...
Po paskaitos apie šlovinimą per giesmes patyriau Dievo malonę, ko anksčiau nejaučiau. Sutikau daug puikių žmonių. Didelis dėkui bendruomenės nariams už jų darbą!
Patyriau Dievo artumą, širdies atsivėrimą, palaimą šlovinti, didžiulį valymą per ašaras ir dėkingumą už gyvenimą, išbandymus, ligas, ir viltį, kad mano nuodėmės atleistos, o kaltės nuplautos. Šlovė Viešpačiui. Džiaugiasi širdis, trokšta tuo dalintis ir atlikti gailestingumo darbus. Ačiū Viešpačiui už parodytus sužeidimus ir patikėtą gailestingumą, savęs priėmimą. Dėkoju Dievui ir organizatoriams už nuoširdumą. Dėkoju už nuostabias giesmes ir galimybę giedoti. Dėkoju už bendrystę. Jėzus manyje, o aš Jame. Dėkoju kunigams, užtarimo maldos žmonėms, gamtai, šiai nuostabiai erdvei. Švelnumas ir saldumas širdyje, visame kūne. Jaučiuosi tokia mylima, svarbi, tarsi iš naujo gimiau meilėje. Dėkoju Dievui už atrastą brangiausią žmogų – save. Dėkoju, kad mane atvedė čia.
Labai Dievas lietė. Atidaviau neatleidimą tėvui dėl nedalyvavimo mano gyvenime, nepatvirtinimo manęs kaip dukros, atsižadėjau noro patikti vyrams, elgtis, kad jie atkreiptų į mane dėmesį. Suvokiau, kad aš dar esu aukos vaidmeny (ypač darbe), apie kaltę ir gėdą naujai, kad tai mane stabdo veikti, pvz., darbe. Supratau apie savo santykį su kai kuriais žmonėmis (ne tik savo, bet ir jų elgesį mano atžvilgiu dėl tam tikrų sužeidimų). Dar kartą buvo priminta laiminimo galia (užtarimas tų, kurie man kenkia, nes nežino, ką daro – greičiausiai nesąmoningai). Apie kai kurias naštas, kurias galbūt pati užsikroviau iš noro pabėgti, užuot leidusi Dievui mane brandinti per tas kančias. Atvažiavau visiškai nežinodama kodėl, norėjau tik pailsėti, bet Dievas labai veikė. Vienos iš geriausių rekolekcijų. Prieš atvažiuojant vieną dieną girdėjau giesmę „Silpni ir ištroškę...“ Įžengiau į koplyčią ir šlovinimas prasidėjo šia giesme. Supratau, kad Dievas mane čia atvedė ir vedė... Seniai neturėjau poilsio, Dievas panardino į gilų poilsį.
Patyriau bendrystę, bendruomenės meilę. Mano širdis pajuto ir patikėjo, kad Dievas yra dėl manęs ir aš noriu būti dėl Jo!
Tai, kad Dievas nori pasitarnauti kievienam asmeniškai, man buvo tik žodžiai, kurie manęs nelietė. Maniau, kad tai ne man taikoma: juk kaip Dievas gali man tarnauti??? Ir ką: tai, kad Jis man padėjo pasitarnaudamas pajutau dar prieš atvykdama į rekolekcijų vietą :) Dėkoju, tegul Dievas laimina Jūsų bendruomenę ir Jūsų šeimas bei Jus pačius!!!
Patyriau vidinį išgydymą: Dievo artumą, meilę, gydymą, gailestingumą. Didelis Jums dėkui už viską.
Puikūs mokymai, įdomios įžvalgos, praktiniai patarimai, kasdieniai išgyvenimai. Viskas buvo naudinga, man tai buvo pirmos rekolekcijos, kuriose dalyvauju. Buvo labai svarbu į save pažiūrėti iš vidaus, įsiklausyti, nusiraminti, apgalvoti. Tai buvo pats geriausias laikas su savimi! Visiems labai ačiū, bet labiausiai Dievui!
Buvau užmiršusi, kad Dievas Visagalis. Galvojau, kad turiu įsikišti ir veikti, kad kažką pasiekčiau. Bet tai nepadėjo, o viską tik griovė, klaidžiojau. Rekolekcijose prisiminiau, kad užtenka atiduoti Dievui savo baimę, nepasitikėjimą, savo troškimus, atsižadėti ieškoti patvirtinimo žmonėse, o išgirsti iš Jo, kas aš Jam esu. Viską atidavus, Dievas viskuo pasirūpins. Ir geriausiu būdu tai padarys. Dar nepadarė, bet jau geriau be tos naštos (atsakomybės). Labai naudinga užtarimo malda. Jos labai reikėjo, gal net daugiau. Nors galimybių buvo suteikta pakankamai. Mokymai iškėlė daug problemų. Sunku su jomis susitvarkyti. Norėjosi išsakyti, kas buvo labai aiškiai iškelta ir norėjosi užtarimo maldos ir sustiprimino. Vien mokymai būtų turbūt pakenkę :), o atidavimas ir malda išgydė, palengvino.
Aktualiausios temos – gėda ir kaltė. Patyriau Dievo gailestingą meilę, valymą per užtarimo maldą (ramybę). Palietė patyrimas, kad mažiau pačiai planuoti, bet leisti Dievui veikti ir dažniau Jo klausti.
Eiti su Viešpačiu gera! Labai gera... :) Jis tas, kuris niekada nepaliks ir neišduos, Jis myli mane tokią, kokia esu! Jo meilė besąlygiška.
Per mokymą „iškėlė“ apie vaikystėje bandymą nusižudyti, apie gėdą, nereikalingumą manęs ir kaltę, jų nepaleidimą iki šiolei. Patiko liudijimai, kurių dėka žinau, kaip elgtis tokiomis situacijomis. Dar taip pat Viešpats prisilietė prie skaudžios šiandieninės žaizdos, dėkoju, kad ją atskleidžiau užtarėjams, nes tai atskleisti trukdė gėda ir kaltė. Taip pat gavau žinią, kuri mane šiandien guodžia, kad malda galiu išmelsti savo skriaudėjams malones, toliau nebebūti auka kaip iki šiol buvau.
Patyriau, kad reikia Viešpatį šlovinti visose gyvenimo situacijose, ypač, kai sunku ir sunkiai suvokiama, kas ir kodėl vyksta. Supratau, kad labai trokštu ir ilgiuosi Dievo meilės. Šlovė Viešpačiui, kad Jis tęsia mano šventyklos atstatymą, kurį pradėjo programoje „Pradžioje...“ Pastebiu Jo vaisius. Bet reikia žengti toliau. Su Juo.
Mokymai apie savęs vaizdą, prisirišimą prie kitų, gėdą ir kaltę, palietė svarbias sielos kerteles, atskleidė priežastis, nesveikumus, kuriuos galėjau atiduoti Dievui. Ir ne tik šiose rekolekcijose, tačiau su kuo dirbti ir grįžus iš jų. Džiaugiuosi ramiu poilsiu ir ramybe, kad galėjau mokytis būti su savimi ir su Dievu. Dėkoju už keliantį šlovinimą. Tikrai puiki tarnaujanti komanda.
Su kiekvienu mokymu daug sužinojau apie savo sužeidimus. Privertė susimąstyti ir pergalvoti apie savo širdies žaizdas. Rekolekcijos tai mano tvirtovės atstatymo pradžia. Gijimo procesas, kuris, tikiuosi, duos naudingų vaisių.
Buvo atsakyta į daug mane dominusių ir kamavusių klausimų. Buvo labai stipru per užtarimo maldą. Puikūs mokytojai. Nuoširdi ir gera aplinka. Ačiū! Turiu aiškesnį savo tikslą, kelią, nusiraminau viduje. Gavau „vaistus“, kurių taip ieškojau ir norėjau. Dabar aš dar labiau jaučiu, kaip Dievas mane myli.
Aukšto dvasinio/ teologinio lygio mokymai; žavėjausi kalbėtojų atvirumu, gyvenimiškais, asmeniškais liudijimais, kurie įkvepia kilti pačiai ir kelti. Pirmiausia patyriau Dievo artumą per tikinčiųjų bendruomenę, buvimą kartu su broliais ir sesėmis Kristuje. Taip pat patyriau gilių įžvalgų vidinio išgijimo tema. Patyriau didelį dvasinį palengvėjimą užtarimo maldos metu.
Stipriausia visada liudijimai. Dėkui už drąsą, nuogumą, trapumą. Tai sugriauna visas vidines gynybas, nukrinta sienos ir tada lengviau būti prieš Dievą labiau, atviriau...
Patyriau Dievo meilę, Dievo palietimą ir paglostymą, poilsį, šlovinimą. „Viešpatie, man čia taip gera, pasilikime čia visada“, bet, deja, reikia išeiti į kasdienybę. Bijau pamesti Dievo ranką kasdienybėj. Vis kyla ir kyla intencijos, už ką melstis, atrodo, neįmanoma aprėpti. Dievas atstatė kūno vientisumą, nuėmė kaltes. Dievas yra priimantis Tėvas.
Svarbiausia buvo egzorcizmo maldos laikas, patyrimai; vietos ramybės laikas; meditacijos stiprios; akimirka poilsio Dievuje su atsineštais sunkumais, rūpesčiais; užtarimo malda. Nerimas ir baimė sugrįžti į kasdienę tikrovę, kuri nesikeičia, o pats esi pasikeitęs...
Rekolekcijų patirtys: išlaisvinimas; Dievo vaiko pajautimas; vienybės, bendrystės jėga; pamačiau savo žaizdas; saugumas ir rūpestis iš organizatorių; dėkingumas; laiminimo ir palaiminimo malonė; poilsis ir ramybė; erdvės ir gamtos dovana; man nieko neskauda; aš esu savo kelyje. Aš pasirenku Tave, Viešpatie, sakau Tau TAIP. Prasideda perkeitimas ir sugrįžimas Namo. Atpažinau melą ir klastą, nebijau jų ir nesitapatinu.
Dievas lietė, džiaugiuosi, kad galėjau priartėti prie kryžiaus, apkabinti. Aš pasiilgstu apkabinti didelį kryžių, prie jo tiesiog „prilipau“. Myliu šitą kryžių, žaviuosi šituo kryžiumi, garbinu šitą kryžių. Noriu turėti jėgų nešti šitą kryžių. Pabūti kryžiaus papėdėje – tai geriausiai praleistas laikas. Vėl pasiilgsiu šio laiko. Reikia sugrįžti į pasaulį, nors nesinori. Noriu likti prie kryžiaus. Dieve, mokyk mane kasdienybėje likti prie Tavo kryžiaus. Šeštadienį pabuvusi po kryžiumi, išsiverkusi, po užtarimo jaučiausi pavargusi, buvo kažkoks sunkumas. Nes atvažiavau neišsimiegojusi, maniau daug miegosiu per pertraukėles. Bet!!! Tik šeštadienį po pietų pagulėjau ir labai atsipalaidavau. Jėzus leido man pailsėti ant jo peties. Įgijau jėgų ir nenoriu miego. Anksčiau rekolekcijų metu visą laisvą laiką pragulėdavau, neturėjau jėgų. Kažkas pasikeitė. Džiaugiuosi, kad čia esu! Džiaugiuosi, kad Jūs visi esate! Aleliuja!
Džiugu, kad organizatoriai itin švelnūs. Tai ypač svarbu rekolekcijose, nes tuomet esi jautrus, bandai pasitikėti kitais ir bet koks šiurkštumas gali stipriai sužeisti, užverti. AČIŪ! Patyriau, kad reikia ne tik vadovautis jausmais, bet nebijoti ir pačiai žengti pirmo žingsnio. Patyriau, iš naujo, pasitikėjimo žmonėmis (dvasininkais, tarnautojais) malonę. Suvokimą, kaip slaptai piktasis sėlina į sielas, bet reikia NIEKADA nepasiduoti ir ŠLOVINTI, ŠOKTI!
Patvirtinau savo supratimą, kad nemoku tinkamai bendrauti su Dievu, nepakankamai Jam dėkoju, Jį šlovinu. Taip pat nesugebu tinkamai formuoti klausimus kunigui. Šiose rekolekcijose nusprendžiau, pasižadėjau tas kliūtis panaikinti ir labiau pasitikėti Dievu.
Buvau pratusi prie rekolekcijų, kur daugiau tylos ir asmeninės maldos „darbo“, todėl šias pavadinčiau „tinginio“ gerąja prasme – man buvo pravartu mokytis priimti kitų pagalbą ir patarnavimą, kitų maldą už mane – kaip Viešpaties pusryčius :) Patyriau, kad Viešpats, kaip sakyta per liudijimą, nepalieka nieko neužbaigta – atvėrė kaip žaizdą tas vietas, kurios slėpėsi. Leido ramybėje atsistoti prieš tuos praeities įvykius, kuriuos jau buvau praeityje paslėpusi, nematydama, kad iš to kyla gėda, kaltė, susikaustymas. Viešpats, iš anksto rodydamas savo meilę, ištikimybę, kartais net tarsi ne „dieviškais“, o iš tikrųjų labai fiziniais dalykais, lyg arba taip kaip aš troškau, kad manimi rūpintųsi mylimasis, buvo taip šalia, taip ištikimai arti, kol mano širdis atpažino Jį kaip tikrąjį Sužadėtinį. Prigludusi širdimi, trokštu leistis Jo vedama. Tavęs vedama, Viešpatie. Užsidegė širdis naujai šlovinti ir laiminti, skelbti Jo šlovę ir Jo gerumą. Per liudijimus atpažinau, kas darėsi ir darosi su manimi ir, jei galima taip pasakyti, „pasitvirtinau“, kad nesu nenormali :) Šaukdamasi Viešpatį ir priimdama Jį visuose išgyvenimuose, visame kame. Trokštu dalytis Viešpaties meile ir pasitikiu, kad Jam padedant taip ir bus. Amen.
Sujaudino atviri liudijimai... Pamačiau, kad ne aš viena sužeista... Supratau, kad esu be galo mylimas Dievo vaikas! Ačiū!
Patyriau Dievo artumą, aiškumą, santykius su artimais. Supratau, kad turiu nuostabų Tėvą, su kuriuo išnyksta visos baimės, nerimas ir Jo širdyje tampu laisva. Supratau, kokia esu šiurkšti su savimi ir kitais, o Jis be galo švelnus ir mylintis. Noriu tapti panašesnė į savo Tėvą.
Patyriau malonę labiau pažinti, koks Dievas, koks Viešpats yra – gailestingas, pilnas asmeninės meilės man, kad nėra kaltės, kurios Jis negalėtų išgydyti, atleisti. Labai didelis, svarbus patyrimas, kad galiu galvoti apie žmones, per kuriuos patyriau skausmą, jog noriu su jais kartu būti Dievo karalystėje :) Taip pat buvo didžiulė nuostaba, kad tarsi atvažiavau su visais lūkesčiais, skauduliais, o jau patį pirmą vakarą Dievas atskleidė labai jautrų, didžiulį sopulį dėl vaiko ligos – Jėzaus buvimas mano beviltiškume, liūdesyje buvo labai realus, labai artimas.
Išgyvenau didžiulį Viešpaties artumą ir Jo gydymą. Patyriau nuostabių malonių. Išskirčiau 2 dalykus. 1. Penktadienį per Mišias gavau aiškų Viešpaties žodį, kad esu laisvas, kad ką nors daryti turiu ne dėl rezultato, ne dėl to, kad kažką pasiektum, bet dėl to, kad aš to noriu, kad tai yra gera, kad tai teikia džiaugsmą. „Būk laisvas! Nesiek rezultato. Tiesiog daryk tai, kas tau patinka.“ Maldoje Viešpats davė malonę įvardinti tuos dalykus, kurie man teikia džiaugsmą. O jų tiek daug! Jie tokie paprasti! O po to maldoje atsižadėjau viso to, kas mane slėgė, smaugė, varžė. Įvairiausių savo siekių: būti geriausiam, įtikti, patikti, uždirbti, pranokti kitus. Atsižadėjau neryžtingumo, nesavarankiškumo, liūdesio dvasios. Viešpats iš tiesų man suteikė laisvę!
2. Mokymas apie gėdą buvo ne man. Bet jo pabaigoje suskambus giesmei, Viešpats labai švelniai prisilietė ir aš supratau, kad visa tai buvo labai man. O pranašystė, kad esu kviečiamas būti žmonių žveju, labai įsmigo. Nežinau kodėl. Nesiruošiau. Bet Viešpats leido atiduoti Jam visą gėdą, kurioje gyvenau. Visas situacijas, kai gėdijausi savęs, savo vardo, savo veido, kalbėti apie save, kai gėdijausi kitų žmonių. Atidaviau tai, palikau prie kryžiaus. Ačiū Tau, Viešpatie, kad esi kartu, kad įpuoliau į Tavo mylinčias rankas!
Patyriau žmonių, Dievo artumą, gailestingumą.
Supratau, kokį klaidingą įvaizdį buvo mano protas susidaręs apie Dievą. Tiksliau, klaidingai galvojau, kad visos Jo gerosios savybės (geras, lėtas pykti, pilnas gailestingumo ir t.t.) taip ir reikšis mano gyvenime be jokių sukrėtimų. Rekolekcijose bandau pradėti suprasti, kad tai įmanoma patirti iš tikrųjų, o ne perskaityti kur nors knygoje ar tiesiog protu suvokti. Įvyko tai, apie ką nedrįsau pagalvoti, nors giliai sielos kertelėj labai to norėjau, bet nesitikėjau, kad tai įvyks – Jis atsidūrė šalia manęs skaitant lapelį su Dievo Žodžiu man. Teisingai dūrė ir perdūrė dar kartą. Negaliu pasakyti, kad tuo dabar džiaugiuosi, bet tikiu, kad tokia Jo svajonė man, kad toks Jo planas.
Mokymuose Dievas tiesiog padiktavo kai kuriuos atsakymus, įkvėpė stiprybės. Palydėjimas patepė gilias žaizdas. Iš pastarųjų 3 mėn. susitikimų Dievas dar ir dar kartą pakartojo, ką aš turiu daryti, kokiu keliu eiti. Neįtikėtina (įtikėtina), kad ne tik tais pačiais žodžiais, bet ir tais pačiais sakiniais. Nuo šių rekolekcijų nebereikės dar ir dar klausti, ar tikrai Jis kalba man :) Čia vis iš to silpnumo. Dėkoju visiems už šlovinimą, mokymus, liudijimus, atsivėrimus, už maistą sielai ir kūnui, dėkoju tiems, kurie lydėjo, dėkoju organizatoriams, „Gailestingumo versmei'' ir Aukščiausiajam už besąlygišką meilę ir atsidavimą, kad ir kokia silpna ir abejojanti būčiau. Telaimina visus Viešpats.
Ir aš esu sužeista nuodėmės, bet jau ir patyrusi Dievo Gailestingumą. Labiau mokėsiu šlovinti, dėkoti ir kitiems padėti atrasti ramybę, pasitikėti Jėzumi. Naujų žinių lyg ir nedaug, bet tas pabuvimas su bendruomene, kurie visi atsidavę Dievui – tas pilnatvės išgyvenimas davė didelį džiaugsmą ir širdies ramybę. Ačiū Gailestingajam Viešpačiui ir Jo komandai, kurią laiminu linkėdama sužvejoti daug sužeistų širdžių, kad Viešpats turėtų, ką gydyti. Garbė Jėzui Kristui. Ir ateityje dalyvausiu renginiuose, nes šis procesas pastovus tiek savo, tiek kitų atžvilgiu.
Noriu padėkoti taip, kad neturiu tiek žodžių. Jautėsi dėmesys, meilė. Nuostabi vieta, maistas. Labai palietė iš širdies gilumos ateinantys pasidalinimai. Dėkoju už drąsą atveriant savo širdis, kalbant apie skaudžius dalykus, apie kuriuos mes net nedrįstame galvoti ir jie tūnodami ir mumyse ne vien pas tuos, kas liudijo, pūva ir nuodija sielą. Klausant atsiveriančių žmonių, Dievas įgalina ir mus pažvelgti į save, savo vidų, iškelti savo skaudulius, neslėpti, neignoruoti negyjančių žaizdų ir leisti Jėzui pažvelgti į jas, nedrąsiai, bijant, kad skaudės, bet išvažiuojant jau su kitu požiūriu, kad leistina tai atverti, pripažinti sau, kad pirma turiu žengti žingsnį pati, norint, kad tai padarytų Dievas. Ačiū!!! P.S. Telaimina Viešpats šių namų šeimininkę už jos nuostabią aplinką, stebinantį grožio pajautimą, didelę širdį, už jos gėles ir šių namų jaukumą.
Patyriau Šventosios Dvasios prisilietimą.
Būtų buvę naudinga prieš pat mokymus išgirsti, kaip „ateiti“ prie užtarimo maldos, kad Dievo veikimui nebūtų kliūčių. Patyriau visai netikėtą (neįtikėtiną) man dalyką – kad esu Karaliaus duktė, Dievo vaikas, esu kviečiama vaikščioti Jo – Karaliaus, viešpačių Viešpaties sode kaip Dievo vaikas. Jis grąžino man per Save orumą, Dievo vaiko garbę. Šlovė Viešpačiui!!! Supratau esanti Jam svarbi – labai labai. Dar patyriau, kad neturiu bijoti atsiverti kitam žmogui: per kitus žmones Dievas tiek daug kalbėjo ir mokė. Supratau, tiesiog pajutau kitą žmogų kaip Dievo dovaną man (ką anksčiau esu tik girdėjusi, per šias rekolekcijas tai tapo tikrove).
Labai įkvėpė drąsa tų bendruomenės narių, kurie dalinosi liudijimais. Labai giliai išgyvenau užtarimo maldą. Naujai supratau adoraciją. Patyriau vilties dvasią. Viešpats atskleidė labai daug žaizdų, bet jas priėmiau be jokio tragizmo, o su tikėjimu ir viltimi, kad būsiu išgydyta. Užtarimo maldos metu Viešpats kalbėjo užtarėjo lūpomis. Nes ta malda buvo tokia asmeniška, tokia apie mane, tokia tiesa ir išgydymas sklido tiesiai į širdį. Mane palietė padrąsinimas kviesti ir prašyti Dievą išpildyti nepatenkintus „mano mažos mergaitės“ poreikius. Turiu pykčio reiškimo bėdų, tai gal tokia malda padės. Buvo gera šlovinti. Tikriausiai sąmoningai pirmą kartą suvokiau save kaip kūrinį Viešpaties akivaizdoje.
Daugiau sužinojau apie tikinčiųjų gyvenimą, apie žmogaus ir Dievo santykį.
„Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela.“ Jis tas, kuris išgydo visas tavo ligas ir apsupa tave meile ir gailestingumu. Visada žinokit, kad Jūs nuostabiausi kūriniai mūsų Viešpaties, mūsų Dievo. Ačiū. Myliu Jus labai ir meldžiu, kad apdovanotų visomis Šventosios Dvasios dovanomis.
Gavau atsakymą į klausimą: „Koks Dievo planas man?“ Supratau, kad Dievas visą gyvenimą lydėjo mane ir saugojo, nors ir buvo daug kančios, nuklydimų ir ieškojimų. Supratau, kokią malonę man buvo suteikęs Dievas, kurios nežinojau turinti. Maniau, kad ją praradau ir labai dėl to krimtausi. Dabar vėl ją atgavau, gal tiksliau būtų, ne atgavau, o pajutau, nes ji visada buvo. Supratau Dievo motinos Marijos buvimą ir meilę, priėmiau Ją kaip savo Motiną. Šlovė Viešpačiui.
Visų pirma pabuvau su Dievu, Jo artumoje nusiramino siela... Sužinojau šlovinimo prasmę. Prisiminiau Švento Rašto ištraukų aiškinimus. Liudijimai suteikė stiprybės. Sužinojau, kokia galinga užtarimo malda. Sužinojau ir pamačiau, kokia nuostabi Jūsų komanda, apie kurią nieko nežinojau. Į tokias rekolekcijas noriu sugrįžti. Dar kartą ačiū!
Patyriau gerą nuotaiką, gražias maldas, gerą muziką.
Dievą dažniau priimu mąstydama apie Jį negu jausdama. Taip buvo ir šį kartą. Taip buvo ir prieš metus. Gavau dar vieną taisyklių rinkinį, kaip gyventi su Dievu, eiti Jo link. Noriu išmokti kasdieną Jį šlovinti, Jam dėkoti. Bandysiu praktikuoti atsižadėjimą nuo visko, kas, man atrodo, yra ne iš Dievo. Tikiuosi, pradėsiu Dievą ir jausti.
Dievas leido rasti santykių su vyru problemos šaknį. Labai įkvepianti ir nuoširdi buvo užtarėjos ir jos porininko užtarimo malda. Jaučiuosi prisilietusi prie Dievo gailestingumo šaltinio. Nors jau esu dalyvavusi programoje „Pradžioje...“, bendruomenės žmonių liudijimai mane labai sustiprina, kaskart atneša naujų suvokimų. Rekolekcijų metu pasineriu į savo sielos gelmes, jaučiuosi mylima, pailsėjusi, atsigavusi dvasia, tai tarytum sielos reabilitacija. Apsivalau nuo pykčio, norisi bandyti atleisti savo skriaudėjams. Suvokiau, kad „Gailestingumo versmė“ yra mano gyvenime subtilus saulės spindulys, kuris mano sieloje suvirpina sielos ir dvasios stygas. Tiesiog ačiū Tau, Dieve... Ačiū Jums, kad esate...
Dabar jaučiuosi truputį liūdna, nes daug žodžių užsirašiau, o supratimo, kodėl, nėra. Širdimi suprantu, kad prasmė man atsivers atėjus laiko pilnatvei. Džiaugiuosi, kad buvau ir vis dar esu čia. Aš supratau, kad bijau atsiverti Viešpačiui. Bijau Dievo :(... Trokšu visa siela ir širdimi Juo pasitikėti, deja... Esu išsigandusi, nes nežinau, ką daryti...
Kuomet per mokymus buvo pasakyta, kad būtų pažvelgta į Jėzaus meilę per patirtas meiles ir išties tai patyriau per savo dukrelę, kuomet buvau savo dugne priklausomybių ir tikriausiai vienintelis žmogus, kuris mylėjo besąlygine meile nežiūrint visų mano nupuolimų, tiesiog buvo šalia, mylėjo, meldėsi, kantriai laukė, kada pakilsiu iš savo duobės. Taip ir Jėzus mane myli, laukia, meldžiasi. Šiandien labiau galiu pajusti Jo meilę, ištikimybę, kantrybę. Jo meilė dar didesnė, tobula, ištikima. Drąsiai galiu apkabinti Jėzų savo mintimis, širdimi, siela. Jo apkabinimas gydo mano žaizdas, mano širdį, Jėzaus prisilietimas mažina mano baimes, nerimus, duoda viltį ir pasitikėjimą. Dėkoju Viešpačiui, mano Valdovui, mano Broliui, Tėvui už Jo meilę, gailestingumą, už Jo mylinčią, paguodžiančią šypseną, apkabinimą ir vedimą į naują gyvenimą.
PROGRAMA „Pradžioje...“ (2016 m. pavasaris)
Supratau, kokia teisinga pozicija turėtų būti tarp manęs ir mamos. Leisti klysti ir paleisti. Dėkoju Dievui už padėkos žodžius: „Dėkoju, mama, už gyvybę“. Jutau begalinį dėkingumą viduje ir man buvo gera. Dėkoju Dievui už tėviškos meilės priėmimą ir iš savo žemiško tėvo. Už kelionę iš programos „Pradžioje...“, kupiną ramaus bendravimo. Dieve, Tu mano Tėvas ir žinai giliausius mano poreikius. Ačiū Tau.
Atradau nuostabių dalykų. Programos pradžioje buvo sunku ir jautru. Bet po truputėlį mano gyvenime pradėjo atsirasti geri dalykai, kurie mane paveikė. Po šios programos supratau, kaip Dievas prisilietė prie manęs ir išgydė žaizdas, kurios veikė mane ir mano bendravimą su aplinkiniais. Viduje pajaučiau ramybę, tvirtumą, stabilumą eiti toliau gyvenimo keliu, kurį Dievas man paskyrė.
Man svarbiausia buvo suprasti, kad Dievas geriausiai žino, kokia esu iš tikrųjų ir tokią mane myli. Man svarbu buvo suprasti, kad turiu Tėvą. O didžiausia malonė, kad vieno iš susitikimų metu patyriau Dievo apkabinimą. Aš jaučiuosi saugi. Net jei ir žinau, kad dar daug išbandymų laukia. Priimsiu juos kitaip. Išmokau suprasti ir atleisti. Iš dalies atsikračiau aukos vaidmens. Darydama tam tikrus svarbius sprendimus pagalvoju, ko šioje vietoje norėtų Dievas, o ne aš, kokia Jo valia.
Dievas man iškėlė visai užmirštą vaikystės prisiminimą apie patirtą žaizdą, kai mama sužinojo apie tėčio neištikimybę. Tada suvokiau savo ilgametės nuodėmės (ir pasikartojančios) – ėjimą į santykius su nelaisvais vyrais – šaknį. Jaučiu, kad taip Dievas pradėjo mano tikrąjį gydymą.
Patyriau maldos galią, supratau savo žaizdų pasekmes. Pamačiau, kad tikintis žmogus – šviesus, nuostabus.
Suvokiau ryšį ne tik su Jėzumi, patikėjau malda. Suvokiau savo didelę klaidą ir skriaudą, kurią padariau savo dukrai augindama ją be tėvo. Labai tikiuosi, kad many įvykęs perkeitimas yra pamatas, maža plyta į kitokią dukters ateitį, jos dvasinį gyvenimą.
Dievas parodė mano vietas, kuriose Jis norėtų apsigyventi ir ten gydyti. Išmokau pasitikėti Dievu ir kantriai Jo laukti. Labiau supratau save ir kitus, esančius šalia. Išmokau patirti Dievo meilę.
Buvo labai svarbu rašyti laiškus, melstis prie Kryžiaus. Svarbi užtarimo malda grupelėje – jaučiau stiprų Dievo gydymą. Ačiū jums visiems. Viešpats realiai daro per Jus savo nuostabius darbus!
Supratau, kad Dievas niekada neapleidžia, pačiu sunkiausiu metu yra kartu, tik pačiai reikia tikėti ir pasitikėti Juo. Pasikeitė miego kokybė, atsibundu labai pailsėjusi. Atėjo ramybė ir užtvirtinimas „mažiau pergyventi“, atsirado daugiau buvimo jausmo, darbe daugiau meilės vaikams (dirbu lopšelyje), mažiau pykčio.
Galėjau pamatyti Jėzaus buvimą visose sunkiose situacijose, kur labiausiai skaudėjo. Svarbu, kad žaizdoms gyjant Dievas ragina būti drąsiai ir kurti iš naujo – santykį su mama, broliu, sese, ir palydėti, atiduoti tėvelį Jėzui. Šiandien aš galiu džiaugtis laiku su šeima, kai mes nekaltinam, nesistengiam teisti už elgesį, tiesiog be žodžių ESAME. Kai supratau, kodėl visa vyksta (peržvelgus santykius – tėvų, brolių...), lengviau surasti, kodėl tai tęsiasi ir kaip pakeisti.
Pakeitė mano reakcijas į stresines situacijas. Dabar turiu ramybę širdyje, sumažėjo negatyvūs dalykai – atstūmimas, nesaugumas. Keičiasi santykis su mama – galiu jau ją apkabinti, pabučiuoti. Keitėsi santykis su broliu – daug lengviau bendrauti. Nustebino mano sūnėno pastebėjimas – jis pasakė, kad aš tokia rami, gal kokius vaistus raminančius vartoju :) Ačiū Jums labai už šią programą!
Per visą gyvenimą turėjau kažkokių valgymo problemų: negalėdavau valgyti visuomeninėse valgyklose ar šiaip nesuprasi dėl kokių priežasčių kai kurių žmonių pagaminto maisto. Programos metu iškilo aiški situacija, kai mama mane atidavė į lopšelį. Man buvo 9 mėnesiai. Aš, streikuodama, nieko nevalgiau, o jei valgydavau, tai išvemdavau. Beklausant mokymo supratau, kad šitie streiko mechanizmai mane nesąmoningai lydėjo visą gyvenimą (pvz., negalėdavau valgyti mokyklos valgykloje ir t.t.). Dabar jaučiu, kad esu gijimo procese.
Na... sėdėdamas supratau, jog esu savo pradžioje, kad tik dabar pradedu eiti Dievo – savo būsimos laimės – link. Pasistiprinęs šioje programoje aš ketinu ieškoti tiesos, savęs ir Dievo vedimo. Net jei ir reiktų eiti per vandenis ar ledą.
Daug Dievo vedimo ir ryšio su Juo priartėjimo. Santykio su mama supratimo ir atleidimo. Santykio su tėčiu atradimo. Dabartinio savo gyvenimo ir praeities priežasčių suvokimo.
Dievas leido pajusti, kad esu Jam brangus, mylimas ir svarbus, kad esu Jo sūnus. Pripildė mane meile ir stiprybe ir išmokė kreiptis į Jį „Tėveli“. Dievas davė man kitą darbą, kur uždirbsiu 50% daugiau ir turėsiu draugiškus kolegas, nes paprašiau „Tėveli, duok man darbą pagal mano širdį ir poreikius“.
Per šią programą Dievas keitė mano santykį su mama. Anksčiau aš net negalėjau klausytis savo mamos – mane tarsi pykindavo. Viešpats man leido pamatyti savo tėvelius kaip sužeistus žmones, mylinčiu žvilgsniu, o ne smerkiančiu.
Patyriau žaizdų atvėrimą – Viešpats parodė, kur silpna, kur skauda, kur sužeista... Viešpats parodė, kokia stipri mano priklausomybė nuo mamos ir tai, kad aš pati nenoriu/negaliu nuo jos pasitraukti, ją palikti. Patyriau stiprų Dievo prisilietimą, kai Jis leido pajusti, kokia mano širdis sustingusi, nejautri – tarsi akmeninė, kai ją galėjau Viešpačiui atnešti prie Kryžiaus, padėti po juo ir prašyti, maldauti ją keisti – daryti jautrią, mylinčią, panašią į Jo.
Programa man pagelbėjo santykyje su šeimos nariais. Bet labiausiai jaučiasi poveikis santykyje su tėčiu. Pradėjau į tėvą žiūrėti švelniau, meiliau, suprasdama, kad ir jis turėjęs žaizdų tarp savo šeimos. Prasidėjo atleidimas, pradeda atsirasti santykis tarp manęs ir tėvo. Nors džiaugiuosi ir pasikeitusiu požiūriu į mamą, brolį, sesę; ir su jais santykis po truputį gerėja.
Patyriau daug nuostabių dalykų. Vienas svarbiausių – nesigėdyti savo šeimos klaidų, nebijoti jomis dalintis, apie jas kalbėti. Taip pat pradėjau labiau pasitikėti žmonėmis, tapau jiems atviresnė, pajutau Dievo meilę. Supratau, kad visi žmonės yra sužeisti. O svarbiausia, kad Dievas niekada manęs nepaliks ir neatmes. Jis visada bus šalia. Pirmą kartą gyvenime šioje programoje jaučiausi ne tik išgirsta, bet ir išklausyta.
Supratau, kad viską galima atnešti ant Kryžiaus. Esu mylima Dievo dukra.
Supratau, kad Dievas gyvenime turi būti pirmoje vietoje ir kad čia negali būti kompromiso. Kai taip yra, visa kita automatiškai sustoja į savo vietas. Kitas dalykas – pasitikėti Jo valia, suprasti, kad negali visko sukontroliuoti, kad negali visko suprasti, kad prieš kai kuriuos dalykus, klausimus, problemas tiesiog turi nulenkti galvą ir priimti kaip yra.
Dievas iškėlė, kad mano negimusi dukrytė (nužudyta aborto metu) ilgisi manęs. Patyriau, kad ji yra, ir yra taip pat mylima, kaip ir mano gimę ir gyvenantys trys sūnūs. Iškėlė didžiulę prosenelės nuodėmę ir parodė, ką su tuo daryti – atnešti prie kryžiaus ir atiduoti Jėzui, Jis atpirko. Močiutė (netikinti) pradėjo mane laiminti, su vyru santykis šiltėjo. Pradėjau nešti prie kryžiaus skausmus ir drąsiai kalbėti apie Dievo veikimą. Neteisti žmonių, suprasti, paguosti ir pasakyti, kad Dievas myli.
Supratau, kad mano tėvai turėjo savo rūpesčių ir nebuvo idealūs, ir turėjo savo žaizdų... Pradėjau ieškoti būdų kaip išeiti iš priklausomybės būti darbščiausiu, geriausiu visose situacijose.
Padėjo suprasti savo dabartinę padėtį iš kur kyla priklausomybės. Visą laiką galvojau, kad tėvų auklėjimas buvo normalus, bet programos metu supratau auklėjimo spragas ir kokios pasekmės atsispindi manyje. Jėzaus pagalba atleidau tėvam ir jaučiu, kad Dievas mane gydo. Per programą fiziškai pajutau Dievo meilę ir kaip Jis yra arti manęs/manyje, o ypač tada, kai man yra sunku.
Esu labai dėkingas Dievui už suvokimo malonę, kad per atmetimą galėjau pradėti kilti, artėti prie Dievo. Taip pat galėjau patirti atleidimo malonę tėvams, kada leido suvokti save kaip mylintį tėvą ir negalėjau savo vaikams parodyti meilę. Galiu kitaip priimt savo žmoną, vaikus, savo artimuosius, nes vis tik sau reikalaudavau dėmesio, o kitiems ir pakankamai nepajėgiau. Atėjo atleidimas sau už baimes, už negalėjimą mylėti.
Pasikeitė mano santykis su Dievu – iki tol man buvo lengva melstis Jėzui, Šventajai Dvasiai, bet Dievas kaip Tėvas man buvo tolimas, sunku priimti. Dabar dažnai savo kasdienybėje jaučiu Jo apkabinimą ir tai man labai stipri, brangi patirtis. Kartu tai mane labiau išlaisvino mylėti žmones tokius, kokie jie yra – su jų žaizdomis ir trūkumais, bet ir su savo dovanomis!
Ši programa tik sustiprino jausmą, kad DIEVAS – TREJYBĖ – yra gyva, tikra, reali ir patikima, kad Ji yra labai arti manyje. Yra visada, kad aš esu vedama, mylima ir globojama lyg būčiau vienintelis vaikas visoje kūrinijoje. Ir tokia meilė ir dieviškoji išmintis, gėris ir grožis lygiai taip pat yra liejama visiems kitiems. Reikia tik nuoširdaus mano atsivėrimo ir DIEVO – TREJYBĖS pajautimo savyje. Tam padeda pati paprasčiausia malda ir visko išsakymas savais žodžiais. Nors ir sunku, tiesiog reikia kalbėtis kaip su geriausiu draugu, nors draugui išsakyti viską lengviau. Padidėjo jautrumas ir sustiprėjo santykis su mama, keičiasi suvokimas ir vis labiau stiprėja, kad Dievas – TĖVAS – yra taip arti manyje ir Jis mane veda ir yra su manimi kiekvieną akimirką ir man tereikia dar labiau Jam atsiverti ir pasiduoti Jo vedimui ir dar labiau Juo pasitikėti.
Dievas davė žinojimą, kad Jis mane myli, kad esu norėta ir brangi, kad turiu pasaulyje savo vietą ir svarbią misiją. Šį žinojimą, iki tol tik teorinį, protu pripažintą, pavertė patirtimi vienos užtarimo maldos metu. Į širdį atėjo suvokimas, jog mano vien buvimas Jam teikia džiaugsmą. Taip pat naujai patyriau intymumą su Dievu. Man nebereikia, kad šį santykį patvirtintų kiti žmonės. Viešpats tapo Mylimuoju.
Atradau kitokį santykį su Dievu, dar tikresnį ir stipresnį pasitikėjimą ir tikėjimą Dievo meile. Dievas pakeitė ir keičia mano santykį su mama, su šeima ir artimaisiais. Man svarbu buvo savęs kaip asmens atradimas Dievo meilėje.
Pamačiau, kad Dievas bent jau kitų gyvenimuose „veikia“.
Naujai surasta Kryžiaus paslaptis, malda prie Kryžiaus. Atiduoti Dievui santykiai su tėvais. Laisvesnis bendravimas, nuoširdesnis žvilgsnis į kitus – lygiavertiškumas. Dalijimasis – liudijimas dvasinių dalykų ir patirties (dviejų, trijų žmonių grupelėje).
Atsirado vidinė ramybė, pasitikėjimas savimi. Pradėjau dėkoti Dievui už viską.
Supratau tėvo padarytų žaizdų svarbą man. Kitaip pažvelgiau į savo buvusį vyrą ir bandau savo vaikams paaiškinti jo elgesį, atstatant ryšį su tėvu. Mažiau pradėjau pykti ant mamos. Supratau, kodėl tėvai taip elgėsi su manimi. Tapau ramesnė. Pradedu po truputį atleisti mamai. Supratau, kodėl mano gyvenime dažnai pasitaiko vedę vyrai.
Dažnai nebaigdavau pradėtų darbų. Programos metu supratau, kad Jėzus mane kviečia tuos darbus dirbti. Prieš programą man būdavo sunku net pradėti, jausdavausi neverta. Programa man padėjo išsilaisvinti iš vergystės ir patirti Dievo Tėvo įsūnystę. Supratau, kad anksčiau Tėvą Danguje mačiau kaip nesantį, Tokį, kuriam aš nesvarbi. Dabar tikrai jaučiuosi Viešpaties Princesė.
Atradau Dievą Tėvą kaip tikrai esantį asmenį. Anksčiau „priimtinesni“ buvo Jėzus ir Marija. Asmeniniame gyvenime tapau ramesnė, nesiveliu į ginčus, mažiau smerkiu aplinkinius. Daugiau klausau ir dažniau išgirstu Šventosios Dvasios ir Dievo kvietimą, padrąsinimą. Šlovė Viešpačiui!
Supratau, kad turiu atleisti mamai, nes „ji nežino, ką daro“. Atkeliavo ramybė į širdį ir santykius su kitais žmonėmis. Supratau, kuriose vietose buvau nuskriausta ir kad visa gali būti išgydyta Dievo Tėvo meilėje.
Iki visiško supratimo man dar trūksta laiko. Tikiuosi, kad kurią dieną Dievas parodys, ką padarė per šitą programą konkrečiai. Buvo svarbu įvardinti, suprasti (bandyti), kad Dievas manęs tokios norėjo :). Tiesiog norėjosi patvirtinimo iš Dievo, o gal tebesinori ir dabar. Labai man svarbu ir džiaugiuosi, kad tai, ką supratau, stengsiuosi panaudoti savo vaikams. Išsinešu mintį, kad kiekvieną vakarą reikia atlikti savo dvasios higieną po Kryžiumi. Patyriau užtarimo maldos malonę :) Ir kad yra dalykų, kuriuos daug metų ignoravau, o gal vertėtų tai iškelti.
Programa padėjo, atradus motinos ir tėvo meilę man, labiau suvokti ir širdimi pajusti, kad Tėvas mane myli. Buvau atsiribojusi nuo tėvo (jis jau miręs), supratau, koks jis man buvo reikalingas. Atleidusi pasijutau saugi Tėvo glėbyje.
Supratau, kodėl neįstengiu pasitikėti Dievu. Dabar mano santykis su Juo visai kitoks. Aš įsileidau Jo meilę į savo širdį ir Jo artumas manęs nebeapleidžia. Jaučiuosi tikras Jo vaikas, beprotiškai mylima dukra. Supratau, ką turiu keisti savo santykyje su mama. Pagaliau nutraukiau su ja rišančią bambagyslę. Suvokiau, iš kur kyla daugybė mano reakcijų. Programa labai padėjo pažinti save.
Pagaliau suvokiau protu ir širdimi, kaip vaikystėje santykiai su tėvais daro įtaką mūsų vėlesnei suaugusiojo elgsenai ir jausenai. Supratau Dievo malonės vaidmenį sprendžiant tokias problemas. Išgyvenau jos prisilietimą asmeniškai. Patyriau Dievo meilės veikimą per kasdienybėje vykstančius įvykius, per programos vedančiųjų laikyseną, elgseną, žodžius. Mano viduje sustiprėjo viltis. Tikėjimas įgavo pagrindą. Pagerėjo santykis su tėvais, sumažėjo priklausomybė nuo santykių, gal šiek tiek labiau pradėjau save, kaip Dievo vaiką, gerbti ir rūpintis. Nors dar neturiu tokio TIKĖJIMO, kokio norėčiau, dar reiktų dirbti, kad suvokčiau Dievo valią, nes kartais Jo tikrai nesuprantu.
Išgydė santykį su mama ir tėčiu, palietė giliai palaidotas, paslėptas, užkištas ir supūliavusias žaizdas. Supratau, kad esu Viešpaties princesė, graži, laukiama ir patvirtinta mamos ir tėčio. Žinau, kad galiu pasitikėti ir suradau artumą Dievo Tėvo, Jėzaus, Dangiškosios Motinos Marijos.
Meldžiausi atleidimo malda mamai (bet tikrai to dar reikia ir reikia). Turiu bendravimo problemų su bendraamžiais. Nemoku apsiginti, pasakyti ne, išreikšti savo nuomonę, tapatybę, atpažinau nepagarbą sau. Per programą pradėjau pykti ir pasakyti, kas man nepatinka. Mokausi, nors Dievas veda ne taip greit kaip norėtųsi. Dabar einu per ugnį ir vandenį, bet manau, kad Dievas išves...
Ugdymo seminaras „GAILESTINGUMO MOKINIAI“ VI d. (2016 06 11)
Ugdymo seminaras „GAILESTINGUMO MOKINIAI“ V d. (2016 05 14)
Ugdymo seminaras „GAILESTINGUMO MOKINIAI“ IV d. (2016 04 16)
Ugdymo seminaras „GAILESTINGUMO MOKINIAI“ III d. (2016 03 12)
Ugdymo seminaras „GAILESTINGUMO MOKINIAI“ II d. (2016 02 13)
Ugdymo seminaras „GAILESTINGUMO MOKINIAI“ I d. (2016 01 09)
Vidinio išgydymo pamaldos 2015 m. spalio – 2016 m. kovo mėn.
Nuo 2015 m. liepos mėnesio ateinu į vidinio išgydymo pamaldas Vytauto bažnyčioje Kaune, nepraleidžiu nė vieno karto, buvau atėjus ir su šeima. Po išgydymo Mišių mano sūnus pradėjo geriau matyti. Po vizito pas okulistą išgirdom, kad akinių jau nereikia, nes 80 proc. trumparegystės išnyko. Ir tai įvyko iškart po pamaldų.
Mano vyrui buvo įskilęs riešo kaulas, į įtvarus nedėjo, todėl blogai sugijo: skaudėdavo, negalėdavo pilnai atlenkti riešo. Po Mišių patikrino ir nustebo. Riešą gali lankstyti, neskauda dirbant. Atsistatė visiškai. O mano buvo netaisyklinga laikysena. Po pamaldų betikrinant savo stuburą – kažkas trakštelėjo ir pajutau, kad galiu lengvai išsitiesti, be didelių pastangų esu tiesesnė! Nuoširdžiai dėkoju Visagaliui Dievui už išgydymus. Sidonija su šeima
Paliudysiu apie Dievo darbą: prieš metus (2015 m.) dažnai kentėdavau nuo liūdesio, kuriam priežasties nebūdavo. Tarytum nei iš šio nei iš to širdį užlieja liūdesys. Jaučiau, kad nesusikuriu jo savo mąstymu, bet jis tiesiog ateina. Tai kankino. Tuo metu atrodo ir Dievo ieškojau, ir sakramentinį gyvenimą gyvenau, ir Dievo Žodį mąstydavau. Nesupratau, kas darosi... Tiesa, prieš kelis mėnesius buvo pasibaigę metai, kai vaikščiojau plačiu keliu ir buvau nusisukusi nuo Dievo. Ir tas laikas, pora mėnesių, prieš maldas Dievas vėl man buvo tapęs tuo, kuriuo labiau pasitikėjau, nei pasaulio būdais laimę surasti. Kai už mane meldėsi Gailestingumo versmės bendruomenės nariai, buvau pripildyta Šventos Dvasios. Laikas po maldos parodė, kad manęs daugiau nebeužplūsdavo liūdesys! Jėzus mane išlaisvino iš liūdesio. Ačiū už jūsų tarnavimą. Viešpats veikia per jus. Jūratė
Dėkoju Viešpačiui už nuostabų Jo prisilietimą ir išgydymą per brolį Marcin Zielinski.
Jau kuris laikas turėjau problemų su stuburu: skaudėjo juosmenį ir kaklo sritį, negalėjau be skausmo pakelti rankų. Ir štai Marcino Vievyje pamaldų metu, Dievas išgydė mane, ir to skausmo daugiau nebeliko! Šlovė ir garbė Dievui per amžių amžius! Audronė
Turėjau radikulitą, kuris tęsėsi keliarius metus ir po maldos pamaldose Vytauto bažnyčioje su misionieriais skausmas išnyko. Jau trys mėnesiai, kai esu sveika. Nomeda
Tris mėnesius skaudėjo juosmenį ir stuburą nuo intensyvaus darbo. Kai pasilenkdavau nuolat skaudėdavo stuburą. Po pamaldų ir misionieriaus maldų skausmas visiškai išnyko. Dabar galiu daryti atsispaudimus, pasilenkti ir kilnoti. Sugrįžau į darbą. Šlovė Dievui. Tomas
Skaitymui naudojau akinius jau dvejus metus, po maldos jau rytojaus dieną regėjimas pagerėjo ir dabar skaitau be akinių. Aleliuja! Audronė
Gimdoje turėjau 8 cm miomą, buvo numatyta operacija, po maldų Vytauto bažnyčioje su misionieriumi Marcin ginekologai pasakė, kad operacijos nereikės, nes mioma sustojo augusi. Nustojau vartoti tabletes nuo ritmo sutrikimo ir pulso nepastovumo, kuris susitvarkė. Taip pat po maldų normalizavosi nuotaikų kaita, nebegeriu tablečių nuo depresijos ir kitų negalavimų. Nesiskundžiu, nedejuoju, nekritikuoju, nesmerkiu. Dėkoju Dievui už ramybę ir stebuklus. Dana
PROGRAMA „Pradžioje...“ (2015 m. ruduo)
Suvokiau, kad turiu gilią tėvo žaizdą, kad visiškai nemoku tiesiog būti ir visas savo problemas bandau „užpilti“ alkoholiu. Programos metu patyriau stiprų piktojo veikimą, nes turiu pasiryžimą eiti toliau, leisti Dievui mane vesti į tarnystę. Jaučiu, kad Dievas mane kviečia pasitikėti Juo, tačiau aš dar neatvėriau visiškai jam savo širdies. D.
Pajutau didesnį ryšį su Dievu, supratau, kad esu reikalinga, jei Dievas davė vietos gyventi, kad reikia viską paleisti, atleisti ir gyventi, išlaisvėti, pasitikėti savimi, atsiduoti Dievo valiai. R.
Daug sužinojau apie save, atleidau savo tėvui, atskyriau Dievą Tėvą nuo savo tėvo. Atsirado noras gyventi Dievui, dėl Jo. Tikiu, kad su Dievo pagalba dar savo gyvenime nuveiksiu kažką gero, nes jaučiuosi savęs nerealizavusi. Labai svarbu buvo užtarimo malda ir Dievo šlovinimas, supratau, kad svarbiausia yra šlovinimas ir dėkojimas. A.
Žaizdų turiu iš visų nagrinėtų temų, bet tai garsiai įvardinau ir jaučiuosi puikiai. Mokausi iš naujo atrasti Dievą. Paskutinėje programos dienoje, per bendrą maldą atėjo tokia mintis, kad „atsikabinu“ nuo tėvų, man nebeskauda ir kaip ta erkė (kurios labai bijau ☺) prisisiurbiu prie Dievo. Atrandu ramybę, kurios labai trokštu. Darbe pastebėjau, kad tarsi įsimyliu savo klientes, tiesiog apgaubiu meile. Vyras man vis sako, kad keičiuosi į gerąją pusę ☺. Troškau vidinės ramybės ir iš savęs pašalinti pyktį ir ant Dievo (pasirodo). Tai įgyvendinau ne 100proc, bet tikrai nemažą dalį. V.
Viskas dar tik procese. Buvau ir dar tebesu pikta ir nusivylusi Dievu, savimi ir savo gyvenimu. Tačiau jaučiu palengvėjimą santykiuose su tėvais, ypač mama. Esu jai pakantesnė. Keičiasi požiūris į pačią save. Nors esu (buvau) tikinti nuo vaikystės, bet turiu pripažinti, kad nei savęs, nei Dievo nepažįstu. Nepažįstu taip kaip reikėtų iš tikrųjų. Jaučiu, kad nebebijau Dievo reakcijos ir bandau Jam išsakyti viską taip, kaip yra, su tokiom emocijom, kokias jaučiu bei ką ir kaip jaučiu. Jaučiu, kad esu atviresnė Dievo atžvilgiu. Jaučiu tarsi užsimezgusį mažytį naują santykį ir norą vėl tikėti bei pasitikėti Dievu. Į mano ratą ateina vis daugiau tikinčių žmonių, keičiasi požiūris. S.
Dievo Tėvo suvokimo, artumo, gailestingumo realybė dabar. Randasi gilesni atleidimo momentai, jie išveda į geresnius santykius. Malda giliau atveria širdį Dievo tikrovės priėmimui, įsiklausymui, buvimui su Juo. V.
Dievas parodė, kad Jis gyvas, kad laiko mane, kad ir kokioj tamsoje ar duobėje būčiau. K.
Daug malonių patyriau: supratau, kodėl visada užmegzdavau draugystes su vyresnėmis moterimis, kodėl negaliu klausyti savo įrašų, žiūrėti savo foto, prašyti užtarimo maldų, kodėl esu emociškai šalta, kodėl sunku yra užmegzti nuoširdų ryšį su Dievu, nes atrodo, kad jis lyg būtų baudėjas. I.
Patyriau stiprių išgyvenimų: tiek džiaugsmingų, tiek kančios. Taip pat patyriau Dievo švelnų gydymą ir Jo vedimą, dėl to galėjau pradėti prašyti atleidimo sau ir kitiems žmonėms. Man buvo svarbu, kad yra žmonių, kuriems rūpi kiti dvasine prasme, kurie padeda žmonėms priimti Viešpaties gydantį ir mylintį veikimą. R.
Programos metu Dievas labai keitė, ypatingai bendraujant grupelėje. Atrodė, kad augau geroje šeimoje, buvau vienturtė ir tarsi viskas gerai, tačiau Šventoji Dvasia lietė ir atvėrė tam tikrus dalykus. Kartą namuose skaitydama Laišką efeziečiams dar kartą supratau. Jėzus sumokėjo be galo didelę kainą, brangią kainą. Todėl Jis myli, brangina ir vertina mane, o aš buvau verta tik būti ant kryžiaus. Taip pat supratau, kad visiškai paleidau mamą iš savo širdies, viską atleidau ir kuo greičiau troškau patekti į dangiško Tėvo glėbį. D.
Supratau, kad mano gyvenime Dievas man yra tapatus mano tėčiui. Po truputį pradedu patikėti realiu Jo buvimu čia, pradedu tikėti Jo pažadais. Didžiulę malonę patyriau per šlovinimą – giesmių giedojimą, per garsų meldimąsi. Labai padėjo dalinimasis grupelėse. Pamačiau, kad mano psichologinės problemos nėra vienintelės, pasirodo, visi jų turi. A.
Santykyje su Dievu esu kelionėje: kai sunku, nors ir nejaučiu Jo buvimo, vis tiek galiu eiti ir būti Jo artume, nes žinau, kad Jis yra. Santykyje su savimi esu kelionėje: atsipalaidavimo, malonumo ieškoti Dieve ir Jo teikiamose dovanose, o ne priklausomybėje. Santykyje su tėčiu esu kelionėje: priimti jį tokį, koks yra, būti su juo dukra, o ne tam tikra prasme žmona, nereikalaujant iš jo, ko jis negali man duoti – nesugrąžins skolos. Santykyje su mama esu kelionėje: priimt ją tokią, kokia yra: atleisti, kad ji užleido man tėčio žmonos vietą kai kuriose srityse. J.
Buvo gan sunku šią programą eiti ir gyventi savo kasdienį gyvenimą apmąstant visas programos temas. Daug žaizdų ir jų židinių Viešpats atvėrė, kur maniau, kad viskas tuose santykiuose yra gerai. Taip jaučiu, kad Viešpats pajudino didžiulį luitą esantį many. Visame kame esu procese ir džiaugiuosi tuo, kad bent žinau kokiame procese man reikia būti. Buvo labai sunku išbūti šioje programoje, kainavo daug kantrybės, ištikimybės, apsisprendimo, jėgų. Nesiryžtu spręsti ar nebuvo tam laikas, ar aš kažkaip nemokėjau to laiko priimti. Širdy tikiu, kad Jėzus vykdo savo darbą. Buvo naudingi mokymai ir teorinės žinios apie mūsų žaizdas ir suvokti, jog nesu viena, yra daugiau žmonių su žaizdom, tai buvo ypatinga. I.
Dievas atvėrė mano širdį, leido priimti save ir kitus tokius, kokie yra. Leido atsiverti, priimti savo silpnumą, skatino pasitikėti Juo. Leido sutikti nuostabius žmones šioje programoje. Šlovė Dievui ir tiems, kurie Jam tarnauja. Ačiū už Dievo liudijimą tokia nuostabia programa. Stengiuosi būti atviresnė, neslėpti savo jausmų, prisiminti Jėzų įvairiose situacijose, melstis už kitus, kreiptis į Dievą ir prašyti pagalbos dienos bėgyje, laiminti žmones ir užtarti juos pas Dievą. V.
Dėkoju Dievui už malonę įvertinti iš naujo savo santykį su mama, tėčiu ir sese. Dėkoju Dievui už atleidimo dovaną savo tėčiui, kuriam, atrodo, jau buvau atleidęs, bet per šią programą supratau, kad reikia dar stipriau atleisti ir melstis už jį, jo ligą ir atsivertimą į Dievą. Tikiu, kad tai pavyks, Dievui nėra negalimų dalykų. R.
Supratau, jog iš tikrųjų esu mylima Tėvo dukra. Patikėjau tuo ir nebereikia jokių „bet“. Visos programos metu po grupelių ir po maldos jaučiau neapsakomą ramybę. Dievas išklauso visas maldas. Turėjau didelį pyktį mamai. Ir staiga vieną dieną ji man pradėjo skambinti kasdien ir sakyti: „Dukryte, myliu tave“. Iš pradžių negalėjau pasakyti tą patį, bet dabar aš ją myliu. Taip pat programos metu priartėjau prie Mergelės Marijos, atradau rožinio maldą. Nuostabus dalykas tas, kad viską galiu atnešti ant kryžiaus, kryžius pasidarė artimas ir gydantis. D.
Sukonkretino problemas ir iš kur jos kyla. Leido pažvelgti į save iš išorės ir vidaus. Išsivaduoti iš tam tikrų dalykų. Tikiu, kad, laikui bėgant, Dievas dar parodys šios programos vaisius mano gyvenime. E.
Patyriau tai, kad Dievas man pamažu sugrąžino savivertę, užtarėjų maldos dėka sugebėjau atleisti sau ir tėčiui už skausmingus vaikystės įvykius, išmokau nereaguoti į mane įžeidžiančius žodžius, tapau nuoširdesnė kitų atžvilgiu, išmokau neteisti. Pradėjau atskirti Dievo ir piktojo balsą, stengiuosi įsiklausyti į Dievo balsą ir vykdyti Jo valią. J.
Dievas padėjo man pamilti mamą ir atleisti jai už visą nemeilę man ir patirtą gėdą bei skausmą. Naudingas suvokimas, kad Dievas neveltui man skyrė tokią šeimą. G.
Gavau pajautimą, kad Dievas tikrai yra mano Tėvas ir tas pajautimas vis auga. Sustiprėjo vyriškumas ir tam tikros savybės. Supratau, kad turiu atsiskirti nuo mamos ir eiti į gyvenimą kaip nepriklausomas žmogus. Atradau savo oruma Viešpatyje. Ž.
Išgydė santykius su mama. Žinojau, kad reikia atleisti, bet vis nepavykdavo. Neatleidimo žaizdos iškildavo ir iškildavo. Mama atrodė pikta, nemylinti, niekada neapkabinanti... Tačiau jau kitą savaitę grupelės pasidalinime mano mama buvo pati geriausia. Pamačiau tiek daug gero iš savo vaikystės, ko prieš tai nepastebėjau. Aš labai myliu savo mamą. Kaip gaila, kad daug metų tai nesupratau. Ačiū Dievui. Aleliuja!!! Tiesiog šilčiau širdyje, pradėjau dėkoti Dievui, kad Jis visada buvo mano Tėvas, nes tikro tėvo neturėjau. A.
Patyriau besąlyginę Dievo meilę ir labai asmenišką Jo kvietimą gyventi, taip pat kviesti Jį į savo širdį, kur Jis viską atstato ten viešpataudamas. Viešpats perkeitė mano žvilgsnį į žmones, atvėrė širdį, siuntė pagalbą ir paguodą. Drąsino keliauti su Juo toliau. Dabar Jis mano asmeninis Viešpats ir mano problemų Viešpats. Pasitikiu ir atiduodu Jam savo gyvenimą, kad atbaigtų, ką pradėjo. Apsisprendžiau nesivadovauti tik jausmais, o išbūti savo sprendimuose. Kviesti Dievą į visas bėdas ir savo trūkumus. Eiti ir daryti, kad ir netobulai, pasitikint, kad Jis mane visko išmokys. K.
Suprantu, kad Viešpats myli mane. Išmokau tiesiog būti, nebėgti, gelbėti visą pasaulį, bet būti. Atleidau savo mamai, dar labiau myliu tėtį, ir labai dėkinga Viešpačiui už Jo malonę – mano atleidimą broliui. Pasikeitė mano tikėjimas, supratau, kad Viešpats yra ne kažkur ir atsiranda tik tada, kai man Jo reikia, bet yra mano širdyje nuolat, parodydamas, kuriuo keliu eiti, kuris sprendimas yra teisingiausias. Dažniau meldžiuosi, dar svarbesnė tapo išpažintis, atnešimas prie kryžiaus visu slegiančių ir neraminančių dalykų, nuolatinis dėkojimas už tai, kaip keičiuosi. J.
Per šią programą Dievas davė drąsos pasakoti tokius gilius dalykus, kurių dar niekam gyvenime nesu išsakiusi, iškilo gilios žaizdos, jas išsakiau, atvėriau ir gavau maldų, palaikymo, užtarimo malonę, už tai esu be galo Jam dėkinga. Prasidėjo mano vidinio gydymo procesas ir, tikiu, tęsis ir toliau. Dievas palietė santykį su tėčiu, padarė nuoširdesnį ir gilesnį. Pradėjau mokytis atnešti Jam savo visus skausmus ir nuodėmes, stengiuosi tai daryti nuoširdžiai ir kiek galima atviriau. R.
Programos metu ypatingai veikė visi asmeniniai liudijimai. Tai buvo pagrindas susimąstyti, atsipalaiduoti nuo baimių ir nepasitikėjimo savimi bei Dievu. Supratus, kad problemų turi visi, ir, jei Dievas padėjo kitiems, padės ir man. Todėl drąsiai ėjau prie Jo, atvėriau širdį, Jis leido prisiminti nuoskaudas bei gerus dalykus santykyje su tėčiu, mama, broliu. Dievas gydė, laisvino grupelėse per užtarimo maldą, atsirado drąsa, ryžtas. Nebijau įvardinti esamų problemų, nenustumiu į šalį, nesakau, kad „viskas gerai“, o apmąstau, išjaučiu situacijas, pavedu jas Dievui. R.
Buvo svarbu atpažinti tam tikrus savo elgesio modelius, kurie kyla iš mano žaizdų. Dabar jau galiu labiau save kontroliuoti, stengiuosi mokytis labiau būti, o ne daryti. A.
Dievas leido pažinti, kad turiu žaizdų iš tėčio, nors galvojau, kad jis labai geras ir viskas gerai. Užtarimo maldos metu pajaučiau realų Dievo prisilietimą ir paguodą, kad Jis mane myli ir supranta, iškilo priesaikos, padarytos vaikystėje, supratau kaip tai paveikė tolesnį mano gyvenimą. Mokausi viską atiduoti Dievui ir Juo pasitikėti. Pradėjau atvirai kitiems pasakoti, kaip jaučiuosi. Ž.
Mokausi laiminti, atleisti ir sau, nesmerkti savęs, kitų... Nuostabu, kad programa suartina mus su Dievu – Tėvu ir vienas su kitu. L.
Iš naujo atradau skriaudas, padarytas tėvo ir mamos mano vaikystėje, nors jau buvau daug ką pamiršęs. Supratau, kokią skriaudą savo elgesiu sukėliau savo dukroms. Atleidau ir tėvui, ir mamai už tai, ką jie padarė ne taip, ir tai, ko nepadarė, nes negalėjo ar nenorėjo, o gal nesuprato kaip ir ką daryti. Dievas atskleidė, kad reikia parašyti laišką dukroms, kuriame turiu aprašyti savo, savo tėvo ir mamos gyvenimus, elgesio motyvus, tam, kad atėjus laikui, jos galėtų suprasti savo jausmų tėvui ( o gal ir motinai) kilmę, kad jos galėtų atleisti ir suprasti. Pradėjau labiau pasitikėti Dievu, paleisti viską Jo valiai, nors pats irgi darau ką galiu, bet nebesijaudinu, jeigu, kas nors nepasisekė taip, kaip norėjau. Pradėjau nuolat vakare dėkoti už viską ir melstis. Š.
Ši programa padėjo labai giliai pažvelgti į santykius su tėvais, juos geriau suprasti, stengtis atleisti, nepriekaištauti, nepykti ant jų. Padėjo geriau pažinti save, savo elgesį, santykį su aplinkiniais žmonėmis. Noriu nueiti išpažinties ir galvoju apie dvasinį pokalbį. I.
Suvokiau, kodėl man sunku suvokti ir pajusti Dievą, nes augau be tėčio, jis labai anksti mirė. Išmokau atnešti Dievui prie kryžiaus savo skausmus. N.
Atstatė draugystes su vyrais, labiau įsivardiju ir tėčio žaizdas, nes anksčiau galvojau, kad labiausiai tai susiję su mama. Mokausi būti, nes nemoku būti, mokausi pamilti save. N.
Per šią programą nuolat buvo akcentuojamas Dievo gerumas ir švelnus veikimas. Didžiausias atradimas tai mainai ant kryžiaus, kur atiduodi problemas ir tai ne pabaiga, bet mainais gauni malonę ir atsakymus... Dar supratau, kad turiu būti švelnesnė ir pakantesnė savo mamai. Ypač buvo naudingos maldos grupelėse, liudijimai, nes tai padrąsina, kad Dievas gali veikti ir mano gyvenime. D.
Pradėjo pildyti vidinę tuštumą, pakeitė požiūrį į Dievą, į patį save, į aplinkinius žmones. Parodė ir po truputį stiprina ten, kur esu silpnas. Atradau dėkojimą ir džiaugsmą visuose dalykuose. L.
Prieš ateidama į programą žinojau kai kurias savo žaizdas, tikėjausi staigaus išgijimo, bet greičiausiai tai bus ilgas gijimas. Žinau, kad turiu atleisti mamai, tėčiui ne protu, bet širdimi. Tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks ir širdyje. Buvau nustebinta, kad aplinkui daug taip pat sužeistų žmonių. Giliai palietė jų liudijimai. V.
Supratau iš kokios šeimos esu kilusi, kiek daug turiu problemų, kurių net nežinojau ar nemokėjau įvardyti. Įgijau pasitikėjimo, savivertės, nusimečiau kitų žmonių naštas, kuriomis pati buvau apsikrovusi. Kai labai pergyvenu dėl kitų žmonių, atiduodu juos Jėzui, o ne pati
gelbėju. A.
Patyriau didesnį artumą su Dievu Tėvu ir Šventaja Dvasia. Suvokiau kiek sunkiai tėvai turi dėt pastngų, kad mus vaikus išlaikytų, dažnai buvo pavargę, turėjo įdėt daug pastangų, kad skirt mums dėmesio. Maldoje tiesiog pajaučiau Motinėlės Marijos apkabinimą ir mano mamos meilę. Taip pat ir su tėčiu santykiuos jaučiau kaip ateina Dievas Tėvas į kiekvieną mano nuoskaudą, sužeidimą apkabina, priglaudžia, leidžia pajust Jo meilę, Jo rūpestį ir vedimą. A.
SEMINARAS “Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau” (VII dalis)
su Marcin Zielinski (Lenkija) 2015 m. lapkričio 21 d.
REKOLEKCIJOS “ Pašaukti būti tautų šviesa” su kun. dr. Zachariju Thudippara
2015 m. rugsėjo 18 - 19 d.
Po vidinio išgydymo pamaldų su Marcin Zielinski (Lenkija) 2015 rugsėjo 12 d.
2015 m. rugsėjo 12 d. per vidinio išgydymo pamaldas, kurias vedė misionierius iš Lenkijos Marcin Zelinski, išgydyta ir atstatyta dešinė koja, kuri buvo 3-4 cm. trumpesnė už kairę. Pastaruoju laikotarpiu, po ilgesnio judėjimo ir vakščiojimo jausdavau kairės (ilgesnės) kojos skausmą kelio srityje. Visas judėjimo krūvis tekdavo kairei kojai, nes dešinė buvo trumpesnė. Vizualiai matėsi, kad koja trumpesnė per drabužio ilgį – drabužiai dešinėje pusėje buvo per ilgi. Dabar kojos visiškai lygios, t.y. vienodo ilgio! Skausmas išnyko! Dėkoju Viešpačiui už šį ir už kitus stebuklus, kuriuos patyriau per anksčiau įvykusias vidinio išgydymo pamaldas. (Loreta A.)
Po Marijos radijo laidos "JO ŽAIZDOMIS IŠGYDYTI" 2015 09 01
Laidoje kalbėjo Marcin Zielinski iš Lenkijos, vertė Kastantas Lukėnas.
Dukra išvykusi studijuoti į Prancūziją, parašė žinutę, kad jau 5-ta diena skauda dantenas, atsirado opa, bet nežino kaip gydytis. Prašė nueiti pas specialistą ir paklausti ką daryti. Grįžti į Lietuvą toli ir brangu. Tik perskaičiau šią žinutę, kažkaip lyg netyčia įsijungiau Marijos radiją, o ten kaip tik transliuojama laida „Jo žaizdomis išgydyti“, kurioje misionierius Marcin Zielinski meldėsi už ligonius. Pirmas dalykas buvo pasakytas, kad vienas žmogus labai kenčia nuo dantenų skausmo ir Jėzus dabar gydo. Išgirdus tai, širdis taip užsidegė ir pradėjau melstis: „Jėzau, juk Tau nėra kliūčių ir atstumų, meldžiu išgydyk mano Moniką, aš tikiu Tavimi, pasitikiu!” Po laidos parašiau dukrai apie tai. Ji atrašė, padėkojo. Šlovė Viešpačiui, po to vakaro pradėjo gyti ir visiškai sugijo opa. Ačiū Dievui! Jis gydo ir per atstumą ir už kitus žmones prašant. Ačiū Jėzui! (Zita, Klaipėda)
IŠ REKOLEKCIJŲ “TARNYSTĖ IŠLAISVINA” 2015 m. liepos 28 - 31 d.
Ačiū už labai gilias rekolekcijas. Sužinojau daug naujų dalykų apie užtarimo maldą: trumpai melstis, nesileisti į diskusijas, kančios neaukoti už kažką, o jungti prie Jėzaus kančios, labai daug šlovinti, o dar daugiau dėkoti, atsižadėti abejonių ir stiprinti tikėjimą dėl išgijimo...Anksčiau šlovinimo metu negalėjau pilnai atsiverti ir šlovinti Viešpatį visa širdimi. Adoracijos metu jutau Viešpaties gydymą, bėgo ašaros, po to galėjau giedoti ir šlovinti Viešpatį su jėga. (A., Vilnius)
Prieš rekolekcijas jaučiau vidinį nerimą, kad turiu kažką daryti, bet nežinau ką. Per rekolekcijas supratau, kad atiduoti Jėzui savo gyvenimą nėra jokia rizika, bet malonė. Iki tol atiduodavau ir vėl atsiimdavau iš baimės, kad bus sunku. Į širdį sugrįžo ramybė, pasitikėjimas, bet vyksta nuolatinė kova. Per išgydymo maldą pajutau, kad pėdų skausmas dingo, nors prieš tai degino padus. Po maldos kojų pėdos pasidarė nejautrios, tarsi jų nebūtų. Atsigulus miegoti pėdas degino ir kojas traukė, bet tai netrukus dingo ir užmigau. Iki rekolekcijų kitų žmonių buvimas neleido susikaupti, o dabr jaučiuosi tarsi jų nebūtų, galiu laisvai melstis ir elgtis laisvai. Atradau vidinę ramybę ir sužinojau būdus kaip ją išsaugoti. (I., Kaunas)
Atvažiavau į rekolekcijas išsisėmusi, pavargusi, bet su didžiuliu troškimu dar arčiau prisiglausti prie Jėzaus. Ypatingai Viešpats palietė per vieno vakaro adoraciją ir šlovinimą. Tikrai Viešpats buvo su mumis. Pavedžiau JAM savo nuolat skaudamą nugarą ir jaučiu didžiulį pagerėjimą. Degu meile Bažnyčiai ir nekantrauju pamatyti Viešpaties darbus, gavau daug žinių ir supratimo apie išgydymo tarnystę. Esu be galo laiminga, dabar nugaros nebeskauda visai. (M., Kaunas)
Atvažiavau mokytis užtarimo ir išgydymo maldos. Viešpats lietė smarkiai ir labai aiškiai, kai reikėjo šlovinti per mikrofoną tarp giedojimų. Tada išgyvenau tai, kad Šventoji Dvasia ateina pas tuos, kas išdrįsta rizikuoti nepaisydami žmonių nuomonės ir visokio nevertumo. Po to likusį laiką šlovinau taip, kaip Dvasia įkvėpė ir kvietė. Aiškiai supratau, kad kiekvienas Dvasios įkvėpimas mane kvies rizikuoti, ir tai yra nuostabu! (ses. V., Vilnius)
Atvažiuodamas į rekolekcijas buvau susitaikęs su tuo, kad Dievas nenori, kad būčiau išgydytas iš savo problemų: dvasioje – maištas, sieloje – dažnas liūdesys, kūne – stiprus pilvo pūtimas, nervingumas santykyje su žmona. Po individualios maldos ( Viešpats parodė[...] genealoginio medžio problemą ) išnyko pilvo pūtimas. Bet kiti simptomai, kurie pasireiškia rytais – tebeliko. Šlovinimo metu Šventoji Dvasia parodė tų problemų kitą šaknį, t.y. nutrūkę santykiai su artimais žmonėmis. Galiu laisvai bendruomenėje šlovinti Dievą! Supratau, kad Viešpats nori išgydyti visas ligas. Sustiprintas tikėjimas, turiu skelbti Evangeliją ( Mk 16, 17-18). (H., Vilnius)
Patvirtino tai, ką galvojau: kad ir nesi pasiruošęs, vis tiek daryk ir būsi paruoštas. Nežinojau ir nemokėjau kaip šlovinti Viešpatį. Dabar moku, esu laisva tai daryti. (L., Vilnius)
Supratau, koks svarbus yra šlovinimas tikėjimo kelionėje. Šlovinimo metu išgyvenau išgydymą, jutau kaip Dievas liečia ir gydo mano šeimos ir ne tik narius. (N., Vilnius)
Nuostabios rekolekcijos, kuriose supratau, patikėjau ir tikiu, kad Viešpats tikrai gydo ne tiktai dvasią, bet ir kūną. Nepaprastai naudingos ir gilios visos konferencijos, meditacijos, maldos. Galingas užtarimas, Patyriau didelį dvasios ir kūno išslaisvinimą. Buvau susikausčiusi, nedrįsau slovinant iškelti rankų, nors labai mėgstu šlovinti ir giedoti. Viešpats išlaisvino, dabar keliu rankas ir giedu Viešpačiui. Aleliuja! (L., Vilnius)
Rekolekcijų metu supratau, kad reikalingas mąstymo perkeitimas ir išstovėjimas tikėjime. Taip pat kaip kovoti su abejonėmis. Nuo vaikystės man buvo sunku reikšti jausmus, net juos viduje pripažinti. Mamai susirgus ir mirus (prieš 8 mėn.) jaučiausi apleista, buvo sunku tikėti, kad Dievas yra geras ir aš jam rūpiu, kad Jis nori būti su manimi. Grupelių pratybose prašiau maldos dėl jausmų atsivėrimo. Per mokymus apie tikėjimą supratau, kad turiu klaidingą – nevilties - nuostatą ir net laikau Dievą melagiu, nes nepasitikiu Jo pažadais. Kai misionierė meldėsi už mane, pagaliau pavyko išverkti susikaupusį skausmą ir pyktį. Tikiu, kad Jėzus geras, kad neapleido manęs net tada, kai atrodė, jog Dievas pasislėpęs. Tai mano mintys ir piktojo melas Jį užstojo. Tikiu, kad Jis turi man didelį planą ir nori visada su manimi būti. Amžinai. (T., Kaunas)
Supratau, kad Viešpats nori gydyti visas ligas, svarbus buvo mokymas kaip išlikti išgydytam. Viešpats palietė, kai buvo atisprašoma už autoritetingų žmonių padarytas skriaudas. Pasipylė ašaros. Kai buvo sakoma, kad Viešpats gydo moterį, kurią ignoruoja ir žemina viršininkė, pajutau, kad tai aš. Tikiu, kad vaisius pamatysiu grįžus į darbą, nes mano problema buvo santykiai su skyriaus vedėja. (E., Kaunas)
Įvyko daug daug dalykų. Ryškiausias, didžiausias ir svarbiausias – Šventosios Dvasios dovanų reiškimasis. Išmokau klausytis Šventosios Dvasios balso, supratau, kad labai svarbu tam balsui paklusti. Pastebėjau, kad paklausęs ir padaręs tai, ko Ji prašo, matau didesnius arba mažesnius stebuklus. Sustiprintas mano tikėjimas ir pasitikėjimas. Atsirado noras liudyti Dievo darbus. Dingo baimė dėl šlovinimo! (V., Kaunas)
Man svarbiausias dalykas buvo atleisti autoritetams. Nuoširdžiai dėkoju rekolekcijų vedančiajai Anai už žodį „atsiprašau, atleisk“. Dėkoju už nuolankumą. Tai atrišo, išskleidė atleidimo malonę mano širdyje. Atleidau bažnyčios autoritetams, dėl kurių veiksmų ir sprendimų labai skaudėjo, atleidau šeimos nariams. Džiaugiuosi tai rašydama, mano širdis džiūgauja, esu laisva juos visus priimti, dingo įtampa, yra lengva melstis ir laiminti juos. Dėkoju Dievui, mano Viešpačiui už išlaisvinimą ir meilę. Dėl atleidimo meldžiausi jau gana seniai, pasirinkau atleisti, bet tai buvo viskas, ką pajėgiau padaryti. Atleidimas yra tikrai Karališka Dovana! Ačiū Tau, Jėzau! (Anonimas)
Atvažiavau prislėgta ir kasdienybės, ir mane nuolat varginančio savęs nepriėmimo. Tarsi būčiau atskirta nuo Dievo malonės. Atmetusi dalį savęs dėl žaizdų, kurių net neatpažinau. Pačioje rekolekcijų pradžioje šlovinimo metu išgyvenau, kad Jėzus nori mane ištraukti tarsi iš kūno. Tiesiau aukštyn rankas ir šlovindama šaukiausi Jo, kad nepaliktų tame, kur esu. Šventoji Dvasia visų rekolekcijų metu lietė, laisvino, tarsi svarsčius atkabinėjo nuo mano kojų. Su kiekviena diena atėjo vis daugiau laisvės. Ir meditacijos metu apie apaštalų išsirinkimą išgyvenau vaizdinį, kad aš ir ta dalis, kurią esu atmetusi, mano mažas vidinis vaikas, gulim prie Jėzaus kojų. Matau Jo sandalo dirželį. Jis mus abi apkabino ir parodo, kad priima, kviečia mane priimti savo atmestą dalį. Atsiprašiau savęs mažos, kad niekinau ir laikiau atstūmusi. Labai skausminga. Verkiau daug. Tarsi kažkas pajudėjo susitaikymo su savimi link. Šventoji Dvasia vedė toliau. Ir per atsižadėjimus nuo prakeikimų, neatleidimų ir t.t., jutau, kad esu laisvinama ir vis daugiau laisvės ir džiaugsmo, lengvumo ateina. Vakar vakare per šlovinimą vėl iš visų jėgų šlovinau ir jutau tarsi Jėzus pagriebė mane už iškeltų rankų ir pastato ant gyvenimo pamato. Išgyvenau didžiulį džiaugsmą ir šlovinimą. (Anonimas.)
30 metų nebendravau su savo tėvu, kuris buvo alkoholikas ir dėl jo elgesio patyriau giluminius sužeidimus vaikystėje. Prieš rekolekcijas jį ištiko insultas ir esant jam komoje aš nuvykau į ligoninę, pakviečiau kunigą ir atrodė, kad viskas gerai. Prieš kelias dienas jis mirė. Kada Martinas vedė išlaisvinimo maldą ir pasakė, kad yra atleidžiama mirusiam žmogui ir gyvajam ir gydomas šis santykis, aš supratau, kad tai apie mane ir mano tėvą. Vadinasi, aš jam nebuvau iki galo atleidusi. Po Po to, Martinas sako, kad yra gydomas giluminis liūdesys ir žmogus laisvinamas iš alkoholio dvasios. Daug metų lankausi išgydymo pamaldose, kurias veda egzorcistas. Daug yra išgydyta, bet niekada iš manęs neišėjo liūdesys. Ir tik čia pajutau giluminį išlaisvinimą. (K., Alytus)
Atvažiavau turėdama pakankamai nepasitikėjimo, kad Dievas man ką nors darys, gydys. Kitiems – taip, o man – „kas žino?“. Vienu metu labai išsigandau pratybų ir mane užblokavo baimė, noras bėgti iš čia, nes man čia ne vieta. Aš nepasidaviau, dariau įvairius žingsnius, paprašiau užtarimo maldos, meldėsi misionierės. Kitą dieną jaučiau ramybę, bet iš pradžių kažko trūko, tikro džiaugsmo. Per šlovinimus, mokymų klausymus „prasimušiau" ir pradėjau patirti tikrą džiaugsmą, laisvę. Ypatingai mane palietė šlovinimas per išgydymo pamaldas prie Švč. Sakramento. Dar niekada gyvenime taip nešlovinau ir taip nesimeldžiau kalbomis, kaip tada. Toks jausmas, kad burna kalba pati, kad ne aš. Dabar jaučiuosi labai išlaisvinta, gavau laisvės dovaną. Nepasiduodu jokioms provokacijoms ir melams, tiesiog jaučiu, kad Viešpaties šarvai dengia širdį. Aleliuja! (S., Marijampolė)
Maldos vakaro metu, kai buvo meldžiamasi dėl išgydymo, Viešpats prisilietė prie mano akių ir išgydė: anksčiau smulkesnio šrifto negalėjau perskaityti be akinių, o dabar galiu! Galiu skaityti šv. Raštą be akinių! Dėkoju Dievui už tą malonę. (D., Kaunas)
Atvažiavau tuščia širdimi, labai trūko meilės Dievui, mano vyrui, labai sunku buvo vyrui atleisti, buvau įkalinta įtarimų, kaltinimų, priekaištų, kurie beveik sugriovė mūsų šeimą. Rekolekcijų metu atsinaujino dešinės kojos piršto skausmas ir stiprus uždegimas, kuris vis reiškiasi 3 – 4 m., tinimas. Po išlaisvinimo nuo prakeikimų maldos atėjo mintis, kad reikia pirmiausiai prašyti kojos išgydymo. Per išgydimo maldą, kai Bartas pasakė, kad gydoma dešinė koja, nustojo deginantis skausmas, sekantį rytą dar buvo sutinusi, bet mažiau ir po grupelės, kai atidaviau Viešpačiui baimę būti vyro paliktai, koja visai pasveiko. Dabar jaučiu didesnę meilę Viešpačiui ir jaučiuosi Jo mylima. Šlovė Viešpačiui! (A., Kaunas)
Į rekolekcijas atvažiavau pilna baimių ir širdyje nešioju ilgametį neatleidimą savo priešams ir sau už mirtinas nuodėmes, nors ir esu jas išpažinusi. Išlaisvinimo maldos metu pajutau krūtinės srityje didelę spaudžiančią jėgą, nutirpo rankos, kvėpavimas virto į atodūsius ir ėjo ašaros, nors nesu į verksmus linkusi moteris. Širdis stipriai dukart suspurdėjo ir vaizduotėje apkabinau kiekvieną savo priešą bei atleidau sau už baisius nusikaltimus savo gyvenime. Išsprūdo žodžiai: „Aš laisva!“. Atėjo ramybė ir vidinis džiaugsmas. Nuslinko baimė, nebejaučiu įtampos. Noriu rizikuoti dėl Jėzaus. Dar sunku patikėti tuo, kad atleidau sau.., nes neatleidimas mane vargino ilgus metus. // PARK INN konferencijos su M. Zielinski metu gavau šlovinimo dovaną. Iki tol jausdavau kažkokį suvaržymą, negalėdavau net rankos pakelti, mane erzino kitų brolių toks atviras ir laisvas šlovinimas kūnu. Kai Marcin Zielinski meldėsi už mane, kad galėtume išsilaisvinti iš suspaudimų šlovinimo metu, patyriau kaip peržengiau kažkokią ribą, perėjau kažkokią mane laikiusią sieną ir pradėjau šlovinti su jėga. Visu balsu. Visu kūnu. Šitas atviras ir visą kūną apinamtis šlovinimas manyje gyvas iki šiandien! Aleliuja! (I., Kaunas)
Pradžioje erzino žmonės (dalyviai), norėjosi, kad niekas nelįstų į akis. Kai kuriuos vertinau itin kritiškai. Viešpats laisvino: kiekvieną dieną buvo vis lengviau priimti netgi tuos, kurie ypatingai erzino. Šiuo metu nėra nei vieno, kuris užkliūtų. Ypatingas buvo vakaras, kai laimino švč. Sakramentu, o svečiai užtarė, ir tos dienos šv. Mišios bei kun. Kazimiero pamokslas apie geras ir blogas žuvis ir serafiniškas sielas. Dabar jaučiu ramybę, pasitikėjimą Viešpačiu, džiugesį ir atsipalaidavimą. Dar pajaučiau Viešpaties prisilietimą per užtarimo pratybas. Viešpats leido suvokti, kad dar nesu iki galo atleidusi savo mamai. Ir dar... praėjo skausmas dešiniame šone, greičiausiai tulžies pūslėje. (G., Vilnius)
Netikėjau ir net neprašiau to, kad Viešpats naudotų mane užtarimo tarnystėje, bet... kai reikėjo melstis vieniems už kitus, išgyvenau stiprų Šventosios Dvasios patepimą ir gavau patvirtinimą iš dviejų žmonių, kad Viešpats būtent to nori. (J., Raseiniai)
Prieš rekolekcijas išgyvenau susikaupusią vidinę įtampą, kuri tęsėsi nuo pat vaikystės, pabaigoje išgyvenu daugiau laisvės, mačiau kaip laiko bėgyje, per tas dienas pradėjau giedoti, nes net ir to nepajėgiau dėl susikaustymo, ir matau, kad tas išlaisvėjimas vyko kaip procesas, kuris ir dabar, turbūt, tęsiasi. (Anonimas)
Rūkiau seniai, apie 30 metų turėjau šią priklausomybę. Vakar po išlaisvinimo maldos pajutau, kad aš laisva. Manęs netraukia nikotinas. Tačiau vakare vis tiek bandžiau patikrinti, parūkiau. Šiandien sužinojau, kad tai piktojo darbas, jis nori įtikinti, kad Dievas nepagydė. Kai ateina mintis parūkyti, žinau ginklą. Ačiū Viešpačiui. (Anonimas)
Po ketvirtadienio adoracijos jaučiuosi pilnai išlaisvinta ir atsipalaidavus. Jaučiu kaip Dievas nori mane gydyti ir perkeičia mani širdį. Manau, kad pagaliau sugebėjau atleisti tiems žmonėms, kurie mane buvo įskaudinę ir ilgai negalėjau jiems atleisti. Dabar jaučiuosi laisva ir drąsiai galiu šlovinti Dievą. Tikiu, kad Viešpats pradėjo manyje fizinio išgydymo procesą. (Anonimas)
Aš apie 10 metų globojau vienišą senutę, kuri dėl savo charakterio ir ligų problemų buvo visų artimųjų atstumta, vyrą ir sūnų palaidojusi. Ji tikėjosi, kad aš galiu jai padėti ir užtarimu bus išgydyta. Aš už ją meldžiausi, bet kadangi tikėjau, kad jos ligos daugiau išgalvotos negu tikros (taip manė ir jos artimieji), aš abejojau ar Dievas nori ją gydyti, ar tai naudinga jos išganymui. Ji iškeliavo į amžinybę pas Viešpatį, o aš jaučiuosi kalta, kad nepakankamai mylėjau, lyg būčiau likusi jai skolinga. Aš netikėjau, kad Dievas gydo visas ligas ir nori išgydyti kiekvieną. Mokymo „Mąstymo perkeitimas“ metu aš buvau taip stipriai išlaisvinta iš tos „skolos“ naštos ir didžiulis džiaugsmas užliejo širdį, kai galėjau tvirtai ištarti „tikiu, Viešpatie, kad Tu nori ir gali išgydyti visas ligas ir negalias, ir nori išgydyti visus.“ Anksčiau, girdėdama šiuos žodžius truputį abejodavau, tikėjau netvirtai. Dabar užgimė troškimas savo tarnyste liudyti šį tikėjimo ir minčių perkeitimą, norisi nešti šią žinią į pasaulį, nešti viltį ir tiesą apie Dievo meilę ir pažadą žmogui, kad kiekvienas turėtų apsčiai gyvenimo. Šių rekolekcijų metu aš atsiverčiau, sustiprėjo mano tikėjimas, trokštu liudyti Dievo meilę daugiau tarnaudama. Noriu liudyti, kaip Dievas keičia mano gyvenimą, noriu skelbti ligoniams apie Dievo troškimą mus visus išgydyti, apie Jo begalinę meilę ir rūpestį kiekvienu. Noriu tarnauti Viešpačiui! (Anonimas)
Į rekolekcijas atvažiavau su suskilusia, pasidalijusia širdimi (viešėjo pas mane iki kelionės į rekolekcijas sūnaus šeima iš užsienio): Dievo troškimą stabdė jaunų žmonių ir anūkių pasaulietiškumas. Vaikai pritarė mano pasirinkimui į rekolekcijas išvykti anksčiau; jie išvyko vėliau už mane. Sutiko būti palaiminti(nors ir abejingai)! Per šlovinimą ir dėkojimą Šiluvoje išraudojau visa, kas trukdė atsiverti Gyvajam Dievui. Per vaizdinį patyriau, kad Jėzus laukia, puoliau Jam į kojas. Jis apginklavo Dievo ginklais. Troškau Šventosios Dvasios Ugnies. Šlovinimo metu Dievo Meilės Ugnis liejosi pro mane... Netikėtai Šventoji Dvasia tarsi balandis nusileido su ramybe į mano širdį. Grįžo pilnai dvasios ramybė, tikėjimo malonė apreiškė – gyventi Evangelija. Dovanai gavau visa iš Dievo! Noriu dovanai visa atiduoti/ tarnauti Dievui ir žmonėms didesnei Dievo Tėvo garbei ir šlovei. Pastaruoju metu yra ryžtas su Dievo meile atsiverti į pasaulį, tarnauti, liudyti, neabejingai, nedvejoti. Šlovė ir garbė JAM VIENINTELIAM mano DIEVUI! (N., Kaunas)
Prieš rekolekcijas: destruktyvūs santykiai mama-dukra lygmenyje. Atkrytis atleidime mamai. Kaklo srities stuburo problema, peties juostos įtampa, peties sąnarių skausmas (~ 10 m.). Svarbiausias taškas – M. Zelinski „Kliūtys išgydymui“. Sakinys: „Tas asmuo neturi užsitarnauti tavo atleidimo!“ Maniau, kad mama suvoks savo elgesio pasekmes ir atsiprašys. Ši paskaitos tema perkeitė mano nuostatą. Supratau, kad problema – neatleidimas. Ir kai MG meldėsi dėl atleidimo mamai, tik tada skausmas išnyko. Nuo pečių nukrito sunkus jungas – fariziejiškumo, savigailos.. Ir išsiliejo begalinis dėkingumas, šlovinimas. Tikėjimas ir pasitikėjimas Jėzumi, kad Jis atėjo pas nusidėjėlius. Iš meilės ir begalinio gailestingumo. Ir atleido. Besąlygiškai, be jokių sąlygų, be jokio užsitarnavimo. Ir išliejo meilę be saiko... Kaip Dievas mus myli! MYLI!!! Ir kaip Jis myli mane. Ir kaip Jis myli mano vargšę mamą!!! Kokios gilios dvasinės žaizdos, kokia sunki našta, kai pats nori save išgelbėti. O tai žmogiškoms jėgoms neįmanoma. Mama darė viską, ką gali žmogus. Bet Dievas visada stovėjo šalia ir laukė, kol mama leis Jam jos problemą išspręsti. Mamos vardu atsisakiau begalinio ir netikro religingumo dvasios. O Anos mokymo metu, kai ji autoritetų vardu atsiprašė už nuoskaudas (t.y. mamos ir mano viršininko, kuris visokiausiais būdais stengėsi mane padaryti savo meiluže), Dievas man dovanojo didžiulę malonę atleisti abiem žmonėms. Ir melstis už juos, kad Dievas atleistų jiems, kaip aš jiems atleidžiu... Atleidžiu
Jėzaus Kristaus vardu. Besąlygiškai. Ir laiminu juos. Patikiu Jėzui Kristui. Amen! Aleliuja! (V., Vilnius)
Atvažiavau su suraižytu vidumi. Jaučiau savo silpnumą ir menkumą. Girdėjau viduje Dievo kvietimą eiti ir daryti tai, ko Jis prašo, bet pritrūkdavo drąsos ir pasitikėjimo. Viešpats laisvino per šį laiką, mačiau Jo veikimą, kai paklusau Jo raginimui. Jis siuntė patvirtinimus, kad neabejočiau Juo. Atėjo tvirtumas, aiškumas ir pasitikėjimas. Viešpats laisvina per šlovinimą. Visuomet bijojau giedot garsiai, nes neturiu muzikinės klausos, bet dabar atėjo laisvė. Šlovė Viešpačiui! (R., Kaunas)
(Atvažiavau, tarsi nežinodama ko noriu, ką veikiu tose rekolekcijose. Buvau susikausčiusi, nedrąsi, bijojau rizikuoti, žengti pasitikėjimo žingsnį. Jei turėjau nuojautą, įkvėpimą kaip pasielgti, dažniausiai atmesdavau kaip neprotingą. Prisirišimai, įsikabinimas į savo protą, saugumo zoną, į žmones, bloga nuotaika, savęs prastas vertinimas.) Stipriausiai Viešpats mane palietė meditacijos metu duodamas vaizdinį, o svarbiausias momentas – adoracijos metu atėjo supratimas, kokia tai dovana iš Viešpaties. Ir Jis mane gydė, laisvino, kėlė mano dvasią, gydė mano protą, mąstymą adoracijos ir šlovinimo metu. Patyriau Jo artumą, Jo gerumą ir meilę, ir kokia Jam esu svarbi, ypatinga, kaip Jis mane myli. Galėjau laisvai iškelti rankas ir visa širdimi, visa siela ir balsu Jam giedoti. Ir, kad Jis džiaugiasi mane matydamas, džiaugiasi mūsų susitikimu. Galiu pasielgti spontaniškai, pagavusi įkvėpimą, paraginimą prieiti prie žmogaus, galiu šlovinti Viešpatį visu kūnu. Jaučiuosi gyva! (J., Šiauliai)
Atvažiavau su visokiom abejonėm ir sąmyšiu širdyje. Adoracijos metu pamačiau didelį baltą lapą ir Jėsus pasakė, kad viskas kas buvo iki šio momento, iki šios dienos yra ištrinta ir apvalyta, ir mano gyvenimą dabar pildys Jis, Mano Viešpats, savo meile. Dabar turiu sustiprėjusią viltį, kad viskas, kas įvyks mano gyvenime, tai bus Jo darbas ir Jo valia man. Ir aš einu su Juo! (V., Jonava)
Viešpats išvadavo ir išlaisvino mane iš vidinių suspaudimų ir baimių, išdrįsau skelbti ir šlovinti žodžiu per šlovinimą, to labai bijojau, anksčiau to niekada nedariau, tai man buvo nauja patirtis, labai esu laiminga, kad Viešpats padėjo įveikti šią baimę ir nepasitikėjimą. Tikiu, kad Viešpats išgydė mano daugiamazgę strumą (sutrikusią skydliaukę), pradėjo gydyti dešinę ausį (sutrikusi klausa), kvėpavimo takus, galvos problemas. (N.,Vilnius)
Prieš atvažiuojant į rekolekcijas jaučiau didelę dvasinę tuštumą, gydžiausi labai gilias vaikystės žaizdas. Jaučiau daug įvairių pančių, dvasinių surišimų. Stipriausias iš jų – neatleidimas ir nesusitaikymas su mane nuskriaudusiu mirusiu žmogumi. Į šias rekolekcijas Dievas mane tiesiog pats atgabeno. Pakvietimą čia atvykti gavau tik išvakarėse ir buvo daug, atrodytų, neįmanomų dalykų, kad čia patekčiau, bet Dievas viską sudėliojo. Rekolekcijų metu Dievas gydė neatleistus santykius su mirusiu žmogumi, kuris įskaudino. Dievas išlaisvino iš tų neatleidimo dvasių. Po šių žodžių aš sukniubau ir mano širdis pradėjo daužytis, atėjo toks palengvėjimas, išsivadavimas. Pajutau, kad tuos metus gyvenau kalėjime. Pasijutau kaip išėjusi į laisvę. Mano akys prašviesėjo, oda pasidarė skaistesnė ir lygesnė. Nepalyginamai. Dievas gydo mano sužeistą širdį. (Ž., Kaunas)
REKOLEKCIJOS "Jėzus gydo šiandien" 2015 m. liepos 25 - 27 d.
Vienerius metus skaudėjo dešinės kojos kelią, negalėjau klūpėti, bet po rekolekcijų aš jau galėjau atsiklaupti prieš Švenčiausiąjį Sakramentą ir padėkoti Viešpačiui. (J., Kaunas)
Sirgau kelių skausmu nuo 2014 m. rugpjūčio mėn. Daug sugėriau brangių piliulių, lankiau fizioterapiją ir vartojau kompresus bei kitas priemones. Kiekvienas naujas gydytojas diagnozuodavo vis kitaip. Skausmas liaujasi ir vėl visu smarkumu kankina. Nežinojau nei ką daryti. Vakar per šv. Mišias kelius pradėjo skaudėti nepaprastai aštriai, bet po maldos dėl išgydymų - liovėsi. Parėjus namo vėl pradėjo skaudėti, tik tam tikrą vietą – vieną kelių pusę. Šiandien aš patyriau tikrą kelių išgydymą (dvejų kelių). Atsitiko taip: apie vidurį šv. Mišių skausmas pradėjo labai stiprėti ir pasiekė tokį lygį, kad vos nešaukiau. Kai Martinas pradėjo melstis, kelių skausmas visiškai dingo ir visi kiti skausmai išėjo. Dėkoju Viešpačiui Jėzui ir jums visiems, kurie nešėt Dievo šviesą ir galią. (V., Kaunas)
Per šv. Mišias buvo paskelbtas pažinimo žodis, kad Jėzus gydo grybelį. Grįžus namo pastebėjau, kad mano kojų nagai visiškai pasikeitę, nebeliko jokio grybelio ženklo. Ačiū Jam už tokį stebuklą. (G., Kaunas)
Kelis mėnesius mane kamavo aštrus dešinio kulno skausmas, dėl kurio kažkurį laiką stipriai šlubavau. Šv.Mišių metu paaukotas skausmas po kiek laiko atsinaujindavo. Dirbu stovimą darbą, todėl kartais tai keldavo didelių problemų. Misionierių užtarimo maldos metu šis kulno skausmas buvo stipriai sustiprėjęs ir dingo staiga. Iki šiandien jis dar neatsinaujimo. Šlovė Viešpačiui. "Paėmiau giminės palikimą" - sąnarių ligas, kadangi ši vasara ypač drėgna ir vėsi, tai keli smulkieji sąnariukai buvo labai neramūs. Išgydymo pamaldų metu "nešiau" savo padėką už ligas ir visas jas (žinomas ir nežinomas) prie Kryžiaus... Ypač padėjo Martino "sufleris".. Negaliu įvardinti to, kas konkrečiai man buvo išgydyta, bet kūne atsirado daugiau laisvumo, dingo "sukaustytų" raumenų pojūtis, emociškai tapau dar ramesnė, pasikeitė miego kokybė. Pagilėjo suvokimas apie vidinę maldą, atsirado daugiau drąsos ir optimizmo. Dar nebuvau gyvenime patyrusi tokio džiaugsmo, vilties ir dėkingumo "kokteilio". Nuoširdi padėka visiems svečiams, kunigams, organizatoriams, šlovintojams, užtarėjams, gyvai paliudijusiems apie išgydymą. (L., Kaunas)
REKOLEKCIJOS "Pasinerk septynis kartus" 2015 m. liepos 10 - 12 d.
Šios rekolekcijos yra labai reikšmingos man. Atradau daug atsakymų į klausimus, kurių ieškojau
jau ilgai. Supratau, kad tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu yra pasirinkimas ir apsisprendimas, o ne antgamtinis jausmas. Taip pat supratau, kokią didelę reikšmę turi tikėjimo augimas, malda, buvimas su Dievu. Be to, Dievas parodė, kad viskas jau yra atleista ir padaryta ant Kryžiaus, tereikia atsigręžti į Jį. Antrosios dienos pabaigoje išgyvenau nuostabų dalyką. Surašius ir palikus prie kryžiaus visus savo sunkumus ir surišimus, beklūpant šalia savęs išvydau prisikėlusį, švytintį Kristų. Jis priėjo prie manę ir užpildė savo auksine šviesa ir ramybe. Tai man buvo kaip ženklas, kad mylima, laukiama, nuostabi jo dukra, kuria Jis jau pasirūpino, už kurią jau sumokėjo. (L., Kaišiadorys)
Labai palietė Lauros mokymas „Raupsai ir nuolankumas“. Labai aiškiai supratau nuodėmės esmę. Kuomet prarandu viltį, pradedu kontroliuoti, paimu visą kontrolę į savo rankas. Šis mokymas padėjo iš naujo apmąstyti visą savo gyvenimą nuo vaikystės iki dabarties ir padaryti labai svarbias išvadas. (R., Prienai)
Gavau patvirtinimą iš Dievo, kad esu mylima ir verta. Sustiprėjo mano tikėjimas. Ypatingai palietė Vilmos liudijimas. Būdama 17-likos pajutau, kad mano gyvenime kažkas ne taip. Mano siela sirgo ilgą laiką, o paskui susirgo ir kūnas. Pradėjau lankytis pas gydytojus, gerti vaistus, veikiančius nervų sistemą. Man kildavo toks nerimas ir tokie panikos priepuoliai, jog jausdavausi prisilietusi prie pragaro (nes ten, tikriausiai, nėra gerai), o man buvo labai prastai, nerimas draskydavo krūtinę. Kartkartėm ėjau į bažnyčią, ten visada verkdavau. Tačiau pajutus palengvėjimą, grįždavau į seną gyvenimo būdą. Vaikinai, kurie keitėsi, alkoholis, seksas, stabų garbinimas vieną dieną (po 5 metų) privedė prie bedugnės krašto. Norėjau mirti, nebuvo jokios vilties. Kai mama traukė prie Dievo, kartais sugrįždavau prie Jo, bet tik pajutus pagerėjimą, vėl gyvendavau pagal savo taisykles. O tada vėl žudantis širdies nerimas... Dievas išmokė mane įsileisti Jį į savo gyvenimą, pasitikėti Juo. Aš visko iki atsivertimo bijojau, o ypač ligų ir mirties. Jis perkeitė mano charakterį ir mano širdį, sugrąžino viltį ir džiaugsmą. Tik Jame aš saugi. Šlovė Jam! (A., Kaišiadorys)
Supratau, kad lankysiuosi rekolekcijose pastoviai, kada tik galėsiu. Čia buvo mano pirmos rekolekcijos (truputį bijojau atvažiuoti)... Vėl patyriau Dievo artumą, kurį kasdieniai rūpesčiai buvo prislopinę. Džiaugiuosi savo išsilaisvinusia širdimi ir kad sugebėjau didžiausią priklausomybę, gėdą atnešti prie Kryžiaus. Jaučiu Dievo artumą, šlovė Jam! (E., Kaunas)
Rekolekcijos man nuostabus įvykis, tai – Dievo dovana. Išgirdau, kad Jėzus kalba daug nuostabių dalykų, parodo juos man ir teikia per kitus žmones, per jų liudijimus. Jis primena ir iškelia dalykus iš mano praeities, teikia naujų minčių ir apmąstymų. Supratau ir pajutau, kad Dievas labai nori mane pataisyti ir rodo didelę meilę ir teikia savo atleidimą. (V., Kaunas)
Atradau patvirtinimą, kad Dievas mane kviečia į visišką pasitikėjimą Juo, kad nepamirščiau, jog svarbiausia yra ieškoti Jo, Dievo karalystės ir nesirūpinti rytojaus diena ar ateitimi, nes Jis visa pridės tiems, kurie Jį myli ir Jo ieško, kaip svarbiausio savo gyvenime. Dar supratau, kad neturiu aš savo tiesos, ar teisingų įžvalgų, ar gero teisingo žinojimo – jog tai yra mano puikybė, kuri mane atitraukia nuo tikrojo nuolankumo, nuo tiesos apie save ir kitus.(x)
Patyriau dvasinę ramybę, gavau supratimą, kad viskas mano gyvenime vyksta ne veltui. Pajaučiau Dievo artumą ir gavau pažadą, kad Jis mane myli. Taip pat gavau bendrystės dovaną. (D., Radviliškis)
Pajutau, kad atsivėrė kelias į Dievo širdį. Ryški šviesa. (D., Kėdainiai)
Atvažiavau tikėdamasi pagalbos (buvau duobėje) vėl atstatyti santykį su Dievu. Atrodo, viskas protu aišku, bet pritrūko vėl ir vėl patikėti, kad „esu mylima Dievo dukra“. Per mokymus, liudijimus viskas pasikeitė... Dėkoju už visus bendruomenės narius, kunigus, už visus, kurie buvome pakviesti į šias rekolekcijas. (V., Raudondvaris)
Paskatino dėkoti, nuolat atsiverti, ypač susidūrus su savo netikėjimu. (A., Vilnius)
Daug malonių patyriau per šias dienas. Dievas padarė didžių darbų, tiesiog vadavo ir gydė nuo mano susikurtų stabų, baimių. Labai sunku nekontroliuoti artimo, mylimo žmogaus; buvo baimė, kad paliks, išduos; nebuvau atleidęs sau už praeitį, bijojau sau pripažinti tai. Prie Kryžiaus atėjo atleidimo malonė, sumažėjo nerimas. Be to, per rekolekcijas iškilo prisiminimai apie man padarytą prievartą ir prievartą, kurią aš padariau artimam žmogui. Aš pasijutau niekšu, prievartautoju, skriaudėju, norėjosi pradingti, kad negirdėčiau savęs, tačiau nesilioviau šlovinti. Vilmos liudijimai atrodo kažką pakeitė manyje, tai palietė visą mano kūną, pajutau, kad man atleista. (A., Kaunas)
Dievas patvirtino, kad mane tikrai myli. Tačiau aš suvokiau, kad dar ne visa širdimi, ne visu protu myliu. Rekolekcijose turėjau daug apmąstymų, daug davė liudijimai bei tikėjimo ir netikėjimo priežasčių įsivardijimas mokymuose. Gera buvo patirti žmonių bendrystę ir supratimą. (V., Kaunas)
35 metus kentėjau nuo nepilnavertiškumo ir liūdesio, neturėjau gyvenimo džiaugsmo. Grupelėje per užtarimo maldą vadovas meldėsi už mane uždėjęs ranką ant mano krūtinės širdies srityje. Jaučiau, kad tai veikia gydančiai. Buvo labai svarbūs jo sakomi žodžiai: kad gydytų mane, mano žmoną (jai operuotas piktybinis smegenų vėžys), kad Dievas pripildytų gyvybinės jėgos. Paryčiui prabudus, paprastai mane užgula liūdesys, tai atsitiko ir šį (sekmadienio) rytą. Pajutęs tą liūdesį mintyse pradėjau kartoti, tai ką darėm šeštadienio vakarą maldoje: „Atsižadu liūdesio!“ – taip karštai kartojau tai ir liūdesys pasitraukė. Toje vietoje, kur vadovas laikė ranką pajutau lyg Jėzaus rankos uždėjimą, širdį užliejo šiluma, buvau pripildytas ramybės ir DŽIAUGSMO. Nuėjau į dušą ir pajutau, kaip kūnas prisipildė JĖGŲ. Duše riaumojau kaip KAIP LIŪTAS! Patyriau vidinį išgydymą. Buvau išvaduotas iš liūdesio, nepasitikėjimo, nevisavertiškumo jausmų. ESU PRIPILDYTAS DŽIAUGSMO, VILTIES, JĖGŲ, TIKĖJIMO. (M., Pivašiūnai)
Šeštadienio vakaras buvo nuostabus, buvau su Dievu ir Jam patikėjau visa, kas man svarbu. Buvo be galo gera, jaučiausi savo vietoje, prie Jo atsiklaupusi. Jaučiau, kad Jis mane mato ir girdi! Mane užliejo ramybė, lengvumas ir begalinis Šventosios Dvasios džiaugsmas. Per rekolekcijas supratau, kad be galo svarbu yra pasitikėti Dievu ir remtis į Jį visą laiką, nes tik būdamas ištikimas Jam gali nuveikti daug ir nėra nieko neįmanomo. Supratau, kad labai svarbu laukti ir budėti tame, ko tau trūksta, ko trokšti. Tik Dievas mums padeda pakilti iš pelenų, atnaujina gyvenimą. (I., Kaunas)
Dėkoju Dievui, kad pakvietė mane į šias rekolekcijas ir už visus, kurie nešė Viešpaties žodį. Buvau paliesta per išpažintį: turiu atleisti sau, tėvams. Visas rekolekcijas lydėjo šie žodžiai: atleisti, pasitikėti, tikėti. Dievas prisilietė prie manęs per sesers Dovydos maldą: „Kažkam suspaudimas galvoje, tik pasitikėk, ... pasitikėjimas nėra jausmas, tam reikia laiko, tai iš Dievo“. Manyje kažkas vyko, tik supratau, kad tai Viešpats kalba man. Supratau, kad tai nuo manęs nepriklauso, reikia tik tikėti ir atsiduoti Dievui. Per liudijimus supratau, kad esu auka, pasislėpusi po „man viskas gerai“ kauke. Suvokiau, kad bet kokia liga tam tikra prasme yra Dievo dovana ir nereikia kreipti dėmesio į žmonių žodžius, jausmus, tai iš piktojo. Reikia turėti vilties ir tikėjimo! (A., Vilnius)
Į rekolekcijas atvažiavau su didele dvasine problema, bet nebuvo tikslo jos atiduoti, su ja gyvenau viena ir grūmiausi viena. Tačiau vieno mokymo metu, ji taip mane užvaldė, kad sprogo ašarų pavidalu. Daug verkiau ir supratau, kad tik per nuolankumą ir atsidavimą Dievui galiu išgyti. Be to daug padėjo malda grupėje. (K., Kaunas)
Rekolekcijų metu gavau aiškų supratimą, kad iš baimės ir dėl netikėjimo daugybę metų viską kontroliavau, o dabar nebepajėgiu to daryti. Dabar nuolatos meldžiu Dievą, kad Jis mane gelbėtų. Per atsižadėjimo maldą pajutau, kaip Dievas iš tikro mane vertina, ir kaip tas vertinimas skiriasi nuo manojo. (V., Radviliškis)
Laikas praleistas rekolekcijose buvo nuostabus. Dievo malonė buvo juntama visur: žmonių bendravime, mokymuose, gamtoje... Supratau, kad aš ne viena, nesu išimtis, kad tokias problemas, kaip mano turi ir kiti. (R., Kaunas)
Suteikė drąsos pažvelgti į save, į savo santykį su aplinkiniais, į Dievo veikimą. Supratau, kad į Dievą ir į artimą galima eiti tik atvira širdimi. To ir noriu siekti. (G., Kaunas)
Iki širdies gelmių palietė liudijimai, keitė mano žvilgsnį į gyvenimą. Mokymuose išgirdau daug naujo, laikas grupelėse buvo nepaprastai geras, labai to trūko mano gyvenime. Užtarimo malda sustiprino mano pasitikėjimą Dievu, kuris buvo apgriuvęs. Dievas man pasakė: „Vaike, tu esi išgydytas, pasirūpinsiu tavo šeima, eik, tavo tikėjimas tave išlaisvino“. Nuolatos jaučiau paguodą, nuraminimą, kurios nebuvo iki šiol. Ačiū Viešpačiui! Šlovė Jam! (G., Utena)
Į rekolekcijas važiavau pasinerti ir praustis. Gavusi pakvietimą eiti melstis už kitus, buvau paskendusi abejonėse, kaip galiu melstis, kai pati nesijaučiu švari Dievo artume. Bet Viešpats Dievas panardino mane bendros užtarimo maldos metu. Buvo įvardyta, kad dabar Dievas gydo tuos, kurie nori Dievo meilę nusipelnyti, - o tai buvo didžiulė mano problema. Lygiai taip pat kaip gyvenime stengiausi nusipelnyti kitų meilę, prisiimdama aukos vaidmenį, daug dalykų darydama už kitus, kad tik jiems įtikčiau. Ačiū Dievui už šį supratimą ir gydymą. Šlovė Jam! Melsdamasi už kitus jaučiau didžiulę Jo meilę tiems žmonėms. Moterų istorijos leido suprasti, kokia aš esu Dievo mylima, Jo apdovanota, kaip stipriai turiu Jam dėkoti. Visa tai vešiu į savo maldos grupelę, dalinsiuosi. Labai ačiū už patyrimus, kurie leis eiti toliau Dievo tarnystėje. Širdingas ačiū jums visiems. Telaimina Dievas! (A., Utena)
Supratau, kad Dievas turi užimti pirmą vietą mano gyvenime. Supratau, kad Jam reikia dėkoti už
viską, ką turiu. Supratau, kad nereikia laukti ar prašyti, kad Dievas ką nors duos ar padarys, bet reikia pačiam mylėti kitus žmones ir dėti pastangas. Gavau atsakymus į savo svarbius klausimus dėl santykių ir dėl tikėjimo veiklos. (Š., Kaunas)
Rekolekcijos sustiprino tikėjimą ir meilę. Taip pat iškėlė užslėptą neatleidimą, kurio visai nežinojau. Žmona man pavydėjo kai kurių dalykų. Supratau, kad turiu jai atleisti. Ji šito troško jau seniai, bet abu nesupratome, kad aš turiu atleisti! Per maldos vakarą įvyko išgydymas. Šlovė Viešpačiui! (S., Biržai)
Supratau ir pajutau, kas tai yra Šventosios Dvasios prisilietimas ir paraginimas. Išmokau bendrauti su Jėzumi tyloje. Mokymo metu Šventoji Dvasia švelniai paragino per pertrauką nunešti priklausomybę (nikotinas) prie Kryžiaus ir palikti ją ten, taip būsiu išlaisvintas. Aš tai padariau ir dėkoju Viešpačiui už Jo malonę! (A., Radviliškis)
Gavau ramybę ir supratimą, kad man reikia negalvoti, ką žmonės pasakys, bet klausti Dievo. Žmonių nuomonė mane sumaišo, išblaško. Supratau, kad turiu atleisti sau, viską atiduoti Dievui, nekontroliuoti, paleisti. (A., Šiauliai)
Davė didžiulę meilę, supratau, kaip Jis mane myli, kaip veda. Mokymų, grupelių susitikimo metu,
adoracijos ir šv. Mišių metu jaučiau stiprų Dievo malonės veikimą. Priminė nuodėmę padaryta
prieš 35 m. Šiandien tarytum mačiau vaizdinį, kad visas į gerą išeis. (D., Utena)
Grupelės paliko gilų įspūdį, - galimybė matyti kitų žmonių tikėjimo kelią. Patyriau džiaugsmą dalintis ir tarnauti. (R., Kaunas)
Supratau, kad labai svarbu yra giliai atleisti, net jeigu prieš tai maniau, kad nelaikau pykčio, pakartotinas atleidimas už vaikystės žaizdas buvo labai svarbus. Visi liudijimai labai paveikė, sukrėtė ir padėjo atpažinti save. Vilmos žodžiai: „Tiek, kiek tikiu, esu sveika“ – sukrėtė mano suvokimą ir žinojimą dar kartą. (A., Vilnius)
Atradau didesnį ryšį su Dievu, gavau atsakymus į klausimus, kuriuos buvau uždavusi Dievui jau prieš rekolekcijas. Galutiniai atleidau mamai ir tėčiui, supratau, kad einu gera kryptimi tikėjimo keliu. Atradau, kad jau laikas prašyti Dievo, kad atimtų tam tikrus dalykus, kurie trukdo gyventi. Vykau į rekolekcijas 1 kartą, tad nežinojau, kas manęs laukia. Jau dveji metai, kaip turiu Dievą širdyje, jau esu patyrusi Jo stebuklų, per rekolekcijas toliau „geriu Jo syvus“. Daug vidinių dalykų vyko rekolekcijų metu. Norėjau atleisti sau ir savo šeimos nariams, bet buvo sunku, tačiau po mokymo ašaros praplovė ir vėl pajutau stiprų norą atleisti. Vieno liudijimo metu pamačiau save su tais pačiais seksualiniais sužeidimais, kaip dalinosi žmogus prie mikrofono. Dar pati sau bijau už tai atleisti ir iškelti tuos dalykus į paviršių, bet Dievas parodė, kur link turiu eiti. Įsivardinau, kad noriu, jog Dievas patrauktų nuo manęs savigailą, anksčiau ji man buvo reikalinga manipuliuoti žmonėmis, o šiandien noriu eiti pas Dievą ir prašyti Jo meilės be savigailos! Ačiū Jam! (A., Kaunas)
Atvykau į rekolekcijas, nes po patirtos traumos sunkiai vaikščiojau. Supratau, kad Viešpats sustabdė mane, norėjau suprasti savo klaidą ir nuodėmę, patikrinti tikėjimą. Čia labai aiškiai suvokiu, kad labai subtiliai buvau nuvesta ne tuo keliu, nuklydau lyg į maldos grupę, kur buvo garbinamas stabas, kur buvo manipuliuojama mano siela, prisidengus Dievo vardu. Ačiū Viešpačiui, kad Jis padėjo suprasti, suvokti ir grąžino prie savo Kryžiaus, kur palikau savo nuodėmes ir grįžau pas Gerąjį Jėzų. (V., Vilnius)
Sustiprinau savo tikėjimą Dievu. Supratau, kad tik tikėdama Dievu ir Juo pasitikėdama, atpažindama Jo ženklus, duotus man, galiu toliau gyventi. Radau pamestą raktą į savo širdies duris, kad galėčiau įsileisti meilę. (D., Vilkija)
Supratau, kad iki šių rekolekcijų turėjau neteisingą Dievo įvaizdį, suvokimą, nes nebuvau atvėrusi savo širdies , neleidau Jam įeiti, o Jis beldė... Šiose rekolekcijose supratau Kristaus aukos svarbą ir didybę, pajaučiau Jo neapsakomą meilę man, Jo dukrai. Tai pat supratau, kad visi, iki šiol tokie sveikintini, dalykai mano gyvenime buvo tuštybė. Turiu būti dėkinga Viešpačiui, kad tokiu sparčiu žingsniu Jis mane veda savo Karalystės link, gydo ir guodžia, visuomet yra šalia. Viešpats yra Karalius! (R., Kaišiadorys)
Rekolekcijos padėjo atverti širdies duris, kurios buvo užbarikaduotos. Taip pat Jėzus padėjo surišti širdies šiukšles į šiukšlių maišius ir išmesti be gėdos ir kaltės. Jis priminė, kad esu Jam svarbi ir mylima! Supratau, kad, jei jis mane pakvietė, neatmes manęs dėl to, kad nesu dar tobula. Jis to ir nereikalauja. „Tik tikėk, tik ateik“, pravėrus širdies duris įstengiau pamatyti Jo meilę ir rūpestį manimi. (A., Kaunas)
Patyriau gydančią Jėzaus meilę, Jis padėjo suprasti širdies suspaudimą ir parodė, kad turiu atleisti savo mamai. Tas atleidimas išlaisvino mane. Atradau savyje esančias kliūtis, prisirišimus. Suvokiau, kad nors ir patyriau Dievo išgydymą, turiu budėti, nes riaumojantis liūtas slankioja aplinkui. Į rekolekcijas atvažiavau perverta širdimi. Draugės pasakyti žodžiai įskaudino mane, klausiau Dievo iš kur tai kyla, kas man neleidžia jai atleisti ir ją priimti. Jėzus leido prisiminti, kad mano tėvai turėjo mane atiduoti į savaitinį darželį ir aš ten buvau nuo 11 mėnesių. Būdama maža mergaitė patyriau nesaugumą, baimę, pyktį, visada trūkdavo mamos meilės, bandžiau ją nusipelnyti ir su tuo kovojau. Prisiminiau, kad mano močiutė (mamos mama) žuvo po traukiniu, o mama apie tai su manimi niekada nesidalino. Kita močiutė (tėčio mama), būdama jauna moteris, išėjo iš gyvenimo savo noru, palikdama mažus vaikus. Visa tai atnešusi prie Jėzaus Kryžiaus pajutau laisvę ir begalinę Jo meilę sau ir mano artimiesiems. Ačiū Viešpačiui! (J., Šiauliai)
Iš naujo suvokiau, kad Jėzus iš tiesų yra. Stipriai meldžiantis, pajutau, kaip šiluma ateina į širdį, tarsi šilumos pliūpsnis perėjo per mane. Jaučiau, kad Šventoji Dvasia iš tiesų yra maldoje, šlovinime. Supratau, kad negaliu pasiduoti, kad ir kokie sunkumai slėgtų mane, turiu ir toliau eiti išgydymo keliu. (M., Kaunas)
Per šias rekolekcijas Dievas atnešė į mano širdį taiką ir ramybę. Jaučiuosi pailsėjusi dvasine ir fizine prasme. Vien tik Viešpatį noriu šlovinti ir Jam dėkoti už tas gėles, kurias man dovanojo iš savo sodo. Taip pat dėkoju Jam už tas dūzgiančias bitutes, kurios taip kruopščiai dirbo dėl Dievo Karalystės. Užtarimo maldos metu fiziškai patyriau sukrėtimo jausmą, o vėliau atėjo mintis: „Eik rami, tu išgijai!” Ačiū Dievui! (X)
Dievas buvo maloningas, važiavau čia, kad galėčiau pabūti Jo glėbyje, gauti atsakymus, išsivalyti votis, taip ir buvo. Visas dienas lydėjo Jo artumas, jaučiau Šventąją Dvasią, gavau atsakymus į rūpimus klausimus, tai, ko net nesitikėjau. Išvažiuoju švari ir su Dievu širdyje, atsigėrusi ir išsimaudžiusi 77 kartus. Kai dažnai melsdavausi ir dalyvaudavau šv. Mišiose, jausdavau šviesos srautą ir taip kaisdavo širdis ir krūtinė, atrodydavo sprogs krūtinė, prisipildžius šilumos ir meilės. Ir kai jau atrodydavo, kad nebeištversiu karštis pasklisdavo po visa kūną iki prakaito… Tai gąsdino ir aš pradėjau daryti pertraukas, rečiau eiti į šv. Mišias. Visa tai dingo. Bet čia, rekolekcijose, vėl viskas grįžo. Per šlovinimą grįžo karštis širdies plote, ta begalinė meilė, kuri taip šildo iš vidaus. Supratau, kad tai – Dievas. Tik Jis gali taip šildyti, kaitinti, uždegti tą liepsną. Supratau, nurimau, priėmiau… Beje, pasidariau visus tyrimus, esu sveika. Viešpats Šiluvoje išgydė skydliaukę, stuburą, liovėsi rankų tirpimas. Per metus patyriau daugybę stebuklų, gavau daug atsakymų, patyriau išgydymą iš žaizdų, tarp jų buvo išgydytas mano santykis su dukromis... Galėčiau dar daug liudyti! Šlovė Viešpačiui! Labai gerai, kad rekolekcijose išgirdau, jog nereikia per daug koncentruotis į pojūčius, bet tik į Viešpatį. Jo prisilietimus didelė palaima pajusti: ramybė ir džiaugsmas! (L., Trakai)
Jau dvejus metus sergu depresija ir šizofrenija ir prieš metus išėjau iš darbo dėl ligos. Visą šį laiką (apie metus) dėl ligos jaučiausi prastai, sunku buvo atlikti kasdienius darbus (gaminti valgyti, tvarkytis, skalbti, rūpintis vaikais), tačiau prieš savaitę įvyko stebuklas! Krikštijau sesers sūnų ir po krikštynų pradėjau darbuotis namuose, manau, tai Dievo įsikišimas! Šios rekolekcijos man davė daug atsakymų, kadangi sergu, grupelėje maldoje supratau, kad mane gali išgydyti Dievas. Iki šiol tuo netikėjau. Su vyru jau 4 metai nesame kartu, nors ir gyvename kartu, prieš rekolekcijas norėjau išsikraustyti, tačiau dabar jaučiu, kad galiu toliau gyventi kartu, dėl vaikų. (L., Ukmergė)
Nuostabūs Dievo darbai ir Jo vedimas. Jau antrą kartą dalyvavau šiose rekolekcijos, bet vėl jaučiau Dievo gydymą. Mokiausi pasitikėti Dievu, išgirsti Jo tylų balsą, Jo valią. O svarbiausia kantriai lydėjau savo vyrą tikėjimo keliu... Tai, kas įvyko – stebuklas! (V., Vilnius)
Supratau, koks svarbus yra naštų atnešimas prie Jėzaus kojų, kad tik Juo galiu pasitikėti ir remtis. Atsipalaiduoti negalėsiu, nes tai kasdieninė kova. Esu pažadinta nuo prisilietimo ir iliuzijų į maldos gyvenimą. Pastebėjau daug manimi besirūpinančių ir mylinčių žmonių. Turiu išmokti priimti Jėzaus meilę per žmones. Ačiū Jam! (D., Radviliškis)
Man atrodo, kad per pastaruosius metus, aš bandžiau pamiršti Dievo man padarytus stebuklus. Jo meilė man buvo per stipri, aš bėgau nuo jos. Smulkmenos, vidiniai įsiskaudinimai, pykčiai padengė mano kasdienį gyvenimo kelią. Rekolekcijų metu aš buvau išlaisvinta, Viešpats išgydė mano skrandį, nustojo skaudėti sąnariai. (R., Kaunas)
Mokymuose radau patarimų, kaip auginti savo tikėjimą, kas man labai sunkiai sekasi kasdienybėje. Grupelėse žmonės pasakojo apie kur kas didesnes problemas, negu mano, bet manęs tai neguodė, tvarkantis su savo būsena. Iki rekolekcijų jaučiausi išbalansuota ir rekolekcijų metu kabino abejonės, kaip man seksis kviestis Jėzų į savo gyvenimą, Jam patikėti save, kad užteks jėgų nepasiduoti provokacijoms ir nevilčiai. Šį kartą trūko pakylėjimo ir įkvėpimo dėl savo tokios būsenos. Kai kurie liudijimai palaikys mane ateityje. Tikiuosi Dievo “lauktuvių” namuose. (E., Kaunas)
Rekolekcijose patyriau Šventosios Dvasios buvimą, artumą, švelnų prisilietimą. Atnaujintas buvo mano tikėjimas, pasitikėjimas Dievu, atidaviau Jam kai kurias savo gyvenimo sritis. Viešpats paėmė visas šiuo metu mane slėgusias naštas. Išpažinties metu išgyvenau išlaisvinimą. Jėzau, esu pritrenktas šių rekolekcijų ir visų dovanų, kurias man padovanojai ir vis dovanoji. Pasijutau maža mergaitė, kuri džiaugiasi ir dėkoja už viską. Viešpačiui begalinė padėka, noriu, kad Jėzus naudotųsi mano kūnu, mano rankomis, protu, meile...(A., Utena)
Sustiprino pasitikėjimą ir tikėjimą Dievu, kuris buvo pašlijęs, išdrįsau elgtis laisvai ir nebetikėti, kad esu bloga. Pagaliau Jėzus atskyrė mane nuo a. a. tėčio, sustiprino nuojautą, kad esu kviečiama liudyti Jį ir Jo darbus, supratau, kad turiu prašyti maldos už mano buvimą įsčiose ir gimimo momentą. Meilė man - labai skausmingas dalykas. Pagaliau pravirkau, nors nežinau dėl ko, bet dėkoju. (J., Vilnius)
Rekolekcijose Dievas liejo malonę ramybe ir tiesiog buvimu. Toliau Jis labai švelniai kvietė savo noru atsisakyti priklausomybės nikotinui. Daug kalbėjo per žmonės. Šlovė Jam! (V., Utena)
Buvau mirusi, bet prisikėliau. Dievą jaučiu labai arti, pirmą kartą šlovinimo metu išdrįsau iškelti rankas labai aukštai, iki Tavęs, Dieve! Visą gyvenimą kažko bijojau, kai grupelėje maldos metu pajaučiau baimę mirti, supratau, kad esu mažas kūdikėlis (tik 1 kg 100g) gimęs 7 mėnesių ir negaliu žįsti mamos pieno... Visą gyvenimą bijojau mamos – kad neįtiksiu, kad tik pasielgčiau gerai, kad tik nesusitepčiau, kad tik būčiau mandagi ir jai patiktų, kad gerai mokyčiausi, gerai viską viską daryčiau. Tai nesu aš... jei bijau pakelti rankas...Dieve, išlipau ant griuvėsių, niekada neleisk sulįsti atgal. (A., Kaunas)
UGDYMO SEMINARŲ CIKLAS tarnaujantiems „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau...“ 2015 m. gegužės 30 d. su bendruomenės "Mocni w Duchu" nariais (Lenkija)
Patyriau paraginimą tarnauti kitiems.
Turėjau labai daug abejonių dėl pojūčių, minčių (kas vyksta ar vyko manyje) tikėjimo kelionėje. Patyriau Gyvojo Dievo veikimą, tai mane padrąsino eiti tikėjimo keliu, būti atviresnei.
Patyriau Šventosios Dvasios laisvę, pokalbį širdyje su Viešpačiu. Sužinojau apie Šventosios Dvasios dovanas, kurių savyje dar neaptikau. Taip pat patyriau Šventosios Dvasios dovanotą džiaugsmą.
Padėjo labiau pažinti Dievo dosnumą, jo teikiamas malones.
Per adoraciją patyriau Dievo prisilietimą. Taip pat patyriau šlovinimo jėgą. Labai patiko evangelizacijos paprastumas.
Gavau paraginimą nebijoti tarnauti.
Tvirtai žinau, kad Dievas kviečia liudyti Jį ir skelbti Jo Žodį.
Viešpats po truputį išlaisvina iš baimių ir patvirtino, kad turiu tarnauti.
Davė daug patvirtinimų, naujų atradimų apie maldą, Dievo meilę, Jo gerumą. Esu Dievo mylimas!
Sustiprino pasitikėjimą tarnystėje.
Labai palietė Šventosios Dvasios išsiliejimas – prašymas maldos dovanos su galia.
Patyriau Šventosios Dvasios sustiprinimą.
Patyriau Šventosios Dvasios veikimą ir prisilietimą.
Dievo malonė palietė per šlovinimą, ypač per giesmę „Jėzaus kraujas“.
Labai džiaugiuosi patirta Dievo malone per maldą su jėga. Gavau padrąsinimą skelbti Dievo Žodį, evangelizuoti.
Patyriau didelę Dievo meilę. Suvokiau, kad Dievo meilė yra kaip motinos ir tėčio.
Gavau vilties.
Ypatingą ir gyvą Dievo prisilietimą ir Jo meilę bei padrąsinimą savo tarnystėje.
Džiaugsmą, Dievo artumą, laisvumą.
Padrąsinantys ir pamokantys svečių liudijimai.
Patyriau Šventosios Dvasios veikimą ir atnaujinimą. Suvokiau, kad jis turi misiją man.
Buvo sustiprintas tikėjimas, gavau Šventosios Dvasios malonių.
Suvokiau, kad privalau susirasti sau tinkamą maldos grupę ir su ja augti tikėjime.
Patyriau pilnatvę, saugumą, meilę, išgydymą nuo baimės ir nerimo, džiaugsmą. Patyriau Dievo artumą ir džiaugsmą, kad galiu būti Jo apaštalų būryje.
Įgavau drąsos gyventi Viešpaties artumo šviesoje ir Jo tiesą liudyti kitiems.
Patyriau Šventosios Dvasios malonę su karščiu ir meile, gydantį prisilietimą.
Per patirtį seminare suvokiau labai praktiškus dalykus bei paraginimą to nepamiršti.
Pajutau Šventosios Dvasios prisilietimą.
Išgyvenau maldą su troškimu skelbti Jėzų, maldą su jėga.
Gavau patvirtinimą dėl grupės misijos ir dėl asmeninės misijos. Taip pat Dievas atnaujino anksčiau gautas dovanas. Be to, tikiu, kad gavau naują raginimą skelbti Jėzų, melstis su galia. Mano širdis pripildyta džiaugsmo!
Esu pripildyta Šventosios Dvasios! Stipriai, apčiuopiamai! Kaip pradžios maldoje buvo minėta apie „pirmąją meilę“ su Dievu, taip jaučiu, kad manyje atsinaujino ta „pirmoji meilė“ Jam. Aleliuja!
Patyriau Viešpaties artumą, patepimą, malonę.
Pasijutau pripildyta Šventosios Dvasios, išsilaisvinusi iš savęs. Garbė Viešpačiui! Per pranašystės žodį, nuskambėjusį nuo scenos, gavau sau patvirtinimą, kad Dievas kviečia tarnauti užtarimo maldos tarnystėje.
Gavau Jėzaus meilės patvirtinimą. Jo pažadas, kad neliksime našlaičiais pildosi, pati Dvasia tai liudija.
Per šiuos seminarus Viešpats Dievas išlaisvino ir davė laisvę melstis už kitus nesibaiminant dėl rezultato, nes aiškiai suvokiau, kad esu tik įrankis Dievo rankose, o veikia Jis. Paskutinis seminaras buvo sunkus emociškai, nes Viešpats buvo šalia ir kalbino išeiti iš savo patogios būsenos ir eiti arčiau Jo. Jis kalbino leisti Jam giliau prisiliesti prie mano gyvenimo, ragino atsiduoti jam dar labiau.
Gavau atsakymą į labai svarbų klausimą apie savo nevertumą tarnauti Viešpačiui. Dabar žinau, kad tokius gundymus patiria visi.
Sustiprėjo tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu.
Seminarai tai – tikra Dievo dovana man ir visai mūsų maldos grupei.
Atsinaujino ryšis su Šventąja Dvasia, Ji suteikė vilties ir skatina veikti konkrečiai. Nusibrėžė vizija maldos grupės tolimesnei krypčiai.
Gerai, kad išgirdau įsakymą „Eik!” Tik šiandien įvertinau žmogaus valios reikšmę. Naudinga buvo išgirsti, kad neatverta, nerealizuota charizma tarsi persekioja ją atstūmusį žmogų.
Dvasiškai atsigavau, įgavau Viešpaties pastiprinimą, suvokiau, kad Jis džiaugiasi manimi. Jis parodė ir patvirtino mano viziją dėl maldos grupelės, už kurią esu atsakinga. Prisipildžiau Šventosios Dvasios.
Daug Šventosios Dvasios šviesos! Šlovė Viešpačiui!
Patyriau Šventosios Dvasios išsiliejimą ir priėmiau Dievo atleidimą per Susitaikinimo sakramentą.
Prasiplėtė suvokimas apie maldos grupelę. Seminarai tai – neišsenkantis šaltinis, kuriame atsigeriame.
Gera šlovinti Dievą, būti Jo artumoje, pajausti Jėzaus prisilietimą ir padrąsinimą man. Kad ir suklumpam turim keltis ir eiti paskui Jėzų, nieko nebijoti ir neišsigąsti.
Gavau maldos kalbomis dovaną.
Ilgą laiką buvau kviečiama kunigo ir bendruomenės užtarimo maldos tarnystei. Niekaip negalėjau nugalėti nepaaiškinamos baimės, vis delsiau ir nuolat prašiau Viešpaties atsiųsti man suvokiamą ženklą. Šio seminaro metu išgirdau Jėzų kalbant man į širdį ir padrąsinimą. Tiesiog pajutau, kad turiu atsiliepti ir tarnauti Jam. Priėmiau galutinį sprendimą tarnystei. Dėkoju už visus seminarus, kurių metu aš išaugau tikėjime.
Gavau patvirtinimą, kad Dievas veikia per sužeistus, netobulus žmones.
Kad seminarai nesibaigtų, nes tai stiprina!
Gavau maldos kalbomis dovaną. Šlovė Viešpačiui!
Iki šiol negalėjau daugelio dalykų atsiminti. Bet šio seminaro metu atgijo mano atmintis ir galėjau apžvelgti visą įvykių, prisiminimų seką nuo paauglystės kaip Dievas mane gelbėjo.
Gavau padrąsinimą sekti Jėzumi.
Labai gerai, kad tokie susitikimai suvienija užtarėjus ir maldos grupes. Tai būtina! Dėkoju! Lauksime ateityje!
Patyriau Jėzus artumą, bendrystę šlovinant. Įstabu, kad Jėzus nori, kad apie Jį skelbčiau žodžiu. Man visada atrodė, kad tai neskubu, svarbiausia skelbti savimi, gyvenimu. Kalbėti su galia apie Viešpatį yra iššūkis. Tai mane tikrai palietė!
Kiekviename seminare susitinku Jėzų. Galbūt tai galima pavadinti atsivertimu! Labai džiaugiuosi šlovinimu, malda.
Tai vieta, kur galiu šlovinti, giedoti, klausyti apie Jėzų, kalbėti apie Jį.
Gavau maldos kalbomis dovaną, kurioje daug laisvės.
Patyriau Šventosios Dvasios palietimą ir kvietimą užtarimo tarnystei.
Šventosios Dvasios išsiliejimą, meilę, bičiulystę.
Iškėlė senas, itin giliai paslėptas žaizdas, susijusias su seniai mirusia teta. Tikiu, kad ir mane ir ją Jėzus išlaisvina. Gavau maldos kalbomis dovaną. Aleliuja! Dar širdis dreba patiriant tokią Dievo ištikimybę.
Gavau pasitikėjimo, ramybės, patyriau Šventosios Dvasios išsiliejimą.
Patyriau Dievo prisilietimą prašant Šventosios Dvasios dovanų, gavau išlaisvinimą skelbti Kristų. Širdis prisipildė begalinio dėkingumo. Dievas man kalbėjo per kitus žmones.
Patyriau ypatingą Jėzaus artumą ir Jo šypseną. Taip pat gavau patarimų maldos grupei.
Šventoji Dvasia palietė ir davė viltį, kad turėsiu drąsos ir kad būsiu naudinga kitiems.
Dievo Dvasia neturi ribų, tad organizuokite tokio pobūdžio seminarus ir toliau. Labai ačiū! Didelės Dievo palaimos!
Sužinojau, kad Dievas visada veikia, tik reikia atsiliepti į Jo kvietimą.
Patyriau Šventosios Dvasios apvalymą, gydymą, nuplovimą, paguodą, pastiprinimą, padrąsinimą tikrajam pašaukimui, giluminiam atsidavimui Jėzui ir Jo vedimui, kalbėjimui, ėjimui su Juo, Jo klausymuisi.
Patyriau begalinį Šventosios Dvasios prisilietimą. Visa tai keičia mane, augina mano dvasią.
Dievas priima mane su visom mano ydomis, silpnybėmis, baimėmis. Jis priima mane su visu mano žmogišku turiniu ir kviečia: „Nebijok, eik! Eik toliau, skelbk, netylėk, nesėdėk namie. Tos gausios charizmos, kurias dovanojau yra bendruomenei, tarnavimui kitiems. Būk mano širdimi, rankomis, kojomis. Aš siunčiu tave. Esu ištikimas tavo Karalių Karalius. Nukryžiuotas, bet prisikėlęs. Esu gyvasis. Esu GYVAS tavo Jėzus. “ Esu sužavėta jūsų renginiu.
Patyriau paraginimą naujam veikimui grupelėje bei jungimuisi dėl vieno tikslo. Gavau keletą patvirtinimų.
Kiekvieną kartą vis kas nors nauja, arba stiprinama, kaip melstis, kaip tarnauti, kaip būti, gyventi su Viešpačiu.
PROGRAMA „Pradžioje...“ (2015 m. pavasaris)
„Augau alkoholikų šeimoje, kur abu tėvai gėrė, pykosi, smurtavo. Ši programa padėjo atleisti ir naujai iškilusias žaizdas, kurios atrodė nereikšmingos. Buvau išprievartauta ne kartą ir tai slėpiau nuo savęs, supratau ir patyriau, kad Jėzus buvo šalia kai tai įvyko ir kad Jam labai svarbu, kas įvyko ir kas skaudina mane. Supratau, kad esu neatleidusi pati sau, negaliu priimti savęs tokios, kokia esu. Dėkoju labai už pagalbą ir didesnę šviesą, kuri apšvietė mano gyvenimą. Apsisprendžiau kiekvieną dieną skaityti šv. Raštą, ieškoti Jėzaus, Jo asmens buvimo, gydymo. R., Kaunas
Užtarimo maldos metu labai aiškiai išgyvenau ir supratau, kodėl aš apskritai esu tikėjime, kodėl esu šiame kelyje, bažnyčioje, teologijoje. Nes mano giminėje nebuvo tikinčių žmonių ir kai buvo meldžiamasis už mane, užtarėja įvardino, kad meldžia už mano giminę nuo 7 – tos kartos ir kad kai numirsiu, jei išliksiu santykyje su Jėzumi, visos mano giminės šlovins mane danguje, nes nutraukiau prakeiksmą. Labai aiškiai išgyvenau, kad tai yra tiesa, supratau, kodėl esu čia ir supratau, kodėl mirė brolis, tarsi išgirdau savo misiją šioje žemėje, savo pašaukimą, savo svarbumą. Taip pat pagaliau sugebėjau paleisti savo močiutę ir kitomis akimis pažvelgti į savo tėvus, tapo lengviau suprasti kažkuriuos jų poelgius, bendravimą. Pradėjau praktikuoti maldą už situacijas, kurias Dievas iškelia iš praeities. Kai išnyra kokie nors prisiminimai, stengiuosi jų neanalizuoti, o nešti į maldą ir klausti Dievo, kas už to slypi. M., Kaunas
Supratau, kad mano tėvai buvo labai sužeisti. Jie auklėjo ir mane mylėjo taip, kaip mokėjo. Malonę Dievo patyriau sugebėdama kituose žmonėse įžvelgti Dievo namus, atsisakyti kontroliavimo. Esu atleidimo kelyje, jaučiu, kaip Dievas veda gijimo keliu ant skaudžių žaizdų uždėdamas lyg „vatą“, viskas atrodo ir jaučiasi „minkščiau“. Dabar lyg iš naujo matau viską aplinkui lyg kitomis akimis. Matau alyvas, jazminus ir t.t. ir tas grožis toks gražus, kad atrodo net skauda kažkur krūtinėje. Kiti žmonės sako, kad aš daug šypsausi, o aš tuo labai džiaugiuosi. Visiškai atsisakiau alkoholio, daug skaitau katalikiškos literatūros. Meldžiuosi, laiminu sūnų, save, vyrą, maistą... (kryžiaus ženklu), lankau bažnyčią ir vidinio išgydymo pamaldas. A., Kaunas
Geriau miegu. Gebu labiau save priimti tokią, kokia esu . Pripažįstu, kad turiu poreikius. Pradedu mokytis būti. Palaiminau mamą ir paprašiau pati jos palaiminimo. Išgydė Dievas baimę, kad mane gali apsėsti pikta dvasia. Gavau supratimą, kad jei Dievas mano širdyje, piktajam nėra vietos. Perkeitė mano žvilgsnį į tėvą. Pradėjau jam atleisti, jaučiu ramybę širdyje ir džiaugsmą, kad jį atidaviau į Dievo rankas. Vis bandau būti Dievo akivaizdoje. Kol kas labai sunku. Malda pasikeitė. Tapau labai nuoširdi, viską nešu Dievui prie Kryžiaus. A., Kaunas
Buvo labai svarbu atleisti sesei, vaikystės draugams nuoskaudas, išlaisvinti savo širdį, atverti Dievui. Kadangi su tėvais didelių bėdų nebuvo, tas mažas problemas pavyko atrasti, palikti prie Kryžiaus. Ypač patiko ir sukrėtė paskutinė mamos tema - atiduodant nuoskaudas prie Kryžiaus. Gyvenime atsirado daugiau ramybės, tačiau truputį pablogėjo miegas. Ypatingai džiaugiausi atradusi, kad esu Dievo vaikas. Programos metu jaučiau Šventosios Dvasios veikimą. Kiekvienos grupelės metu atiduodavau savo širdį ir po palaiminimo jausdavausi nuostabiai. Pradėjau nuoširdžiau melstis. Pradėjau atskirti negatyvias mintis, prašyti Dievo malonės, dėkoti Jam. Esu kelyje. L., Kaunas
Suvokiau, kad labai idealizavau savo šeimą, nepriėmiau mamos ir tėčio žmogiškumo, silpnumo. Pradėjau žvelgti į šeimą kitomis akimis: labiau priimti, atleisti už sąmoningus ir nesąmoningus sužeidimus. Priimdama savo šeima, labiau priimu ir save – kaip mylimą Dievo dukrą, vertą Jo dovanų, vedimo, dėmesio. Pradėjau pastebėti mažus Dievo meilės ženklus man (per psalmių žodžius, gamtą, žmones). Patyriau „buvimo“ malonę, vis labiau leidžiuosi Jo mylima. Tapau jautresnė, tačiau kartu ir tvirtesnė – atradau, kad Dievas yra mano stiprybės šaltinis ir kad Jis dosniai girdo, gydo, myluoja. Pamačiau, kiek daug kaukių, užspaustų reakcijų turiu, kaip man reikia Dievo prisilietimo. Pradėjau labiau save priimti, kokia esu, suvokti savo karališką kilmę ir unikalumą. Pradėjau nebijoti savo „tamsos“. (I., Kaunas)
Atėjau su nuosavu teisumu, Viešpats atėjo taip tyliai ir švelniai, kaip tik Jam vienam būdinga. Ten, kur mano žmogiškumas nepajėgus suprasti. Viešpats atėjo kaip mano Tėvas, suteikė saugumą, leido prisiglausti, pailsėti šalia Jo. Jis moko pasitikėti ir žinot, kad niekada nepaliks, leidžia pasislėpti, kai išsigąstu pati savęs. Dabar širdimi suprantu apie Jo besąlyginę meilę man. Viešpats atėjo ir patvirtino mane, palaimino mano apsisprendimus. Parodė, kiek daug Jo vietos užimu savo gyvenime. Jis atėjo ir naujai pašaukė mane vardu. Ir šį kartą – kad žinočiau, išgirsčiau. Atėjus turėjau nusistatymą prieš šlovinimo maldą bei rankų uždėjimą. Jis atėjo ir praplatino mano „palapinės aukštį“. Kaip gera giedoti visa širdimi savo gyvenimo Dievui. Jis atėjo ir leido manyje pašalinti tai, kas trukdė paveldėti Dievo vaikų laisvę. Jis atėjo ir patepė mano žaizdas Savimi, kad rinkčiausi gyvenimą, kad daugiau jo rinkčiausi. Visa tai yra procese. Tikiu, kad galėsiu priimti save kaip moterį, dukrą, sesę. Mokausi priimti kitų meilę man, bandau suprasti, kad esi Jam brangi ir svarbi. Stengiuosi prisiimti atsakomybes. (I., Kaunas)
Pradėjau pažinti savo poreikius. Pažinau Dangiškąjį Tėvą. Atsirado stipresnio ryšio su dukra apraiškos. Išsižadėjau nuolatinio savęs ir kitų kontroliavimo. Pradėjau daugiau melstis, dėkoti Dievui, mylėti save, nekaltinti, nebijoti. (R., Kaunas)
Pasikeitė požiūris į žmones, kuriems „dėdavau etiketes“, lengviau priimu tuos, kurie man atrodo kitokie. Jaučiu jiems daugiau užuojautos, nes suvokiu, kad jie taip elgiasi ne iš gero gyvenimo. Apkabinau savo tėvą, to nebuvau daręs nuo vaikystės. Supratau, kad ir jam tai buvo brangu. Ketinu apkabinti tėvą kaskart jį sutikęs. (G., Kaunas)
Atradau santykį su Dangiškuoju Tėvu. Supratau, kodėl mama ir tėtis elgėsi vienaip ar kitaip. Suvokiau problemų priežastis. Labiau priimu Dievo gydymą, meilę, save ir savo tėvus. Atpažinau savo žaizdas, kurios darė įtaką mano santykiams su vyru, vaikais. Pagerėjo bendravimas su jais. Stengiuosi kasdien pabūti Tėvo artumoje. Iškilusias žaizdas atiduodu Jam. Kalbu su Juo apie jas. (V., Kaunas)
Šios programos dėka gavau daug atsakymų į man iškilusius klausimus. Visada galvodavau, kad su manimi kažkas ne taip, o visa tai kilo iš mano sužeidimų nuo pradėjimo. Lengviau tapo priimti save tokią, kokia esu ir suvokti, kad Dievas mane tokią myli. Gavau supratimą, kad ant Kryžiaus turiu atnešti visas savo baimes, priklausomybes ir kt. Suvokiau, kad turiu daug ką pripažinti, įvardyti, atleisti, atiduoti Dievui. Pradėjau labiau suprasti savo ir kitų elgesį. Dėkoju Dievui, kad turėjau galimybę dalyvauti šioje programoje. (E., Kaunas)
Programoje sustiprėjo skausmas dėl mamos padarytų sužeidimų. Nesuvokiau, kaip turėčiau atleisti už padarytas žaizdas. Dėkoju Dievui už dovanotą supratimą, kaip turiu atleisti. Atgailos sakramento metu atsiprašiau. Po to bendravimas su mama buvo perkeistas, bendraujame iš širdies. Garbė ir šlovė Viešpačiui. Gavau supratimo malonę, kad maldai skirtas laikas yra ypač vertingas. (M., Kaunas)
Prisiminimuose grįžau į vaikystę, mačiau save mažą, sustingusią bejausmę, kai kaimynė nuvedė mane į darželį ir pasakė auklėtojoms, kad mirė mano tėvelis. Niekada nemaniau, kad dėl to esu tokia sužeista. Kaltinau visus aplink save. Dar iškilo prisiminimai iš ankstyvos paauglystės kai mačiau pornografines nuotraukas. Tada buvau labai sukrėsta. Dabar bandau guosti tą mažą mergaitę, ją kalbinti, glostyti, raminti. Ir tą paauglę apkabinu, guodžiu, kalbinu. Kviečiu Jėzų eiti pas jas kartu. Sužinojau, kad to reikia. ( X, Kaunas)
Gera buvo programoje giedoti. Bandau būti moterimi, noriu labiau suvokti, kaip atskleisti savo moteriškumą (kaip „šviesti“, būti gražiai, mažiau vadovauti). (S., Kaunas)
Ilgai ieškojau tokios programos, tai – atgaiva sielai. Jaučiau nuostabią šilumą šlovinimo metu.
(V., Kėdainių raj.)
Programos metu sustiprėjo tikėjimas, ryšys su Jėzumi. Atradau savyje senų žaizdų, kuras paliko mama ir tėtis. Supratau, kad mamos mirtis man buvo itin skaudus įvykis, „uždaręs“ mano jausmus. Be galo džiaugiuosi, jog programos metu įstengiau žengti atleidimo žingsnį, kad atleisčiau tėčiui už išdavystę. Mokausi visas bėdas, baimes, džiaugsmus atiduoti Dievui ir leistis Jo vedamai, o ne pati kontroliuoti ir valdyti savo gyvenimą. Pradėjau daugiau melstis. Mokausi priimti savo tėvus bei artimuosius tokius, kokie jie yra. (Ž., Kaunas)
Patyriau, kad Dievas yra su manimi nuo pat pirmųjų mano gyvenimo dienų iki dabar. Suvokiu, nors ir užsisuku savo rūpesčiuose ir darbuose, neskiriu Jam laiko, Jis nepalieka ir neužmiršta manęs. (V., Kaunas)
Supratau, kad turiu mestis už savo tėtę, kurio nepažįstu. Suprantu, kad nepažįstu ir Dangiškojo Tėvo. Programos metu manyje iškilo daug pykčio, skausmo, neatleidimo. Dievas davė malonę garsiai tarti atleidimo žodžius savo mamai ir kartoti juos daugybę kartų. Suvokiau, kad svarbu atpažinti ir priimti savo žaizdas, o ne užverti jas giliai savo širdyje. (L., Šakiai)
Dėkoju šiai programai, kad atradau naują Kryžiaus reikšmę. Anksčiau kryžių laikiau tik kančios simboliu, dabar žinau, kad jame galiu palikti savo skausmus, kad juos perkeistų. Taip įvyksta stebuklas: kryžius ant mano stalo, prie kurio aš meldžiuosi, pasisuko į mane ir pasilenkė arčiau manęs. Šis patyrimas sustiprino mano pasitikėjimą, kad Jėzus yra gyvas ir rodo savo meilę kryžiaus auka dėl manęs. Programos metu atleidau savo tėvams ir artimiems draugams. Su Dievo pagalba peržengiau save ir aplankiau ligoninėje gulintį savo draugą (kurį laikiau priešu). (M., Kaunas)
Praėjęs šią programą jaučiu ramybę, Viešpaties meilę, priėmimą. Dabar daug labiau vertinu savo šeimą, ją man lengviau priimti. Kaip jaunas krikščionis, norėjau žinoti, kas yra tikras vyras, tėvas, sūnus, brolis ir niekur man nebuvo paaiškinta iki šiol, anksčiau tik spėliodavau, bet dabar matau, kad neteisingai susikurti įvaizdžiai trukdė man augti, eiti toliau. Dabar išmokau sulaukti Dievo atėjimo sunkiomis akimirkomis. (V., Kaunas)
Programos metu geriau pažinau save, kodėl esu toks, koks esu. Labiau supratau savo mamos elgesį. Programa padėjo suprasti, kiek daug Dievas dėl manęs ir su manimi padarė, kaip perkeitė mane. Dar giliau supratau, kad mano dvasinis augimas priklauso tik nuo Jo. Suprantu, kad ši programa tai Dievo atsakas man, nes meldžiau Jo, kad keistų mane. (Ž., Kaunas)
Man šioje programoje buvo svarbu išsivaduoti iš stereotipų, matyti žmones ir gyvenimą Jėzaus akimis. Pradėjau mažiau skirstyti žmones ir jiems klijuoti tam tikrus štampus. Stengiuosi būti atviras Dievui ir žmonėms. (R., Kaunas)
Pradėjau asmeniškai kreiptis į Dievą Tėvą, prašyti Jo patvirtinimo, malonės ir vedimo. Supratau, kad nešioju savyje daug vaikystės žaizdų. Gera, kad grupelėje galėjau atsiverti tiek kiek norėjau, kad nejaučiau spaudimo. Taip pat svarbu buvo išgirsti grupelės narių liudijimus.
(L., Kaunas)
Pažinau visokias maldos formas ir suvokiu, kad Dievas leidžia žmogui rinktis kiekvienam artimiausią maldos formą. Taip pat suvokiau, kad visas bėdas galiu palikti ant Jėzaus kryžiaus.
(D., Kaunas)
Programos metu atsivėrė daug mano žaizdų, ką galėjau atidaviau Dievui, dėl to nukrito dalis mano apsauginių šarvų, tapo lengviau. Dievas tapo artimesnis, pradėjau labiau Juo pasitikėti, per Jį ir kitais žmonėmis. Vaikystę pamačiau kitoje šviesoje. Buvau bepradedanti užstrigti savigailoje, bet suvokiau, kad turiu Tikrą Draugą, kuris visada yra su manimi. (A., Kaunas)
Suvokiau, kad Dievas mane myli ir mylės nesvarbu, kas atsitiktų. Jis yra arti. O aš esu meilės Karaliaus dukra! Vakarais dedu galvą Jam ant kelių, dėkoju, atsiprašau ir ramiai užmiegu.
(L., Kaunas)
Programoje permąsčiau savo santykį su Dievu bei su mirusiais tėvais ir kitais žmonėmis. Suvokiau, kad tie santykiai nebuvo pilnaverčiai. Nepakankamai pažįstu Dievą, Jo veikimą. Pradėjau giliau suprasti save ir aplinkinius žmones. (V., Kaunas)
Atsirado naujas santykis su Dievu Tėvu, Jėzumi ir Šventąja Dvasia. Suvokiau, kad Dievas myli mane ir dėl manęs leido savo Sūnui kentėti ir mirti. Klausiau savęs, o ar aš galėčiau dėl kažko leisti taip savo sūnų kankinti... Naujai atradau Jėzaus kryžių. Suvokiau, kad negavau pakankamai meilės iš tėvų, bet Dievas užpildo tą trūkumą. Tikiu, kad ir tai, ko nepavyko duoti savo vaikams, Dievas užpildys. Buvau nuvykęs pas tėvus, juos apkabinau. Pajutau didelę šilumą, santykių atsinaujinimą su tėvais ir su broliu bei sese. (A., Kaunas)
Supratau, kokią didžiulę įtaką mano charakteriui bei mano gyvenimui padarė mano tėvai. Jie buvo labai skirtingi, bet sugebėjo išsaugoti šeimą, sutarti, atleisti. Galiu to mokytis iš jų. Sunkiais momentais prisimenu jų išmintį, kantrybę, tikėjimą, maldą ir įgaunu jėgų, ištvermės ir ramybės. Naujomis akimis pamačiau, koks stiprus buvo mano tėvų tikėjimas Dievu, maldingumas.
(G., Kaunas)
Esu protestantė, jau 26 metai, kaip esu tikėjimo kelyje. Pastaruosius 15 metų jaučiausi kažkur užstrigusi santykyje su Dievu, nejaučiau augimo tame santykyje. Šioje programoje atradau, kad mano tas užstrigimas yra iš neišspręstų santykių su žmonėmis. Naujai atradau Viešpaties kryžiaus prasmę, kad esu Jam brangi, kaip ir kiekvienas žmogus. Gera dalintis grupelėje ir jaustis priimtai. Be to, naujai pamačiau save kaip moterį šalia Viešpaties. (L., Kaunas)
Supratau, kad visą gyvenimą troškau išgirsti: „Tu mano mylima dukra, tavimi aš gėriuosi“, prisimenu, kad buvo momentų, kada tai savo širdyje girdėdavau, tačiau turiu mokytis tai išgirsti dažniau. Nebekamuoja savęs kaltinimas dėl santykio su dukra, keičiasi dukros elgesys. (I., Kaunas)
Sužinojau, kiek daug įtakos žmogui turi jo gyvenimo pradžia, jo tėvai. Programoje radau gyvą Kūrėją, gyvai tikinčius žmones. Keitėsi mano santykis su dukra bei jos tėvu. Suvokiu, kad esu vertinga dėl to, kad esu. Noriu dalyvauti rekolekcijose, įsijungti į kokią nors bendruomenę.
(L., Kaunas)
Iš naujo pamilau savo tėtį. Suvokiau, ko iš jo negavau ir pradėjau trokšti, kad Dievas užpildytų tuos trūkumus, tuštumas. Geriau supratau savo mamą. Be to, geriau supratau savo žaizdas ir iš jų kylančias reakcijas. Atradau naujų vietų, kur yra pykčio, bet taip pat ir meilės, kur anksčiau buvau abejinga. Atsiprašiau savo artimųjų. (J., Kaunas)
Jėzus atėjo ir sugriovė gėdą, ilgai stovėjusią mano širdyje ir vietoj jos pastatė savo kryžių su pergale. Dievas iškėlė žaizdas, kurias turėjau iš savo močiutės. Atleidau jai ir kaip atleidimo simbolį nunešiau ant jos kapo gėlių. Taip pat suvokiau, kad man trūko tėvo patvirtinimo, taigi Dievas per brolį Kristuje apkabino mane ir davė man patvirtinimą, kad esu Jo mylima dukra. Atidaviau Dievui savo, kaip tylenės „etiketę“, atsižadėjau baimės būti paliktai. Dievas prisilietė prie mano moteriškos širdies ir pažadino mano meilę sau kaip moteriai. Jis ir toliau švelniai savo tėviškomis rankomis gydo mane ir žinau, kad būsiu visiškai išlaisvinta. Programos metu pradėjau laisviau bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, pradėjau lankyti maldos grupę.
(D., Kaunas)
Per programą Dievas parodė mano sužeidimus ir klaidas. Jis laisvino iš prisirišimų, drąsino, guodė, vedė į dar didesnį pasitikėjimą Juo. Sutikau mylinčius žmones, kurie rūpinosi manimi, pajutau, kad tikrai esu Dievo mylima. Per šlovinimo giesmes stiprėja santykis su Dievu.
(J., Kaunas)
Supratau, kodėl man iki šiol buvo taip sunku pasitikėti Dievu Tėvu. Pasikeitė žvilgsnis į tėtį ir į mamą, santykį su jais. Su Dievo pagalba pradedu atleisti jiems, lieku gijimo kelionėje.
(I., Kaunas)
Gyvenime nuolat lėkdavau, negalėdavau sustoti ir tiesiog būti. Programos metu atpažinau, kad neturiu gilesnio savęs pajautimo, nejaučiau savo buvimo, nors žinojau, kad esu. Bet tikrovė man buvo lyg svetima, būvimas kažkoks netikras. Daugybė baimių man neleido būti laisvai ir atsiverti Šventosios Dvasios veikimui, neįsileisdavau Dievo meilės. Supratau, kad gyvenau tėvų gyvenimus per man primestus vaidmenis, negalėdama būti savimi, savarankiška. Vis dar bandau patikėti, kad galiu būti suaugusi, kad Dievas pasirūpins, tereikia leistis būti Jo nešamai, neprisirišti prie namų ir praeities, imtis to, ką mėgstu ir nebijoti. Pamažu atrandu savo unikalumą ir mokausi būti, priimti save ir kitus. Veikti su Dievu, neversti būti kažkuo, kad kitiems įtikčiau. Mokausi klausytis Dievo sustodama, bandau suprasti, įsivardyti ir ne ignoruoti savo poreikių, bet patenkinti juos. Stebiu, kaip jaučiuosi, kaip reaguoju, jei to nedarau. Einu iš izoliacijos į atviresnį bendravimą su kitais, stengiuosi nesiteisinti dėl savo klaidų. (V., Kaunas)
Man atrodo, kad net mano veido išraiška pasikeitė. Man atrodo, kad pradėjau spinduliuoti gerumą. Aplink mane atsirado daug ligonių, aš jiems padedu. Turiu vieną priklausomybę, nuodėmę, kurios dar nedrįsau garsiai įvardyti. Kažkur 7-8 savaitę prasidėjo labai stiprūs gundymai. Vieną kartą stipriai traukė nusidėti ir pradėjau tai daryti, bet susivokiau ir mintyse šaukiausi Jėzaus, kad Jis mane išgelbėtų ir sustojau. Likusias 3 savaites nenusidėjau ir net gundymo nebuvo. Jėzus mane išgirdo ir sustiprino. Dėkoju. Manau, kad labai daug supratau, atradau, visai kitaip galvoju apie daugelį dalykų. Pradėjau daug stipriau tikėti. Džiaugiuosi gyvenimu. Dingo ateities baimė ir neviltis. (E., Kaunas)
Mečiau poteriauti, pradėjau kalbėti su Dievu. Atsižadėjau fanatizmo. Patyriau, kad Dievas manęs nekaltina, kad neturiu religingumo dvasios. Pasitvirtino, kad mano reakcija į situaciją – baimė ir dabar žinau šaknis. Šviesos gavau pamatyti tikrą santykį su mama - sunku pripažinti, kad jai nerūpėjau. Dievas davė pažinti, kad ir mano elgesys kai kur buvo negeras – ypač kai apsimesdavau dėl ko verkiu, nes verkdavau ne dėl to, dėl ko sakydavau. Tai Dievo didelė malonė - suprasti tai. Atradau menkavertiškumą – štai kodėl nežiūriu vyrams į akis. Pradėjau praktikuoti žiūrėti į akis. Labai įdomu tai daryti. Per Sekmines Dievas mane iš tikrųjų pavadino vardu, įgijau drąsos. (S., Vilnius)
Maldos dovana – gydymas: visą mėnesį nereikėjo nuskausminamųjų vaistų nugarai (išvarža), net laikysena išsitiesė. Vienos maldos metu net fiziškai pajutau, kaip lengvumas teka per kūną nuo viršugalvio iki pat pėdų, atpalaiduoja. Tą dieną nustojo skaudėti ir ilgai kankinusios kojos skausmas. Tiesiog fizinis išgijimo jausmas. Be to, šviesesnė ir aiškesnė mąstysena. Drąsa, ramybė, stiprybė. Puiki savivertė. Bet pradėjo „lįsti lauk“ valdingumas, teisumas. Esu mažiau „saldi, lipšni, skysta“. Kad tik širdis neužkietėtų. Mėgaujuosi laisvės ir lengvumo pojūčiu – man tai didelis pasiekimas – mėgautis „čia ir dabar“ akimirka. Pradėjau kontroliuoti emocijas, matyti, kada prašau patvirtinimo. (A., Kaunas)
Tapau stipresnė, ne taip reaguoju (kaip anksčiau) į sesers negatyvų elgesį. Daug dalykų, kurie anksčiau kėlė klausimus, dabar tapo aiškūs: atėjo atsakymai, kankinę ilgus metus. Supratau savo santykį jau dabar a.a. tėvų atžvilgiu. O svarbiausia – ši programa padėjo „susidoroti“ su artimo netektimi. Maldos apsaugojo nuo „nelabųjų“ puolimo, tai yra išmoku „įjungti apsaugą“ maldos pagalba. Mažais žingsneliais imu eiti tuo keliu, kuriuo eina krikščioniškasis pasaulis, labiausiai pasitarnavo jūsų visų gebėjimas parodyti tas rodyklėles: kokiu keliu eiti. (R., Šakiai)
Supratau, kiek mano gyvenimą įtakojo mamos ir tėvo poelgiai, kiek buvau sužeista jų elgesio su manimi. Supratau iš kur kilusios mano baimės ir nesaugumo jausmai, nes buvau palikta tėvo ir nepatyriau jo meilės, todėl nesupratau, kad Dievas mane myli besąlygiškai ir niekada manęs neapleis. Trokštu priimti Jo meilę, nekeldama sau jokių sąlygų ir apribojimų. Man buvo svarbu suprasti, kad esu vertinama, kaip mylimo tėvo dukra ir kad tai nepriklauso nuo mano poelgių. Pradėjau labiau pasitikėti Dievo malone ir Šventosios Dvasios vedimu kiekvieną dieną, skaityti Bibliją kiekvieną rytą. Norisi vis labiau pažinti Jėzų kaip asmenį, turėti glaudų asmeninį ryšį su Juo, kaip artimu draugu. (J., Kaunas)
Atradau Kryžių, jo galią. Supratau, kad tik Dievas yra tobulas, tik Juo galiu kliautis ir tikėti, nuolat Jo šauktis, prašyti, Jam dėkoti. Dievas pakeitė mano mąstymą. Svarbu tai, kad nusiminus ar supykus iš karto pradedu kviestis Dievo, Jo pagalbos. Labai svarbu buvo atsižadėjimai, nes jeigu iškyla noras liūdėti ar dėl ko nors baimintis, iš karto prisimenu, kad to atsižadėjau. Suvokiau, kad jei prašome Dievo gydyti, Jis gydo, tik galbūt ne iš karto. (M., Kaunas)
Norėjau vis daugiau artėti prie Dievo, sutariau su kunigu dėl išpažinties, kurios nebuvau apie 14 metų. Pajutau labai didelį norą tai atlikti. Pradėjau vėl lankytis bažnyčioje, melstis. Pasikeitė požiūris į aplinkinius, save. Pradėjo gerėti santykis su vaikais. (J., Kaunas)
Geriau pažinau save. Atradau, kad žemiškąjį tėvą iki šiol laikiau stabu, kad vyrams jaučiau neapykantą. Programos metu Dievas davė situaciją, kad už praeinantį graudžiai verkiantį vyrą pradėjau melstis kabomis, nors bijodama atstūmimo. Suvokiau, kad vyrai man nėra priešai.
(E., Kaunas)
Jau spėjau pajusti „greitkelio“ efektą. Kai kurios temos (ir jų pateikimas) buvo tokios stiprios ir gilios, kad džiaugiausi kaip vaikas. Supratau, kodėl turėjau intymių santykių su kitais vyrais.
Po vienos paskaitos labai norėjau aplankyti mamą, ją apkabinti ir pasidalinti tuo, apie ką sužinojau ir ką patyriau. Atsirado gan stipri trauka į namus. Tapau santūresnė. Atsirado iki ašarų jautrus dėkingumas Dievui. (X, Kaunas)
Prieš prasidedant programai galvojau, kad didžiausias mano skausmas – santykis su mama. Jis gyja, stengiuosi atskirti žmogų nuo jo veiksmų. Kas man buvo absoliučiai nelaukta ir labai stipru – iškilo mano tėčio, kuris jau daugelį metų miręs, padarytos žaizdos vaikystėje. Gavau didžiulę malonę atleisti jam. Iškilo per kartų kartas vykstanti moterų diskriminacija mūsų giminėje – atsižadėjau visų blogio padarinių. Sužinojau daugelio savo silpnybių ir „sunkaus“ charakterio priežastis – vis nešu skolos lapelius prie Kryžiaus. „Tėve mūsų“ malda tapo kitokia, išgijo ryšys su Dangiškuoju Tėvu. (D., Kaunas)
Jaučiau ir mačiau, kad su mano gyvenimu toli gražu ne viskas gerai, bet šios programos metu, sau aiškiai įsivardinau, kas tai buvo ir kodėl. Taip pat supratau, kad kai kurie dalykai, kurie man atrodė blogi, tokie nebuvo. Supratau, kad, atleidus tėvams, nebeturiu į juos projektuoti jokių lūkesčių, iš ko anksčiau ir kilo kaltinimai. Supratau, kad tik Dievas yra pajėgus išgydyti. Tai suteikė daug laisvės – nebesitikėti kažko iš kitų, ką turėjau gauti, o verčiau juos priimti kaip tokius pat Dievo vaikus. Pyktis, kurį jaučiu tėvams, tarsi pasitraukė ir atrodo, kad juos myliu labiau, nors galbūt tiesiog pyktis ir kaltinimai jiems tą meilę buvo užtemdę. Dievo daug ko meldžiau programos metu, tačiau kol kas jaučiu vieną didelę malonę – tai patvirtinimas iš Jo, kad esu, kad Jam priklausau, kad Jam patinku tokia, kokia esu ir kad Jis mane myli besąlygiškai. Ši malonė leido pajausti savo vertę. Dingo kitų kritikavimas, puikybė, kurie kilo iš žemos savivertės. (B., Vilnius)
Tuo laikotarpiu tapau pažeidžiamesnė, taip pat jaučiau negatyvių provokacijų, norą pykti. Ryškių dalykų nepatyriau, nes sunkiai išeinu iš protavimo, todėl, manau, reikia laiko, pastangų būti maldos bei ramybės būsenoje. Kasdienybėje man sunku pabūti ramybėje, galvoje įtampa, pilna minčių. Kasdienybėje stengiuosi prisiminti, kad dėl visko galiu kreiptis į Kristų. Manęs laukia netrumpa kelionė. (E., Kauno raj.)
Supratau, kokią didelę įtaką man turėjo tėvai, jų elgesys. Pamačiau, kiek daug žaizdų ir nuoskaudų turiu. Supratau, kodėl buvau tokia nedrąsi, baikšti, neatradusi savęs. Dėl to, kad nepažįstu savo tėčio, jo gyvenime nebuvo. Buvau nelaukiamas vaikas, bet suvokiau, kad Dievas norėjo manęs. Pradėjau Jam dėkoti už savo tėvus, už savo gyvybę. Taip pat pamažu pradedu atsikratyti lūkesčių, kurių turiu mamai, kitiems žmonėms. Pradedu jausti kaip stiprėja mano savivertė, kaip Viešpats pamažu man atskleidžia mano gabumus, talentus, kaip leidžia pasitikėti žmonėmis. Atleidau savo mamai, tėčiui, močiutei ir bendraamžiams už viską. Jaučiuosi laisvesnė. Dievas dar gydo, bet švelniai ir ramiai, pamažu. Savo maldos grupėje pasakiau liudijimą apie tai, kad nesu kalta dėl to, kokia yra mano šeima. Jaučiuosi išlaisvinta. (G., Kaunas)
Mano gyvenimo atradimas – Jėzus Kristus ir Kryžius. Visiškai kitaip pradėjau žiūrėti į maldą, santykį su Visagaliu Tėvu. Bendravimas su žmonėmis pasidarė ramesnis, atrodo, žmonės pasikeitė, bet iš tiesų keičiuosi aš. Labai sumažėjo kaltės jausmas, pyktis, pagaliau supratau, kad reikia džiaugtis savo tėvais, o ne smerkti juos. (R., Kaunas)
Suprantu, kad turiu problemų santykyje su tėčiu. Suprantu, kad iš tiesų jis mane myli, nors buvau užstrigusi nuskriausto vaiko vaidmenyje. Patyriau, kaip gera būti tėčio mėgiamose vietose, kurių anksčiau nepriėmiau ir nenorėjau ten būti. Supratau, kad nebeturiu niekam nieko įrodinėti savo darbu, siekti didesnio uždarbio ar perdėto savarankiškumo. Galiu tiesiog atsipalaiduoti ir būti moterimi, nebekonkuruoti su savo vyru. Galiu būti silpna ir kvaila ir to nesigėdyti. Nugriuvo daug sienų, nebenoriu saugoti savo širdies, noriu artėti prie Dievo ir mylėti bei leistis būti mylima. (M., Kaunas)
Nuostabūs palaiminimai, per kuriuos pajutau, kad Dievas tikrai mane myli kaip savo dukrą. Dar niekada taip nesidžiaugiau Dievo artumoje. Gavau dovaną: savo mirusio tėčio ranką įdėjau į Dangiškojo Tėvo ranką, o jis nueidamas mane laimino. Atradau iš naujo gyvenimo meilę ir pilnatvę. Jau nieko nebijau! Išdrąsėjau, ėmiau daugiau liudyti savo šeimoje ir darbe (mokykloje). Jaučiu atšilusią ir pajautrėjusią savo širdį. Šlovė Viešpačiui! Neliko mano depresijos, nerimo, panikos. Kryžiaus auka man tapo artima, pajutau gydantį Kryžiaus veikimą. (I., Kaunas)
Programoje supratau, kad mano problemos ir nuodėmės yra dažnos. Patyriau pasitikėjimą ir laisvę kalbėti, būti toks, koks esu. Tapau drąsesnis. Dievas išgydė iš kai kurių labai sunkių priklausomybių. Programoje dalyvavau su žmona, tai suteikė mūsų šeimai didesnę laisvę atvirai bendrauti ir pažinti vienas kitą. Tęsiu kovą su likusiomis priklausomybėmis, melsdamasis ir prašydamas užtarimo. Buvo labai naudingas atvirumas grupelėse ir didelis palaikymas su nuoširdžia pagalba.
Dievo veikimas pasireiškė per labai konkrečius būdus teikti man pagalbą: siuntė žmones, kurie padėjo įvardyti ir atpažinti netvarką mano gyvenime ir padeda išlipti iš įsisenėjusių mechanizmų konstruktyvaus bendravimo būdu.
Patyriau ašarų malonę, aiškumą, pasikeitė suvokimas apie save ir kitus.
Programa padėjo iš naujo atrasti Bažnyčios gyvenimą – iš naujo ją atradau per Kristaus kūno bendrystę. Iš naujo atradau ir pamilau Dievo galią gydyti per žmones, jų pasidalinimus. Po programos jaučiu, kad į savo trūkumus ir privalumus ėmiau žvelgti blaiviau, trūkumai nebeatrodo perdėtai dideli, o privalumai – „blaivesni“, suvokiu juos kaip Dievo dovaną. Itin vertinga buvo pradžia – malda už protėvius ir savo šaknis. Jaučiu, kad tai laisvina. Tęsiu pradėtą dvasinę kelionę kasdienėje maldoje. Stengiuosi atskirti dvasias – kas iš piktojo, o kas iš Dievo ir pagal Jo norus atkeliauja. Mokausi skaityti krikščionišką literatūrą (anksčiau jos stipriai vengiau), nes tikiu, kad ten galiu rasti labai naudingų dalykų. Ypač naudinga ir tikras malonių metas buvo šlovinimo laikas. Dėkoju už galimybę Dievą sutikti taip gyvai. Taip pat buvo labai naudingas grupelių laikas – labai daug išmokau klausydamasi kitų moterų pasidalinimų.
Didžiausias pasiekimas buvo, kad šios programos dėka galėjau ramiai, be jokio širdies skausmo atleisti tėvui. Tai yra didžiulis pasiekimas, nes visada Dievo prašydavau, kad padarytų jį negyvą, troškau tėvo mirties. O dabar net du kartus už jį pasimeldžiau! Dar programos dėka pradėjau šiek tiek keisti požiūrį į save. Nelaikyti savęs š..., - esu Dievo vaikas su nuopuoliais ir pakilimais. Pradėjau atleisti žmonėms, nelaikyti pykčio, nes supratau, kaip man tai kenkė. Pradėjau į viską žiūrėti paprasčiau, ir svarbiausia, pasitikėti Juo, nepasilikti vienai užsidarius. Labai naudinga buvo skaityti programos knygelę.
Dievas pradėjo, padėjo ir vis dar padeda ypatingai santykiuose su mama. Ypač skausmingai išgyvenau ir vis dar išgyvenu „virkštelės nukirpimą“, tad programos metu patikėjau galinti būti nepriklausoma nuo mamos, jos nuomonės ir kad mano nuomonė, nors ir kitokia nei jos, iš esmės negriauna mudviejų santykių. Tapau drąsesnė ir labiau pasitikinti savimi, dažniau drįstanti išreikšti savo nuomonę, manau visa tai leis vis labiau ir labiau gyti.
Šioje programoje iš arčiau pamačiau savo kieme gulinčius ne vietoje akmenukus, kuriuos pakėlus ir apžiūrėjusi maldoje, kartu su Jėzumi tas duobes lygindavome. Taip pat programa pakeitė požiūrį į save, padėjo pamatyti kas esu ir lengviau bei tvirčiau žengti žingsnius, susijusius su savimi pačia. Pradėjau kitaip žvelgti į atrastus gyvenimo akmenukus. Supratau, o gal net reiktų sakyti - įtvirtinau ir leidau Jėzui prisiliesti prie mano žaizdų, sužeidimų ir juos tvarkyti. Labai džiaugiuosi, kad galėjau dalyvauti šioje programoje ir manau, kad ją turėtų praeiti kiekvienas.
Programa praplėtė žinias apie santykius, stengiuosi vis dažniau išklausyti žmoną, ieškoti momentų, kada ji yra pasiruošusi išgirsti.
Pagerėjo santykis su vyrais ir savo tėvu. Tikėjausi stipresnių išgyvenimų, bet atrodo Dievas veikė labai švelniai ir pamažu.
Programos metu sugebėjau atleisti tėčiui bei paleisti jo pasirinkimus. Taip pat vis iš naujo ir iš naujo kovoti dėl skaistumo, tiek savo, tiek santykiuose. Stengiuosi skirti daugiau laiko Dievui ir maldai.
Svarbiausia buvo užtarimo malda ir realus jos poveikis gyvenime. Labai džiaugiausi dėl grupelės vadovių konkrečių „gyvų“ žodžių, padrąsinimų. Daugiau sužinojau apie save ir apie tam tikrų savo poelgių „šaknis“ bei priežastis. Galėjau atvirai papasakoti apie savo bjauriausias nuodėmes, dar geriau supratau savo padėtį ir nuodėmingumą. Labiau supratau, kas kliudo eiti pirmyn, kokios yra mano tikrosios žaizdos. Labai daug padrąsinančių įvykių, vaizdinių, situacijų, labai akivaizdžiai patvirtinusių Dievo vedimą. Labai džiaugiuosi šia programa – tai viena iš didžiausių dovanų mano gyvenime!Nežinau ar būčiau ištvėrusi savo gyvenimą ir situacijas, jei ne programa, - kassavaitinių susitikimų laukdavau kaip išganymo.
Įvyko susitaikymas su mama, atleidimas jai ir priėmimas, tokios, kokia ji yra. Važiuodavau pas mamą su malda ir prašydavau Viešpaties buvimo šalia. Pradėjau dažniau melstis esant problemiškiems pokalbiams,apėmus pykčiui ar kai kažkas įžeidžia.Atradau drąsos, pasitikėjimo savimi, gebu išreikšti savo nuomonę. Supratau, kad galiu daugelį dalykų ir situacijų atiduoti Dievui. Programa pakeitė santykį su mama, tėčiu - santykis tapo atviras, abipusiai supratingas, toliau vyksta gijimo procesas. Dėkoju Dievui ir atiduodu Jam tas situacijas, kurių negaliu pati išspręsti. Buvo naudinga pažvelgti į save ir savo vidų giliau.
Buvo ir yra labai svarbu, kad grupelės vadovų dėka, patyriau regėjimus. Tai mane labai suartino su Jėzumi. Be galo džiaugiuosi, kad tai patyriau. Man tai svarbu. Vertingos šlovinimo giesmės, kurios įvesdavo į vakaro programą. Labai svarbūs grupelės vadovųpasidalijimai. Ypatingi maldos vakarai prie Didžiojo Kryžiaus, kur vyko labai gilios, prasmingos vadovų vedamos maldos. Jos nepakartojamos. Paskatino ieškoti galimybės dalyvauti rekolekcijose, skaityti religinę literatūrą. Naudingi buvo liudijimai ir paskaitos.
Klausantis mokymų ir liudijimų, mokiausi kaskart vis labiau kreipti žvilgsnį į Jėzų. Labai daug atpažinau, kas manyje yra. Buvo svarbusatsigręžimas į vaikystę.. tėvus.. santykius... pradėjau žengti žingsnį į asmenį, su kuriuo nesinori bendrauti.
Dievas pakeitė visą mano gyvenimą – per programoslaikotarpį patyriau visą pokyčių paletę, kokią tik įmanoma patirti. Neįmanoma visko surašyti, bet dabar tikrai žinau, kad Dievasmane labai myli. Patyriau Jo begalinę meilę, kaip Jo sukurtas, lauktas, numylėtas vaikas- kaip JO dukra. Supratau, kad Jis mane tokią netobulą ir sukūrė, tokią, kuri gali suklysti ir Jis nepyksta, bet myli. Programa padėjo ne tik atleisti, bet ir paleisti, nes ilgą laiką jaučiau didelį pyktį savo skriaudėjams. Pakvietė eiti pas Jį gydytis, o ne vis dar teisti, kaltinti arba teisinti.
Malonė suvokti, jog nežiūrint mano nuodėmingumo, vis dėlto esu gera DOVANA. Klysti žmogiška, o turėti poreikius nėra gėdinga, tad mokausi atleisti sau ir nesureikšminti aplinkinių nuomonės bei priimti Tėvo meilę. Labiau suvokiu, jog esu mylima Tėvo dukra. Ir toliau laikausi skaistaus gyvenimo. Patiko liudijimai, jie per patirtį giliai įstringa atmintyje ir leidžia suvokti, jog būti silpnu ne gėda. Pradėjau liudyti Kristų savo artimai aplinkai.
Supratau, kad nesu tobulas, ir kad Viešpačiui nereikia kad toks būčiau. Už viską dėkoju Dievui. Šlovė ir garbė Tau Viešpatie! Pradėjau daugiau melstis, studijuoti Bibliją. stipriai patyriau gydančiojo Dievo veikimą, širdies perkeitimą. Gavau naują žvilgsnį į save ir kitus.
Supratau, kad neturiu išsikovoti ar užtarnauti meilės. Atradau savo sesę, su kuria santykiai buvo nutrūkę, pradėjo gyti mano žaizda nuo priklausomybės prie žmogaus. Pradėjau daugiau atsiverti kitam. Daugiau meldžiuosi.
Buvau užsidaręs, bailus, niekuo nepasitikintis, sužeistas vyras. Programos metu patyriau meilę, paguodą, išklausymą, palaikymą. Pradėjau atsipalaiduoti, nes mačiau, kad Dievas nori gydyti, esu Jam brangus. Atsirado drąsos atskleisti Dievui savo skausmus, neviltį, nebijoti, kad suklysiu. Ir Dievas ėmė gydyti, su kiekvienu nauju susitikimu darėsi vis lengviauišpažinti, kas sunku ir našta nukrenta, pasidarė nesvarbu, ką kiti pagalvos, o svarbu būti arčiau Dievo ir kitų, dingo neapykanta už skriaudas, o toje vietoje atsirado daugiau meilės ir pagarbos. Ačiū Dievui už šią programą, suteiktą pagalbą ir kryptį, kur eiti. Stengiuosi nepamiršti, ką Dievas padarė, kad galiu pas Jį eiti drąsiai, nebijoti atsiverti Jam ir visada prašyti pagalbos laiku ir nelaiku.
Dėkoju už seserišką ir brolišką palaikymą ir palydėjimą maldoje kiekvieną trečiadienį. Programose dalyvauju trečią kartą. Šį kartą Viešpats užtvirtino savęs priėmimą tokios, kokia esu, patvirtinimą, kad Dievui nereikia „tam tikros“ manęs, Jis nori jog atpažinčiau savo poreikius, klausyčiau širdies. Taip pat toliau vedė santykio su tėčiu gijimo kelionėje, kuomet sumažėjo kaltės ir savigraužos jausmai, atpažinau nesveiką norą jį gelbėti iš priklausomybės. Stiprėjo autentiškumo ir silpnėjo noro įtikti, patikti kitiems jausmas.
Dievas po truputį laisvino ir laisvina iš kalėjimo, kurį pati sukūriau. Džiaugiuosi, kad dangiškasis Tėvas mane patvirtino. Vis sau primenu ir kartoju maldoje, kad esu mylima Dievo dukra ir tik Dievas gali mane visiškai užpildyti.
Atradau, kad bijojau būti moteriška, kad ribų reikia ne tik vaikams, bet ir man, - turiu jas žinoti ir sustoti, kai reikia. Suvokiau, kad piktasis nuolat bando meluoti ir tas melas paneigiamas tik Dievo šviesoje. Supratau, kad tai kelionė. Į žmones žiūriu nebevertindama, suprantu, kad visi esame Dievo vaikai ir turime savas žaizdas. Nebijau savo tikėjimo.
Ėmiau giliau suvokti tikėjimo paslaptis, savo vidinį pasaulį, pradėjau giliau suprasti problemų (daugiausia bendravimo srityje) darbe, šeimoje priežastis. Prasidėjo bendravimo, elgsenos, pozicijos vertybiniais klausimais pokyčiai į teigiamą pusę. Pradėjau kitaip elgtis įvairiose situacijose, daugiau klausyti širdies, vidinio balso, remtis ne tik protu, kaip vyras, bet ir jausmais, išgyvenimais.
Dar kartą įsitikinau, kaip Viešpats kiaurai mato mane ir visada laiku ateina į pagalbą. Buvo nuostabus laikas, Dievas gydė žaizdas, atvėrė jas ir užpylė daug aliejaus. Norėjau, kad Viešpats gydytų žaizdas, padarytas per vyrus, žvilgsnį į vyrišką giminę, tai įvyko ir tebevykstanuostabiu būdu – davė man sielos draugą ir sužadėtinį, per kurį patiriu Kristaus meilę... Pasikeitė požiūris į vyrus, pamačiau draugo asmenyje, kad ir vyrai - trapūs, jautrūs, sužeisti...Atpažinau, kiek daug esu Dievo apgydyta, trokštu, kad ir mano sužadėtinis ateitų į šią programą, jam jos labai reikia. Ypač naudingi buvo vadovų liudijimai, mokymai, užtarimo malda.
Supratau, kad iš ten, kur buvau, jau išėjau - išėjau į tikėjimo kelionę. Atradau užtikrintumą to, ką darau, esu mažiau priklausomas nuo kitų nuomonių. Supratau, kad nebuvau tobulas vyras, tėvas, bet žinau, kad stengiausi. Palaipsniui atsitraukia baimės, pyktis. Toliau ieškosiu gyvojo Dievo.
Supratau keletą dalykų. Pirmąkart dalyvaujant programoje Dievas atvėrė mano tėvo alkoholizmo ir ankstyvos mirties man padarytas žaizdas. Supratau, kad atmečiau vyriškumą ir stokojau patvirtinimo iš tėvo. Per šią programą juos atrandu pirmiausia dangiškajame Tėve ir vyrų bendrijoje. Antrą kartą eidamas programą giliai išgyvenau Dievo, kaip tikrojo maisto prasmę ir reikšmę mano gyvenime, Jo dėka pavyko atpažinti ir nuversti stabus, kurie pastaraisiais metais buvo pradėję šaknytis mano gyvenime. Supratau iš kur kyla tam tikros baimės, todėl galiu lengviau jas įveikti su Dievo pagalba. Su Jo vedimu labiau priimu vyriškumą ir savo pašaukimą šeimoje. Dėl Jėzaus turiu valios ir galios atmesti, atsilaikyti kovoje su priklausomybėmis.
Ugdymo rekolekcijos „TEATEINIE TAVO KARALYSTĖ!” (LK 11,2)
2019 m. liepos 23-27 Šiluvoje su „Mocni w Duchu” bendruomene (Lenkija)
Patyriau gilesnį Jėzaus artumą, susitaikymą ir atleidimą su neseniai mirusia mama, išlaisvinimą iš sunkumo ir liūdesio, perimto iš močiutės ir mamos. Supratau, kad liūdesys ateina iš mamos linijos. Dabar esu nuo to atskirta, išlaisvinta. Patyriau radikalų, be abejonių Šventosios Dvasios ir Jėzaus atsidavimą man.
Patyriau bendrystės svarbą. Buvo „sugriauta“ pertvara tarp Dievo ir manęs. Širdis atsivėrė Dievo meilei, stipriam santykiui su Jėzumi. Šlovė Viešpačiui.
Labai naudingi buvo aktyvūs praktiniai užsiėmimai grupėse, juose atsiskleidė mano daug teigiamų ir neigiamų pusių. Mišios, malda, konferencijos, visa visuma atnaujino mane Šventojoje Dvasioje. Dėkoju visiems, kas organizuoja tokį puikų poilsį su Dievu. Tikrai išvykstu namo pilna vilties ir užsidegimo skelbti apie Dievą. Širdy sustiprintas suvokimas, kad turiu įsitvirtinti bendruomenėje.
Daugiau sužinojau apie bendruomenes ir tarnystę jose. Gavau atsakymus, kaip galiu prisidėti prie savo bendruomenės, stiprindamas ją ir save. Rekolekcijos buvo labai naudingos. Patiko tarnauti pamaldose.
Patyriau fizinės sveikatos pagerėjimą, buvo laiko refleksijai, pamąstymui. Mokymų turinys suteikė žinių ir augimo dvasiškai. Patirtis darbo grupelėje informatyvi, auginanti tikėjime. Atėjo vidinė laisvė.
Ir žmonės, ir Dievas nuostabiai atliko savo darbą. Visa apimanti, persmelkianti Karalystės patirtis. Senų vidinių žaizdų gydymas. Vaisiai bendrystės ir bendruomenės. Teatlygina organizatoriams Viešpats iš savo apstybės. Šlovė Dievui.
Labai patiko turinys, dėstymo planas, darbas grupėse, ypač visi sprendimai, diskusijos, kurios išplaukdavo iš grupelės, laikas buvo pilnas Šventosios Dvasios vedimo. Ačiū.
Rekolekcijose buvo svarbu savęs pažinimas bendrystėje, tarnystėje. Kitų žmonių supratimo svarba. Veikla parapijoje, tarnystės bendruomenėje informacija, žinios apie bendruomenės ir jos narių augimą, katalikiškos tradicijos gryninimas ir išlaikymas.
Patyriau atleidimo malonę, santuokos sakramento atnaujinimą, pagilino Mergelės Marijos motinystės supratimą.
Šios rekolekcijos buvo nuostabiausias dalykas mano gyvenime. Po užtarimo maldos patyriau, ką reiškia mylėti Dievą, atleidimo galią, patyriau kaip Dievas kalba žmonėms. Labai naudingas pasidalijimas su kitais rekolekcijų dalyviais apie jų patirtis. Nuostabu išgirsti žmonių istorijas, kaip Dievas gydo iš dvasinių ir fizinių ligų.
Dar kartą giliai patyriau ir sąmoningiau supratau, ką reiškia turėti giliai tikinčių ir veikiančių krikščionių bendruomenę, dar giliau tikėti ir dar ištikimiau sekti Jėzaus gyvenimu. Tai nepaprastas ramstis asmeninėje dvasinėje tikėjimo kelionėje, įkvepiantis didesniems pasiryžimams tarnauti Viešpačiui visose savo gyvenimo sferose. Šios rekolekcijos turėjo neįkainojamos vertės. Telaimina Dievas visus prisidėjusius, kad šios rekolekcijos įvyktų.
Labai naudingos buvo kunigo W.Nowacki paskaitos. Daug naudingų žinių, patyriau maldos galią.
Patyriau Dievo meilės begalybę, pasidalijimų svarbą, rūpestingumą, globą, Dievo karalystės plėtimą.
Išgyvenau bendrystės džiaugsmą, palietė liudijimai, darbas grupėse, užtarimo malda. Supratau, kad Dievo karalystės kūrime nėra mažų tarnysčių.
Patiko tylos ir ramybės laikas, pasidalijimai grupėse su įvairiais žmonėmis. Išgyvenau Dievo veikimą per kitus žmones. Mokymai leido apmąstyti savo patirtis ir išgyvenimus, geriau suprasti Dievo veikimą.
Patiko mokymų turinys: dvasingas, koncentruotas, aiškus, įdomus. Dievo darbai didingi, dar nesuprantu kas vyksta manyje, bet perkeitimas vyksta. Daug tikro džiaugsmo, kurį noriu parvežti į savo bendruomenę.
Patyriau meilę, ramybę, pasitikėjimą, ugdymo perliukų sau. Naujų pažinčių.
Supratau galutinai, kad Jėzus - gyvas. Jis čia, Jis yra tarp mūsų.
Bendrystės teikiama nauda asmeniniam tobulėjimui, nuolankumui ir meilei.
Konferencijose girdėti patarimai stebėtinai praktiški, pritaikomi. Ypač naudinga buvo maldos tarnystės pamaldose patirtis.
Patyriau Dievo vedimą, Šventosios Dvasios veikimą per organizatorius ir vedančiuosius, kunigus, dalyvius. Aišku, labiausiai per Eucharistiją. Pakylėjo iki dangaus, irgi noriu ant Taboro kalno pasistatyti palapinę ir gyventi amžinai. Deja, deja... reikia leistis žemyn. Vėl galiu melstis. Dėkoju už Dievo malones.
Gerai, kad rekolekcijos vyksta Šiluvoje, puikūs lektoriai, maloni aplinka ir aptarnavimas, labai naudinga ir reikalinga. Atsinaujino ryšys su Jėzumi. Pagilinau žinias, patyriau bendrystės, tarnystės džiaugsmą naujai, taip pat išgyvenau išgydymą ir išlaisvinimą.
Labai naudingas buvo tylos ir meditacijos laikais, kuris vedė į gelmę. Praktikuosiu kasdien pagal šv. Ignaco sąžinės peržvalgą. Įkvėpė kunigo mokymai, paraginimas uždegė veiklai. Sugebėjau atleisti piktavaliams, „fariziejams“ ir psichologinę bei fizinę traumą sukėlusiems žmonėms. Buvau išpažinties.
Gavau daug dvasinių dovanų, patvirtinimų, džiaugsmo, malonių, žinių, vilties, įspūdžių, daug Jėzaus.. Lektoriai puikūs, stiprūs.
Rekolekcijos Šiluvoje yra išskirtinės, nes Šventoji Dvasia per kiekvienas jų pastiprina ir atgaivina per užtarimo maldą. Jaučiu, kad Viešpats liečia labai giliai, keičia. Atvykau į rekolekcijas su intencija, kad būčiau naudingas bendruomenėje, noriu atrasti savo vietą joje. Tikiu, kad Viešpats įdėjo į mano širdį reikalingų malonių ir išlaisvino nuo balasto.
Dėkui Dievui, kad įvyko šios rekolekcijos! Tai buvo poilsis - dvasinis ir fizinis, Šventosios Dvasios artumas, buvimas DABAR, meditacijų gilumas, mokymai, šlovinimas, atsivėrimas, gilesnis savęs pažinimas, priėmimas. Vedančiųjų komandinis vedimas, ramybė, pastabumas, ypatingas kunigo tėviškumas ir nuolankumas, tai ypatinga dovana. Dėkoju organizatoriams, telydi mus visus Šventoji Dvasia.
Rekolekcijos „Jeigu ieškosite visa širdimi, rasite“ su Wim Du Plessis (Belgija)
2019 m. liepos 5-7 d. „Angelų svetainėje“prie Kryžių kalno
Wim du Plessis vedamose rekolekcijosedalyvavau ne pirmą kartą.Labai patiko,puikus vedėjas. Labai ačiū.
Labai giliai lietė Wim‘o maldos ir mokymai, jų dėka labiau patikėjau Dievo Tėvo meile man. Dėkoju Dievui už visus, kurie prie to prisidėjo.
Mokymai nuostabūs. Dėl patirtų sužeidimų nesijaučiau laisva, bet dėkoju Dievui, kad besimeldžiant vienai ,,Gailestingumo versmės” narei,nusirito didžiausias akmuo.
Sutvirtėjau, jaučiu džiaugsmą viduje. Viskas džiugina aplink: gamta, sutiktižmonės. Prasiplėtė mano supratimas apie Dievą. Jaučiu didelį dėkingumą.
Patyriau be galo daug Tėvo meilės ir artumo, išlaisvinančio tikrąją tapatybę. Daug ramaus džiaugsmo, laisvės būti savimi.
Ačiū už žinias apie Dievo charakterį! Ypač palietė, kai maldos metu išgyvenau, kaip Jėzus paėmęs mano kaip mažos mergytės ranką ir nuvedė pas Tėvą! Tėvas, Tėvelis, Abbaant rankų paėmė mane nevertą, bet išgydytą nuo tos nuomonės apie save! Užliejo visas krioklys nuostabių jausmų, niekada nepatirtų neišgyventų savo mirusiam žemiškajamtėčiui. Niekada anksčiau jokiose rekolekcijose to neteko išgyventi! Šlovė Viešpačiui! Įstabi įžvalga - pažinti Tėvą tokį, koks yra! Dėkoju Viešpačiui, kad per Wim‘ą parodė, kaip turėčiau grįžti į tikruosius namus. Suvokiau, kad juos turiu! Kad esu mylima! Esu gera, nors ir netobula! Antrosios dienos vakare patirtas Tėvo, Abba glėbys pripildė tokiu nežemišku džiaugsmu, kad norėjosi verkti iš džiaugsmo pilnatvės, kurios sklidina širdis, protas ir siela! Nenusakoma patirtis!Labai gydančiai veikė nuodėmių, nuoskaudų atidavimas Dievui.Šventajai Dvasiai veikiant,skausmingai lengvas procesas baigėsi džiugesiu. Noriu organizatorius apkabinti pačia džiaugsmingiausia dėkingumo malda! Išsivežu džiugesį, kad Viešpats padėjo (tikiu, ir toliau padės) rasti Jo širdį, kurioje yra mano (mūsų) namai! Aleliuja!
Pagrindinis patirtas dalykas, kad neturiu pasiteisinimų savęs nemylėti, kad Dievas nori mano širdies, o ne mano veiksmų.
Į rekolekcijas važiavau labiau dėl pykčio, kylančio iš santykio su mama nebuvimo. Bet kai verkdama puoliau į Tėvo glėbį, supratau, kad tėtis manęs niekad nebuvo apkabinęs ir palaikęs sunkiais laikotarpiais. Maldos metu patyriau, kaip Jėzus mane atvedė pas Tėvą į Jo namus. Dabar aš turiu namus čia žemėje.
Mano tėtis jau labai seniai amžinybėje. Aš neprisimenu, kad jis manimi būtų džiaugęsis - vienkritika ir t.t., norsaš visada stengiausi. Maldos vakaro metu širdy išgirdau žodį ,,Aš džiaugiuosi tavimi, mano dukra”. Manyje atsistatė ryšys tarp tėvo ir manęs. Dėkoju Dievui, dėkoju rekolekcijų vadovui. Randasi gilesnis pasitikėjimas Dievu ir savimi. Ačiū.
Atradau Tėvo namus, patyriau Dievo meilę.
Patyriau santykio pilnatvę su žemišku tėvu. Jėzus atvedė mane pas savoTėvą. Supratau, jog Tėvo širdis tokia pat gyva kaip ir mūsų ir Ji plaka dėl manęs.
Labai patiko mokymai, paprasti pavyzdžiai, lengvi, prieinami ir suprantami.
Žaviuosi lektoriumi. Nors mokymus girdėjau antrą kartą, bet išgirdau daug naujų minčių. Žmonių liudijimai perkeitė širdį, džiaugiuosi gydimais, kurie vyksta rekolekcijų metu. Nors ryškių patirčių nepatyriau, bet tikiuosi, kad ir pati esu gydymo kelyje.
Kadangi buvau ankstesnėse rekolekcijose su Wim‘u, patyriau tarsi patvirtinimą apie Tėvo namų vertingumą - tai buvo SPA SIELAI :)
Suvokiau asmeninio laiko su Dievu, teisingos savęs meilės svarbą, pajutau Tėvo meilę ir Jo artumą, ko niekada nebuvau gavusi iš savo tėvo. Išgyvenau visa ko gausą sėdint prie Tėvo gausa nukloto stalo. Buvau Tėvo namuose, kuriuose iki šiol nebuvau buvusi. Nuoširdžiai dėkoju organizatoriams ir Wim‘ui. Laimink, Dieve, Jus ir Jūsų veiklas.
Pažinau, patyriau Dievą kaip Tėvą daug giliau, Jodievišką meilę. Nuoširdžiai dėkoju!
Su Viešpaties pagalba nusimečiau slėgusias naštas, pradėjau susitaikymo procesą su savo tėvais, šeima.
Susitikau su dangiškuoju Tėvu, patyriau išlaisvinančią bendrystę ir džiaugsmą. Nereikėjo mano pastangų, tereikėjo atverti širdį Dievo darbams su pasitikėjimu, viltimi. Šlovė Viešpačiui!
Puikūs mokymai. išgyvenau Tėvo prisilietimą, bendrystę su broliais ir seserimis Kristuje.
Visą santuokinį gyvenimą gyvenau bendrame name ir kieme su anyta. Labai norėjau turėti savo namus. Vėliau supratau, kad vietos pakeitimas mano troškimo neišpildys. Rekolekcijose supratau, kad mano namai Tėvo širdyje. Labai dėkoju Dievui, lektoriui ir bendruomenei.
Supratau, kokia laimė prisidėti prie tokio renginio - rekolekcijų organizavimo. Kai intencija yra ne gauti SAU, o padėti gauti KITIEMS - tuomet ir gavimai, ir dovanojimai yra neišmatuojamai didesni. Dėkui „Gailestingumo Versmės“ bendruomenei - ji dovanoja ieškantiems Dievo nežemiškas dovanas.
Atradau giliai širdyje užslėptą betėvystės skausmą. Ačiū Viešpačiui, kad jis iškėlė į paviršių ir parodė kaip man skaudėjo, kai tėvo nebuvo jokiuose mano gyvenimo įvykiuose. To nenorėjau pripažinti ir apgaudinėjau save, jog viskas gerai ir jam atleisdavau. Dievas Tėvas apkabino mane ir išpildė mano svajonę - pašokti su tėčiu. Šokau valsą su Tėvu - buvau labai laiminga. Dėkinga Wim‘ui, jog tėvo vardu atsiprašė už tai, kad jo nebuvo, kai man jo labiausiai reikėjo. Ačiū už patvirtintą Dievo mylimos dukros tapatybę, tikrąją mano vertę, meilės pajautą. Išsivežu didžiulį džiaugsmą širdyje. Viešpatie, padėk prisiminti tai kasdien ir tuo pasidalinti su kitais. Ačiū „Gailestingumo Versmės“ bendruomenei už Wim‘ą, už tėvystės sugrąžinimą. Telydi Dievo malonė Jūsų pastangas nešti Jėzaus šviesą į žmonių gyvenimus, perkeisti širdis ir suteikti vilties.
Man tai buvo laikas pabūti su savais - Jėzaus vaikais. Pabūti kitoje, tikroje realybėje, pailsėti nuo pasaulio, suvokti save per sutiktas seses. Mėgautis tuo, kad Dievas džiaugiasi manimi,- tai žodžiai iš mokymų, kuriuos praktiškai patyriau. Dėkinga.
Dalyvavau šiuose rekolekcijose trečia kartą ir tai buvo tęsinys kelionės vidinio išgydymo ir išlaisvinimo, kurį Viešpats pradėjo mano širdyje prieš penkis metus. Viešpats suteikė malonę išdrįsti atgniaužti savo kumštį ir įsileisti Dievo meilę. Sugrįžau į Tėvo namus. Labai padėjo Wim‘o pasidalinti maldos metodai. Viešpats labai kalbėjo, gydė, laisvino per vakaro maldą, ypač per tėvo atsiprašymą. Po daugelio metų kovos atleidau savo tėvams ir juos paleidau. Labai padėjo suvokti savo kelionę. Labai dėkoju už šią galimybę eiti link Viešpaties ir leistis būti jo mylima.
Patiko konkretumas, paprastumas, įvaizdžiai. Patiko, kad lektorius rėmėsi savo patirtimi - profesine ir asmenine. Patyriau ir priėmiau padrąsinimą ,,Jei ieškosite visa širdimi, rasite”. Tikrai ieškosiu. Tikiu, Dievas man padės, ves, guos, saugos. Meldžiu augimo ir artumo malonės.
Patyriau vestuvių puotą su Sužadėtiniu, kuris lyg išprotėjęs kovojo ir kovoja dėl mano širdies, Kuriam visoje visatoje nėra nieko svarbiau už mane ir mano atsaką į Jo meilę.Jis piršosi, o aš dvejodavau, bet Jis vis sekiodavo ir sekiodavo mane, vis daugiau viliodavo, žadindavo, kad tik atsiliepčiau į Jo piršimąsi. Ir sutikau. Mes šokome kaip patys laimingiausi sutuoktiniai. Jis nenuleido nuo manęs savo pasigėrėjimo pilnų akių. Ir jaučiu ramybę, Jo pažadą padaryti mane laimingiausia pasaulyje. Tai tokia šventė.
Dalyvauju pirmą kartą rekolekcijose, atvykau pagalbos, atsivežiau daug skausmo... Pojūčiai keisti. Sutikau išmintingų žmonių, dalinomės. Daug ašarų. Labai patiko buvimas, išrašymas, nuplovimai. Palengvėjo. Supratau, kad Dievas mane myli. Noriu išmokti pamilti save.
Su Dievo pagalba pagaliau supratau, kad buvau blogas sau ir aplinkiniams, gyvenau su tiek daug negatyvo, kritikos, nesaugumo dvasine prasme, apsistatęs sienom, nieko neprisileidau, tik kaltinau kitus, kodėl niekas nemyli, nesidomi, neprieina ir t.t. Viskas blogai buvo tik dėl mano pozicijos. Žadu keistis. Dėkoju Dievui.
Supratau, kad esu mylima Dievo dukra. Pabuvau Tėvo glėbyje. Supratau, kad dėl mano nuolatinių kovų galvoje jausdavau, tarsi Dievas toli. Esu pripildyta ramybės,jaučiu, kad Dievas dar vis veikia manyje. Nugriuvo kai kurios sienos ir Dievas priartėjo prie manęs. Labai palietė žinia, kad jei neperkeičiame savo netinkamų, iš aplinkosperimtų įsitikinimų, stereotipų, juos perduodame vaikams. Pati buvau supratusi šią tiesą, laukiau patvirtinimo ir jį gavau. Ačiū. Šlovė Dievui.
Buvo puikus laikas - Dievo artumo laikas, bendrystės laikas, pripildytas malda, šlovinimu, Dievo malonėmis, mokymais ir pratybomis. Ypatinga Dievo malonė, kurią patyriau per vakaro maldą – patyriau Dievo buvimą, artumą ir atsivėrė Dievo buveinių slėpinys, galėjau būti Dievo akivaizdoje tiesiog ilsėtis Jame. Galėjau tiesiog atleisti nuoskaudas, užrašęs smėlyje, o Dievas perbraukė per smiltis... galėjau tiesiog paskandinti akmenį, kuris spaudė mano širdį ir nusiplauti rankas, galėjau sėdėti prie Jo stalo ir tiek kartų, kiek norėjau ir ten nieko netrūko. Ačiū Dievui.
Per pastaruosius metus buvau supratusi apie save, kad vidiniai, giliai savyjeesu benamė ir tiesiog susitaikiau su tuo, priimdama šią netikrą tapatybę kaip tiesą. Labai palietė maldos žodžiai: „kai kurie jaučiasi benamiai, Jėzau, Tu būk jų namais“. Dar nepajutaugilaus pokyčio savyje, bet tikiu,- Jėzus darys savo darbus manyje, nes tai yra procesas, žinau, kad dabar nesu benamė, nes Jėzus yra mano namai.
Atsivėrus įvairioms nuoskaudoms, išgyvenau saugumo, priėmimo jausmą, pavyko atleisti sau, atsikratyti dalies savigraužos. Padėjo tiek mokymai, tiek praktinės užduotys, tiek malda. Pasijutau mylima Dievo dukra. Palietė išpažintis.
Įdomūs mokymai, padėjo susitvarkyti su įvairiomis baimėmis.
Patyriau: patvirtinimą, kad Dievas myli besąlygine meile, kad klaidingas Dievo įvaizdis trukdo Jo ieškoti, kad amžinasis gyvenimas – pažinti Tėvą ir jis prasideda jau dabar, kad pas Tėvą yra daug buveinių (tai išgyvenau per maldos vakarą).
Patyriau viduje Tėvo asmens akivaizdą, buvimą. Atradau, kad mano kaip dukters širdis yra gyva. Turiu asmeninės tėvo meilės patirtį. Iki tol jaučiau Dievo meilę, artumą, bet neišskyriau šio DieviškoAsmens. Tėvo artumas atsivėrė ir sykiu kitaip pamačiau pasaulį. Pasaulis pilnas mylinčio Dievo Tėvo buvimo. Jo meilė sukūrė šią žemę dėl manęs, sukūrė vietą gyventi. Noriu gyventi. Spalvos, vaizdai tampa ryškesni, viskas įgauna prasmę.
Buvo labai daug vertingų įžvalgų, kurios padės einant išgydymo ir išlaisvinimo keliu, atpažįstant Tėvo meilę mano gyvenime. Viešpats atsakė į konkretų, man labai svarbųklausimą.
Jaučiu, kad išnyko anksčiau buvusi pertvara, skirianti mane nuo Dievo. Mano tėtis buvo netikintis ir su broliu gėdydavomės prie stalo žegnotis prie jo- nusisukdavome. Ir ta gėda kalbėti apie Dievą užsifiksavo daugeliui metų. Po ankstesnių užtarimo maldų ji jau buvo pradėjusi tirpti, dabar jaučiu, jos jau nebėra. Šlovė Viešpačiui.
Šios rekolekcijos buvo lyg pabėgimas iš kasdienybės, kur jaučiausi pervargusi, neįvertinta, nieko verta. Patyriau poilsį ir atgaivą, Dievo meilę. Kaip ir toliau kasdienybėje jaustis mylima Dievo dukra?
Įgijau patirties, kaip galiu melstis, kaip kalbėdamasi su Dievu išsakyti savo nuostatas ir būkles. Melstis ne vien tradiciniais poteriais ir maldomis. Supratau kai kurių Biblijos tekstų praktinę prasmę. Pirmą kartą po beveik metų nerimo, panikos, nusivylimo, nuoskaudų patyriau ramybę ir supratau, kad daugelis mano minėtų patiriamų jausmų buvo mano „ego“ rezultatas.
Ilgėjausi namų, nemokėjau, nesupratau, kad tie namai yra Dievas mano širdyje. Suprantu, kad nesu tobula, bet visgi gera. Neturiu jokių pasiteisinimų savęs nemylėti. Ypač brangūs žodžiai „didžiuojuosi tavimi“. Tik pažinusi tikrą Dievo prigimtį – Meilę, galiu save pažinti ir keistis.
Labai trūko visą gyvenimą tėčio, širdyje buvo didžiulis alkis tėčio meilės, apkabinimų ir per atsiprašymo maldą galėjau paleisti savo skausmą, viskas buvo labi naudinga, įdomu. Dievas nuostabus.
Priminė žinotas tiesas, kurias mano sūnaus mirtis buvo labai užtemdžiusi. Po išlaisvinimo maldos supratau, kad gyvenimas turi tęstis. Esu labai dėkinga už žmones, su kuriais susipažinau ir galėjau kalbėtis, dalintis, kartu melstis.
Patyriau gražią psichologijos ir religijos samplaiką. Patyriau didesnį artumą su Dievu ir bendruomeninį jausmą.
Sukūriau erdvę, kurią Dievas užpildė savo meile. Džiaugsmą ir meilę jutau per bendravimą, šlovinimą, užtarimo maldą.
Pirmą kartą patyriau, kad Viešpats manimi iš tikrųjų gėrisi ir kad Jam maloni mano kompanija. Per šias rekolekcijas Dievas palietė tas mano širdies sritis, kurioms labiausiai reikia išgydymo, buvo paminėti visi įrankiai, kurių reikia tam gydymui tęsti. Kai iš pasaulio, piktojo ir savo silpnumo girdime tiek daug melo ir neigiamų dalykų, labai gera šimtus kartų išgirsti apie save, tai, ką sako Dievas, nes tik tai yra svarbu. Buvau išgyvenus skaudžią patirtį ir labai reikėjo prisiminti, kas iš tiesų esu, kad su Dievu rinkčiausi, kur eiti toliau.
Dievas jau buvo apdovanojęs malonėmis ir stebuklais, bet viską buvau išbarsčiusi ir tuščia. Dievas iš naujo pasakė, kad esu PERLAS, supratau Dievą kaip asmenį, o ne kaip kažką neapibrėžtą. Supratau, kad mano vertė nesikeičia nuo mano formos. Atpažinau, kodėl esu pavargusi, atradau iš naujo Dievą Tėvą ir ramybę širdyje. Neturiu galimybių ir pasiteisinimų nemylėti savęs. Noriu būti su Tėvu.
Patyriau daugybę patvirtinimų, kad tikrai galiu būti rami, Dievas myli mane ir artimuosius, saugo ir globoja mus. Patyriau bendrystės jėgą ir galią. Dėkoju Dievui už tą nuostabų jausmą.
Turėjau gerą, tiesiog nuostabų žemiškąjįtėvelį. Kai Viešpats jį pasiėmė, ieškojau tėviškos širdies kitur, per tai patyriau nusivylimą. Šiose rekolekcijose išgyvenau Dangiškojo Tėvo glėbį, Jo rūpestį, jaučiuosi labiau laisva. Buvo svarbu priminimas, kad esu ne tai, ką darau, ką turiu, ką kiti mano ar kalba apie mane, bet esu numylėtoji. Tai yra tai, kas esu. Neturiu jaudintis, skubėti. Tik pasitikėti dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi.
Vidinio išgydymo programa „GYVASIS VANDUO“
2018 m. spalio 10 - kovo 6 d.
- Mano išgydymo kelionėje ši programa sudėjo esmines “plytas”. Aiškiau supratau, kaip atsirado žaizdos, kaip jas mėginau užpildyti, kai reikėjo visai ko kito. Programa sustiprino mano lyties tapatumą, pažadino gilesnį troškimą santykio su priešinga lytimi, atkūrė grožio santykiuose matymą. Padrąsino žengti savarankiškumo, suaugusio žmogaus keliu: priimti rimtus sprendimus, prisiimti atsakomybę. Atpažįstu, kaip Dievas į vientisumą vedė dar iki programos, o jos metu pildė mano prarajas. Išvedė iš gėdos izoliacijos į viltį ir troškimą dovanoti. Ieškau bendruomenės, su kuria galėčiau augti, tarnystės, kurioje galėčiau perduoti viltį ir gailestingumą, kurį gavau pati.
- Susitaikiau su tėvais – dabar geras santykis su mama ir tėčiu. Nuslinko baimė žiūrint į vyrus, nuslinko baimė kurti santykį su vyru. Pradėjau daugiau pasitikėti savimi, supratau, kad per daug kritikavau kitus – aiškinau, kaip gyventi, vis rodydavau į neteisingą kitų elgesį, todėl nuo manęs nusisukdavo. Supratau, kad turiu atsisukti labiau į save ir mažiau kritikuoti kitus. Susitvarkė darbe daug kas. Dabar esu kelyje pas Dievą Tėvą, jaučiuosi išlaisvinta ir kitokia: oresnė, garbingesnė, daugiau pasitikinti savimi.
- Pradėjau pripažinti, kad turiu problemų, papasakojau grupelėje tai, ko niekada neatverdavau. Per liudijimus iš pradžių jaučiausi nejaukiai, bet vėliau jie tapo tikru padrąsinimu.
- Sugebėjau atsiverti ir papasakoti grupelėje tai, kas buvo baisiausia: gėda, baimė, liūdesys, skausmas, kančia, neviltis…“Atsidariau”, apšviečiau visą gėdą atiduodamas Jėzui. Šėtonas neteko turėtos man galios, beveik nebebijau, sustiprėjau, pajutau gydančią Dievo veikimo galią. Gavau dvasinę “stumbro” jėgą. Svarbu nugalėti save: savogėdą ir baimę. Po programos labiau tikiu, trokštu daryti gėrį, būti labiau sąžiningu, būti džiugesniu.
- Atėjo vidinė ramybė, darbe susitvarkė santykiai su vadovybe, buvo atlikta daug darbo su pasitenkinimu, kas atnešė didelių vaisių. Programos pabaigoje pajutau gyvąją Bažnyčią – kai mirė tėvelis (ir mėnesį iki tol jam sergant) už jį meldėsi bei buvo kartu didelė grupė žmonių. Pradėjau priimti šalia esančius kaip Dievo duotą dovaną.
- Atsirado viltis ir tikėjimas, atsitraukė nebylumo dvasia, pradėjau bendrauti su žmonėmis, nors ir nedrąsiai, bet po žingsnį. Jaučiuosi ramiau, nebesisavinu kitų žmonių, galiu kitus palaikyti. Pajėgiau išpažinti savo nuodėmes kunigui.
- Atėjau į program žinodama, kad savinuosi žmones ir manipuliuoju jais. Įvardinau tai ir baigus program tikrai matau, kad Viešpats gydo. Kaip moteris esu dabar labiau pasitikinti savimi ir nebesu priklausoma nuo vyrų. Atgavau savo orumą.
- Supratau, kokį visgi nuostabų vaikiną turiu ir kad jis yra Dievo dovana man ir kiek daug kartų Dievas per jį veikė, nors jis ir nėra tikintis. Galutinai supratau, kad būti vyru nėra geriau, nei moterimi. Supratau, kad nebijoti mirties yra gerai, tačiau ir norėti jos nėra gerai. Sužinojau, kad perdėtas tarnavimas kitiems taip pat nėra gerai ir nėra nieko blogo skirti laiko ir sau. Supratau, kiek daug žaizdų turėjau ir kiek daug jau buvau išgijusi, supratau ką reiškia frazė: “Būdami silpni, mes esame stiprūs”. Pradėjau dažniau sakyti “ne”, kai tikrai to reikia, mažiau stresuoju dėl ateities, mažiau kontroliuoju savo vaikiną ir atleidau už jo padarytas praeities klaidas, pati dažniau atsiprašau, žmonėms dažniau dėkoju, nevykdau mamos valios aklai, labiau pasitikiu Dievu, o tuo pačiu ir savimi.
- Atradau, kad buvau sužeista giliau, negu maniau. Supratau, kad Dievas myli mane kaip dovaną, kaip asmenį ir visada laukia manęs. Pasikeitė požiūris į vienatvę ir bedruomeniškumą. Supratau, kaip svarbu nugalėti baimes, ypač mirties baimę, kuri nedavė ramybės. Viešpats išvadavo iš nuolatinio nerimo dėl ateities ir moko gyventi ta diena, kurioje esu dabar. Pradėjau ramiau viską priimti ir viską atiduoti Dievui, pradėjau bendrauti su artimaisiais bei draugais.
- Giliau suvokiau, kad esu Dievo vaikas, išsilaisvinau iš slegiančių aplinkinių darbų ir rūpesčių- viską darau kartu su Dievu. Tapau nuolankesnė, teisiančios ir kaltinančios kitus mintys pasitraukė, Viešpatsatvėrė šaknį, kodėlbuvo tokios mintys. Pradėjau dažniau melstis.
- Pradėjau labiau pasitikėti Dievu, savimi, vyru. Grįžo į širdį ramybė, beveiknebevartoju vaistų, pradingo nuolatinė baimė ir nerimas. Pavyko “paleisti” sūnų, nebebijau paniškai, kad jam kas nutiks. Po ilgų santuokos metų priėmiau vyro pavardę. Pradėjau melstis šeimoje, daugiau bendrauti su tikinčiais žmonėmis.
- Keliauju su šventuoju raštu. Viešpats budi šalia manęs, kviesdamas priimti skausmą ir kančią.
- Atsirado daugiau šviesos mano vaikystės kambaryje. Atleidimo ir susitaikymo būta ir anksčiau, bet patyriau, kad dabar Jėzus yra ir visada buvo tose skausmingose situacijose, ir Jis atneša tą šviesą. Atstatė mano tikrąją vertę –kad esu ne “alkoholiko dukra”, bet Dievo dukra. Pradėjau ir kituose matyti jų sužeistumo apraiškas, o tai man padeda žmones labiau priimti, o neatmesti, atstumti. Vis labiau mokausi maldoje pavesti iškilusius dalykus.
- Pamažu pradėjau pripažinti, priimti kai kuriuos dalykus, kurių gėdijausi.Viešpats leido pažinti, koks didžiulis yra mano meilės poreikis ir atskleidė Save kaip Meilės Šaltinį. Suteikė malonę pajusti atleidimo džiaugsmą ir laisvę, bet taip pat leido suprasti, kad tai taip pat yra kelionė, kuriai reikia laiko, mano pastangų ir Jo malonės. Jis skatina mane priimti savo sužeistumą, nes ir Jis buvo sužeistas. Atradau, kad Jis nori vienytis su manimi mano sužeistume ir per tai atsiskleisti Pats. Užmezgiau gilesnį santykį su Dievu.
- Pamačiau savo silpnas vietas, save priimu, nesmerkiu, neteisiu. Atsirado laisvesnis bendravimas su kitais, daugiau džiaugsmo ir vilties, pasitraukė baimė. Labiau atpažįstu gundymus, kviečiu Viešpatį į situacijas.
- Pirmą kartą išgyvenau save kaip dukrą. Atradau, kodėl taip sunku turėti savo poreikių ir pagerėjo santykis su vyrais. Atleidau savo tėvams, stengiuosi palaikyti santykį su žmonėmis, su kuriais sunku.
- Nepaprastai patiko mokymo medžiaga. Didelį poveikį padarė programos pradžioje vadovų atsivėrimas.Supratau, kodėl žaizdos taip lėtai gyja, priėmiau tą procesą. Grupelėje atidavusi visus savo gyvenimo “atskirus gabalus”pasijutau vientisesnė. Noriu tęsti gydymą. Dangiškasis Tėvas priminė, kaip JIS mane mylėjo.
- Esu mylima ir išlaisvinta iš patirtos prievartos, nustojau save kaltinti, pradėjau mylėti save, vyrą, net kai būnam susipykę ir dėkoti už jį, laisvėju iš savigailos, savęs menkinimo. Jaučiuosi gera dovana ir stengiuosi tokia būti. Džiaugiuosi sunkumuose. Pradėjau melstis, mokytis iš šv.Rašto, daugiau laiko atiduoti Dievui, budėti pagundose.
- Po maldos grupelėje atėjo išlaisvinimas iš priklausomybės. Pradėjau klausyti Dievo, skaityti šv.Raštą, toliau tęsiu šią kelionę.
- Supratau pykčio ir pavydo šaknis, kurios vaikystėje kilo iš sesės atmetimo (ji mane augino nuo 5 mėn.), nors taip ilgėjausi to artimo bendravimo. Tai persikėlė į vėlesnes emocines draugų paieškas. Pripažinau, kad per daug įsileidžiu žmones emociškai, į juos įsikibdama ir juose ieškodama patvirtinimo. Bandžiau išoriškai būti stipri, bijodama pripažinti sužeistumą, silpnumą. Viešpats parodė, kad pasiryžimas gyventi skaisčiai buvo ne Jo garbės pagrindu, o nenusisekusių iki šiol santykių patirties pagrindu. Pradėjau atpažinti savo poreikius, žaizdas ir kodėl bijau bendravimo, pradėjau kviesti į jas Jėzų. Priėmiau savo sužeistumą, pradėjau norėti kalbėtis(ieškoti progų).
- Įgijau daugiau drąsos ir tvirtumo.
- Gavau daug padrąsinimo ir šventų patarimų. Ši programa padėjo kovoti, nenusivilti, davė daug pozityvo ir atsakė į įvairius klausimus. Nenumesiu visko Dievui, bet ir pats stengsiuosi.
- Pasikeitė žvilgsnis į gyvenimą, jaučiuosibesąlygiškaimylimas, pasitraukėbaimė, nepasitikėjimas, vienišumas. Pradėjaumelstis, šlovintimintyse, net kai esudarbe.
- Išmokau atpažinti sužeidimus ir atsirado vilties pasveikti. Patyriau asmeninį susitikimą su Jėzumi ir galingą Jo gynybą nuo priešo, viltį, kad kovoje nesu viena. Griuvus gynybinėms sienoms, susidūriau su savo tamsuma ir neviltimi, bet atsirado mažutė viltis ateičiai. Sumažėjo kaltės jausmas, mintys ir vaizduotė tarsi tapo saugoma, apginta nuo priešo veikimo. Patyriau, kad esu svarbi, mylima ir man nereikia saves perdėtai saugoti.
- Pradėjau suprasti save, pamatyti save kaip nusidėjelį, mokiausi mylėti artimą, kaip save patį. Daugiau meldžiuosi, taip pat ir už kitus.
- Lankydama program supratau, kodėl buvau kamuojama bazinio nerimo ir lėtinės nemigos. Tai sukėlė grubus tėčio elgesys vaikystėje. Darbe ir draugų rate tai slėpiau, nes jaučiausi nenormali. Kai darbe papasakojau savo sveikatos problemas, labia palengvėjo. Daugiau nebeslepiu to nuo kitų. Pasikeitė sūnaus charakteris į gera. Santykiai su vyru gerokai pasitaisė. Pagaliau pavyko nutraukti santykius su labia savanaudžiu ir manimi manipuliavusiu žmogumi. Atsivėrė akys - supratau, dėl kokių turimų problem ir traumų nuolat pritraukiu tokius žmones ir paskui kenčiu nuo jų, nemokėdama atsitraukti. Namie ir darbe buvau nuolat išnaudojama. Dabar mokausi savo poreikių paisyti, o anksčiau to nemokėjau. Atsirado tvarka, atsirado viltis pasveikti nuo nerimo ir nemigos, susilaukti daugiau vaikų. Pradėjau daugiau melstis ir atpažinti piktąją dvasią, kuri mane kamuoja. Dabar žinau kaip melstis, kad paliktų pykčio, nerimo, baimės dvasia ir galiausiai paliktų ramybėje.
- Tapau drąsesniu, kur kas drąsesniu. Pradėjo nebepatikti tas įprastas tupėjimas tyloje ir sausainių valgymas susitikus su kitais. Pradėjau kitaip stebėti savo emocijas, pradėjau analizuoti, kodėl esu liūdnas, ar piktas, ar… Sustiprėjo per šį laiką ryšys su Dievu, daugiau kalbamės, negu anksčiau, plepu Viešpačiui apie savo bėdas, analizuoju su Juo kartu tai. Atradau draugų rate naujų asmenybių, kurios yra labia fainos. Gyju, kelionė tęsiasi, Viešpats visa kame parodo prasmę.
- Pasikeitė požiūris į save, kitus. Pagerėjo santykiai su mama. Programos vidury atrodė, kad miriau – manęs nėra. Tačiau po to sekė kitas jausmas- Dievas leido suvokti, kas tai yra vidinis žmogus, kas esu viduje iš tikrųjų. Dievo meldžiu nuolankumo, nieko nesmerkti net mintyse.
- Svarbu buvo tai, kad iš pažinus savo ydą grupelėje, pasidarė lengviau kovoti su ja bei pamatyti, kad kelionėje esu ne vienas. Svarbūs buvo komandos liudijimai, kiekviena tema buvo stipriai paruošta. Be to, Dievas pradėjo su didžiuliu kaupu laiminti darbus – dar niekada neturėjau tiek daug užsakymų! Namuose bandau būti gera dovana, su dukromis tiesiog būnu ir jų klausausi, gerėja santykis su vaikais ir žmona.
- Patyriau, kad galiu būti laimingas, ir būdamas vyru draugijoje, nors anksčiau dominavo moterys. Supratau, kad vienas nieko negalėsiu pakeisti. Dievo buvimas visur ir visada, bendruomenės palaikymas ir atradimas joje savo mažumo. Eisiu išpažinties, kad galėčiau priimti Švenčiausiąjį, kurio su ašaromis kiekvieną sekmadienį ilgėjausi.
- Nebesistengsiu pakeisti dalykų, kurie nuo manęs nepriklauso, labiau atsiduodamas Dievo vedimui. Tapau ramesnis, labiau pasitikintis savimi. Pradėjau daugiau laiko skirti maldai, bandau išgirsti Dievo žodį, Jo vedimą, dažniau einu išpažinties.
Vidinio išgydymo rekolekcijos „Atidžiai klausykitės ir išgirskite mano balsą“ (Iz 28,23)
2018 m. lapkričio 9-11d., Marijampolė
Lektorius Wim Du Plessis- Dievo dovana!
Viešpats ženkliai atnaujino manyje įvaikystę, atgaivino praktinę Dievo klausymosi patirtį (tai buvo mano tikslas dalyvaujant rekolekcijose).
Šios rekolekcijos man buvo gyvybiškai svarbus impulsas dar stipriau siekti Dievo vedimo.Dievas suteikė dovanas, kurių prašiau. Ko gero to nebūtų įvykę be mano tikėjimo ir žmonių, kurie sutinka tapti Šventosios Dvasios paliestais ir vedamais, kurie meldžiasi drauge ir klausosi Dievo žodžio. Patyriau, kad Dievas be galo gailestingas, beribis ir galingas, pilnas meilės, kaip tėvas.
Rekolekcijose patyriau padrąsinimą iš Dievo ir gydymą ten, kur buvau sužeista.
Patyriau Dievo Meilę, Dievo Tėvo artumą ir švelnumą.
Labai patiko misionieriaus Wim Du Plessis rekolekcijų vedimas: mokymai, ypač pratybos. Nuostabiai veikia jo balsas per maldą, meditaciją. Labai norėtųsi daugiau rekolekcijų su šiuo misionieriumi. Patyriau ramybę, meilę, vidinę šilumą.
Padėjo susitikti ir išgirsti Tėvo balsą, apkabinimą ir Tėvo Meilę.
Ačiū bendruomenei, jūs nuostabūs Dievo pavestieji mums, sužeistiems, mokyti ir gydyti. Esu dėkinga už jūsų bendruomenę Dievui. Rekolekcijose išgyvenau stiprią Dievo meilę, ramybę, susitaikymą su Dievu. Esate nuostabi komanda! Tikrai jaučiasi puikus įsiklausymas ir viena Dvasia.
Rekolekcijų vedėjas – puikus. Nuoseklus vedimas į tiklsą, gerai pasiruošęs mokymams, savo darbo profesionalas!
Šiose rekolekcijose patyriau begalinę Dievo meilę ir esu išlaisvinimo eigoje, nors ir nesu pilnai išlaisvinta. Mokymai, maldos labai giliai lietė. Mano rezervuaras pildosi Dievo malone. Aleliuja!
Dėkoju Viešpačiui už rekolekcijų vedėją, už visus, kurie rūpinosi jomis, už kiekvieną brolį ir sesę. Ačiū už Meilę dalinamą rekolekcijose. Maldos vakaro metu tikrai patyriau malonių.
Daug tikrumo, vyksta gyvas vidinis darbas čia ir dabar. Naudinga ir tai, kad skatinamas tarptautinis bendravimas.
Patyriau Dievo pagalbą mano pastangoms susitvarkyt su savo emocijomis. Rekolekcijos pagilino žinias, padėjo bendrauti su Dievu, atvėrė kelią į didesnę laisvę per mokymą ir Šventosios Dievo Dvasios veikimą.
Supratau ir patyriau, kad Dievas mane myli ir silpną.
Padėjo suprasti Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybę, giliai suprasti Tėvo gailestingumą, JO meilę kiekvienam.
Svarbus buvo mokymas „Kaip girdėti Dievo balsą“! Bet Dievo balso girdėjimui labai svarbi įvaikystė. Tai man buvo nauja, labai svarbi patirtis, įvaikystės tema labai man aktuali.
Šiose rekolekcijose į Dievą ir tikėjimą pažvelgiau kitomis akimis. Patyriau daug Dievo meilės, šilumos.Šventoji Dvasia tiesiog dvelkė šiose rekolekcijose. Dievas lietė ir gydė mano vidų.
Labai džiaugiuosi, kad rekolekcijos vyko Marijampolėje - mes, turintys šeimas, galėjome dalyvauti. Tokios rekolekcijos reikalingos kaip oras ir vanduo, nes dūstame, reikia vidinio išgydymo rekolekcijų kuo daugiau ir dažniau! Patyriau labai naudingų dalykų, kurie turi susigulėti, tuo turiu gyventi ateityje, trokštu tuo dalintis ir įgyvendinti savo šeimoje ir aplinkoje.
Patyriau stiprų Dievo prisilietimą ir Jo malones.
Labai patiko maldos vakaras, taip pat įvaikystės tema ir svarba tuo gyventi. Supratau, kaip tai keičia mano santykį su savimi, ir kitais bei Dievu.
Rekolekcijos padovanojo dvasinį sustiprėjimą, vienybės jausmo su kitais gilesnis pajautimą, Dievo balso atpažinimą, meilės sustiprėjimą, patyriau Šventosios Dvasios prisilietimą.
Išgyvenau Dievo Meilę, įvaikystę, atėjimo į nesvetingą pasaulį žaizdos atvėrimą ir Dievo prisilietimą prie jos.
Patyriau įvaikystės reikšmę ir svarbą. Supratau, kad nesu niekieno, nes esu Dievo mylima dukra.
Šiose rekolekcijose pajutau ramybę, realiai galėjau išgyventi Dievo artumą, meilę man. Labai gera buvo susitikti Dievą, apmąstyti savo tapatybę ir atsiduoti JAM.
Buvo geras tempas, pakako laiko ir atokvėpiui, maldai, mokymams, bendravimui su kitais. Mokymai siejosi su praktinėmis užduotimis, radau atsakymus į ieškotus klausimus, įtaigūs pavyzdžiai.
Visa labai patiko, daug naujo ir svarbaus išmokau. Bendrystėje siela sveiko, miela ir gera drauge šlovinti, suprasti, kas yra svarbiausia. Išgyvenau prabudimą.
Išgyvenau daug Dievo prisilietimų, daug Jo meilės apkabinimų. Geriausia dovana - Jėzaus artumas, kurio dar nebuvau taip patyrusi!
Ugdymo rekolekcijos „Eik, - sako man širdis,- ieškok Jo Veido!“ (Ps 27,8)
2018 m. liepos 24-28 d.,Šiluvoje
- Rekolekcijose patyriau Dievo veikimą. Jėzus Kristus atsakė į esminį klausimą, parodė būsimas perspektyvas, įdėjo į širdį ramybę ir džiaugsmą. Visus metus nuo pernai vykusių rekolekcijų buvo tyla, negirdėjau Viešpaties kalbėjimo, o šių rekolekcijų metu prabilo aiškiai, dažnai, su neapsakoma meile ir viltimi. Šlovė Kristui! Esu dėkingas.
- Mano širdis prasiplėtė, išsilaisvino, atsirado daugiau vietos ramybei, meilei, pasitikėjimui, daugiau šviesos ir vilties. Dėkoju Dievui už patirtas malones ir Jo darbą manyje per šias rekolekcijas! Gavau naudingus įrankius, kuriuos galėsiu naudoti su Viešpaties pagalba savo kasdienybėje. Viešpats apšvietė ir atskleidė kai kuriuos dalykus apie mane, - kaip faktą, kaip dabartinę realybę ir tikrovę, bet ne kaip nuosprendį, o kaip galimybę pokyčiams, naujai pradžiai. Panašiai kaip kad gydytojas nustato ligos diagnozę ir paskiria gydymą tam, kad žmogus pasveiktų. Meditacijos metu Viešpats iškėlė labai nemalonaus ir skausmingo įvykio prisiminimą, kurį visaip stengiausi pamiršti, nugrūsti kažkur giliai, nes tas prisiminimas vertė jaustis visiška nevykėle, gėdytis savęs, visaip save niekinti. Nors tą patį įvykį tarsi ir buvau sėkmingai pamiršusi, tačiau žlugdantis elgesio modelis veikė gyvenime iki šiol. Viešpats išgydė, išlaisvino, atnaujino, atkūrė pažeistą savigarbą ir tapatybę. Garbė ir šlovė Jam!
- Paskatino imtis sprendimų, nebebūti pasyviai, protu ištirti ir atnešti Jėzui. Išmokė atiduoti viską ilgai įsiklausant į Dievo žodį, o ne greit pasakyti: „Dieve, tebūna Tavo valia“.
- Vengiau daryti kasdienybėje gyvenimo reviziją, o rekolekcijose teko. Gavau instrumentus, kurie gali pakeisti kasdienybę ir buvimo su Viešpačiu kokybę. Padariau keletą sprendimų, kurie įneštų į gyvenimą daugiau tvarkos. Nusprendžiau atlikti ignaciškas rekolekcijas. Daug naudingų ir išmintingų, konkrečių patarimų, pastebėjimų. Gavau sėklų, viliuosi, kad sugebėsiu jas auginti. Labai gerai jaučiausi ir dėl bendruomenės rūpestingo darbo.
- Labai dėkoju už šv. Ignaco mintis rekolekcijose, lavybų metodus, praktiškas strategijas kovai su pagundomis. Meditacijas šv. Ignaco metodu taikysiu ir namuose. Viešpats mokė nuolankumo, klusnumo ir įkvėpė keistis. Dar kartą gyvenimui, Jėzui ir Jo valiai „Taip“, o nuodėmei „Ne“. Pasiryžau daryti sąžinės peržvalgą vakare. Gavau malonę brandžiai atleisti, skaitysiu knygą ir taikysiu gyvenime „Malda su Ignacu Lojola“.
- Patyriau susitikimą su Jėzumi, po truputį iš „vištos“ tampu „ereliu“. Labai naudingos buvo refleksijos ir meditacijos.
- Atsikračiau baimės melstis už kitus.
- Išgyvenau širdies išjudinimą, patyriau daug malonių. Esu dėkinga Dievui ir organizatoriams.
- Naudinga buvo paskaitos, meditacijos, patirtis dalyvaujant dengiamojoje maldoje pamaldose, 15 minučių dvasinė peržvalga, bendruomenės nuoširdumas, gerumas. Paskaitos! Dėkoju Jėzau, kad dalyvavau!
- Atradau BUVIMO džiaugsmą, nes nuolat būnu aktyvioje, niekad nesibaigiančioje veikloje. Būnant tyloje išgirdau, ką man kalba Dievas. Supratau, kaip studijuoti šv. Raštą, išgirsti, ką Jis man kalba. Kaip atlikti kasdienę sąžinės peržvalgą. Sužinojau apie penkiolika atvirumo minučių ir kokiais būdais veikia piktoji dvasia bei kaip ją atpažinti. Labai stipriai patyriau Šventosios Dvasios veikimą grupelėje.
- Nebuvo lengva, bet Viešpats žino, ką daro. Ypač šlifavo santykius bendruomenėje, vedė į vienumą, kalbino pasilikti su Juo.
- Daug sužinojau apie Dievo meilę ir patyriau Dievo artumą.
- Patyriau Meilę. Esu labai dėkinga komandai!
- Labai džiaugiuosi, kad buvo akcentuojami ekumeniniai dalykai .
- Patiko intensyvus darbas, tyla, meditacijos, mokymai. Labai palietė užtarimo malda grupėse.
- Rekolekcijose per užtarimo maldą Viešpats suteikė nuolankumo dovaną. Grįžtu sustiprinta. AČIŪ.
- Niekada nejausdavau noro melstis Dievui Tėvui, o per vieną meditaciją iškilo paveikslas, vaizduojantis žmogų, suklupusį prieš Dievą Tėvą. Pajutau troškimą eiti pas Tėvą. Suklupau prie Jo ir prašiau atleidimo dėl gyvenimo nuodėmių, sakiau: „Dieve Tėve, noriu sugrįžti pas Tave“. Uždėjusi galvą ant Jo kelių jaučiau Tėvo apkabinimą, Tėvo Meilę. Atėjo žodžiai: „Mano dukryte, mano brangiausias Sūnus tave veda pas Mane, tu sugrįši pas Mane“.
- Patyriau dvasinį išlaisvinimą: atpažinau ir atkabinau velnio kabliukus. Įsipareigojau kasdien atlikti 15 min. ignacišką sąžinės peržvalgą, kad daugiau neužkibčiau ant tų velnio kabliukų. Jaučiuosi labai laisva. Turiu vedimą tą laisvę Viešpatyje ginti. Esu dėkinga Dievui, kad Jis yra laiku ir vietoje.
- Susipažinau su šv. Ignaco Lojolos mokymu, patyriau didžiulį poveikį atliekant sąžinės sąskaitą. Vadovaujantis šiuo mokymu, giliau pažvelgiau į savo vidų, iškilo tai, ko anksčiau nepastebėjau, nemačiau. Laukia ilgas darbas su savimi atsisakant nuodėmių.
- Gavau daug Dievo malonių. Asmeninė malda kasdienybėje būdavo padrika, todėl labai norėjau išmokti melstis. Rekolekcijose įgavau rėmus, kryptį, daug informacijos apie maldą, sąžinės peržvalgą, apie apsisprendimus. Apie tokias rekolekcijas svajojau ir Dievas mane išgirdo. Nuostabi „Gailestingumo versmės“ komanda.
- Po rekolekcijų jaučiuosi „ant žemės“, o ne „dvasinėjanti“. Labai palietė sprendimų priėmimo etapai, nes atvykau su daug klausimų. Ypač svarbu buvo, ką daryti priėmus klaidingą sprendimą. Nes atvykau į rekolekcijas po civilinių skyrybų. Turėjau klausimų, ar tikrai turiu kreiptis į bažnytinį tribunolą. Gavau patvirtinimą, kad šį kelią turiu pabaigti iki galo. Dievas suteikė tvirtumo eiti tokiu nelengvu keliu.
- Ilgą laiką nesimeldžiau Mergelei Marijai. Mėnesį prieš rekolekcijas švč. Mergelę Mariją ir šv. Juozapą pasirinkau savo šeimos globėjais, o atvykus Šiluvon gavau patvirtinimą, labai nuostabių patirčių, atsakymų. Liudysiu ir pasakosiu savo maldos grupelėje. Supratau, kad per Mariją arčiausias kelias pas Dievą.
- Kas buvo svarbu? - Savęs analizė, Dievo artumas, minčių tvarka.
- Gavau visus įrankius su meile ir nuolankiai tarnauti Viešpačiui.
- Patyriau ryšį su Dievu, džiaugsmą, ramybę. Labai didelę laisvę. Mokymai davė tvirtą pagrindą ir metodus atpažinti, kas vyksta. Ačiū!
- Puikios rekolekcijos, labai metodiška, gyvos. Norėčiau, kad daugiau žmonių apie tai žinotų ir dalyvautų. Labai tiktų ir kunigams. Džiaugiuosi, kad rekolekcijose dalyvavo ir kunigai.
- Gavau asmeninius Dievo Žodžio patvirtinimus, tai sustiprino. Sužinojau būdus atpažinti šėtono melą, kuriuo anksčiau patikėdavau. Mokymuose pateikti 5 punktai ves į Dievo pažinimą.
Vidinio išgydymo rekolekcijos „Viliamės Tavimi, Viešpatie!“ (Ps 33,20)
2018 m. liepos 13-15 d., Kryžių kalne
- Joseph Bastin mokymas padėjo pažinti, suprasti Dievą kitaip, giliau, ir kaip mylintį humoro jausmą.
- Pradedu priimti savo negalią. Nors dar tebėra sunku, bet patyriau išlaisvinimą iš demoniškos gėdos ir jau nebetikiu, kad esu pati kalta dėl savo negalios, kad esu „su broku“. Tikiu, kad esu ori ir verta meilės.
- Įgavau daug naujų žinių. Jaučiu didesnį pasitikėjimą savimi ir turiu daugiau vidinės ramybės.
- Gavau supratimą, kad atleidimas prasideda nuo apsisprendimo.
- Kiekvienas dalyvavimas „Gailestingumo versmės” organizuojamuose renginiuose vis giliau ir aiškiau padeda suprasti save ir kitus, atpažinti ir išsilaisvinti iš „kuprinės turinio”, kurio kaskart lieka vis mažiau.
- Labai palietė Joseph paskaitos, malda už savo protėvius, viskas buvo labai naudinga.
- Tokiuose rekolekcijose dalyvavau pirmą kartą, labai naudingos Joseph paskaitos apie maldą. Naujai pažvelgiau į savo giminės dvasinį ir psichologinį paveldą. Dvasiškai sustiprėjau,- kuo labiau gilinuosi į tikėjimą, tuo stipresnė jaučiuosi.
- Rekolekcijose atsivėrė tiesa, kad Dievas yra džiaugsmas, juokas ir laimė.
- Visiška ramybė dėl savo šaknų. Redukavosi kaltės, nevertumo, atsiribojimo, pykčio, nelaimingumo jausmai (t.y. jų nebeliko). Giliai išgyvenau Žodžio realybę ir Jo meilę. Esu pripildyta meilės. Begalinis dėkingumas Viešpačiui. Noriu gyventi!!!
- Šlovinimo metu Dievas padėjo atpažinti skyrybų liniją iš kartos į kartą, taip pat abortų praeityje pasekmę – paleistuvystę, neištikimybę, gašlumo nuodėmę. Pirmą kartą suvokiau, kad frigidiškumas – ne vien tik fizinis dalykas, kad tai yra ir sužeidimų pasekmė, kurią neigiau: kai vyrai vertindavo mane kaip sekso objektą, pasišlykštėjimas vyrais virto frigidiškumu santykyje net su savo vyru.
- Sužinojau, kaip labai svarbu skaityti Bibliją – Šventą Raštą. Pajutau, kad esu mylima, jaučiau visų dėmesį ir rūpestį.
- Pajutau, kad nuolanki vargšo širdis – kelias pas Dievą. Dėkoju Dievui už galimybę atsiprašyti už giminės klaidas ir nuodėmes, bei nutraukti tą blogio giją dėl savęs ir ateities kartų.
- Su „Gailestingumo versme” niekada neprašausi. Atvažiavau įtūžusi, nesivaldanti, išvažiuoju išvalyta, išgryninta, išgydyta nuo atsivežtų negatyvų. Labai laukiu ir Jūsų laidų per „Marijos radiją”.
- Pajutau begalinį palengvėjimą. Labai daug gavau išpažintyje. Atpažinau savo klaidingus įsitikinimus, suprastau savo elgesio klaidas, klaidingas nuostatas. Atpažinau didžiausią sužeidimą – „buvo prapjauta ir išbėgo pūliai”, labai palengvėjo. Aiškiai suvokiau protėvių svarbą, suvokiau kaip svarbu melstis už giminės kartas. Liudijimai buvo labai stiprūs. Mokymų metu gavau, ko man labai reikėjo.
- Viešpats parodė mano ligos priežastis – dėkoju Jam už tai.
- Patyriau Dievo meilę, Jo prisilietimą per gilius, nuoširdžius ir paprastus mokymus. Patyriau Jo gailestingumą per juoką, Dievo kalbėjimą per Šv. Mišias, per skelbiamą Jo žodį ir tyloje. Per šlovinimą – pakylėjimą aukštyn, link Jo Širdies.
- Sustiprėjo pasitikėjimas Jėzumi – apšviestas ir išlaisvintas pažinimas. Nuostabi atgailos malda suteikė tvirtumo. Jaučiu išlaisvinimą santykiuose bendruomenėje.
- Labai ačiū už mokymą kaip melstis, kaip atsiverti Dievo meilei. Patyriau, kokia esu mylima Dievo dukra (anksčiau vis negalėdavau patikėti), išlaisvėjo širdis, džiaugsmas ir ramybė persipynė viduje. Kaip gera, kai paleidi, atiduoti – išlaisvėji kaip tie paukščiai. Gyvenimas toks paprastas ir gražus, kai jautiesi mylimas ir pats gali mylėti. Dėkoju už atgailos maldą dėl protėvių nuodėmių.
- Man labai sunku būdavo adoracijoje žiūrėti į Jėzų, po atgailos maldos su meile žiūrėjau į Jėzų, išstatytą adoracijoje.
- Aiškūs, konkretūs mokymai. Pajutau laisvę, džiaugsmą, meilę.
- Dievo Karalystė imama jėga. Esu sustiprinta, supratau, kad prašymas turi būti ne vergiškas, o tvirtas, su pasitikėjimu. Priimti ligas, problemas ir jas aukoti, po kryžiumi atiduoti Jėzui.
- Patyriau didelę Dievo meilę ir malonę, atleidimą, išpažinties malonę, bendrystę, gavau gaires maldai. Priminė, kaip širdy nešiotis Dievo Žodį. Šlovinimas pakėlė. Atiduodu viską Dievui. Svarbiausia – Dievas tikrai veikia per žodį!
- Nauja patirtis – mokyme išgyventas džiaugsmas. Tai kelias su Jėzumi - nors keliavau paskui Jį dykumoje, bet Jis buvo man pavėsiu ir saugiai keliavau kojų nesusižeisdama. Šlovė Viešpačiui! Visi mokymai buvo su Jėzaus galia! Daug naujų ir anksčiau nepažintų tiesų.
- Patyriau ramybę.
- Supratau, kaip jau dabar priimti Dievo pažadus. Tvirtai, o ne vergės pozicijoje. Priimti Dievo autoritetą ir Juo naudotis.
- Rekolekcijų metu aplankė begalinis Dievo gailestingumas ir meilė – net sunku žodžiais išreikšti.
- Pagilinau pažinimą, gavau atsakymus į ilgai nešiotus klausimus.
- Patyriau, kaip svarbu asmeniniame tikėjimo kelyje būti su bendruomene, nes ten, kur du ar daugiau – dalyvauja Jėzus.
- Atradau daug tiesų: pvz.:„ jei malda nesikeičia mano gyvenimo, tai reikia keisti maldą“ – man tai nauja tiesa. „Atleisti yra jėga“ – tai taip pat man nauja patirtis. Noriu tikėti, kad mano siela vieną dieną pasveiks. Dėkoju Dievui už patirta malonę.
- Išgirsti žodžiai „tai tu“ – suteikė pasitikėjimo savimi, nes iki šiol galvojau, kad aš netinku. Atsirado vidinė drąsa skelbti Dievo žodį.
- Ypatingai naudingas buvo maldos vakaras, meldžiantis atgailos malda už praeities kartų nuodėmes. Naudinga buvo, nes susimąsčiau, kokia mano pozicija maldoje, kiek daug lemia ir kokie yra svarbūs mūsų daromi sprendimai, kiek Dievas palieka mums laisvės. Ačiū.
- Gavau labai daug reikalingų patarimų tolimesnei kelionei.
- Per užtarimo maldą gavau viltį, kad Jėzus manęs laukia ir mano namuose, todėl dėkoju Jam.
- Labai stiprios vidinio išgydymo patirtys. Atpažinau daug problemų ateinančių per giminės praeities kartas. Sužinojau, kaip dėl to melstis. Patyriau išlaisvinimą po kun. Stasio vadovaujamos maldos.
- Patyriau ramybę, Dievo švelnumą, Jo meilę ir gerumą, paguodą mano širdžiai, atgaivinimą ir sustiprinimą. Tai palaiminimas! Buvo visai kitaip, nei tikėjausi ar įsivaizdavau, jaučiuosi maloniai nustebinta. Džiaugiuosi, kad nepasidaviau (nenorėjau važiuoti į šias rekolekcijas).
- „Dievas nėra įvykiuose – Dievas yra teisinguose sprendimuose“. „Mes turime teisę būti džiaugsmingi“. Naudingas šiose rekolekcijose buvo klausimas, kuris padėjo peržvelgti giminės paveldą, priimti net tik giminės džiaugsmus, pozityvias mintis, bet ir ligas, negatyvias mintis, nuodėmes ir melstis, prašant Dievo gailestingumo. Atgailos ir atsižadėjimo malda buvo jėga.
- Prieš 8 metus atleidimo rekolekcijose „išoperuotos žaizdos“ gijo vis tvarstant jas, tad šiandien jau nebeskauda. Dėkingumas, ramybė, laimė. Jėzus daro didelius pokyčius ne tik manyje bet ir mano giminėje, šeimoje.
- Man tai buvo pirmosios rekolekcijos, nes esu neseniai (apie 6 mėn.) sąmoningai tikinti. Rekolekcijos labai vertingos, nes net nesumąstydavau kaip svarbu ištirti ir atpažinti savo praeities kartų nuodėmes bei jų pasekmes. Viskas vertinga. Ypač atgailos malda dėl protėvių nuodėmių.
- Supratau, kad nereikia Dievui rodyti vien savo „gražią“ pusę, o „blogąją“ slėpti. Kad Jis džiūgauja dovanodamas man dovanas, pakalbindamas, gydydamas. Aleliuja!
- Įgavau daug patirties kaip melstis, tvirtumo tikėjime. Viešpats atvėrė daug mano nuopuolių šaknų, kurių daugelį pavyko išrauti ir atsikratyti su Jėzaus padėjimu ir malda.
- Šiose rekolekcijose patyriau širdies ramybę, dingo kamuojančios mintys. Gavau pratybų kaip melstis ir kaip atsisakyti kamuojančių prisirišimų. Gavau nuorodas kaip turėčiau veikti toliau.
PROGRAMA „Prieš srovę“
2018 m. balandžio 4 d. - birželio 6 d., Kaunas
- Dievas keičia mano požiūrį į atleidimą, meilę, kerštą. Atpažinau savo puikybę. Atėjau į programą su klausimu būti kartu ar palikti savo vyrą. Išmokau už jį melstis, laimint jį. Pradėjau mylėti ir apkabinti tuos, kurie nelabai mane myli. Viską atiduodu Dievui - ir skausmą, ir pyktį.
- Pamilau savo mamą ir galutinai jai atleidau!
- Patyriau priėmimą, atsitraukė baimė, kad būsiu neišgirsta. Programa padėjo žmones priimti tokius, kokie jie yra: sužeistus ir silpnus. Atsirado drąsa būti savimi, nebijoti būti kitokia nei visi. Supratau, kad visi žmonės yra sužeisti, taip pat turintys psichologinių problemų. Išmokė būt švelnesne, nes anksčiau buvau įpratus iš gynybinių pozicijų trumpai atsikirsti keliais žodžiais, o tai žeisdavo kai kuriuos žmones, nuo manęs atstumdavo, o man skaudėdavo širdį, bijojau pripažinti, kad bijau pati. Dabar pradėjau daugiau kalbėti bendruomenėje apie tai, kaip jaučiuosi netgi tada, kai kiti užsidarę. Pastebėjau, kad po mano atvirumo atsiveria kiti.
- Besąlygiškai pamilau savo vaikus, atleidau artimiems žmonėms. Lengviau širdyje ir protas nebesuka buvimo aukos vaidmenyje “plokštelės”. Pasijutau bendruomenės nariu. Patyriau nuoširdumą ir tikrumą programoje. Nustojau klijuoti etiketes kitiems ir sau, pradėjau mylėti ir atjausti kitus. Sumažėjo nerimas, atsirado dėkingumas už viską.
- Labiau pažinau Jėzų. Grupelėse supratau, kad ir kiti kovoja tas pačias kovas, tapau saugesnė, ramesnė. Labiau pasitikiu Jėzumi.
- Išnyko mane kausčiusi baimė dėl ateities, dėl vaikų gerovės. Jaučiu vidinį džiaugsmą: džiugina paukščio giesmė, pražydusios gėlės, vėjo gūsiai. Tapo lengviau pakilti nuo buities prie būties. Daugiau meldžiuosi, skaitau dvasinę literatūrą.
- Programa padėjo pažinti save, priimti realybę, priimti man labai svarbius sprendimus. Labiau pasitikiu savimi. Pavyko atsisakyti netikrų stabų, atpažinau netikrą meilę, labiau suprantu situacijas ir žmones. Meldžiuosi, tikiu ir turiu viltį.
- Atleidau rusų tautai. Jaučiuosi laisva ir tikra, kad atleista man ir mano artimiesiems.
- Supratau, kad vis dėlto reikia atlikti savo nugyvento gyvenimo išpažintį pas kunigą.
- Patyriau didelę užtarėjų meilę. Supratau, kad mano asmeninės bėdos nėra tokios neįveikiamos, turiu viltį Jame.
- Atradau daugiau ramybės, pasitikėjimo. Artėja permainos mano veikloje, darbe. Pradėjau į tai žiūrėti ne kaip į problemą, o kaip į galimybę pradėti kažką daug geriau. Ši programa buvo didelis žingsnis į priekį mano kelyje.
- Sužinojau daug apie atleidimą ir pradėjau judėti į priekį šioje srityje. Supratau to svarbą man pačiai. Atsirado daugiau vilties ir tikėjimo. Patyriau bendrystės džiaugsmą tiek grupelėje, tiek kelionėse iš Klaipėdos į Kauną kiekvieną trečiadienį.
- Programos metu patyriau daug pokyčių ir malonių. Daugiau atsivėriau Jėzui, o Jis palietė mano širdį taip stipriai, kad pajutau fiziškai. Atsisakiau nuodėmės, atsirado noras daryti gerus darbus ir būti gailestinga kitiems, užliejo didžiulė meilė Dievui ir žmonėms. Pradėjau daugiau šlovinti Dievą ir Jam dėkoti už viską, ką man padarė.
- Jaučiuos lyg naujai gimęs kūdikis Dievuje. Pradėjau labiau suvokti savo tapatybę, pamačiau konkrečias savo sužeistumo vietas. Dievas nuostabiai veda, labai švelniai ir atsargiai. Įsijungiau į bendruomenę, dar labiau skaitau šv. Raštą, gyvenu juo.
- Supratau, kad kiekvienas iš mūsų yra sužeistas, kad kiti taip pat išgyvena gėdą dėl savo veiksmų, nuodėmių, bet Dievas kviečia priimti atleidimą. Supratau, kad saugumas gali augti per patirtį ir kad Dievas veikia, kai leidi Jam veikti. Svarbu visa nuolat atnešti Jėzui ir palikti po Kryžiumi.
- Labai gera, kad buvau išklausyta ir nesmerkiama, kad yra žmonės, kurie meldžiasi už tave. Dievas man padėjo atrasti dvasinę ramybę, pasitikėjimą savimi, atsikratyti žalingų įpročių. Esu Jam dėkinga, kad padėjo pamatyti netikrąją „AŠ“.
- Supratau, kad viską galima atnešti prie Jėzaus kryžiaus, patyriau laisvę kai kuriuose sužeidimuose, pasikeitė požiūris į kitus žmones, atėjo apsisprendimas atleisti.
- Tapau ramesnis sunkiose situacijose, nepanikuoju. Anksčiau stresą raminau alaus bokalu ar stikliuku, o dabar to nebereikia. Pradėjau šlovinti, tai mane statydina, teikia ramybę, duoda viltį, nebereikia nė radijo klausyt darbe.
- Supratau, kad kai Dievas gydo, Jis tai daro itin švelniai, tyliai, subtiliai. Aš valausi. Savo psichologės praktikoje peržiūriu darbo įrankius ir save. Kviečiuosi Šventąją Dvasią ir Jėzų, leidžiu veikti Jiems. Ėmiau daug skaityti apie dorybes ir nuodėmes, ėmiau labiau matyti, kur žmogui skauda, o kai reikia parinkti žodžius, leidžiu Jėzui tai daryti. Pasitikiu Jėzumi, mano Viešpačiu. Vis dažniau leidžiu veikti Dievui, vis daugiau Jo, o šiek tiek mažiau manęs. Nors kelias dar tolimas, bet matau viltį.
- Atradau, kad mano pačios klaidingi įsitikinimai apie save persiduoda ir pasireiškia mano dukrose. Supratau, kaip pernelyg daug iš savęs reikalauju, savęs nepriimu, kaltinu. Supratau, kad man sunku priimti Dievą Tėvą. Dievas parodė turbūt pagrindinę priežastį: įskaudinau savo poelgiu tėtį ir tikrai labai nusivyliau, todėl atrodė, kad nuolat nuviliu Dievą Tėvą. Dažniau galiu atsiverti ir patirti Dievo gailestingumą, Jo meilę, pasitikėti Juo. Mokausi pamilti save ir leisti mylėti mane Dievui.
- Visiškai atleidau mamai. Supratau, kad buvau užkietinusi savo širdį ir viduje ištarusi žodžius: „Tu manęs nenugalėsi, aš būsiu stipresnė už tave“. Būnant maldoje prie Kryžiaus Jėzus su didžiule meile paėmė mano širdies kietumą ir atnešė į mano širdį ramybę ir laisvę. Šlovė Viešpačiui! Aleliuja! Atstatė mano tapatybę. Anksčiau tik protu žinojau, kad esu mylima dukra, o dabar patikėjau jau ir širdimi. Viešpats man tapo artimas ir gyvena mano širdyje. Nebekrentu į liūdesį, ne taip stipriai reaguoju į kitų nuomonę apie mane, nes žinau, kad esu mylima Viešpaties dukra.
- Viešpats parodė, kiek sužeistumo atėję per mano šeimą ir santykį su tėvais. Tai buvo labai svarbu. Ir netikėta, nes visada maniau, kad mano šeima yra daugmaž „tobula“, nes „pilna“. Dievas parodė, koks didžiulis yra mano meilės troškimas ir kad jį nukreipiau į žmogiškus dalykus, iš ko atsirado santykių priklausomybė ir nuolatinis nerimas. Programos metu pajutau asmeninį Jėzaus kvietimą labiau Juo pasitikėti, patvirtinimą, kad Jis tikrai šalia. Buvo svarbu jaustis grupelėje priimta, išsivaduoti iš nesaugumo, atverti tai, kas giliai, kas skaudu, neapsimetinėti ir pasakyti visa, kas norėjosi. Atsirado asmeninio, tvirtesnio ir gilesnio santykio su Jėzumi troškimas, stengiuosi kasdien gyventi dažnesnėje maldoje, kuriant tą ryšį, nors ir iškyla nepasitikėjimo, beviltiškumo jausmai. Atsirado troškimas ieškoti bendruomenės ir noras melstis šiuo reikalu.
- Svarbu buvo kalbėti, dalintis apie mane ištikusią bėdą su kitais grupelės broliais. Esu beprarandantis viltį dėl sunkios žmonos ligos, bet suprantu, kad Jėzus gali suteikti naują viltį. Dėkingas, kad ši programa padėjo išgyventi sunkų laikotarpį.
- Pagaliau atėjo supratimas, kad esu mylima ir Jėzaus, Dievo Tėvo ir Šventosios Dvasios. Jūsų bendruomenės dėka Dievas sutvarkė santykius su mama, broliu, vyru ir vaiku. Anksčiau jausdavau begalinį stresą tiesiog kasdien, net ir išvažiuodama iš namų į darbą. Dabar „pagaunu“ save, kad esu rami, visiškai rami. Labai pagilėjo tikėjimas, negaliu atsidžiaugti Dievo kūrinija. Grupelės vadovės buvo nuostabios, kaip angelai žemėje. Jaučiu patvirtinimą savęs kaip moters, kurios svarbiausia užduotis mylėti ir būti mylimai. Telaimina jus Dievas.
- Giliau supratau tėvų daromą žalą vaikams ir kad kartais net menkiausias žodis gali palikti giliausią žaizdą. Tikiuosi būdamas tėvu, prisiminsiu šią programą ir jos vaisius. Pradėjau atpažinti kaltinimus, kuriuos sau keliu, vyti juos šalin ir užleisti vietą meilei.
- Po ilgo laiko neliko abejonių, kad Jis mane myli. Užmiegu mylima, atsibundu mylima. Atėjo vidinė stiprybė ir pasitikėjimas, net aplinkiniai pastebi, kad nuolat linksma ir „šviečiu“. Nesitikėjau, kad buvau taip apgaulingai ir giliai įklimpusi į ezoterinę mąstyseną. Pradėjau atpažinti netyrųjų dvasių veikimą, o atpažinus iš karto sustabdau. Besitęsiantį Dievo veikimą jaučiau kiekvieną dieną.
- Negalėdavau apčiuopti savo santykio su Dievu Tėvu, nesuvokiau Jo. Per programą pirmąkart pavyko „atsisėsti“ Dievui Tėvui ant kelių. Į programą atėjau tokiu laikotarpiu, kai po suspaudimo mano ribos buvo labai susiaurintos, savivertė sumenkusi, fizinis pajėgumas sumažėjęs, o išeinu iš programos atsigavusi sustiprėjusi, pilna džiaugsmo, pasitikėjimo, jėgų. Jaučiau, kad suspaudimas praėjo.
- Viešpats man suteikė malonių, labiau pasitikiu Dievu ir savimi, mano žingsniai tapo tvirtesni, nuo pečių nusirito slėgusi našta, atsirado daugiau vidinės ramybės ir džiaugsmo, mažiau galvoju, ką kiti apie mane galvoja. Anksčiau žinojau tik protu, o dabar pajutau širdimi, kad mano mama ir tėtis yra labai sužeisti, todėl dar labiau pamilau juos (atleidus buvau anksčiau), pradėjau melstis už tėtį, dėkoti. Pasikeitė mano mama ir sesuo - ji manęs netikėtai atsiprašė, pasakė daug gražių žodžių. Dievas išgydė mano fizinę sveikatą, suteikė man galimybę su bendruomene melstis už kitus užtarimo malda per vidinio išgydymo pamaldas. Daug gavau malonių iš Dievo, todėl noriu padėti žmonėms.
- Dievas veda „tikrojo Aš“ pažinimo/priėmimo kelionėje. Supratau, kad AŠ ESU, kad Dievas laisvina. Labiau įsiklausau į savo širdies poreikius.
- Esu kelyje. Supratau, kad esu ne vienas ir labiau pasitikiu Dievu kasdien, kiekvieną akimirką.
- Man tai buvo nauja patirtis – labiau pažinau Jėzų ir įsižiebė viltis patikėti, kad Jis myli ir mane, kad esu sukurtas pagal Jo paveikslą, kad Jis visuomet šalia ir galiu širdį atverti Jam - ačiū. Labiau pažinau save, savo baimes, kompleksus, gėdas, menkavertiškumą. Tai pripažinus, priėmus, pradėjau gyti.
- Tapau laisvesnis savo veiksmuose, poelgiuose drąsesnis. Mažiau priklausomas nuo kitų nuomonės, būdo, sprendimų. Supratau savo nuoskaudas, pykčio priežastis. Mažiau kaltinu save, kitus, žinau, kad niekas nėra tobulas. Stengiuosi priimti, kiek pajėgiu su meile.
- Labai gera buvo palikti savo žaizdas Dievui, palengvinti naštą, atsiveriant vilčiai, kad Jis išgydys. Ženkliai išvadavo iš mano įkyrių minčių bei prisirišimų. Supratau, kad Viešpatyje ir viena galiu būti laiminga. Ramiau į viską žiūriu, priimu. Vis mažiau kausto liūdesys, kūrinių ilgesys. Viešpats atskleidė, kaip labai svarbus mamos ir tėvo santykis su manimi nuo pat mano užsimezgimo mamos įsčiose. Tikiu, kad gydydamas Viešpats prisilietė ir prie tėvų, kad gyja ir visa mano šeima. Yra troškimas savo parapijoje chore šlovinti Viešpatį.
- Gera buvo būti priimta, suprasta vadovų. Labai abejodavau dėl to, ką jaučiu ar patirdama Dievo prisilietimus. Ir vadovų patarnavimai net jiems nežinant stiprina pasitikėjimą, kad Dievas iš tikrųjų man kalba, veda, prisiliečia. Supratau, kad yra seniai patirta dvasinio vadovo žaizda ir kad ne aš bloga, bet ir jie gali klysti. Ačiū, kad galėjau iškelti tai, suprasti ir atleisti. Jaučiu, kad tai procesas.
- Maldoje priartėjau prie Jėzaus kryžiaus, visus rūpesčius ir sužeidimus atnešiau Jam. Meldžiantis bendruomenės narių prisilietimas leido pajusti Šventosios Dvasios veikimą, Dievo prisilietimą. Konfidencialumas grupelėse leido išsakyti savo sužeidimus, kai kitiems to negaliu patikėti. Labai galinga užtarimo malda, po to grįžimas namo palaimingoje ramybėje. Atsirado ramus, palaimintas miegas. Pajutau, kad galiu pilnai atleisti.
- Jei atvirai, tai ši programa buvo praėjusios programos tęsinys. Tai „Pradžios“ programos pradžia. Atėjau ir paleidau. Leidau sau būti, matyti, klausyti ir jausti. Atėjau ir išeinu atvira širdimi, kurią Viešpats pripildė ramybe. Džiaugiuosi, kad many tvyro ramybė, saugumas ir ištikimybė. Niekada netikėjau, kad Viešpats daro stebuklus, dabar tikiu.
- Dalyvavimas programoje man buvo labai svarbus ir prasmingas dėl daugybės dalykų, kuriuos sunku ir įvardyti. Pirmiausiai, išties jaučiu Viešpaties buvimą, artumą, gydymą. Programos vakarai buvo svarbiausi savaitėje. Šlovinimo metu tarsi turėjau Viešpaties vaizdinį. O ašaros gydė, tarsi plovė kažką. Nepaisant to, kad šios 10 savaičių buvo ypač sunkus dėl pasiruošimo išvykimui gyventi ir dirbti į užsienį (buvo ypač daug įtampos, nežinios), nurimau - tikiu, kad programos dėka man pavyko viską atlaikyti. Gavau daug patvirtinimų ir malonių, kad Dievas mane asmeniškai myli, veda, laimina. Kai kurie tų dalykų man buvo stulbinantys. Dėkoju kuo nuoširdžiausiai ir galėčiau dar daug rašyti. Viešpats atvėrė tai, ko nežinojau apie save - anksčiau galvojau, kad Dievas leido įvykti daug neteisingų dalykų su manimi, o atradau, kad pati esu padariusi daug negero, ką Dievas iš savo gailestingumo atleido ir vis tiek besąlygiškai myli. Atpažinau, kad tikrąja ta žodžio prasme esu ta samarietė, kurią Jėzus kalbino prie šulinio. Patikėjau, kad Dievas besąlygiškai mane myli, įvyko daug stebuklingų įvykių, kurie jau negali būti atsitiktinumas. Esu be galo dėkinga Viešpačiui ir jums už visą laiką kartu.
- Suvokiau, kad buvo klaida ankstesnį savo darbą (dėl kurio praradimo atėjau į programą iš nevilties) laikyti savo gyvenimo įprasminimu. Suvokiau, kad turbūt buvau susireikšminusi laikydama save labai gera tame darbe, priskirdama sau ne savo nuopelnus, didžiuodamasi juo prieš kitus. Smulkmenos, bet nustojo erzinti iš pradžių man nepriimtina šlovinimo forma, lengvai galiu prisijungti. Iš pradžių sunku buvo įsivaizduoti, kad galėčiau atvirai kalbėti apie tokius privačius dalykus, bet ėmiau labiau pasitikėti kitais, sumažėjo nesaugumo jausmas. Darbo santykiuose pradėjau pati elgtis geriau, nepriklausomai nuo kitų elgesio su manim ir vertumo (ar nuvertinimo). Kai kurie žmonės po to nustebino iš gerosios pusės.
- Pakeitė požiūrį į Bažnyčią. Supratau, kad svarbu ne žinios, teisumas, bet tikėjimas, meilė, viltis. Grupelėj buvo labai svarbi malda už mano jausmus, tvirtumą. Sudaužiau savo stabus. Pradėjau jausti užgniaužtus jausmus, noriu dažniau giedoti, skaityti šv. Raštą, susitaikyti su vyru.
- Dievas leido suprasti, kas yra meilė. Mylėti kitą, o ne ieškoti, kad mane mylėtų. Supratau, kad mylėti trukdo baimės, sužeidimai, pykčiai, neatleidimas. Leido prisiminti vaikystėje matytą vaizdą, kaip mano pusseserė patyrė seksualinę prievartą - tikriausiai tai ir yra mano sužeistų santykių su moterimis (seksualizuojamos mintys) šaknis. Su Jėzumi ėjau per gyvenimo praeitį, kur patyriau didžiausias žaizdas su bendraamžiais broliais kariuomenėje. Jėzus vedė ir įgalino atleisti visiems skriaudėjams bei melstis už juos. Atvėrė didžiulę baimę likti vienišam. Tikiu, kad Viešpats ir toliau gydo.
- Po ezoterinių patirčių man labai reikėjo viską kažkam išpasakoti, tai padariau programos grupelėje ir po užtarimo maldų patyriau išlaisvinimą. Taip pat išsilaisvino mano mintys nuo nuolatinių kasdienybės darbų, nuo įsakinėjimo ką reiktų padaryti. Dabar atiduodu kiekvieną dieną Dievui ir Jėzui, Kuris eina su manimi, uždėjęs ranką man ant peties ir veda mane, - aš ne viena. Pagaliau širdis, siela, kūnas pripildyti ramybe, žinojimu ir šventumu bei drąsa. Aš laisva. Šeimoje Jėzus yra tarp mūsų visų. Pagerėjo santykis su vyru, nors dar reikia padirbėti. Tikiuos, kad ir jis sudalyvaus šioje programoje. Pavedžiau vaikus Dievui, esu rami, kad jie su Juo. Į atostogų lagaminą įsidėjau ne grožinę literatūrą, o Bibliją, kurią vis dažniau pasiima ir vyras. Meldžiausi, kad vyras patirtų Dievo veikimą ir prieitų išpažinties bei suprastų jos galią. Ir prieš Velykas jis nuėjo išpažinties!
- Viešpats apdovanojo malonėmis. Jis valė mano širdį, išlaisvino jausmus ten, kur anksčiau buvau užspaudusi. Kasdien patiriu, kad Jėzus veda.
- Viešpats vedė ir toliau veda į didesnę laisvę, teisingą meilę sau, į tiesą. Pradėjau daugiau melstis į Dievą Tėvą, padėjo atpažinti situacijas, kad išvestų, pralauždamas mano klaidingus įsitikinimus. Pajutau, kokia yra užtarimo maldos galia. Padėjo įsivardyti konkrečią savo žaizdą, kurią žinojau, bet sunku buvo suprasti. Išlaisvino atsiverti ir dalytis su kitais, neužsidaryti savyje. Jis davė malonę suprasti, kad turiu tirti mintis ir tas, kurios ne iš Dievo neįsileisti. Dažniau galvoju, kaip Dievas žvelgia į mane. Sužadino troškimą labiau mylėti kitus.
PROGRAMA „Gyvasis vanduo“
2017 m. rugsėjo 20 d. - 2018 m. vasario 21 d., Kaunas
Šioje programoje patyriau dar gilesnę Dievo meilę ir priėmimą, atleidau tėčiui. Dievas keitė mane ir reakcijas, pykčio liko mažiau, greičiau atpažįstu piktojo žabangas, greičiau kreipiuosi į Viešpatį, liko mažiau kritiškumo, mokausi neteisti.Turiu troškimą labiau pažinti Dievą iš Jo malonės. Programoje buvau vedamas į laisvę iš baimių. Keičiasi santykiai su žmona, dukra ir visais žmonėmis.
Supratau, kad Viešpats mane myli tokią, kokia esu ir nenusisuks, bet lydės kelionėje. Supratau, kad esu Dievo dovana. Drąsu nusiimti kaukę ir prieš kitus būti savimi. Drąsiau liudyti tikėjimo keliu neinantiems pažįstatiems. Pradėjau daugiau melstis, įsiklausyti, ką sako Viešpats, ko Jis iš manęs nori.
Atstatytas moteriškumas, orumas. Pakeistas žvilgsnis į save: ne iš nuodėmės taško, bet iš Dievo. Jis drąsino ir parodė, kur semtis stiprybės iškilus abejonėms ir kaip nukirsti nepaguodą, beviltiškumą. Labai svarbus žinojimas – esu Dievo dukra, mylima, vertinga, brangi. Labai gera atleisti ir pamatyti kito žmogaus sužeistumą. Atsiskleidė tiesa – vieni be Jėzaus to negalime padaryti. Tik Jis gali pakeisti, išgydyti ir suteikti jėgų keliauti kartu. Gyvybės vanduo tarsi krioklys nuprausė mane. Dievas mane tarsi avelę neša ant savo rankų. Belieka tik pasitikėti. Buvo naudingos gilios žinios ir supratimas apie homoseksualumą, moteriškumą, vyriškumo atstatymą.
Esu dėkinga už palydėjimą šioje gyvenimo kelionėje. Programoje buvo labai naudingi liudijimai ir malda bei dalijimasis grupelėse. Ypatingai palietė malda, prašant išvaduoti iš stabmeldystės gniaužtų. Buvau išlaisvinta santykyje su savo mylimuoju, nes Dievas parodė, kad Jis vienas gali mane užpildyti, o ne žmogus, į kurį buvau sudėjus lūkesčius. Po programos pradėjau skatinti jaunimą rinktis šlovinti Viešpatį kartu.
Atgavau vidinę laisvę. Per maldas už protėvius patyriau išgydymą – dingo penkerius metus kamavęs kosulys, kurio priežasties medikai negalėjo nustatyti. Atgavau savivertę, galiu įsivardyti savo poreikius, jau leidžiu sau juos turėti. Šlovė Viešpačiui!
Programoje patyriau išlaisvinimą iš baimės. Viešpats gydė santykius tarp šeimos narių, padėjo save priimti tokią, kokią esu, padėjo atleisti. Svarbu buvo būti išklausytai.
Programoje Dievas švelniai mokė atleidimo ir šią atleidimo malonę leido išgyventi. Už tai esu labai dėkinga. Pastebėjau, kad nebesisuka blogų minčių ir nuoskaudų apgalvojimo ratas. Jaučiuosi drąsiai žengdama tolyn, nes Jėzus su manim!
Patyriau, kad Viešpats mane myli besąlygiškai. Išmokau atsiverti ir kalbėti apie slepiamus dalykus, atradau atleidimo prasmę.
Per šią programą Dievas atsiuntė pagalbą, kad išlikčiau. Jaučiuosi mylima Dievo asmeniškai per kitus.
Suvokiau, kad privalau nebeplakti savęs už dalykus, kurių atsižadėjau. Supratau konfidencialumo svarbą ir teikiamą laisvę. Pradžioje išgyvenau, kad man tai gali būti sudėtinga, bet pavyko. Patyriau maldos grupelėse jėgą, paguodą, įkvėpimą, apsaugą. Suvokiau ir pavykdavo pagauti momentą kasdienybėje, kada suklumpu ir „pasimaunu“ piktojo suvedžiojimuose.
Gavau atleidimo malonę. Su Dievo pagalba pavyko atleisti iš širdies gilumos visiems, kurie buvo sužeidę. Atleisti, paleisti ir nenešioti tų skaudulių.
Viešpats perkeitė gilias žaizdas, leido būti pajėgiai į tai pažvelgti iš naujo, atleisti ir paleisti. Per vyrų palaiminimą ir apkabinimą pamačiau kiekvieną iš jų kaip Dievo vaiką. Per vyrų priėmimą atėjo išlaisvinimas jų nebijoti.
Didelė Dievo malonė, kad atvedė į šią programą ir leido suprasti, kad mano problemos ir gyvenimo sunkumai tik lašas jūroje. Esu dėkinga Dievui už gyvenimą ir patiriamą džiaugsmą, už malonę priimti kiekvieną dieną su kritimu ir kilimu. Nuolat ieškau artumo su Viešpačiu.
Pradėjau drąsiau kalbėti apie savo problemas.
Supratau ir patyriau, kad esu besąlygiškai mylimas ir Dievui svarbus, jau išmokau save geriau pažinti, atleisti.
Programos metu gavau atleidimo malonę, giliau suvokiau save kaip vyrą. Supratau, kad vienas negaliu pasiekti to, ko noriu. O su Viešpačiu net nereikia siekti, tereikia atsiduoti Jo valiai. Suvokiau, kad atvirumas yra naudingas.
Patyriau Deivo meilę per žmonių meilę, priėmimą, nuoširdų ir tikrą rūpestį, atvirumą, intymumą, kas šiame pasaulyje man jau kėlė didelių abejonių, ar iš tiesų žmonių santykiuose įmanomas toks Aš-Tu susitikimas. Programos metu išgirsti liudijimasi suteikė ypatingą viltį ir sustiprino tikėjimą ir pasitikėjimą.
Programa vyko sunkiu metu, kai rašiau magistrinį darbą, kurio maniau visai neparašysianti ir nebaigsianti. Baigiau. Atsirado artimesnis santykis su tėčiu, kitais artimais giminaičiais. Patyriau daug Dievo meilės, gėrėjimosi manimi ir Jo kalbėjimo man. Buvau išlaisvinta iš pasikartojančios masturbacijos, fantazijų, prisirišimų.
Supratau, kad esu mylima, išmokau kovoti su melu, sugebėjau atleisti, pradėjau gyti iš priklausomybių. Trokštu gyventi tikėjimu ir malda. Giliau save pažinau, prisiliečiau prie Dievo meilės ir gebu atsiverti, išdrįstu dalintis. Suprantu, kad tai tik kelionės pradžia, bet su Viešpačiu keliausiu toliau. Jis prisiliečia taip švelniai ir tik taip, kaip man reikia. Patyriau, jog esu atakuojama melo, išmokau jo atsisakyti.
Svarbiausia programoje buvo dėkingumas Dievui. Pamačiau, kaip Jis mane globojo, vedė, saugojo, mokė. Be Dievo tikrai gyvenimas būtų susiklostęs visai kitaip, būtų daugiau žaizdų. Galėjau šlovinti Viešpatį ir dalintis džiaugsmu grupelėse. Aišku, buvo dar ir „smulkių“ įžvalgų, ką reikėtų keisti mąstyme, gyvenime, ypač vyro-žmonos santykyje kaip dovanos. Stengiuosi viską priimti kaip dovaną ir pasitikėti Dievu.
Programoje atradau atleidimą, supratau, ko negavau vaikystėje, buvau tėvo nemylimas, deja ir savo vaikams netapau draugu. Programoje supratau, kodėl iširo mano šeima – nebuvo Dievo. Dabar gyvenu Dievo teikiamom malonėm: meile, gailestingumu, nuolankumu ir pan. Išmokau pripažinti ir Dievui atiduoti savo sužeidimus. Supratau, kad tai, ką veikiu, Dievo dovana, vadinasi, ja turiu dalintis. Savo darbais jau daug metų tarnauju žmonėms.
Gavau malonę nebesiremti savigaila, ypač kai jaučiuosi nesuprastas. Patyriau Dievo pagalbą srityse, kur su žmonėmis jaučiausi nesaugiai.
Viešpats padovanojo daug malonių, kiekviename mokyme leido suvokti vis naujų dalykų. Buvo sunku, nes atvėrė daug skausmo - esu patyrusi labai daug skaudžių išgyvenimų. Ir sunkiausiu periodu ši programa ėjo kartu su manimi ir padėjo gyti, jaučiasi pagerėjimas. Esu labai dėkinga.
Esu dėkinga Viešpačiui už šią bendruomenę ir programą, už visus tarnaujančius, užtarėjus ir palydėtojus. Supratau, kad reikia vykdyti Dievo valią. Turėjau daug išbandymų, ir supratau, kad savo jėgomis nieko nepadarau. Vyksta mano širdies tyrinimas per išpažintį, konkretų įvardinimą bei nuoširdžią atgailą. Nelengva keisti senus įpročius bei įsitikinimus, bet atsidaviau Šventosios Dvasios vedimui. Pradėjau tarnauti parapijoje, su vyru vesime kursus sužadėtiniams.
Patyriau gydymą visoje savo tėvų šeimoje, seni konfliktai buvo iškelti į šviesą, atėjo susitaikymas. Patyriau, kaip Dievas daro tvarką ir gražina mano vidinius namus ir tuo pačiu įnešdamas jaukumą ir švelnumą. Atsirado jausmas, kad „gera būti“.
Išgyvenau, kad Jėzus mane myli net ir tada, kai jaučiuosi to neverta. Supratau, kad turiu keisti savo vyriškumo suvokimą, buvo gera melstis ir laiminti vyrus. Patyriau išlaisvinimą iš buvusių seksualinių ir kt.ryšių, taip pat buvo labai naudinga atgailos malda už protėvių nuodėmes.
Gavau dovaną – tai Dangiškojo Tėvo suradimas ir suvokimas, kad Jis visada manęs laukia savo namuose, paruošęs puotą, nepriklausomai, ar esu dukra palaidūnė ar ta teisioji, bet nelaiminga, pilna nepasitenkinimo (kokią save ir pamačiau). Išmokau melstis kasdienybėje, kai užpuola baimės, nerimo, pykčio ir kiti jausmai. Turiu ginklą, kuriuo naudojuosi: Jėzaus Kristaus vardu atsižadu.
Stebuklų neįvyko, tačiau labai patiko grupelė, kur buvo galima dalintis savo išgyvenimais. Būtent malda grupelės metu buvo stipriausia patirtis, kurios kasdienybėje pasigesiu. Atradau „raktą“, kodėl naudoju kai kurias kaukes arba kodėl visad atsiduriu tame pačiame „vaidmenyje“. Garsiai pykau – tai man buvo dovana. Ypatingai, kai praėjus laikui, atėjo ramybė, situacijos pripažinimas ir mokymas su tuo gyventi nebandat paslėpti. Tai davė ir išorinį rezultatą. Gijimo kelionėje stengiuosi gyventi su Dievu.
Supratau, koks mažytis ir palyginti paviršutiniškas mano tikėjimas, nors maniau atvirkščiai; koks silpnas ir pažeidžiamas esu be Jėzaus Kristaus. Atradau neįtikėtinai daug brolių ir seserų pasauliečių, kuriems santykis su Dievu yra gyvybiškai svarbus ir kurie siekia tą bendrystę su Dievu vis gilinti ir stiprinti.
Noras keistis pačiam ir save tobulinti buvo nuo paauglystės, bet nepasiekus jokių apčiuopiamų rezultatų, grimzdau į nusivylimą, depresiją ir apsipratimą su esama padėtimi. Programos metu patyriau, kad Šventosios Dvasios pagalba trokštami teigiami pokyčiai ne tik įmanomi, bet ir prasidėjo realiai. Visai pasitraukė dešimtmečius varginusios pagundos nusidėti šeštam įsakymui, ėmė aiškėti mano pykčio ir nederamo bendravimo su aplinkiniais priežastys. Šių neigiamų emocijų pradėjo pastebimai mažėti. Atsirado daugiau pagarbos kitiems, pasitikėjimo savimi (žinoma visų pirma pasitikint Dievu), sumažėjo menkavertiškumas. Kasdiene privaloma būtinybe tapo maistas dvasiai - Dievo žodis, t.y. šv. Raštas. Šios programos dėka Dievo žodis pradėjo pasiekti ne tik mano protą, bet ir širdį, juos savyje sujungė. Tai padeda Dievą prisiminti dienos bėgyje daugybę kartų, ypač sunkiais momentais. Tuomet nedideli nematomi, bet neįtikėtini pokyčiai vyksta kasdien. Gyvenimas tampa įdomus ir dinamiškas. Nors meldžiuosi tik kelias ar keliolika minučių per dieną, bet dabar mano kiekviena diena tampa kažkuo panaši į nuolatinę maldą. Susiformavo suvokimas, kad turiu imti savo kryžių toje aplinkoje, kur esu, sekti paskui Kristų ir taip patraukti prie Viešpaties kitus.
Vidinio išgydymo rekolekcijos „Manosios avys klauso mano balso“ (Jn 10,27)
2017 m. lapkričio 17-19 d., Kaunas
- Rekolekcijose gavau daugybę patvirtinimų per pateiktus pavyzdžius, žmonių klausimus ir gautus atsakymus, liudijimus, kad Viešpats mane kalbina jau kurį laiką, o aš užsispyrėliškai to nepriimu. Viliuosi, kad bent kažkuriam laikui man pakaks to „UŽTAISO“, kad išjudėčiau iš to „mirties“ taško; kad užsivesčiau pokalbių su Dievu dienoraštį; kad neprisiriščiau prie rezultatų, nes JIS KASKART KURIA NAUJA“. Ačiū Jums, kad pravėrėte naują langą į kitokį gyvenimą.
- Patyriau Dievo veikimą, Šventosios Dvasios prisilietimą. Pailsėjau. Ypač jutau rūpestį, žmonių pastangas, maldą. Tai labai jaudina.
- Rekolekcijose buvo naudinga sužinoti apie būdus, kurie padeda išgirsti ir atpažinti Dievo balsą, kaip susikaupti maldai. Labai vertingi pasidalinimai patirtimis tiek lektoriaus, tiek mūsų asmeniškai. Buvo naudinga įsivardinti santykį su Dievu, kai esi Švenčiausios Trejybės viduje arba išorėje. Tai padeda atpažinti klaidingus įsitikinimus.
- Labai gera vėl save peržiūrėti iš vidaus. Priminė kai kuriuos dalykus, kurie buvo žinomi, tačiau kitoje šviesoje. Labai patiko, kad lektorius ne teoretikas, bet praktikas. Iš rekolekcijų labiausiai įsiminė 4 būdai kaip išgirsti Dievo balsą ir meditaciniai įrankiai, padedantys geriau pažinti savo vidų, palikti seną save ir grįžti į dabartinę būtį su nauja viltimi. Kartu su Dievu keliauti, Jo numatytu keliu. Ačiū už tuos paprastus dalykus, kurie daro stebuklus. Dėkoju visai komandai už labai gerą organizavimą. Galima buvo pajusti tą Tėvo globą. Visai komandai ir lektoriui Dievo palaimos ir naujų įkvėpimų.
- Per meditaciją pamačiau kaip Dievas mane myli: prieš daugelį metų ėjau pirkti vaikams dovanų Kalėdų proga. Joms išleidau visus pinigus, o savo reikalams nieko nepasilikau. Buvau labai laiminga, nes žinojau, kad jie labai džiaugsis. Dievas man parodė, kad ir Jis mane taip myli, kaip anuomet aš savo vaikus...
- Pajutau širdies ramybę, toje tyloje – ramybėje yra Dievas. Euforija nėra būtina, Dievas ateina tyloje ir atneša ramybę į širdį.
- Esu labai dėkinga Dievui už galimybę dalyvauti rekolekcijose ir už tai, ką patyriau. Taip pat ir mamai už tai, kad paragino mane jose dalyvauti. Maldos vakaras buvo kupinas įvairių patirčių. Rekolekcijose patyriau Dievo Tėvo apkabinimą. Tas jausmas buvo neapsakomas. Atrodė, kad širdis tuoj iššoks iš krūtinės, o ašaros tiesiog liejosi upeliais. Ir tai buvo ne liūdesio, bet džiaugsmo ašaros.
- Man svarbiausia buvo tai, kad esu su Dievu, nes dėl tam tikrų įvykių, situacijų, galvojau, kad Jis mane paliko. Bet rekolekcijose išgirdau, kad Jis mane myli, tad supratau, kad Jis yra kartu. Tikiuosi, kad Jis ir toliau mane laikys savo glėbyje ir ves ten, kur man reikia. Dabar tikrai tuo tikiu.
- Patyriau teisingą Dievo įvaizdį. Taip, kaip Jis žvelgia į mane. Patyriau kaip išsivaduoti iš slegiančių kaltės ir gėdos jausmų. Taip pat labai patiko vaizdiniai palyginimai (pvz. alpinisto, žuvėdros). Buvo naudinga sužinoti kaip įsiklausyti į Dievo balsą ir kaip atskirti ar mano mintys yra iš piktojo ar iš Šventosios Dvasios. Naujai suvokiau Šventosios Trejybės paveikslą ir kad Dievui labai svarbus santykis, į kurį Jis mus nuolat kviečia. Dievas ateina ten, kur mes esame, nepaisant aplinkybių ir netobulumų ir perkeičia, pakelia, suteikia gyvenimo, gyvybės, neišsenkančios meilės versmės.
- Būdamas psichoterapeutas lektorius labai gerai išmano žmogaus kančios priežastis. Labai lietė pasidalijimai iš jo paties gyvenimo. Gėda, baimė, kaltė ir priežastis dėl ko jas jaučiame.
- Dievas nuolat kartoja: „Sūnau, myliu tave!“, bet nepajėgiau to girdėti. Labai gerai, kad buvo įvardinti konkretūs patarimai kaip išgirsti Dievą. Kai lektorius pasidalino, kad jis bardamasis su žmona, atsitraukia tam, kad išklausytų Dievą. O iš Jo išgirsta: „Kaip gerai, kad atėjai pas mane“. Tai labai palietė mano šaltą širdį. Supratau, kad daugiau turiu klausyti Dievo širdies ausimis, turiu ieškoti Dievo. Puiku, kad labai aiškiai įvardino, kad Dievui yra svarbus santykis ir Dievas visuomet yra apkabinęs mane, net jei to ir nejaučiu.
- Gavau peno ne tik dvasiai, bet ir protui. Mačiau daug analogijų su savo darbu pagal profesiją. Supratau, kad nesu viena tikėjimo paieškose, patiriamuose sunkumuose. Patyriau šilumą, jaukumą, globą. Labai pozityvu.
- Labai palietė žmonių pasidalijimai, kurie privertė giliau pažvelgti ir į savo širdį. Mokymai buvo gilūs ir išsamūs. Norėčiau dar kartą sudalyvauti šio misionieriaus Wimo mokymuose.
- Rekolekcijos labai naudingos, galėjau giliau pažvelgti į savo vidinį dvasinį gyvenimą ir pritaikyti daugelį mokymų sau. Prisiminti išgyventas patirtis su Dievu. Paskata ateityje leistis būti vedama Jėzaus ir klausyti Jo balso. Dėkoju rekolekcijų vedėjui už mokymus!
- Atpažinau, kad buvimas savimi yra Dievo planas man, kuriame esu apsaugotas akmenėlis, o ėmęs elgtis ne pagal prigimtį, pabėgu iš Jo apsaugos į gyvenimo klaidas.
- Patyriau daug Dievo tiesos ir prisilietimų. Ir, aiškumo, kad turiu gręžtis nuo savo įprastų išgyvenimo būdų. Tas man buvo nauja.
- Dievas mane kaip apsinešusią vonią – vėl naujo iššveitė, išbalino. Parodė, kad nesu Dievuje, o kažkur šalia, bijanti prie Jo prieiti. Sužinojau esminius principus, kaip girdėti Jėzų ir Jam kalbėti.
- Labai palietė pratybos su akmenuku. Protu žinojau, tačiau išgyvenau Dievo vedimą ir buvimą Jo saugojamai per visą amžinybę (t.y. buvau Dievuje prieš gimstant, dabar esu Jame, gyvendama čia žemėje ir taipogi žinau, kad po mirties niekas nesibaigia, kad vėl grįšiu pas Dievą). Patyriau amžinybės tęstinumą ir nenutrūkstamumą, nes Dievuje yra vienas ištisas laikas.
- Rekolekcijos pagilino tikėjimą. Suvokiau, kad esu avis ir galiu girdėti Dievo balsą.
- Pajutau, kad gyvenime yra duobės, kurias siunčia Dievas. Jas siunčia tam, kad pakeistų žmogų, sustiprintų jo tikėjimą, neleistų užsisėdėti ir ištuštėti. Jutau Dievo artumą. Supratau, kad turiu labiau tobulėti ir grynintis, kad girdėčiau Dievo balsą.
- Šios rekolekcijos suteikė įžvalgų ir informacijos. Emociškai buvo labai sunkios, tačiau jos tapo paraginimu nenuleisti rankų ir nepasiduoti. Keletą kartų pavyko apsispręsti už žingsnius gyvenimo link, nepaisant noro bėgti ar pasiduoti gėdai, kaltinimams ir vidinei priešpriešai.
- Pajaučiau Jėzaus apkabinimą, gavau atsakymus į kai kuriuos mane kamuojančius klausimus ir į tuos, kurių net nejaučiau klausianti. Ačiū! Dievas telaimina jūsų tarnystę!
- Rekolekcijose radau paguodą, atsakymus į iškilusias abejones. Patyriau ašarų maldą, džiaugsmą, ramybę.
- Pirmiausia mane palietė, kad lektoriui svarbu pažinti Jėzų, kas jis visus išbandymus priima nuolankiai ir jam svarbiausia, kad per tai jis nors kažkiek pažįsta Tėvą. O visos rekolekcijos buvo kaip tik man, nes daug kas apie ką kalbėjo vyko ir vyksta manyje. Tiesiog, aš į tai nereaguodavau, nemaniau, kad tai svarbu, kad tai tikra. Tiesiog apie tai niekas nekalba. O man svarbu išgirsti iš kito žmogaus. Kad ir dienoraščio rašymas. Rašyti kas maldoje išryškėjo, vaizdiniais, visa tai labai pažįstama. Visi išgyvenimai apie kuriuos pasidalijo irgi praeita, tik kažkodėl nepagalvoji, kad Dievas yra kartu.
- Sužinojau, kad esu mylimas Jo vaikas ir visada turiu būti Jo glėbyje. Supratau, kad mano vardas įrašytas Dievo delne.
- Per maldos vakarą patyriau ir pilnai išgyvenau Jo artumą, meilę. Jis kalbėjo apie tuos, dalykus, kur pati nesugalvočiau, nepriimčiau, neleisčiau galvoti. Jis nuolat kartojo: "Myliu tave ir leisk sau". Leisti priimti savo poreikius, troškimus, išgyvenimus, nes viso šito aš sau neleidžiu. Neleidžiu būti silpna, su poreikiais, mylima. kaip tik stumiau nuo savęs žmonų, kuris nori vesti link Tėvo, nori būti Jo glėbiu, o aš neleidžiu. O Jis prašo leisti Jam veikti per kitus žmones, kitų rankomis.
- Rekolekcijos padėjo dar labiau pažinti Dievą, Jo prisilietimus įvairiuose ankstesniuose gyvenime etapuose.
- Labai aiškiai išgyvenau, ką Dievas nori man pasakyti. Į rekolekcijas atėjau su nenoru, bet nuolankiai priimdama Jo valią. Pastarosiomis dienomis išgyvenau didelį troškulį, Jo troškulį, kurį Jis įdėjo. Būdavau dėl kitų, bet neleisdavau jiems būti dėl manęs. Per maldos vakarą, kai liejosi Jo vaizdiniai, Jo žodžiai man, supratau, kad labai daug ko sau neleidžiu. Todėl Jis labai daug kartų kartojo: „Leisk sau“. Tikrai naudingi būdai tiek teoriniai, tiek praktiniai.
- Mokymai patvirtino, paliudijo per programas, seminarus patirtą Dievo vedimą, pakvietė irtis į gilumą – nedvejoti, neabejoti, kilti į Dievo meilės vaikų dvasios laisvę; mylėti kaip Jėzus mylėjo ir per Jo Kryžių grįžti į Tėvo namus.
- Patyriau Dievo meilę ir gavau įrankius, kaip kasdienybėje jaustis geriau, tvarkytis su negatyviomis mintimis.
- Gavau žinių kaip atpažinti Dievo balsą savo širdyje. Per praktines užduotis išgyvenau atleidimo malonę.
- Jau keletą metų patyriu sunkumų skaitant Bibliją lectio divina metodu, tiesiog bėgdavau nuo to, per maldą Dievas atnaujino santykį su Juo. Parodė naują kelią – metodą, kaip gyventi su Juo, Jo žodyje, per Jo žodį. Lektoriaus mokytas būdas man buvo atradimas ir pagalba kaip maitintis Dievo Žodžiu, kaip leisti Dievui kalbėti man per Jo Žodį. Per maldą išgyvenau, kad mano santykis su Dievu yra kaip tarnaitės, o ne kaip dukters. Per maldos laiką gavau Dievo užantspaudavimą, kad esu Jo mylima dukra. Tai mane pripildė ir išlaisvino. Matau, kad esu tame etape, kai jau Dievas rodo sritis, kur esu laisva, bet dar nedrįstu išskleisti sparnų ir skristi. Maldos vakare patirta malda su Jėzumi vaikščiojant pakrante suteikė naują prasmę mano pasivaikščiojimams prie Kauno Marių. Vis jausdavau eidama pasivaikščioti, kad Dievas mane kviečia vienybei, bet nežinojau kaip tai daryti, - po vakaro maldos jau žinau.
- Šiose rekolekcijose patyriau daug Dievo malonių. Pirma, kaip atskirti dvasias – t.y. tiesą ir melą. Kai gavau į rankas akmenėlį, tai pajutau, kad jis yra rankos viduje, ir išgirdau sakant, kad aš Dievo Tėvo širdyje, viduje. Iki tol galvojau, kad esu paribyje, kažkur šalia, bet ne viduje. Net širdimi nustebau, kad esu Jo širdies viduje. Antra, patiko ir liko giliai širdyje, kai mokymo metu sužinojau apie tarno ir sūnaus santykį. Nes galvojau, kad reikia tarnauti ir daug dirbti norint gauti Dievo malonę ar palankumą. Supratau, kad pakanka būti Dievo dukra, nereikia darbų ar maldomis užsitarnauti Jo palankumą. Trečia, rašant tyloje pokalbį su Jėzumi, nustebau, nes Jėzus sakė, kad mato mane kaip meilės misionierę, kuri neš kitiems viltį, meilę, gailestingumą. Nesijaučiau gebanti tai daryti, bet Jėzus atsakė, kad Paulių perkeitė per dieną, tai ir mane perkeis. Ketvirta, naudingi buvo pasakojimai apie tarpeklį ir žuvėdrą. Supratau, kad Dievas žmogaus niekada nepalieka sunkiose situacijoje, bet būna kartu. Ir kartais, kai nesijaučiu laisva, bet iš tiesų nesu nelaisva, bet man trūksta laisvės užtikrintumo. Viešpats jau išlaisvino, tik susidarytas negeras įvaizdis trukdo tai pajusti.
- Mokymuose labai patiko, atkreipė dėmesį, kad Jėzus buvo gundomas, taip ir mane velnias puola per gyvenimą, kad esu nemylimas, kad nemoku mylėti, nemyliu, turiu įrodyti savo vertę. Tuomet atsitraukiu nuo Dievo, slepiuosi, bėgu į netikrą save. Rekolekcijose atėjo pajautimas, kad Dievo meilė yra aukščiau visko, virš nuodėmės, virš visų sunkumų, virš mirties, virš baimės, virš kančios, virš aukos, tiesiog Jo meilės jėga ir didybė, kurią galiu pajausti širdimi.
- Mums su vyru tai buvo nauja patirtis tikėjimo kelionėje. Esam dėkingi už Dievo dovaną lektoriaus asmenyje. Jo atvirumas, gyvenimiška patirtis, misionieriška pozicija mokė „gyvai“ išgyventi Dievo buvimą. Šlovinimo giesmės palietė, bet labiausiai šeštadienio maldos vakaras, kai įvairiais būdais galėjome patirti ir išgirsti Dievą, esantį su mumis. Per rekolekcijas išgyvenau, kad kuo labiau mes su vyru einame Dievo link, tuo labiau mes
esame artimesni vienas kitam. Taip pat buvo naudinga išgirsti 4 punktus, kurie padeda geriau išgirsti Dievo balsą. Kilo vaizdiniai, apie kuriuos lektorius kalba toliau pvz. „duokite Jėzui savo ranką“. Aš nuo pat pradžių ėjau ežero pakrante kaip vaikas įsikibęs Jėzui į ranką. Ir tuomet kai galėjome užduoti Jėzui klausimą: „Dieve, ar myli mane?“ Padaviau abi rankas Jėzui ir pajutau tokią begalinę, didingą, šildančią, guodžiančią Dievo meilę. Ir tuomet minčių buvo apie tą meilę. Jos didybę, begalybę, džiaugsmingumą... Ir rašydama dėkojau už tai, kad Jėzus mane myli. O kūne tokia šiluma, gėris, ramybė viešpatavo. Norėjosi pasilikti toje akimirkoje...ir atrodė, kad gyvenime daugiau nieko nereikia – tik to ryšio, ištirpimo Jo meilėje, malonėje... - Prieš rekolekcijas klausdavau žmonių kaip jie jaučiasi Dievo mylimi, nes aš nesijaučiau. Dar klausdavau kaip atpažinti Dievo kalbėjimą, ženklus ir rekolekcijų metu supratau, kad aš kažko tikiuosi ir nepastebiu, kaip Dievas kalba per šalia esančius žmones, paprastai. Maldos vakaro metu viduje pajutau, kad Dievas mane myli, kad manęs nepasmerkė ir man atleidžia, kad ir ką esu blogo padarius, nusidėjus, buvau Dievui neištikima. Jis rašė ant smėlio „nė aš tavęs nepasmerksiu“. Jaučiausi mylima, Dievo glėbyje, saugi ir man nereikia užsitarnauti Jo meilės. Jo meilė gaunama dovanai, tiesiog, kad aš esu.
- Džiaugiuosi, kad dalyvavau, gavau atsakymus į klausimus. Rekolekcijose išgyvenau meilingą Dievo prisilietimą ir supratau, kad neturiu lyginti savęs ir savo liudijimo su kitais žmonėmis ir jų liudijimais, nes kiekvieno žmogaus santykis su Dievu unikalus.
- Rekolekcijų maldos metu šeštadienį uždaviau Jėzui klausimą: „Ar myli mane?“ Ir... Kaip įprasta, nieko neišgirdau... Nusiminęs ir pavargęs grįžau namo. Languose jau nebuvo šviesos, šeima sugulusi poilsiui. Tyliai atrakinau duris ir įėjau vidun. Išgirdau, kad mano mylimas sūnelis ateina sakydamas: „Tėti,tėti,tėti..." Tą akimirką jaučiausi laimingiausias žmogus pasaulyje. Sekmadienį, prieš pat šv. Mišias, per šlovinimą, visiškai aiškiai supratau, kad per mano santykį su sūnumi, Tėvas man leido pajusti, kaip išgyvena kiekvieną susitikimą su manimi. Viešpats leido man suprasti, kaip stipriai mane myli.
- Rekolekcijose vaizdinys apie Švenčiausią Trejybę užantspaudavo tą meilės patirtį. Supratau takoskyrą tarp Dievo malonės upės ir racionalaus proto. Gavau naują žvilgsnį į Magdalietę ir jos atnaujintą tapatybę. Išgyvenau stiprų troškimą naudoti mokyme minėtus 4 principus, nes apsileidau savo dvasiniame gyvenime. Nes jeigu jo nėra, tuomet gyvenimą valdo protas, o ne širdis. Rekolekcijose Dievas perkeitė mano širdį, įdėjo savo širdį.
- Labai daug patyriau šių rekolekcijų metu. Dievas jau prieš kurį laiką mane tam ruošė. Dievas lietė, keitė. Mokymai buvo naudingi.
- Naudinga buvo patirti Dievo žvilgsnį į save. Patyriau, kad mano pačios žvilgsnis atspindi Jo žvilgsnį. Praktinėse užduotyse su akmenėliais supratau, kad nesu Dievui nepatogi, Jį džiugina mano buvimas. Naudinga buvo klausti Dievo: „Kaip Jis mane mato?“ ir tai užsirašyti. Dievas parodė, kad mane mato kaip karalaitę ir kad esu Jo Karalystės dalis.
- Dievas atvėrė širdį ir leido išgirsti Jo žodžius, Jo balsą. Per maldos vakarą pagaliau sugebėjau atleisti sau. Dievas parodė kokia brangi esu Jam ir kad Jis mane laimina šioje kelionėje. Naktį pabudus, Dievas priminė maldos vakarą. Ir parodė, kad Jis buvo su kiekvienu kokio kiekvienam tą vakarą reikėjo: guodžiantis, mylintis, atleidžiantis, suteikiantis viltį, nušluostantis ašaras, kantrus, ištikimas, gydantis, perkeičiantis, teikiantis džiaugsmą. Jis prie kiekvieno žmogaus stovėjo vis kitoks. O prie vieno vyro sakė: „Kai tu panorėsi, atverk savo širdį, aš palauksiu, aš kantrus, aš su tavimi, aš myliu tave“. O visoje erdvėje Jis buvo Emanuelis – Dievas visad su mumis, dovana kiekvienam ir visiems. Laikydama akmenuką delne jaučiausi Dievo glėbyje, kaip motinos įsčiose: saugiai, šiltai, mylima, apglėbta.
Ugdymo rekolekcijos „Charizmos tarnystėje“
2017 m. liepos 25-29 d., Šiluva
Patyriau dar vieną Dievo Tėvo meilės pliūpsnį. Bendrystę. Turėjau galimybę pažinti savo silpnumą ir atsiverti Dievo gydymui.
Patyriau išgydymo dovaną, kalbų dovaną, asmeniškai išgyvenau Dievo artumą, bendrystės džiaugsmą.
Viešpats parodė manyje esantį kritiškumą ir per meditacijas bei „spektaklį“ vedė ir gydė. Patyriau Dievo Tėvo meilę. Viešpats įdėjo daugiau žodžių į kalbų dovaną.
Labai patiko meditacijos, Dievas labai lietė per jas. Patiko ir buvo naudingas tylos laikas. Visa medžiaga buvo naudinga.
Kiekvieną dieną Viešpats po truputį kalbėjo: per meditacijas, šlovinimą, leido išgirsti pažinimo žodžių, kalbų aiškinimo dovanas. Buvo džiugu išgyventi džiaugsmą Šventojoje Dvasioje, kai pakvietė melstis užtarimo malda ir užliejo savo jėga. Dar daugiau laisvės, drąsos, šventumo.
Viešpats prisilietė, apšvietė, išlaisvino, sustiprino, laimino, parodė savo meilę.
Aš norėjau, kad Viešpats siųstų ten ir taip, kaip aš noriu, o Jis pasiuntė taip, kaip Jam reikia! Šlovė Jėzui!
Ačiū Jėzui, išgydė mano sielą ir kairės rankos riešą! Atsinaujino ryšys su Marija, išgyvenau visos Trejybės bendradarbiavimo vaisius per vidinio išgydymo pamaldas Šiluvoje. Išgyvenau kvietimą atrasti pašaukimą išgydymo tarnystėje. Eiti ne kur noriu, bet kur Viešpats siųs. Jėzus man padarė staigmeną. Ugdo ranką kovai su piktuoju.
Gavom, kaip bendruomenė, gerus patarimus, ką turim pataisyti, ir patvirtinimus, ką darom gerai. Asmeniškai išgyvenau susitikimą su Jėzumi. Džiaugsmą – per mergaitę, už kurią meldžiausi užtarimo maldoje. Dievo prašiau, kad perkeistų mano širdį per šlovinimą, o užtarimo maldos metu mergina, už kurią meldžiausi, mane labai stipriai apkabino taip man parodydama Dievo širdį. Ji buvo ta širdis, kuri mane myli. Meilė labai paprasta. Dar vyko gydymas, nes turiu sūnų, ir mano sesuo ir brolis turi tik sūnus, o aš dabar noriu turėti dukrą, ko anksčiau nenorėjau, nes nepriėmiau moteriškos lyties ir nežinojau, ką su tomis mergaitėm veikti. O reikia mylėti, ir kai myli, tada žinai, kaip tą meilę parodyti, nes meilė yra labai kūrybinga ir nuolat nauja. Vyko gydymas iš mizoginijos – neapykantos, moteriškumo niekinimo. Šlovė Viešpačiui!
Patyriau Dievo prisilietimą, Švenčiausios Mergelės Marijos globą. Melsdamasi užtarimo malda – didelę malonę, kad esu Dievo skydas. Dėkui Dievui!
Patyriau Dievo meilę, džiaugsmą, pasitikėjimą Juo, tylos oazę, tarnystės džiaugsmą, gyvenimo džiaugsmą.
Naujai išgyvenau Dievo Tėvo meilę, atleidimą sau ir sąmoningumą, kad Viešpaties meilė po truputį išdegino visą mano nepasitikėjimą. Ir dar labai buvo svarbu kitų žmonių liudijimai ir jų begalinis nuoširdumas, kuris taip pat gydė.
Stipriausia patirtis – egoizmo mirtis. Ženklų pastebėjimas, meilės artimui aukojant save parodymas.
Patyriau išlaisvinimą, charizmų atpažinimą ir patvirtinimą, didelį padrąsinimą ir sutvirtinimą, ugnį ir džiaugsmą. Jaučiu, kad reikia ugdymo charizmatų vaikams (10 - 20 m.), bet rodos, tai ne mano užduotis, tai – idėja, kurią turiu pasakyti.
Išgyvenau daug aiškumo, suvokimo, užtarimo maldos. Atradau kalbų dovaną. Šlovė Viešpačiui!
Patyriau stiprų Kristaus prisilietimą.
Norėčiau paliudyti Viešpaties darbus. Trumpa istorija: trejų metų mane paėmė iš vaikų namų, nes mano patėvis labai norėjo dukros. Vaikystėje jis man buvo "visas pasaulis". Nors daug gėrė, bet man buvo geras. Kai man buvo 18 - jis mirė. Atrodė, kad "pasaulis" sugriuvo, bet gyvenau toliau. Darbe perkėlė į kitą kabinetą, ten susidraugavau su kolega. Jis man kaip tėvas patardavo, padėdavo. Taip mes kartu išdirbome apie 15 metų. Prieš pensiją jis pasiligojo, nusprendė išeiti iš darbo. Vėliau sužinojau, kad jis nusižudė. Metus laiko bandžiau susivokti kaip tai atsitiko, atsirado kaltės jausmas, gili žaizda. Vėliau, atrodė, lyg ir užsimiršo. Atvažiavau į rekolekcijas pirmą kartą. Jau nuo antros dienos jaučiau įtampą savyje. Sesės vakare pasimeldė, tai pusvalandį negalėjau atsikelti, buvau lyg girta. Paskutinę dieną prapliupau ašaromis, atrodė tokia stipri širdgėla veržiasi iš širdies, sunku buvo net kvėpuoti. Iš tos baimės, kad nevaldau situacijos ir nesuprantu to, kas vyksta apėmė panika, bet priėjo sesė, apkabino ir aš nurimau. Pasijaučiau saugi. Vėliau priėjo moterys iš Lenkijos, kurios vedė rekolekcijos ir pasikalbėjo. Paklausė ar ne užsiiminėjau joga, pasakiau, kad kažkada seniai treniravausi. Jos pasimeldė, atsižadėjau visų piktųjų dvasių ir tos kaltės. Ir tik per rekolekcijas supratau, kad galiu ramiai prisiminti tą kolegą. Anksčiau, vien jo vardą išgirdus, krūpteldavau, vengdavau prie jo stalo prieiti. Tai toks mano liudijimas. Šlovė Viešpačiui!
Dievas nuo pat rekolekcijų pradžios vaizdžiai ir aiškiai kalbėjo, kad esu Jam svarbus ir mylimas, tik negalėjau to jausti širdimi, paprasčiausiai, nesugebėjau tikėti. Po vidinio gydymo pamaldų paprašiau šlovintojų užtarimo maldos, kuri daug pakeitė mano viduje. Galiausiai Diangiškas Tėvas visiškai prirėmė mane prie sienos ir pasinaudojęs viena sese už rankos vedė mane atleidimo ir susitaikymo keliu. Kol kas tai stipriausias potyris mano gyvenime. Tėvas man įrodė, kad esu Jo mylimas vaikas, kad esu Jam svarbus.
Dėkoju už rekolekcijas ir nuostabų organizavimą, kurios padėjo atverti širdis Šventosios Dvasios veikimui ir vedimui. Šiose rekolekcijose išgyvenau gilią Dievo meilės bei artumo patirtį. Dėkoju už viską. Dievo palaimos!
Dėkoju Dievui, kad parodė ir išgrynino mano pašaukimą - patarnauti užtarimo maldoje už visas išprievartautas, abortus patyrusias, kalėjimuose sėdinčias, smurtą patiriančias moteris. Daug ženklų ir patarimų Viešpats davė kaip eiti tuo keliu. Dėkoju Jums už begalinę meilę organizuojant visas rekolekcijas, tegul Viešpats apdovanoja visomis malonėmis ir stiprybės Jums.
Dalyvavau jau trečią kartą. Esu be galo laiminga ir dėkinga Švemčiausiai Mergelei Marijai ir visiems organizatoriams bei vedėjams. Didžiausią ačiū tariu Viešpačiui, kad mokė mane klusnumo, nuolankumo, atidaus Dievo Žodžio klausymo ir mąstymo tyloje, emocijų „nuleidimo gilyn“. Dar kartą patvirtino kvietimą dalintis Dievo Meile. Padrąsino nebijoti ironijos ir pašaipų skelbiant Jo Meilės Evangeliją. Jam šlovė ir garbė, ir nuolankus dėkingumas!
Vidinio išgydymo rekolekcijos „Gydyk tai, kas sužeista“
2017 m. liepos 14-16 d., Kaunas
Esu labai dėkinga, kad galėjau dalyvauti šiose rekolekcijose. Įdėjote daug triūso ir širdies, organizuodami rekolekcijas. Labai patiko siurprizinis momentas - vakaras salėje. Misionierius - atviras, paprastas, jautrus ir nuoširdus, šalia kurio gerai jautėmės. Maldos, šlovinimas, liudijimai, bendrystė…- viskas lietė ir gydė. Praktikuoju apsikabinimų terapiją. Nuoširdus ,“ačiū” jūsų bendruomenei.
Na, tai mano pirmosios rekolekcijos. Labai Jų laukiau, nes išgyvenu sudėtingą asmeninį laikotarpį. Troškau gydymo. Atvykau atvira ir nusiteikusi imti. Wimo paskaitos sluoksnis po sluoksnio gulė manyje žinojimu, kad Dievas Tėvas tikrai myli. Jau pirmąjį vakarą per vakarinę maldą, patyriau, kad ilgiuosi tėviškos meilės, kad manęs mano tėtis vargu ar laukė gimstant, dėl savo vidinių žaizdų. O augant irgi retai apkabindavo, ir nuolat turėjau darbuotis, kad užsidirbčiau meilę. Ir giliai širdin krito žodžiai „Kad nesu klaida“. Verkiau tėviškame Wimo glėbyje, buvo gera, ramu. Grįždama meldžiausi už savo tėtį, už jo žaizdas. O kitą vakarą salėje džiūgavau, kad turiu mylintį Tėvą, kuris mane priima ir myli kaip „ human being“, kad galiu visai nebūti „human doing“. Ir dabar jaučiu, jog esu įtikinta, kad Tėvas mane myli :), nors kasdienybėje apstu iššūkių. Vos grįžus iš rekolekcijų, susidūrusi su savo paauglio sūnaus nepasitenkinimu, šaukimu, ant jo ėmiau rėkti, o paskui graudžiai verkiau, baisėdamasi savo elgesiu. O dukra paauglė šaipėsi – sako „galvojau grįši nurimusi, o dar labiau staugi“... Dievas mane myli nors ir tokią nestabilią, bet gyventi tai turiu su gyvais žmonėmis aplinkui. Ir jiems turiu būti mylinti mama. Bet čia procesas – dabar įsileidau žinojimą, kad Dievas mane myli, dar reikia laiko, kad save pamilčiau, o jau tada dalinsiu meilę…. ;) AČIŪ, KAD ESATE IR DALINATĖS!
Mokymų turinys buvo labai geras. Radau atsakymus į kelis klausimus, kuriuos nešiojausi širdyje ilgą laiką. Labai patiko lektoriaus duodami gyvenimiški pavyzdžiai, liudijimai, per kuriuos Viešpats stipriai kalbėjo. Ypač stipriai palietė šeštadienio maldos vakaras. Šiose rekolekcijose patyriau, kad Dievas turi savo laiką ir savo būdą kaip prieiti, paliesti, gydyti. Man šiose rekolekcijose kertinis akmuo, per kurį patyriau ypatingą Tėvo motinišką ir tėvišką prisilietimą, kurio gyvenime nė karto nebuvau patyrusi, iki šios patirties, buvo Tėvo apkabinimas per s. Dovydą ir Wim. Per Tėviško apkabinimo patirtį prasidėjo gijimo iš emocinių priklausomybių etapas. Iki tol matydavau problemą, bet nematydavau kelio, kaip iš jos kilti, o šįkart Jis atvėrė ir parodė aiškų kelią. Po šios patirties jaučiuosi kaip naujai užgimus. Ačiū Viešpačiui ir jums!
Visų rekolekcijų metu jaučiau Dievo veikimą. Tiesiog atrodė, kad tos rekolekcijos skirtos būtent man, nes visos temos buvo aktualios ir reikalingos. Filmą apie neįgalų vaiką žiūrėjau antrą kartą. Šį kartą tame neįgaliojo vežimėlyje pamačiau save. Tėvas, kuris iš paskutiniųjų jėgų vežė savo sūnų, man atrodė taip, tarsi tai Dievas vežė mane per gyvenimo sūkurius. Mintis - aš nesu neįgali, o guliu neįgaliojo vežimėlyje, o Dievas iš paskutiniųjų veža mane, paragino prašyti Viešpaties atleidimo. Suvokiau, kad per mažai laiko skiriu bendravimui su Dievu, per mažai dėkoju ir garbinu Viešpatį už Jo man teikiamas malones. Iš visos širdies prašiau Viešpaties, kad būtų man gailestingas. Viešpats suteikė ašarų malonę, už kurią širdingai dėkojau. Pirmą naktį po rekolekcijų ilgai negalėjau užmigti. Jaučiau keistą širdies virpėjimą. Ilgai meldžiausi. Išgyvenau paraginimą paklausti Dievo, ką Jis nori man pasakyti.... Pajutau ramybę, išvydau šviesą, kurį apšvietė apskilusias bažnyčios sienas. Buvo labai gera. Suvokiau, kad tai Viešpats iškelia mano sielos žaizdas ir jas gydo. Širdyje dėkojau Viešpačiui už visas teikiamas malones. Pastebėjau, kad po rekolekcijų ramiau jaučiuosi stresinėse situacijose. Garbė ir Šlovė Viešpačiui!
Atradau santykį su dangiškuoju Tėvu. Per apsikabinimą su Wimu, per atgailos sakramentą, kur pasiryžau eiti viešumoje, nes pajutau didžiulius sunkumus ir kovas rekolekcijų metu. Ir per maldos vakarą, kuomet galėjau ateiti prie kryžiaus, po kryžiumi. Visada to bijojau, buvo gėda prieiti arčiau. Bet tą vakarą pati Dvasia ten nunešė. Man buvo nesvarbu, kad priešais sėdi daug žmonių ir žvelgia į kryžių. Jaučiausi, kad esu to kryžiaus dalis. Tai didžiulė malonė ir išlaisvinimas. Ačiū Viešpačiui. Taip pat supratau, kad aš turiu dangiškąjį Tėvą, nes pati augau be tėvo ir nesuvokiau kas yra tėvas, net kokia prasmė tėvo. Suradau Tėvą kuris mane apkabina, nesmerkia, myli ir yra gailestingas. Kad esu Jo mylima dukra. Dabar žinau kitą Viešpaties vardą, ir galiu į Jį drąsiai kreiptis TĖVE.
Šiose rekolekcijose supratau, kad per mažai maldose kreipdavausi į Dievą Tėvą. Atrodydavo, kad užtenka kviestis Šventąją Dvasią ir kreiptis į Jėzų Kristų, o Jis jau nuspręs, kas yra geriausia, reikalingiausia. Dabar išgirdau priminimą, kad nereikia „pamiršti” ir Dievo Tėvo, savo žvilgsnį, mintis kreipti į Jį, Jam dėkoti, Jį šlovinti. Taip pat šiose rekolekcijose pamačiau, kad mano „širdies rezervuare” dar yra daug vietos Dievo veikimui. Nesu pakankamai atviras tiek Dievui, tiek žmonėms. Visa tai dar kartą išgirdau šiose rekolekcijose. Dalyvavo puikūs nuodėmklausiai, kurie moka išklausyti ir patarti. Atlikau išpažintį, gavau gaires tolesnei kelionei tikėjimo kelyje.
Patyriau malonę pabūti lydėtoju ar „tėveliu”. Įdomu, kad Wimas, palaimindamas mane, ir nurodė vis labiau būti tėčiu, o ne vaiku. Priimu tai kaip iššūkį ir, gal, misiją.
Rekolekcijos „Išlaisvintas“
2017 m. liepos 1 d., Kaunas
Supratau, kad išsilaisvinimo kelias yra ilgas ir nepaprastas, kad būtina atkreipti dėmesį į smulkias, kartais man atrodančias nereikšmingas detales. Žvelgiant į kiekvieną išlaisvinimo raktą, matau save nepakankamai tvirtą visuose žingsniuose. To tvirtumo turiu ieškoti maldoje, atiduodant Dievui savo silpnumą, savo bėdas ir pilnai Juo pasitikint. Man tai yra nepaprasta, prašau Dievo malonės ir žmonių pagalbos.
Šiose rekolekcijose Viešpats mane labai palietė ir davė platesnį suvokimą, kaip turėčiau elgtis ateityje.
Jaučiau ir patyriau Šventosios Dvasios veikimą. Atvėrė kai kurias senas žaizdas ir jas gydė. Malonė liejosi ir ašaromis, ir džiaugsmu. Mokė išreikšti jausmus, kas iki šiol buvo apsunkinta. Šlovė Viešpačiui! Patiko ir buvo įdomi patirtis melstis už kitą žmogų dėl palaiminimo. Tikrai Viešpats rodė gražius dalykus apie kitą asmenį ir man kalbėjo asmeniškai, drąsino. Ačiū Jėzui!
Patyriau priėmimą ir meilę bendruomenėje. Jaučiuosi atviresnis Dievo veikimui ir tolimesniam laisvinimui.
Poroje turėjau pristatyti ir apibūdinti Jėzų kitam žmogui, tarsi šis Jo gyvenime nebuvo sutikęs ir apie Jį nieko nežino. Pradėjau pasakoti apie Jo meilę mums - žmonėms ir staiga širdyje pajutau, kad aš pati nepriimu meilės. Dėkoju Viešpačiui už atvertą tiesą.
Aš visose užsiėmimuose patiriu išlaisvinimą. Po vienų pasveiko kojos, puse metų nejutau skausmo, nors jau gėriau stiprius vaistus. Po rekolekcijų praėjus porą dienų nuėjau pėsčiomis į Šiluvą 20 km. Kitą kartą apėmė begalinis atleidimo jausmas, atleidau buvusiam sutuoktiniui 10 tūkst. eurų skolą – tuojau pat smarkiai pasikeitė santykiai su vaikais. Dar kartą gerai paverkus, vyko atleidimas mamai. Viešpats nenustoja stebinti. Jaučiu aiškų vedimą ir palaikymą. „Vidinis stuburas“ svyruoja vis mažiau ir mažiau – tvirtėju, drąsėju, veikiu ir daug liudiju. O norinčių klausytis apie vidinius išgydymus ir ieškančių patarimo - daugėja. Kažkaip stebuklingai gerėja materiali padėtis ir didėja vaikų rūpinimasis, rodomas dėmesys ir meilė. Nedrąsu kalbėti apie charizmines dovanas, bet jos yra. Be to – jau kurį laiką lydi džiaugsmas, lyg ir be priežasties – tiesiog jaučiuosi JO mylima ir JAM reikalinga. Surenku žmonės į paskaitas, organizuoju susitikimus, randu krikščioniškus lektorius „ieškantiems“. Daug kas prašo užtarimo maldos, ieško informacijos, klausia įžvalgų, patarimo. Lyg ne pati kalbėčiau. Viskas klostosi lyg savaime, o po ilgų išbandymų metų tai labai brangu. Dėkoju jums, dėkoju Aukščiausiajam, kad galėjau šiuos metus keliauti kartu. Be to, ačiū ir už finansinę paramą.
Labai praktiškos ir išsamios rekolekcijos, papildė turimas žinias.
Supratau, kad man labai reikia išgydymo daugelyje sričių. Turiu didelį troškimą padėti kitiems, bet man pačiai dar reikia gydytis.
Dar daugiau aiškumo, drąsos. Buvo naudinga pačiai sau, nauji aspektai atsiskleidė, teko atsisakyti savo lūkesčių ir atsiduoti Dievo veikimui, dar kartą patvirtinant, kad Jis geriau žino ir pasitikėti Dievu. Daug džiaugsmo suteikė tai, kad buvau naudinga kitiems, kad leidau Dievui veikti. Ačiū Dievui ir jums.
Dėkoju Dievui ir jums už rekolekcijų ,,Išlaisvintas" organizavimą. Viskas puiku. Tarnauju užtarimo maldoj jau daug metų. Šios rekolekcijos visą, ką Dievas per 20 metų davė patirt, suprast ir priimt, apibendrino, sustruktūrizavo.
PROGRAMA „Gyvasis vanduo“
2017 m. sausio 25 d. - gegužės 24 d., Kaunas
Programa sustiprino mane kaip asmenybę, įgavau daugiau drąsos, džiaugsmo. Svarbiausia, kad kalbėtis su Dievu tapo lengviau. (Mot., Alytus)
Didžiausia malonė, kad Dievas pats mane veda. Meldžiau Dievą, kad augčiau dvasiškai ir stiprėčiau, bręsčiau kaip asmuo, net ir nežinodamas, kaip tai daryti. Jis atvedė mane į šią programą, kurioje gavau daugiau, nei galėjau maldose prašyti. Žinau, kad tai pradžia, bet jaučiuosi stipresnis ir labiau pasitikintis savimi, nes Jis šalia. (Vyr., Kaunas)
Man buvo svarbu moteriškumo gydymas. Tai, ką giliai jaučiau, kokia turi būti moteris ir koks vyras pagal Dievo planą, išgirdau mokymų metu. Dievas mus pakvietė pilnatvei ir džiaugsmui per Jį, tik per savo žaizdas ir nepasitikėdami Dievu mes to nesugebame patirti. Per šlovinimą ir dažnai Dievui dėkoju ir suprantu, kad neužteks viso mano gyvenimo Jam dėkoti už tai, ką Jis mano gyvenime nuveikė. Pradedu jausti, ką reiškia būti moterimi, o ne maža mergaite, kuri niekaip nesuauga, ypač tą jaučiu iš aplinkinių, nors pareigų ir atsakomybių turiu daug, bet kartais jausdavausi nematoma. Ir po truputį įsisąmoninu, kad esu dovana. (Mot., Kaunas)
Ypatingai stiprus buvo tas laikas, kai moterys meldėsi už vyrus. Pajutau, ką reiškia būti bendruomenėje. Patyriau užtarimo maldos galią. Palaimintas laikas. Per pačią programą išgyvenau sudėtingą situaciją su tėčiu. Tuo laiku daug meldžiausi, dabar viskas stojasi į savo vietas. Ši patirtis patvirtino, kad mylinčiam Dievą viskas išeina į gera. (Vyr., Kaunas)
Patyriau Dievo artumą. Įgijau didesnį pasitikėjimą Dievu. (Mot., Kaunas)
Į programą atėjau su stipriu atsiribojimu santykiuose. Šios programos metu, atsivėrus Viešpaties gydymui, prasidėjo išėjimo iš šio atsiribojimo procesas. Atsirado naujos bendravimo situacijos, vidinis postūmis kurti bendrystę, priimti kitus ir save, nekeliant per didelių lūkesčių. Taip pat jutau santykio su jau mirusiu tėčiu ir jo paliktų žaizdų gilų gydymą. Tapau atidesnė skaudiems prisiminimams ir išmokau nešti juos prie Kryžiaus. (Mot., Jonavos raj.)
Supratau, kad esu kelyje – tiek Dievo, tiek ir savęs pažinimo link. Programos metu palaipsniui keitėsi požiūris į save, į kitus žmones. Supratau, kad ne tik aš, bet ir kiti žmonės turi problemų, nėra pakankamai tobuli. Permąsčiau santykius su šeimos nariais. Matau kelius, kuriais turiu eiti, bet taip pat supratau, kad negaliu per daug reikalauti nei iš savęs, nei iš kitų. Mokausi ramiai apsvarstyti rimtus sprendimus, už viską dėkoti Dievui. (Vyr., Kaunas)
Dievo malonė, kad atsidūriau šioje programoje. Jaučiu ramybę po ilgai trukusių didelių emocinių įtampų. Svarbi buvo skaistumo tema, narcisizmo, vyrų ir moterų lytiškumo tema, tėvo ir motinos temos. Duotas tekstas labai kalbėjo, jis visai kitoks ir labai sodrus. Sustiprino ir keičia santykį su savim – labiau save priimu, daug buvusių įvykių paleidau ir atsisveikinau (gal dėl to truputį jaučiu tuštumos jausmą), papildė žiniomis ir praktika kaip kovoti dvasinę kovą ir su tam tikrais trūkumais, atvėrė kelius į savęs pažinimą, padėjo rasti atsakymus. Darbas grupėse leido dar labiau ir giliau atsiverti ir būti savimi. Jaučiu didelį dėkingumą Dievui ir jūsų bendruomenei už maldą ir užtarimą – neįtikėtinai svarbus patarnavimas. Stiprina mane kaip narį Bažnyčioje. Stengiuosi labiau įsiklausyti į Šventosios Dvasios vedimą. Bandau kitaip priimti žmones ir situacijas. Šlovinu, šlovinu. (Mot., Vilnius)
Žaviuosi bendruomenės narių atsidavimu tarnystei. Vis labiau suprantu, kad neprivalau savęs lyginti su kitais, bet priimti save, pernelyg nereikalauti iš savęs, mokausi atskirti svarbius dalykus nuo nesvarbių. Laisviau jaučiuosi bendraudama. Supratau, kiek peržengtos ribos sukėlė problemų, su kuriomis dabar kovoju. Buvo nuostabu matyti, kaip tikslingai Dievas suveda žmones į grupeles, kiek daug netikėtų sutapimų, patyrimų ir atsakymų ateina vien klausantis. Klausausi Šventosios Dvasios, neužbėgu į priekį, tai suteikia laisvės. (Mot., Alytus)
Šios programos metu įgavau daugiau drąsos ir vilties. Visa tai maldos, kantrybės, pasitikėjimo Dievu dėka. Pradėjau labiau pažinti save – su visais netobulumais, užslėptais talentais. Pradėjau save priimti kaip žmogų. Pradėjau keisti santykius su žmonėmis, nuo kurių anksčiau priklausė mano savivertė, savęs priėmimas. Geras santykis su šeima pradeda įgauti pagreitį! Kilo troškimas dar artimesnio santykio su Jėzumi. Norėčiau skleisti Dievo meilę ir Gerąją Naujieną kitiems, savo buvimu išreikšti artimo meilę. (Vyr., Kaunas)
Ši programa padėjo pamatyti save Dievo akimis; parodė, kad net mano klaidos gali tapti dovana, per kurią Dievas gali veikti, jei tik leisiu. Programa suartino mane su Jėzumi, kiekvieną dieną galiu jausti Jį esant šalia, išgydė mano santykį su šeima, su savimi, su kitais žmonėmis ir padeda juos labiau įsileisti į savo gyvenimą. Išlaisvino iš priklausomybių, sugrąžino džiaugsmą ir vienatvę pavertė dovana. Ši programa manyje ugdė kantrybę. Pradėjau nuolat save stebėti, atpažinti piktojo veikimą ir jo atsisakyti. Atlikti dar nuoširdesnę išpažintį. Pradėjau kiekvieną dieną dėkoti Dievui. Keliauju į didesnį pasitikėjimą Jėzumi. (Mot., Vilnius)
Atradau grupelių svarbą, „raudonas vėliavėles“. Pagilinau žinias apie vyriškumą ir moteriškumą. Buvo labai svarbu vyrų liudijimai bei vyrų ir moterų palaiminimai vieni kitiems. Malonė priimti save su savo trūkumais, atsisakyti noro visada puikiai atrodyti. Labiau atvėriau širdį priimti Dievo ramybę. Pasikeičiau bendraujant su dukros šeima, nes seniau reikalavau, kad vien jie keistųsi. (Mot., Kaunas)
Suvokiau, kad Dievas savo malonę siunčia man per žmones, kuriuos sutinku savo gyvenimo kely, kurie už mane meldžiasi, išgirsta, padeda klausytis Viešpaties žodžio - nors ir labai tyliai, bet Jis kalba. Supratau, kad noriu ir toliau dalyvauti seminaruose, programose, asmeninėje maldoje, būti arčiau Viešpaties. (Mot., Kaunas)
Pažinau ir priėmiau Dievo Tėvo meilę. Atradau, kad mano išpažintys buvo be nuoširdžios atgailos.. Programos metu pradėjau priimti save tokią, kokia esu, nes supratau, kad iki šiol nebuvau savęs priėmusi. Išgyvenau didelį potyrį po mokymo „Moters garbė“ - kasdien kartu su mama ir dukra meldėmės už praeities kartas. (Mot., Kaunas)
Labiausiai patyriau mylinčio Dievo kaip Tėvo buvimą. Taip pat patyriau Šventosios Dvasios netikėtą prisilietimą. Dažnai jaučiuosi mažai susigaudanti, nemokanti įvertinti ar suprasti, kas su manimi darosi, bet keli prisilietimai buvo labai švelnūs, aiškūs ir malonūs, tarsi įsimylėjimas. Supratau, kad trokštu vis daugiau Šventosios Dvasios. Taip pat matau kaip einant laikui Dievas apreiškia save, leidžia palaipsniui pažinti Jį kaip Tėvą, Sūnų ir Dvasią, patirti Marijos artumą, vedimą. Visas laikas, skirtas programai buvo naudingas, visa „apsimokėjo“. (Mot., Kaunas)
Labiau pažinau savo sužeidimus lytiškumo srityje ir kai kuriose srityse patyriau išlaisvinimą po daugybės metų naštos. Pačios programos gale atradau Viešpatį kaip Sužadėtinį, mylimąjį, Jam garsiai ištardama TAIP. Tai didelė Jo malonė man ir mano gyvenimo įprasminimui. Atvirai dalinausi visos programos metu su vienu žmogumi apie visus suklupimus, puolimus, tai ruošiuosi daryti ir toliau. Tai ir toliau veda gijimo keliu į visišką laisvę ir pasitikėjimą. (Mot., Vilkaviškio raj.)
Dėkoju už programą. Ji man padėjo susivokti daugelyje dalykų, vykstančių mano gyvenime. (Mot., Vilnius)
Tai buvo laikas ir vieta, kur galėjau būti savimi, patirti, kad esu priimama tokia, kokia esu, o ne pagal mano statusą ar pan. Viešpats stipriai prisilietė. Gydė mane lytiškumo ir savęs priėmimo srityje, mokė žvelgti į kitą žmogų kaip į dovaną. Mokausi matyti kaip per kitus žmones, per įvairias situacijas Viešpats atveria ir gydo mano žaizdas. Labiausiai jaučiau, kad esu gydoma nuo baimės, nedrąsumo ir gėdos. Per maldą grupelėje ir mano asmeninę maldą už savo giminės praeities kartas Viešpats leido patirti laisvę. Tiesa, baimė dar grįžta, bet jau žinau, kad turiu kovoti, kad tai nesu tikroji „aš“. Vis labiau atrandu savo silpnybių ir kovų atvėrimo bendruomenei žavesį. Ši programa yra didžiulė dovana man. Esu stipriai paliesta jos, ypač per vadovių maldą, motinystę ir seserystę, kitų grupelės moterų buvimą kartu. Dar patyriau, kad Viešpats labiau nei aš pati gerbia mano ribas. (Mot., Vilnius)
Išmokau ir įgudau pastebėti ir stengtis įvardinti savo jausmus ir reakcijas. Anksčiau to nedarydavau. Atradau, kad turiu keistis savo bendravime su vyrais - stengtis palaikyti, padrąsinti, pagirti, kad mane suptų vis daugiau ir daugiau „liūtaširdžių“. Paraleliai su šia programa pradėjau daug daugiau tarnauti: organizuoti rekolekcijas, vidinio išgydymo pamaldas ir pan. Būtent kassavaitinis „pasinėrimas“ į gyvąjį vandenį, atsigaivinimas, pabuvimas Dievo artumoje man labai padėjo išgyventi sunkų laikotarpį. Į programą ateidavau „vos gyva“, o išeidavau „naujai gimusi“ ir vėl galėdavau imtis tarnystės su naujomis jėgomis. Ypač dėkoju Dievui už tokiu būdu man suteiktą pagalbą. Ačiū Dievui, dabar jaučiuosi sustiprėjusi, išmokusi tvarkytis su vidinėmis kovomis ir pajėgi toliau keliauti. Buvo be galo gera jaustis ne šiaip moterimi, bet tiesiog dama po maldos vakaro už moteriškumo atstatymą. (Mot., Kaunas)
Dar niekada Jėzus neprisilietė taip stipriai prie mano širdies. Vėl ir vėl... Net jei manydavau, kad čia ne mano tema, arba kad šiandien aš per daug pavargusi, giliai paliesdavo mano širdį, atverdavo tai, kas turėjo būti gydoma, ir gydė... Ir nors liko daug dar tebegydomų vietų, bet aš augu Jo šviesoje. Taip gera buvo suprasti, kad Jėzus ir kiti nariai mane priima ir tokią – sužeistą, nuodėmingą, kad ir tokia būdama esu verta meilės ir galiu būt mylima. (Mot., Vilnius)
Dievo padedama atradau didžiulį bagažą per gyvenimą sukauptų nuodėmių, kurias reikėjo atnešti prie Kryžiaus. Esu šio valymosi procese... Gyvenime labiau sekėsi bendraut su berniukais nei su mergaitėm. Draugaujant su mergaitėm, moterimis atrodė tarsi kažkas ne taip – jaučiausi atmetama moteriškos lyties. Viešpats parodė to priežastį. Mokyklos spektaklyje man buvo paskirtas berniuko vaidmuo, nors tikrai buvo berniukų, kurie galėjo atlikti tą vaidmenį, o aš norėjau mergaitiško vaidmens. Atrodytų, tik nekaltas vaidinimas, bet vaizdinyje išvydau, tarsi būčiau išvaryta iš mergaičių būrio ir išstumta pas berniukus. Paskutinėmis dienomis darbe, moteriškame kolektyve, pajaučiau šiltesnį bendravimą. Jaučiu, kaip Viešpats gydo šituos santykius. (Mot., Aytus)
Jaučiau, kad buvo gydomas mano moteriškumas, atslūgo potraukis merginoms ir baigėsi įsimylėjimai. Ir „atsivertinėjau“ labai stipriai. (Mot., Kaunas)
Viešpats nuostabiai vedė, rodydamas, kas yra BAŽNYČIA. Koks turtas ir didelė Jo dovana priklausyti Kristaus Kūnui, kartu su kitais broliais ir sesėmis sudaryti Jo Jeruzalę, Jo mylimą Nuotaką. Naujai patyriau kaip gera, kad esu aš, ir kad esu BAŽNYČIOS dalis. Suvokti tą didelį užnugarį, BAŽNYČIOS užnugarį, kad Bažnyčia yra atrama ir nuostabi palydėtoja kelionėje pas Mylimąjį į Jo pilies buveinę, į „motinos namus, tos, kuri mane pagimdė“ (plg. Gg 8, 2). Todėl, jaučiant be galo didelį ir stiprų Bažnyčios palaikymą per užtarimą programos metu kas savaitę bei savo bendruomenėje, Viešpats teikė nesuvokiamos stiprybės ir tvirtumo susitaikymui su žemiškuoju tėčiu. Po 30 metų mudviejų didžiam palaiminimui buvo atkurta tai, kas buvo sugriauta... Mes dabar tėvas ir dukra – tai tikrai stebuklas. Nežinau, ar jis būtų įvykęs jei nebūtų Viešpats atvėręs Bažnyčios slėpinio. Šlovė Viešpačiui! Dar daug dalykų padarė Viešpats programos metu – griuvo daug vidinių sienų, melagysčių ir dar daug dalykų. Labai džiaugiuosi, kad yra ši programa. Labai! (Mot., Vilnius)
Pamačiau, kad manyje yra daug blogio, apie kurį nesusimąstydavau, neatpažindavau jo. Jei iškildavo koks man nepažįstamas „negatyvas“, apimdavo nusiminimas. Programa kėlė žaizdas ir tamsumas, kurios manyje slėpėsi, bet galėjau labiau pasitikėti Dievo gailestingumu. Galėjau viltis, kad Jis mane taisys pagal Jo valią. (Vyr., Kaunas)
Supratau, kad aš esu vertinga, mylima, kad nesu vieniša – Dievas yra su manimi visais gyvenimo etapais ir tai stiprina mane. Pasidariau gal jautresnė, bet tai manęs negąsdina. Džiaugiuosi, kad galiu priimti visus jausmus. Mano širdis nebėra „ledinė“. Dabar jaučiuosi nebijanti kurti naujų santykių, turiu daugiau pasitikėjimo. Dievas gydo mano širdį – ji buvo surambėjusi, apsitraukusi stora oda, o dabar aš ją jaučiu. (Mot., Alytus)
Supratau, kad turiu dar daug stengtis dėl Dievo švelnumo ir malonės. Supratau, kad Dievas man yra atvėręs plačiai akis, tik tereikia mano pastangų, kad vykdyčiau Jo valią. (Vyr., Kaunas)
Atradau bendruomeninę išpažintį – išsisakydamas grupelėje, savo sužadėtinei, draugams, gijau tiesiog akyse! Nebesijaučiu iškrypėlis dėl pornografijos, kurią esu žiūrėjęs, supratau ir savo menkavertiškumo žaizdos gylį. Gelbėjo dovana – apsikabinimai maldoje su Jėzumi. Sugrioviau ir tebegriaunu stabus! Nebesu studijų stabo vergovėje, nors perfekcionizmas vis dar lieka „naikintinas“. Buvo be galo brangus šlovinimas kiekvieną trečiadienį, tai buvo dovana iš dangaus. Praktikuoju atskaitomybę su savo sužadėtine. Taip pat didelis stebuklas – vakar pirmas atviras išpažinimas su savo artimiausiais draugais. Išsinešu Jėzaus apsikabinimą ir gilų supratimą, kokios yra mano silpnybės ir žaizdos. Esu pasiryžęs kurti artimą santykį su tėvais. Pasilieku kasdienėje maldoje. (Vyr., Kaunas)
Pirmąkart patyriau ir priėmiau Tėvo palaiminimą ir pradėjau žvelgti į vyrus kaip į brolius. Išlaisvėjau iš mirties dvasios. Priėmiau savąjį „aš“ sužeistą, silpną ir bejėgį. Pasikeitė žvilgsnis į kitą ir galiu priimti jį kaip Dievo kūrinį. Supratau, kad nėra šventų žmonių čia žemėje, kad visi esame lygūs, sužeisti ir mylimi Dangiškojo Tėvo. Programos metu supratau, kad turiu tarnauti kitam, tokiam pat sužeistam, kaip ir aš, būti jo geruoju samariečiu. Supratau, kad esu vertinga ir stipri. (Mot., Kaunas)
Malonė kalbėti garsiai apie savo sužeistumą grupelėse. Nebijoti savęs. Pripažinti, susitaikyti su savimi, jausti Jėzaus kovą dėl manęs. Leisti kitiems rūpintis manimi. Džiaugtis moteriškumu ir vyriškumu. Būti kūriniu. Tęsti kelionę. Leidžiu sau ramiai išbūti. Mokausi laukti. Atpažinau poreikį turėti dvasinį vadovą. Anonimas
Supratau ir patikėjau, kad būtent tokią, kokia esu, ir norėjo sukurti mane Viešpats. Supratau, kad per savo fizinę negalią galiu liudyti apie Išganytoją. Suvokiau, jog mažai dėkojau Viešpačiui, o tik prašiau. Per mažai Jį šlovinau. Per daug savęs gailėjau. Įpusėjus programai atsirado vidinė ramybė. Pradedu mokytis džiaugsmingai priimti kiekvieną sutiktą žmogų. Labai stipriai matau Dievo veikimą ir vedimą mano gyvenime. (Mot., Vilnius)
Viešpats atsistojo į pirmą vietą mano gyvenime, gydė širdies žaizdas, padarytas vaikystėje (ko net neatsimindavau), visą šį laiką Jis buvo šalia, kaip niekad arti. Parodė daug dalykų ir kaip juos spręsti. (Mot., Kaunas)
Dievas Tėvas leido suprasti, kaip stipriai Jis kentėjo dėl Jo Sūnaus kančios. Labai stipriai išgyvenau Dievo meilę ir pasiaukojimą dėl manęs ir visų. Turėjau galimybę išsivaduoti nuo praeities žaizdų, nuo praeities santykių su buvusia žmona. Peržengiau tai, kas labai slėgė. Parašiau prašymą i bažnytinį tribunolą dėl buvusios santuokos paskelbimo negaliojančia. Pradėjau kitaip priimti savo dabartinę žmoną, kitaip matyti santykius. Galėjau atleisti sau ir tiems, kurie labai įskaudino, sužeidė. Nauja viltis, naujas gyvenimas, džiugesys. (Vyr., Kaunas)
Pavyko pažvelgti į savo nesaugumo priežastis. Todėl galiu labiau save priimti ir mylėti. Anksčiau buvau save pavertusi „darbiniu arkliu“, užsikrovus daugybę darbų ir rūpesčių. Dabar galiu lengviau sau leisti ilsėtis be baimės ar sąžinės graužaties. Pamačiau, kad grupelėje mane priima, mato mano dovanas, kurias ir pati vėl pradėjau matyti ir Dievui dėkoti. Lengviau auginti vaikus. Mažiau ant jų rėkiu, nes jaučiuosi saugesnė. (Mot., Kaunas)
Patyriau Viešpaties meilę, rūpestį, buvimą kartu. Atsirado daugiau ramybės, pasitikėjimo, vilties, meilės, džiaugsmo ir ryžtingumo. Supratau, kad esu vertingas ir reikalingas Viešpačiui. Išnyko kai kurios baimės – ypač mirties baimė, atėjo noras džiaugtis gyvenimu, dėkoti. Pradėjau po truputį daugiau kitiems parodyti dėmesį, būti kitiems dovana. (Vyr., Alytus)
Labiau atvėriau širdį Dievui. Išaugo pasitikėjimas Juo. Tuo pačiu išaugo pasitikėjimas savo vyru. Tikiu, kad jį veda Šventoji Dvasia ir man gera juo sekti. Išmokau viską „tempti“ prie Kryžiaus. Esu sustiprėjusi. Dabar sunkumai mane nebe taip išmuša iš vėžių. Atsirado malda Šventajai Dvasiai, kad Ji padėtų išgirsti, atpažinti Dievo valią mano gyvenime. Supratau, kam yra reikalinga Bažnyčia – bendruomenė. Kviečiu Viešpatį į visas savo tuštumas, net tas, kurių kol kas neatpažįstu. (Mot., Kaunas)
Dievas tapo artimesnis. Palaipsniui krito sienos, kurios trukdė eiti į betarpišką santykį su Dievu kaip Tėvu. Kryžiaus patirtis. Dievas ypač lietė ir gydė iš tėčio ir mamos patirto apleistumo, smurto žaizdas, prasidėjo laisvėjimo procesas iš emocinės priklausomybės, priklausomybės nuo skanaus maisto, masturbacijos. Dievas vis dar rodo, iškelia naujus stabus, kurie varžo. Pradėjau drąsiai santykiuose brėžti ribas, iki tol buvo sunku tai padaryti. (Mot., Kaunas)
Pagilinau žinias, suvokimą apie galingas homoseksualumo ištakas. Atpažinau priklausomybę nuo kitų žmonių nuomonės, poreikį būti jų patvirtintai. Labai gerai suvokiau ir nuolat primenu sau, kad Dievas mane myli tokią, kokia esu, kad tik Jis gali mane patvirtinti taip, kaip man iš tiesų to reikia. (Mot., Kaunas)
Laikas praėjo labai greitai. Geriau supratau save, kodėl atmetu vyrus ir save, geriau supratau mamą jos neapykantą vyrams, kodėl taip elgėsi ir tebesielgia su manimi. Tapau ramesnė, išmintingesnė, gilesnė, geriau suprantu kitus žmones – kaip sužeistus, netobulus, nevientisus. Ypač palietė vyrų tema, kai mes jų atsiprašėm, jaučiau, kad vyko susitaikymas. Šlovinimo metu Šventoji Dvasia iškart mane atverdavo, paruošdavo. Mokausi viską atiduoti į Dievo rankas. Išmokau laukti ir nesiimti kontroliuoti situacijų. Mažiau kreipiu dėmesio savo įvaizdžiui, labiau pasitikiu savimi. (Mot., Alytus)
Iš naujo save atradau kaip žmogų, kaip moterį, kaip žmoną, mamą, draugę, patarėją, guodėją... Iš naujo išmokau žvelgti į pasaulį, žmones; žvelgti Jo akimis. Nerealu!!! Sunkiausiais man gyvenime momentais Jis mane pripildo tokios begalinės ramybės, kad kartais pačiai net baisu, iš kur jos tiek daug. Aplinkiniai sako, kad aš švyčiu, taip ir jaučiuosi. Labiausiai džiaugiuosi pagerėjusiais santykiais šeimoje. Lyg ir nieko nekeičiu, bet viskas keičiasi. Jo dėka. Dėkoju Dievui. (Mot., Alytus)
Pradėjus važinėti į programą, po kelių savaičių pradėjau sirgti. Esu dėkinga Dievui, kad užteko jėgų vis tiek važiuoti iš Vilniaus. Buvo toks stiprus troškimas ir troškulys. Turėjau labai pažeistą santykį su tėčiu - jis alkoholikas, aš pati esu alkoholikė (10 metų blaivi). Temos apie tėvą metu įvyko giluminis atsiprašymas ir atleidimas tėčiui, tai perkeitė ir išlaisvino mano meilę jam. Jis nustojo gerti (stebuklas!!!), aš galiu jį apkabinti ir sakyti bei rodyti, kaip jį myliu. Praėjusį sekmadienį buvo atvažiavęs į svečius. Nors prieš metus net mano vestuvėse nebuvo. Jis blaivus ir jam viskas įdomu. O mano širdis džiaugiasi ir už mamą, jų santykį, oresnę senatvę – jiems tuoj bus po 80 metų. Šlovė Dievui!!! Aš esu dovana! Aš – tėvo dukra! Žemiškojo ir dangiškojo. (Mot., Vilnius)
Viena didžiausių malonių – galimybė pažvelgti į save atsisakant prisiimtų kaukių. Dar kartą, tačiau šįsyk išsamiau, mane palietė moteriškumo atstatymo tema. Didžiausias pasiekimas ir Dievo dovana man išgyventas besąlyginis švelnumas žmogui, kurį įvardinčiau kaip kankintoją. Šios patirties dėka parašiau tam žmogui laišką – iš širdies širdžiai... (Mot., Kaunas)
Dalyvavimas šioje programoje buvo gilus Dievo atsakymas į mano šauksmą pagalbos, vedimo. Mane gydė pati susirinkusi bendruomenė, buvimas sužeistai tarp sužeistų; patyriau klausančią kito žmogaus širdies Bažnyčią, galėjau visiškai pasikliauti Dievu ir Jo veikimu. Per šią programą gavau daug malonių ir išgydymą bei išlaisvinimą. Per užtarimo maldą patyriau gilų gydymą sužeidimų, kurių net neatsimenu. Daug kartų išraudojau skausmą, kurį slėpiau giliai širdyje, kurį saugojo sienos. Patyriau Dievo artumą, apkabinimą, patvirtinimą, kai maldos metu buvau savo pradėjimo momente ir girdėjau Dievą Tėvą džiugiai tariantį „mergaitė!“. Tai man padeda prisiminti ir gyventi kaip kūriniui, priklausomam nuo Jo, ne nuo savo tėvų, nes ne jie sprendė, kas būsiu, kas gims. Programa nukreipė pas egzorcistą, per kurį irgi patyriau Dievo galybę, Jo apgynimą nuo blogio. Supratau daug apie save, apie savo problemų šaknis ir turiu vilties eiti toliau. Dažniau einu išpažinties, nes geriau suprantu, kokios didelės malonės liejasi per šį sakramentą. Pradėjau melstis Rožinį kasdien, man tai malonė, nes prieš tai nesupratau šios maldos. Ir galbūt svarbiausias dalykas, kad kaip malonę gavau naują santykį su Bažnyčia, naują meilę Jai, buvau išgydyta, nes anksčiau mano santykis buvo pilnas nusivylimo. Aišku, čia tik dalis to, ką gavau. Ačiū Dievui! (Mot., Vilnius)
Iš pradžių buvo labai sunku pasinerti į programą, tačiau po truputį Dievulis lietė ir gydė, labai švelniai ir su meile. Ypatingai mane palietė maldos vakaras, kai buvo meldžiamasi už moterų garbės atkūrimą, palietė vyrų išsakytas atsiprašymas. (Mot., Kaunas)
Atėjau pilnas nerimo, baimių, slėgė vienišumo jausmas. Programos metu Dievo meilė iš karto pagavo mane, atvėrė gerumą, artumą. Klausant mokymų, bendraujant grupelėje, po truputį atėjo ramybė, pasitikėjimas, norėjosi atsiverti, kad Dievas gydytų. Ir kai tai dariau, iš mano sužeistos širdies kilo visa nešvara ir kuo toliau, tuo daugiau. Atėjo laisvė atsiverti ir išsipasakoti Dievui, kas slegia, kas blogai. Dievas gydė ir per mokymus, ir per grupelę, ir namuose atverdamas vis daugiau laisvės, nuplaudamas nuodėmes. Grįžo gyvenimo džiaugsmas, pasitikėjimas Dievu bei kitais. Už tai labai ačiū Dievui ir Jėzaus meilei. (Vyr., Kaunas)
Dievas atvėrė lobius mano santykyje su vyrais ir moterimis; parodė, kokį pasaulį Jis sukūrė ir kaip Dievo paveikslas buvo iškreiptas manyje. Labai lietė neapykantos moterims ir neapykantos vyrams temos. Dievas valė įsivaizdavimus, kad „romantinė meilė gali išgelbėti“. Buvau pritraukusi daug tamsos. Kaip nešvarų indą išvalė mane, rinktinį indą gryno aukso, kad spindėčiau. Lietė Švč. M. Marijos kaip moters nuolankumas ir paklusnumas vyrui Juozapui. Patyriau, kad pats Jėzus mane gina santykiuose su vyrais. (Mot., Alytus)
Ugdymo seminaras „Kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17),
IV dalis: „Pranašystė ir atpažinimas“
2017 m. gegužės 27 d., Kaunas
Labai patiko. Patyriau naują širdies išlaisvinimą, išgydymą iš liūdesio. Vėl širdis kupina Dievo Malonės eiti išganuomoju keliu ir pakeleiviams liudyti Kristų, toliau su džiaugsmu tarnauti bendruomenei.
Per maldos pratybas dėl pranašavimo meldžiausi už vieną žmogų ir tai, kokie žodžiai atėjo, palietė tą žmogų, jis suprato, apie ką kalbu, nors man tai nelabai ką sakė. Džiugu ir gera patirti Viešpaties artumą. Šlovė Jam!
Patiko nuostabus šlovinimas, patiko, kad pranešėjai dalinosi būtent savo patirtimi. Labai naudinga. Tegul Viešpaties Dvasia veda šią bendruomenę!
Labai prasmingas ir naudingas seminaras, daug patirčių ir Dievo prisilietimo. Galėjau pajusti atleidimą kunigui ir pasimelsti už jį, paprašyt, kad Dievas laimintų. Leido suprasti pažinimo žodį – kaip kalba man Viešpats Šventoji Dvasia. Suvokiau užtarimo galią, išsakant mintis šv. Rašto žodžiais.
Labiai įdomūs ir stiprūs liudijimai, neįtikėtinas Dievo gydymas. Naudingos žinios. Patyriau artimą ir Dievo buvimą, lengviau išgirstamas Dievo balsas. Nuolatinė Dievo meilė ir apsauga.
Kiekvienas seminaras apdovanoja naujais išgyvenimais (nepasidalinau apie praėjusį kovo mėn., tada labai aiškiai šlovinant atsivėrė pagoniško pasaulio situacija ir kaip svarbu krikščioniui „išeiti“ iš jo, būti Kristuje, kuris nugalėjo pikto pavergtą pasaulį). Šio seminaro metu, kai meldėmės porose, labai prašiau Viešpaties, kad kalbėtų man (nes dažniausiai meldžiantis už kitą jausdavau tylą) ir Jis kalbėjo: ir žodžiu, ir vaizdu, ir jausmu, o asmuo, už kurį meldžiausi, patvirtino, kad tai jo gyvenime yra tiesa. Tai pradžiugino ir sutvirtino mane. Grįžus, po trijų dienų patyriau naują, išlaisvinantį jausmą: mintis buvo labai aiški – „sujungti protą su širdimi“. Jutau ir toliau tebejaučiu, tarsi būtų pranykusi ta riba, kuri skiria šias dvi žmogaus sritis. Labai lengva kvėpuoti ir jausti vientisumą savyje. Labiau išgyvenu, ką reiškia nuoširdžiai melstis, nes ta būsena, kai širdis ir protas pasidalinę, tarsi trukdo iš širdies dalyvauti maldos ir tikėjimo gyvenime.
Seminare gavau potyrius: 1. Didelis troškimas dėkoti ir šlovinti Dievą. 2. Stiprūs Viešpaties prisilietimai dėl kvietimo tarnauti, vienas per mokymą, užtarimo maldą, o kitas bažnyčioje per vaizdinį. 3. Seminarų eigoje, pratybų metu vis ateina stipresnis suvokimas apie pranašystės dovaną vaizdiniais, kuriuos žmonės patvirtina.
Labai palietė pratybos, užtarimo malda, Dievo Žodis. Marcin mokymas, liudijimai – tiesiai į širdį. Visą seminarą širdis tiesiogine prasme buvo skausminga, bet į pabaigą visas skausmas liovėsi.
Noriu paliudyti, kad praeitose vidinio išgydymo pamaldose, kai meldėsi Martinas, pagijo mano akys. Okulistė siūlė akinius skaitymui, o dabar matau ir skaitydama smulkų šriftą. Mūsų šeimoje per 2 metus meldžiantis vidinio išgydymo pamaldose Dievas pagydė bent 6-7 ligas: mano ir sūnaus Tito akis, Titui kelyje buvo Beikerio cista, jos jau nėra. Viešpats pagydė vyro kairį riešą, jis buvo skilęs, skaudėdavo. Mano panirusį dešinės rankos riešą ir susikuprinimą nugaroje. Sesuo jau mėnesį negeria alkoholio, o turėjo priklausomybę... buvo bedarbė, o dabar dirba, keičiasi. Dėkoju už kilnių misionierių įžvalgas, padrąsinimą ir puikų Martino liudijimą. Seminarai padeda kovoti dvasines kovas ir priimti iššūkius. Pastiprinimai ir jūsų patarimai niekada nenusibos... Ugdydama savo sielą pašaukimui, trokštu labiau pažinti Šventąją Dvasią ir Jos įkvėpimus, kvietimus, bandau gaudyti Jos siunčiamus impulsus dvasiniam tobulėjimui. Po seminaro atsinaujino mano asmeninė malda, troškimas melstis, pagilėjo buvimas adoracijoje.
Ugdymo seminaras „Kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17),
III dalis: „Gydymo mokykla“
2017 m. kovo 25 d., Kaunas
Ačiū už puikų seminarą, ypač už praktinius mokymus. Labai gera patirtis. Dėkoju nuostabiems šlovintojams, lektoriams ir užtarimo maldos dalyviams. Patyriau, kaip gera užtarti kitą žmogų. Taip pat dėkoju Viešpačiui už išgydymą. Labai skaudėjo kelių sąnarius, juosmeninę stuburo dalį, o po maldos skausmo neliko. Skruostais byrėjo ašaros, o maldos metu su jomis išėjo įvairios baimės. Viduje skambėjo žodžiai: “Ten, kur Viešpaties dvasia, ten laisvė”. Patyriau širdies išlaisvinimą. Atsirado gyvenimo džiaugsmas. Šlovė Viešpačiui!
Išgijau iš mane kankinusio skausmo, jaučiu Dievo artumą, ramybę, džiaugsmą, meilę.
Labai daug išmokau. Supratau, kad Dievas gali gydyti ir per mane. Ačiū Jums už pamokas, už atsidavimą labai prasmingai veiklai.
Seminaro metu besimeldžiant tikėjimo sesėms už mane, Viešpats iškėlė, kad aš nepriimu savo moteriškumo. O kai meldžiausi, kad atleisčiau žmonėms, ištarus žodžius ”Atleidžiu savo vaikams” pravirkau. Viešpats mane išgydė iš neatleidimo savo vaikams. Dėkoju Viešpačiui už visas gautas malones.
Seminare ūgtelėjau dvasiškai. Sustiprėjo tikėjimas, viltis ir artimo meilė. Buvo naudinga užtarimo maldos praktika. Mokymai puikūs, padrąsinantys, įkvepiantys. Keičiasi mano gyvenimas, mokausi kovoti dvasinę kovą,- patiriu puolimų, bet išlieku rami Viešpatyje. Dėkoju kad esate.
Labai dėkoju Viešpačiui už šiuos misionierius. Viešpats išgydė klubo sąnarius, dešinės rankos piršto sąnarį, gydo širdį. Visada grįžtu po seminarų sustiprintas, pakeltas, atsinaujinęs. Šlovė Viešpačiui!
Visada dėkoju Dievui už galimybę pabūti pas jus ir patirti gyvojo Dievo veikimą ir meilę.
Ugdymo seminaras „Kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17),
II dalis: „Išlaisvinimo malda mano namams ir tarnavimui“
2017 m. vasario 25 d., Kaunas
Patyriau gyvą Bažnyčią - Viešpaties surinkimą, kur Šventosios Dvasios dovanos yra gyvos ir jomis tarnaujama - tiek šlovinime, tiek mokymuose, tiek užtarime. Asmeniškai buvau padrąsintas, sustiprintas ir pripildytas Viešpaties malonių. Jo buvimas buvo realus ir juntamas. Aleliuja!
Patiko praktinės veiklos: meditacija, malda grupėse, porose. Dalyvavimas seminaruose svarbus ir naudingas. Tai padeda žingsnelis po žingsnelio gyti vidinėms žaizdoms, augti tikėjime, patirti bendruomeninį džiaugsmą ir tapti vis labiau patyrusiu kovojant dvasines kovas.
Seminarai atgaivina, praturtina, suteikia dvasinio peno, pakylėja dvasia, įkvepia toliau darbuotis Dievo vynuogyne. Dievo palaimos ir Šventosios Dvasios įkvėpimų!
Šiame seminare patyriau išgydymą: nebeskauda kairės pėdos kauliuko. Neprašiau Dievo, kad išgydytų, bet tas skausmas trukdė vaikštant. Viešpats tikrai žino, ko man labiausiai reikia. Ačiū Dievui, kad pajutau, kokia stipria meile Jis mane myli. Dar 3 dienas vis laukiau, kada man vėl pradės skaudėti tą vietą. Supratau, koks silpnas mano tikėjimas ir pasitikėjimas. Šlovė Viešpačiui už JO begalinę meilę ir artumą.
Labai daug naujų patirčių. Meditacijos metu iškilo neatleidimas. Nors jau tikrai galvojau, kad tam žmogui esu atleidusi, bet pasirodo atleidau tik didžiuosius įskaudinimus. O dabar iškilo kiti įskaudinimai, reikšmingi mano tapatybei. Su didžiausiu skausmu galėjau visa tai iškelti į paviršių. Ačiū Tau Viešpatie, kad Tu prie mūsų lietiesi tiek atsargiai ir tiek švelniai, kad galėtume visa tai ištverti. Visa tai prilygsta operacijai. Užtariamojoje maldoje gavau naujos patirties.
Viešpats iškėlė seniai pasakytus mamos žodžius -“Tu atvirkštinis vaikas”, kurie buvo pasilikę mano pasąmonėje. Praktinių užsiėmimų metu supratau, kad šie žodžiai yra melas. Supratau, kad labai dažnai elgdavausi atvirkščiai, priešingai, nei mano širdis norėdavo. Ir dėl to kentėdavau. Dėkoju Viešpačiui.
Praktinių užsiėmimų metu patyriau, kaip Viešpats kalba per mus, paprastus žmones, kurie dar tik mokomės melstis užtarimo malda. Kadangi aš vis dar nepasitikiu savimi, o galbūt ir Viešpačiu, man buvo iššūkis melstis už kitą, o svarbiausia perduoti tai, ką Viešpats kalba. Manau, kad praktiniai užsiėmimai yra išlaisvinanti patirtis.
Labai dėkoju už nuostabų seminarą, kuris numalšino mano troškulį ir atgaivino praktinėmis užduotimis. Labai aiškiai supratau, kad maldoje svarbus Dievo žodžio klausymasis. Ir aiškiai atpažinau, kad mano širdyje daug triukšmo, kurio nutildyti pati negaliu, tam reikia Dievo malonės. Tai atpažinus, labai palengvėjo. Tada net triukšme gebėjau išgirsti aiškų Dievo aiškų NEBIJOK. Šio žodžio man labai reikėjo.
Gavau naudingos informacijos ir labiausiai patiko praktiniai užsiėmimai. Jie „išlaisvina“ mano nedrąsą melstis už kitus, moko išgirsti kitą. Džiaugiuosi dėl galimybės būti, mokytis. Asmeniškai išgyvenau labai artimą ryšį su Jėzumi, tiesiog jaučiau Jo prisilietimus ir lydėjimą. Buvo sunkus gyvenimo laikotarpis, o seminare gavau daug tai dienai atsakymų ir padrąsinimų toliau gyventi, apsisiautus Dievo šarvais, Dievo kantrybe ir Jo meile.
Šiame seminare gavau daug atsakymų į klausimus, kurie mane neramino ilgą laiką, gavau ramybės iš Dievo, nes esu nekantri gyvenime, sunku išlaukti to kas man yra paruošta. Po seminaro gyvenimas tęsiasi, bet kitaip, į viską žiūriu su meile, nuolankumu ir ramybe. Jaučiuosi taip, tarsi turėčiau Viešpaties skydą virš savęs. Telaimina ir saugo jus mylintis Dievas!
Ugdymo seminaras „Kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17),
I dalis: „Šlovinimas širdimi“
2017 m. sausio 28 d., Kaunas
Per šlovinimo maldą mačiau vieną vaizdinį, kurį vėliau praplėtė, papildė moteris, kuri už mane meldėsi per pratybas. Gavau paraginimą šlovinti ir gražių Dievo meilės ženklų.
Aleliuja! :)
Dievas tikrai veikia! Šlovė Jam. Davė naujų įžvalgų – priimti savo dar nepriimtas puses. Patvirtino, kad einu teisingu keliu, davė naujų įžvalgų dėl bendruomenės.
Ačiū jums, kad esate ir darote Dievo darbus
Atvažiavau su asmeniniu rūpesčiu, kuriam per tylą, adoraciją, pokalbius buvo atrasta kryptis.
Patyriau daug Dievo malonių adoracijos metu. Mokymus taikysiu praktikoje, savo aplinkoje. Labai patiko misionieriai (gerai apmokyti, puikūs darbo metodai bei liudijimai). Ačiū.
Seminaras kaip visada iš esmės atnaujino tikėjimą, ryšį su Dievu per stiprų Šventosios Dvasios veikimą. Kai meldėmės vieni už kitus grupelėse, per vieną grupelės narį gavau atsakymą į klausimą, kurį ilgai nešiojau širdyje. Dėkoju Dievui.
Pirmą kartą buvau tokiame, ir jūsų bendruomenės seminare. Daug gavau iš Dievo atsakymų, paskatinimų, padrąsinimų. Visa diena prabėgo nepastebimai. Labai jautėsi stipri Dievo Dvasia, Jo veikimas, buvimas, gydymas. Mano augančiai bendruomenei labai tiko šio seminaro tema, taip mums reikėjo tokių pamokymų, patarimų, kaip elgtis vienoj ar kitoj situacijoj. Čia buvo tikras Dievo veikimas. Po šio šeštadienio viduje jaučiuosi pripildyta Dievo šviesos, meilės, globos.
Ačiū jums už tokius didžius pasitarnavimus, meilę, maldą. Telaimina jus visus ir jūsų bendruomenę gerasis, maloningasis Dievas.
Dalyvavau pirmą kartą, iš pradžių stebėjau kaip ir iš šalies, nebuvau turėjusi tokios šlovinimo patirties, tačiau gebėjote įtraukti ir aš atsidaviau Dievo vedimui. Grįžau į namus, pailsėjusi, išsigydžiusi gerklės skausmą, pilna malonės ir geros nuotaikos. Gaila, kad kitas užsiėmimas sutampa su mūsų bendruomenės renginiu ir negalėsiu dalyvauti. Ačiū Jums už labai prasmingą veiklą.
Labai naudinga buvo apie bendruomenės etapus, mes kaip tik esame antrame (visko neigimo) etape, kai jau labai sunku priimti kitų žmonių trūkumus, tačiau intuityviai jaučiau, kad einu į bendruomenę dėl Kristaus, ne dėl to, kad ten gerai jausčiausi. Mūsų bendruomenė daro klaidas, ir tą čia supratau, viena iš jų – visko demonizavimas: visur matymas piktojo veikimo, nors daug kur yra tik sužeidimų, netinkamo auklėjimo pasekmės. Šlovinimo metu vyksta išsižadėjimai iš dvasių, ir nelieka laiko šlovinti, lyg tai ateiname „išsimėžti“ viso blogio, o Dievas lieka antrame plane. Dar kiti ateina kaip į terapijos seansą. Iš pradžių taip nebuvo, pirmadienį ateidavome tik šlovinti. Daug meldžiamasi už kitų žmonių atsivertimą, kai tuo tarpu mums patiems dar reikia atsiversti ir daug dirbti su savimi, turime prašyti, kad Dievas mus keistų. Labai gerai, kad vyksta tas išsigryninimas, tačiau labai akivaizdu, kad tarnystei (trečias etapas) dar nesame pasirengę.
Reikėtų dar seminaro vadovams, kaip jiems elgtis konfliktų metu, nes pastebėjau, kad daug arogancijos, neišklausymo, savo problemų sprendimo per kitų žmonių situacijas, nepagrįstų kaltinimų. Tokio seminaro, kur būtų mokoma pagarbos, etikos kitam žmogui, kitų žmonių priėmimo, nors kažin ar įmanoma to išmokyti.
Viešpats iškėlė didelį skausmą (griežtas tėvų auklėjimas, struktūra, kompleksai, prietarai, baimės, valdymas, kontrolė) ir adoracijos metu išoperavo, išlaisvino. Dėkoju Viešpačiui.
Pirmiausia, maldos metu per adoraciją patyriau nuraminimą labai skaudžiu klausimu, kurį Viešpats žino. Toliau, dėkoju Jėzui, kad parodė, jog žaizda, kurią padarė prieš 18 metų vienas žmogus (jį labai mylėjau), nėra užgijusi – iškart po seminaro, be galo netikėtai bendravimas su tuo žmogumi atsinaujino. Dievas pačiu netikėčiausiu būdu jį vėl “pastatė” į mano gyvenimo kelią. Ir jaučiu, jog Dievas veda mane šio skausmingo santykio atbaigimo link. Jėzus man parodė, kad privalau šiam žmogui atleisti, tik tada pradėsiu gyti ir patirsiu išlaisvėjimą. Dar nesu tikra, nes nebuvo galimybės patikrinti, tačiau maldos metu (meldėsi Anna), jutau šilumą delnuose ir krūtinėje – greit išgirdau, kad taip Viešpats duoda gydymo dovanas. Iš visos širdies dėkoju Viešpačiui Jėzui! Telaimina Viešpats jūsų bendruomenę ir jūsų šeimas!
Per užduotį, kuri buvo duota, labiau suvokiau, kaip turiu elgtis. Taip pat, nemažai dalykų patiriu po seminaro. Įvyksta daugelio dalykų, kaip čia pavadinti, atomazga. Įgaunu daugiau Šventosios Dvasios:
a. Labiau įžvelgiu įvairius dalykus (toks didesnis pažinimas, aiškumas, dėl to lengviau suprantu ir priimu įvairius dalykus, didėja atlaidumas. Dėl to esu labai dėkinga Viešpačiui ir Jums!);
b. Daugiau dalykų išlaisvėja manyje pačioje (didesnis suvokimas apie manyje pačioje esančius dalykus, pamatau (Viešpats parodo), kokie buvo blokai ir juos atiduodu Viešpačiui, to dėka galiu labiau gyventi, džiaugtis Šventojoje Dvasioje.
c. Labiau suvokiu save, kaip Dievo draugę, bendradarbę.
Leido suprast kaip grupelės veikia, koks tikslas kokie laukia iššūkiai, labai naudinga ir aktualu, nes šiuo metu esam grupelės kūrimesi, ieškojimuose. Ačiū jums. Šlovė Viešpačiui
Buvo naudinga išgirsti apie maldos grupeles, kokie būna etapai, naujai atėjus į grupelę. Naudinga ir reikalinga tai žinoti, kad suprastum, jog grupelėje svarbiausia susitikimas su Viešpačiu.
Šlovinimo prasmė, jo veikimas ir gaunamos malonės. Po seminaro šeimoje kasdien prieš maldą stengiamės šlovinti giesmėmis. Pajuntame stipresnį ir gilesnį santykį su Dievu.
Visada išgyveni ir patiri naujų dalykų. Didėja troškimas daugiau skaityti Šventąjį Raštą. Išgyveni naujas patirtis bendruomeninėje maldoje. Gauni “vis naują žinutę” – pvz., dėkoti Dievui už patirtas laimės akimirkas su artimaisiais, išgirsti apie šlovinimo maldos galybę ir jų metu vykstančius stebuklus ir t.t..
Šiame seminare sužinojau daug vertingų dalykų apie bendruomenes, šlovinimą, išgirdau padrąsinimo žodžius "nebijok". Buvimas šiame seminare sustiprino mano užsidegimą, bet tuo pačiu įgavau daugiau ramybės kasdienybėje. Smagu buvo stebėti, kaip Dievas veikia. Prieš seminarą komandoje mes kalbėjome gailestingumo vainikėlio devyndienį, su prašymu viską sustatyti į tas vietas, kaip Dievas nori. Ir išties mes, žmonės, planavom, o Dievas savaip viską sutvarkė.
Patiko tai, kad buvo ne tik teorinė dalis, bet ir pratimai, praktiniai užsiėmimai. Lietuvos Bažnyčios bendruomenėms trūksta praktinių patyrimų ir mokymosi, kaip melstis už kitą. Labai džiaugiuosi jūsų seminarais.
Jūsų rengiami seminarai visada labai informatyvūs ir naudingi. Dievo palaimos ir globos. Dėkoju, kad esate.
Ugdymo seminaras „GAILESTINGUMO MOKINIAI“, VIII dalis.
2016 m. lapkričio 26 d., Kaunas
Tiesiog buvau Viešpaties glėbyje ir meilėje.
Dievas gydė iš apmaudo ir kartėlio, atsileido kažkokie mazgai širdyje dėl sutuoktinio meilės trūkumo.
Mokymo metu patyriau atleidimo malonę.Supratau, kad esu neatleidusi žmonėms, apie kuriuos negalvojau, kad jiems reikia mano atleidimo. Be to patyriau ir supratau ilgametę problemą dėl santykių su savo šeima. Viešpats gydė mane ir santykius su artimaisiais. Supratau, kad kenčiu dėl blogų santykių todėl, kad reikalauju to, ko pati nepatyriau.
Tai neįkainojama, to neįmanoma papasakoti, tik pabuvus gyvai galima suprasti. Išgyvenau prasmingą laiko praleidimą, labai patiko liudijimai. Sutikau tiek daug atvirų, nuoširdžių žmonių.
Patyriau Viešpaties apsikabinimą, širdyje ramu, mintyse šviesu, kūnas lengvas. Šlovė Viešpačiui.
Labai puikus mokymas, ypač per pasidalinimą, per lektoriaus patirtį maldoje, santykyje su Dievu. Tai stiprina tikėjimą, leido per kitų patirtį pamatyti savo santykį su Dievu situacijose, kurios gal atrodė nereikšmingos. Ačiū.
Labai daug naujo ir naudingo sužinojau apie atleidimą, išlaisvinimą. Supratau, kokia didžiulė jėga yra palaiminimas, kurio galia pasitikime.
Patyriau anksčiau atleidimo malonę ir maniau, kad atleidau visiems ir visur, bet šio seminaro metu atėjo supratimas, kad turiu atleisti sau, kad pabėgau iš ligoninės, kurioje gulėjo mama, kai išgirdau, kad ji mirs šiandien (buvau 13 m.). Ir visą laiką liko tas jausmas, kad turiu daryt, daryti, kažką daryti. Kaltės jausmas neapleido manęs, nors esu 70 metų. Šiame seminare tapau išlaisvinta. Šlovė Viešpačiui!
Labai lietė atleidimas, (nors jau 8 metai labai rimtai einu atleidimo keliu), ypač kai kitas žmogus atsiprašė to žmogaus, kuriam atleidau, vardu. Labai norėjau atvykti į šį renginį, net su džiaugsmu tai dariau. Dėkoju Dievui. Labai laukiu naujų seminarų.
Patyriau begalinę Dievo meilę ir išgyvenau, kad Jis manimi pasitiki ir siunčia tarnystes. Su Jėzaus pagalba atleidau savo skriaudėjams.
Seminaras patiko, širdyje juntamu būdu jaučiau Šventosios Dvasios prisilietimą.
Atsipalaidavau, patyriau kaip daug reikia šlovinti ir dėkoti savo Viešpačiui, mano Kūrėjui. Patyriau, kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė. Ačiū.
Gavau patvirtinimą dėl maldos, kad galiu su Jėzumi kalbėtis, melstis pykstant ir išlieti tą pyktį. Atėjo atleidimas vienam žmogui, kuriam nepavyko atleisti iki galo anksčiau. Tai dar vienas žingsnis, žengtas į atleidimą.
Patyriau išlaisvinimą ir ramybę.
Išgirdau kaip tinkamai ir teisingai melstis.
Daug dalykų patvirtino, kad einu tinkamu keliu. Pajaučiau Dievo Tėvo meilę.Iki šio seminaro buvau pajutusi tik Jėzaus ir Marijos meilę. Buvo naujas potyris, kad turiu kažkuo (didesniu dėkojimu, šlovinimu) užpildyti išgydytą vietą. Ir klausti Viešpatį kur link Jis mane kreipia. Supratau, kad išgydymas ir išlaisvinimas yra Viešpaties planas kažkokiai tarnystei.
Patiko aiškiai ir nuosekliai, įdomiai vedamos paskaitos. Aktuali išlaisvinimo tema, labai naudinga praktinė patirtis.
Išgirdau iš pranešėjų daug liudijimų kaip Dievas juos gydė. Pajutau, kad ir mane Dievas gydo.
Pergyvenau Viešpaties artumą, užtvirtinimą eiti ir taurnauti. Melstis dėl išgydymo, už šeimas ir valdžias, kad Viešpaties ugnis degtų manyje ir neščiau ją toliau. Dėkoti ir laiminti.
Labai stiprus seminaras ir medžiaga. Pajutau Jėzaus palaiminimą ir Jo buvimą. Atleidau savo tėvui (tuo metu jaučiau skausmą širdyje, kuris po to praėjo). Aleliuja! Jėzus gyvas.
Gavau tam tikrus reikalingus patvirtinimus.
Dėkinga už atsižadėjimus ir praktinius užsiėmimus.
Labai patiko mokymų turinys, atileidau tiems, kurie mane nuskriaudė, apkalbėjo.
Esu dėkinga lektoriams, išgydymo žinios labai vertingos ir naudingos dėl asmeninių problemų.
Patyriau aiškius ir praktiškus dalykus. Manau, kad tai labai svarbu.
Patiko mokymai apie laisvę ir mintis, kad negalima grįžti į vergystės jungą, kad dėkingumo malda leidžia išlikti laisvėje.
Šlovinti Kristų būna labai malonu, bendrystė įkvepia stiprybės ir suartina.
Patyriau maldos kalbomis dovaną, atsinaujinimą, bendrystę, džiaugsmą. Ačiū!
Išgyvenau Šventosios Dvasios prisilietimą, gydymą vidinių žaizdų, gavau žinių.
Ugdymo seminaras „GAILESTINGUMO MOKINIAI“, VII dalis.
2016 m. spalio 22 d., Kaunas
Šlovė Viešpačiui už visas malones, kurias patyriau šio seminaro metu. Labai dėkoju organizatoriams ir lektoriams už puikų organizavimą ir medžiagos pateikimą. Ilgą laiką negalėjau sau atleisti už gyvenime padarytas nuodėmes ir paklydimus, kaskart eidavau išpažinties ir vis prašydavau atleidimo už tas pačias nuodėmes. Atrodydavo, kad nesu verta atleidimo ir Dievas man neatleis niekada. Tačiau jau pačioje seminaro pradžioje per šlovinimą, Šventoji Dvasia palietė mano širdį: pradėjo byrėti ašaros ir Dievas parodė mano širdį apvyniotą storom virvėm. Kol vyko šlovinimas, verkiau, o pasibaigus giesmėms visos virvės sutrūko, ir širdis prisipildė šviesos, gerumo, švelnumo ir meilės... Kai skaitė ištrauką iš Luko evangelijos apie sūnų palaidūną, „atsidūriau“ to sūnaus vietoje ir viską išjaučiau, tarsi aš ten būčiau. Vėl byrėjo ašaros... Tačiau tėvo vietoje mane pasitiko Dievas, apkabino, priglaudė, kaip mažą mergaitę pasisodino ant kelių ir glostė, glostė... pasakė: „Sveika sugrįžus MYLIMA dukra“... Didžiulis dėkingumas ir suvokimas apėmė, jog tikrai atleido ir išpirko, ir pakvietė naujam gyvenimui. Esu be galo sujaudinta ir dėkinga.
Kiekviename seminare patiriu kažką naujo, slėpiningo, nepaprasto, patyrimą sunku įvardinti, tikriausiai todėl, kad pačiame patyrime glūdi Dievo sėpinys. Širdį palietė šlovinimas, nes įpatingai jaučiau Dievo artumą. Taip pat pranašingi žodžiai, kad jau greitai Jums nereikės svečių iš Lenkijos, misionierių, nes Dievas ruošia komandą – armiją iš mūsų, dalyvavusių tą dieną seminare. Taip pat ypatingu būdu Dievas prisilietė per meditaciją, kada buvau sūnaus palaidūno vietoje, o Dievas Tėvas atleido man kaltes ir parodė mano vietą Bažnyčioje. Taip pat atleidimo malda, kurioje atpažinau neatleidimo šaknį, gavau patvirtinimą. Seminare buvo daug džiaugsmo, kada žmonės dalijosi liudijimais. Anksčiau liudijau, kad Dievas išgydė man migreną, depresiją, dešinio kelio skausmą, šiuo metu slėpinigu būdu gydo mano žarnyną ir vieną dieną išgydys mane visą, šlovė ir garbė mūsų Viešpačiui. Dėkoju Dievui, kad seminare gavau patvirtinimą ir patepimą užtarimo už žmones tarnystei ir Dievo pažadą, kad Jis išlies savo Dvasią ir gailestingumą ant mūsų šeimų, sūnų, dukterų, anūkų, tautos, ant Lietuvos, ant visų tautų. Garbė ir šlovė mūsų Viešpačiui, Vieninteliam Gailestingajam, esančiam Švč. Trejybėje ir su mumis pasiliekančiam per amžių amžius. Amen. Aleliuja.
Nauda didelė, tokios net nesitikėjau, jau buvau sunerimusi ar pavyks atvykti dėl finansų, bet kažkaip labai laiku vyrui sumokėjo darbdavys. Galvojau, jog tik pasisemsiu naujos informacijos, tikėjausi sutikti žmonių, kurie norėtų Panevėžyje įkurti užtarimo maldos grupę. Jų buvo, manau poreikis tikrai yra, tik reikėtų pagalbos pradžiai. Ketinu po truputį dairytis daugiau bendraminčių, nes per maldą tarnystei laiminti, išgirdau aiškią mintį tai daryti, nors ir baugu (anksčiau kam nors užsiminus, šią idėją praleisdavau pro ausis). Mano asmeniniame dvasiniame gyvenime įvyko labai reikšmingi dalykai, kurie tebesitęsia ir tikrai nesibaigs: pirmiausia mane nuo vidinės sumaišties ir neteisingo vertinimo išgelbėjęs Dievas, per vieną meditaciją, leido suprasti, jog neprivalau „versti kalnų“, Jis mane myli, nes ESU, esu Jo meilės objektas, asmuo, kurį Jis nori mylėti, globoti, saugoti. Beje Jam taip pat patinka mano meilė ir bendravimas su Juo. Dingo įtampa, supratau ir savo problemų esmę, anksčiau dėl netinkamo požiūrio leidau ilgai sau bei kitiems kentėti, ilgai leidausi „tampoma už savigraužos virvučių“. Dabar tebejaučiu Dievo artumą, didelę ramybę ir esu užtikrinta, kad tai nesikeis, Jis tai leido suprasti. Labai gerai, kad buvome skatinami bendrauti tarpusavyje ir atsiverti, nes tai suteikia progą veikti tiek žmogui, tiek Dvasiai. To norėtųsi dar daugiau. Ačiū Jums už viską.
Buvo nuostabu drauge su broliais ir sesėmis šlovinti Viešpatį. Patiko, kad po mokymų buvo laikas meditacijoms. Per jas mane asmeniškai lietė Dievo malonė. Džiaugiausi ir dėkojau, kad buvo išgydymų - dvasinių ir fizinių.
Seminaro išvakarėse išgyvenau puolimą į savo didžiausią žaizdą, o seminaro metu išgirdau, kaip reikia su tuo gyventi, patyriau gydymą ir paguodą.
Brolių ir seserų bendrystė visada gydo, todėl esu labai dėkinga, kad galima taip pabūti. Nauda dvejopa: ir tiesiogiai iš seminaro mokymo, ir „šalutinė“, stebint savo jutimus ir reakciją. Eilinį kartą supratau, kaip pakenkia bet koks blaškymas. Netgi geri dalykai – tarkim, susitikimas su seniai matytu draugu – seminaro (rekolekcijų, dvasinio susitelkimo ir pan.) metu gali tolinti nuo Viešpaties paruoštų dovanų. Tačiau atpažinimas, kad padalijau savo dėmesį, buvo dar viena dovana kaip vieta taisytis. Konkrečiai labai padėjo mokymas apie Dievo Žodžio tiesą: jau praktiškai kelis kartus pasinaudojau „medžiaga“ – sunkumų metu klausiau savęs, kuo aš tikiu. Kita dovana – aiškus suvokimas, kad dalyvauji ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų: ir labai konkrečiai, ir slėpiningai.
Labai daug ką patyriau naudingo: visų pirma pamačiau, kad šlovinimas gali būti ir kitoks, nei mums įprasta matyti su gedulingomis giesmėmis. Labai patiko kad šlovinime gali dalyvauti visi, matydami žodžius; bendra dvasia taip pat daug ką duoda. Visos temos geros, didžiausią įspūdį paliko vidinis išgydymas, bei kaip kiti žmonės išgijo, tiesiog stebuklas.
Šį kartą patyriau džiaugsmo malonę. Nuoširdžiai dėkoju už jūsų darbą.
Meldžiausi už kitą moterį ir vėliau ji paliudijo gavusi po maldos jai svarbų atsakymą. Tai įkvepianti patirtis. Telaimina jus Viešpats.
Dėkoju Viešpačiui ir jūsų bendruomenei už mokymus, kurių mums labai reikia, kad išliktume atviri Dievo vedimui. Paklusnumo Dievo Žodžiui mokymas man įstrigo labiausiai – Viešpats sustiprino mano pasiryžimą nenukrypstamai laikytis Šventojo Rašto ir Bažnyčios mokymo priimant pažinimo dovaną užtarimo maldoje.
Džiaugiuosi, kad Viešpats veikia per visus seminarus ir su kiekvienu jų aš vis dvasiškai ūgtelėju. Dėkoju už praktinę veiklą, kurios metu meldžiantis už žmones jaučiau Dievo veikimą. Pati po misionierių pažinimo žodžio pajutau, kad pagijo kairės rankos patemptas riešas (neskauda iki šiolei). Ačiū ir garbė Dievui! Kai paragino melstis žiūrėjau į šlovintoją (ji - smuikininkė) žinodama jos rankos traumą meldžiausi už ją per atstumą. Po to ji liudijo apie Dievo veikimą sakė, kad jautė pagerėjimą. Garbė Viešpačiui Dievui! Ačiū už tai, kad organizuojate ir ugdote Viešpaties planams skirtus žmones. Buvo geras, įvairus šlovinimas. Tikiu, kad visus jūsų seminarus išklausiusieji tikrai norės vykdyti Dievo valią ir nemažai pasitarnaus Dievo karalystės plėtimui. Šlovė Kristui!
Supratau, kad Dievas tikrai ateina pas žmogų ir tam nereikia ypatingų meditacijų studijų bei praktikų, reikia tik mokėti atverti širdį, būti nuoširdžiam, melstis, dėkoti Dievui ir šlovinti jį. AČIŪ l už suteiktą galimybę dalyvauti seminare.
Man labai sunku yra įvardinti kažką konkretaus. Žinau, kad patyriau daug Dievo malonės. Dalyvauju Jūsų seminaruose jau kuris laikas ir kuomet žiūriu į save atgal, tarkim prieš metus ar du, suprantu, kad esu labai dvasiškai ir fiziškai sustiprėjusi, pasveikusi. O svarbiausia daug labiau įgalinta pasitarnauti Dievui ir žmonėms.
Sustiprėjo tikėjimas. Po tokių renginių visada grįžtu pastiprinta, ačiū Jums labai, kad taip padedat, tai didžiulė Dievo dovana! Galima toliau kibtis į Gyvenimą ir eiti toliau :)
Man visada labiausiai patinka asmeniniai liudijimai ir praktiniai užsiėmimai, nes per žmonių asmeninius liudijimus kartais išgirstu visai naujus dalykus. Seminare sutikau dvi naujas moteris – seseris Kristuje ir mane palietė tai, ką per jas pasakė Šventoji Dvasia. Ačiū joms, ačiū visiems seminaro rengėjams, savanoriams, lektoriams, kunigams, liudytojams, užtarėjams, šlovintojams, maitintojams. Ačiū, kad ESATE ir, kad dovanodami save leidžiate priartėti prie Dievo Karalystės prieangio ir PABŪTI.
Šį kartą naujos informacijos išgirdau mažiau. Bet stipriai išgyvenau meditacijas, ypač antrą, gavau naujų įžvalgų, kur esu Dievo kviečiama - pakankamai netikėtas kvietimas. Buvo leista atpažinti mano uždarumą ir vertinantį-kaltinantį žvilgsnį į šalia sėdinčius. Buvo iškeltas vienas mane stabdantis prisirišimas, dėl ko ėjau išpažinties ir per ją gavau ir detalesnį paaiškinimą, o kitą dieną ta pačia intencija prašiau užtarimo maldos. Ačiū, kad organizuojate ir kviečiate. Visi jūsų renginiai, kuriuose teko dalyvauti, stiprina mano pasitikėjimą Dievo galia ir Jo veikimu šiandien.
Man asmeniškai, nepaisant juntamo fizinio prisilietimo, įsirėžė suvokimas: “Visur, visada žvilgsnis į Dievą, o ne į save”. Jau dabar matau vaisius, kai bandau tuo gyventi.
Kadangi savo adresu registravau ir kitus, kurie dabar negali pasidalinti, labai norėčiau pasidžiaugti kolege. Gyvenime patyrusi begalę nelaimių, ji visada pyko ant Dievo: už ką? Seminare supratusi savo situaciją, ji vakar nuėjo išpažinties!
Šlovė ir didžiulė padėka mūsų nuostabiajam Viešpačiui!
Supratau, koks turi būti mano tikėjimas,kad galėčiau sąmoningai priimti Dievo malonę - būti perkeista. Per pratybas supratau,koks dar silpnas mano tikėjimas Dievo žodžiu, nes iš keturių nagrinėjamų Dievo žodžio tiesų dviems buvo mano pasipriešinimas. Tačiau per brolių iš Vilniaus skelbiamą išgydymą, Jėzus išsklaidė mano abejones, patvirtindamas apie mano tarnystę užtarimo maldoje, taip pat išgydė metus laiko skaudantį klubo sąnarį. Šlovė Viešpačiui!
Tarptautinis „GYVOJO VANDENS“ vadovų ugdymo seminaras
2016 m. rugsėjo 16-22 d., Šiluva
Labai daug dalykų atsilaisvino viduje (jaučiu Viešpaties švelnumą, užtvirtinimą, ramybę, lengvumą). Taip pat išmokau (mokiausi) ir praktinių dalykų ir man šito seminaro struktūra, pobūdis labai tiko. Labai intensyvu ir kartu naudinga. Dievas nuostabus. Teatlygina „Gailestingumo versmės“ bendruomenės nariams begalinėmis malonėmis ir taip pat tesustiprina „Gyvojo vandens“ įkūrėją A. Comiskey ir jo komandą, apgaubia juos savo meile bei malonėmis. Mane daug kur Dievas lietė. Labai nauja buvo vyrų atsiprašymas. Kažkaip labai lietė mane asmeniškai (giliai, gydančiai).
Išgyvenau Dievo gydymą įvairiose mano praeities srityse. Tai buvo puikus laikas, kai Dievas galėjo kalbėti man ir vesti mane ten, kur Jis buvo numatęs. Esu atvira tolimesniam Jo vedimui. Nenoriu pati nuspręsti, kad tikrai aš noriu toliau eiti šiuo keliu – t. y., tapti šios programos vadove ar kt., bet, kaip ir visada, sakau „Dieve, jei Tu taip nori“.
Atleidau nusižudžiusiam vyrui. Atsiprašiau mirusio brolio. Atleidau dukrai ir su ja susitaikiau. Pradedu susitaikyti su neišvengiama situacija ir savo nauju statusu. Iš naujo patikėjau Dievo gailestingumu savo gyvenime.
Seminaro metu turėjau dar kartą iškelti skaudžius, gėdingus dalykus į šviesą. Viešpats parodė ir dar lig tol neiškeltą dalyką, žaizdą. Gerai suvokiau savo sužeistumą. Buvau panardinta į apvalančią ir gydančią versmę. Patyriau daug Dievo meilės ir gydymo priimdama maldos tarnystę. Jaučiuosi apvalyta ir nuskaistinta. Išgyvenau saugumą dalintis pačiais intymiausiais dalykais. Supratau, kad mano žaizdos, nuodėmės patirtis Dievas nori išvest į gera ir ateity per liudijimą padėti perteikti Jo gydantį prisilietimą prie panašiai sužeistų.
Radau nepasitikėjimo Dievu šaknį. Supratau, kad noriu lygiaverčių, sveikų santykių. Ne paminti savo poreikius dėl to, kad nebūčiau atstumta, bet priimti juos ir nebijoti išsakyti. Nebenoriu būti auka, noriu būti visavertis žmogus, visavertė Dievo dukra. Supratau, kad noriu, jog būtų taip, kaip Dievas man nori, o ne taip, kaip žmonės man nori. Supratau, kad į žmones noriu žiūrėti Jėzaus akimis. Noriu pilnai pasitikėti Dievu, tarnaujančiais, aiškiai suprantu, kad gali būti daug skausmo, tačiau žinau, kad po to ateis laisvė. Labai daug Dievas parodė, kalbėjo, visko net neįvardinsiu. Aš esu vertinga Dievo dukra ir verta gyventi oriai. Jis niekada manęs nepaliks, net ir tada, kai aš nusisuksiu... Jis lauks manęs. Noriu mylėti Jėzų, noriu mylėti save, noriu mylėti žmones. Mylėti Jėzaus meile. Noriu išmokti klausyti. Kaip svarbu, kai manęs klauso neteisiant, nesmerkiant, nepamokslaujant, bet padeda pačiai susivokti.
Patyriau labai daug Dievo malonių. Ir išlaisvinimo iš dalykų, apie kuriuos net nesusimąstydavau ir fizinį išgijimą. Sužinojau daug vertingos informacijos apie vyro ir moters savybes. Ta diena, kai vyrai atsiprašė ir laimino moteris, o moterys vyrus, buvo nepaprastai svarbi. Tai tokia svarbi patirtis ir pažinimas, ir susitaikymas. Labai atsišaukia manyje vedančiojo išsakytas pašaukimas mums visiems savo tyrumu ir skaistumu atstovėti ir atremti genderizmo ir homoseksualizmo bangą, atsiritančią į mūsų tautą. Tai žinutė, kurią parvešiu visiems savo aplinkoje, maldos grupelėje ir t. t.
Patyriau neapsakomą Tėvo meilę, mamos Marijos globą ir užtarimą. Patyriau išlaisvinimus iš piktojo melagysčių, kad Dievas nėra didesnis už mano nuodėmes. Atradau laisvę būti moterimi, būti mylima Dievo dukra, suvokimą, kad esu Jėzaus ir begalinę laisvę, pilną neapsakomo džiaugsmo būti tiesoje, Dievo šviesoje, apšviestai. Kas užslėpta – gėdinga, bet ne galinga. Dievas virš visko. Ne dėlto, kas esu aš, bet dėl to, kas yra JIS.
Patyriau Dievo meilę, Jis atvėrė žaizdas. Parodė, kad turiu motinos žaizdą, iš kurios kyla ilgesys. Pažadino troškimą tarnauti tokioje tarnystėje. Parodė nuodėmes, kurios buvo mane užspaudusios į kampą. Išlaisvino iš kaltės.
Dievo malonė, kad padėjo nerti į gelmes. Ateiti į Jėzaus širdies gelmes ir ten pasilikti. Atidengimas savo širdies prie Kryžiaus. Dėkojimas, laisvė dėl atleidimo, džiaugsmas.
Nors nebuvo nieko, ką būčiau išgirdęs labai naujo, tačiau turėjau galimybę ištirti save, kiek paaugau, į ką turėčiau ypač susikoncentruoti. Buvo labai naudinga atnešti į šviesą savo nuodėmes ir paslaptis, kurias ilgą laiką nešiau ir pajusti išlaisvinimą. Išmokau labiau pasitikėti Jėzumi!
Naudingiausias buvo Jėzaus ir Švenčiausios Trejybės artumo ir meilės patyrimas, gyvenimo, plūstančio iš Kryžiaus patyrimas ir vadovų nuolankumo bei pažeidžiamumo patyrimas. Tai suteikė ramybę ir tvirtumą, kad nebūsiu pasmerkta ar vertinama.
Dėkoju Dievui, kad dalyvavau: seminaro medžiaga (nors ne visi sužeidimai buvo man pažįstami), bet savo esme buvo labai reikalinga savęs pažinimui ir santykio su Dievu atnaujinimui. Grupelių metu patyriau stiprų Dievo prisilietimą prie mano gyvenimo jau tuomet, kai labai atvirai dalijosi kitos dalyvės. Išgyvenau džiaugsmą dėl to, kad galime būti atviri, nes tai labai laisvino mane ir gydė. Labai svarbu – apie beviltiškumą, kurį jaučiau santykiuose su sūnumis. Mokymas apie moteriškumo atstatymą, malda grupelėje leido atpažinti pagrindinę mano žaizdų šaknį – BAIMĘ. Ją vaizdinyje mačiau didžiosiomis raidėmis. Baimė leido manyje auginti daug blogio. Po maldos aš jaučiausi žymiai tvirčiau, drąsiau ir norisi pasakyti didžiosiomis raidėmis „AŠ ESU“, be nusipelnymo, veiklos. Tiesiog – AŠ ESU.
REKOLEKCIJOS „Tarnystė išlaisvina“ 2016 m. liepos 27 - 30 d., Šiluva
Ačiū už rekolekcijas, už jūsų tarnystę! Noriu paliudyti: Vienos iš pratybų metu, kai meldėme vieni kitiems išgydymo, Viešpats pagydė mano dešinės rankos tirpimą. Ji nutirpdavo miegant, vairuojant, dirbant kompiuteriu ir šiaip – iš niekur nieko. Maldos metu pajutau silpną šilumą ir kažkokį vyksmą rankoje – atrodė lyg ji vėl tirpsta. Po to, pastebėjau, kad tą vakarą ranka daugiau netirpo. Nei ryte, nei kitą dieną ir iki šiol ranka netirpsta. Šlovė Viešpačiui :)
Kas man buvo naudinga šiose rekolekcijose: gal pati svarbiausia – Dievo galios patirtis, kad Jis veikia ir gydo čia. Tapau labiau tikinti ir Juo pasitikinti. Patyriau Dvasios jėgą, gavau supratimo, kad Jis stipresnis ir nepaliauja atrasti naujus būdus (šlovinimo vakarai skirtinguose „taškuose“, pasakojimas, kaip Dievas veda į jaunimo susibūrimus, ir du jauni broliai iš Vilniaus, ne tik atsivertę, bet jau tarnaujantys) pasiekti netikintiems. Kad ir kokiais pavidalais gąsdintų piktasis (per gender politiką, jaunimo koncertus ir „festivalius“). Stipri rekolekcijų, ypač per Dvasios krikštą patirtis. Gerai, kad rekolekcijos vyko Šiluvoje. Per maldą – siuntimą į misijas ir kito ryto meditaciją išgirdau "ne dabar", man buvo parodytos mano namų, tėvų ligonių, augančių vaikų, darančių ne visada teisingus pasirinkimus, situacijos. Esu reikalinga čia. Dirbu medike ir man sunku girdėti, kaip po maldos ilgėja koja ar tiesinasi kaulai – buvo laužomi mano stereotipai. Dabar labiau tikiu :) Esu uždaro būdo ir su svetimais man nėra lengva bendrauti. Paskutinę dieną Dievas leido patirti, ką reiškia bendrauti „be sienų“ – turėjau trumpų, bet gilių pokalbių, net su tais, kurie man nepatinka... Čia pagrindinės, bet dovanų buvo daugiau.
Patyriau, kad Jėzaus gydymas – trumpas, bet veiksmingas. Net ir trumpa malda – tos pačios vertės. Dar noriu labai padėkoti visiems už nuostabias rekolekcijas. Šlovė Viešpačiui.
Patyriau daug Šventosios Dvasios. Man tai svarbu, nes savo gyvenime buvau primiršusi taip giliai jos veikimą. Čia buvo pilna Šventosios Dvasios.
Patyriau taiką, ramybę, meilę ir Jėzų. Labai atsigavau dvasiškai ir fiziškai.
Programa prisotinta. Patyriau rankos tirpimo ir sprando diskų išgydymą. Dar labiau sustiprinau sanykį su Jėzumi ir tvirčiau pasiryžau tarnystei. Liudijimai gaivino ir suteikė drąsos melstis dėl išgydymo, nepaisant mano minčių ir pan. Buvau išlaisvinta iš savo kūno nepriėmimo komplekso – galėjau šlovinti šokiu. Apskritai Dievas išlaisvino šlovinimo dovaną. Šlovė Viešpačiui!
Patyriau (pilną!) nugaros ir kaklo skausmų išgydymą. Labai stiprios rekolekcijos šlovinimo prasme, mokymo prasme. Taip pat patirtis tarnystėje užtarimo grupelėje bažnyčioje labai palietė. Ačiū!
Depresija pasitraukė. Ji buvo dėl žaizdų, nemeilės. Patikėjau, kad iš tikrųjų esu vertinga ir Dievo mylima. Stipru buvo tai, kad jutau, kad esu vienoje dvasioje su rekolekcijų vedėjais, t.y., labai atliepė apie ką jie kalba. Tyla buvo reikšminga. Jei ne ji, būčiau neišbuvusi, tikriausiai.
Visi mokymai naudingi. Teorija užantspauduota praktikoje. Pirmą kartą dalyvavau Bazilikoje užtarimo maldoje. Patyriau Dievo liejamas dovanas. Gavau daug praktinių patarimų dėl šlovinimo grupės įkūrimo. Prašau maldos, kaip pradėti tą darbą, už žmones, kurie galėtų įsitraukti į maldos šlovinimo grupelę.
Esu Dievo apdovanojama ir kasdienybėje: šlifuojama, pripildoma, mylima... O ypatingų dovanų rekolekcijose negavau. Džiaugsmas šlovinant, bendraujant, matant nušvitusius veidus po išgydymo... Šį kartą Viešpats labiausiai kalbėjo asmeniškai per meditacijas...
Patyriau dvasinį ir psichologinį gydymą: Dievas gydė mano žaizdas ir atstatinėjo mano asmenybę, pripildė mane Šventosios Dvasios. Taip pat patikėjau, kad Dievas mane gydo fiziškai... Vėl uždegė troškimu dar labiau tarnauti Dievui!
Gavau patvirtinimą iš Dievo apie savo tarnystę. Gavau išlaisvinimą ir ramybę. Sutikau daug nuostabių „trenktų“ žmonių. Sustiprėjo mano tikėjimas. Esu labai jums dėkinga!!!!!!
Patyriau išgydymą iš šono skausmų. Gavau laisvę šlovinime. Gavau patvirtinimą, kad vaizdiniai, kuriuos duoda Dievas, nėra vien mano laki fantazija.
Patyriau pėdų išgydymą. Metus laiko skaudėjo. Galvojau, gal ten man net kas lūžę. Labai svarbi buvo tyla. Asmeniškai labai visad troškau, kad paaiškėtų, kaip kalbėtis su Dievu. Mokymai ir Dievo malonė padėjo. Mokymų (meditacijos) metu supratau, kad mano malda nukreipta į Jėzų ir į Mariją, bet nesimeldžiu Tėvui. Ir patyriau, kad nutraukti voratinkliai, kurie trukdė melstis Tėvui. Labai kalbėjo į širdį liudijimai. Ačiū!
Be galo gera atmosfera, nuostabūs tarpusavio santykiai, Viešpaties jėga ir veikimas. Pamačiau dar kartą, koks gyvas Dievo žodis ir kaip jis veikia šiandien, 2016-taisiais metais. Koks gyvas Jėzus, kokia sipri Šventoji Dvasia. Labai pastiprino mano tikėjimą ir pasitikėjimą Jėzumi. Labai tikiuosi, kad šios naujos patirtys apie tarnavimą užtarimo maldoje man labai padės ir mano bendruomenėje, ir bendraujant su tais žmonėmis, kurie apie tai nežino. Jau pilna galva minčių, kaip galėsiu perteikti tai, ką čia patyriau. Labai trokštu, kad ir mūsų parapijos žmonės patirtų gyvąjį Dievą, kuris visada šalia. Esu be galo dėkinga mūsų brangiesiems, vedusiems mus, kurių patepimas tiesiog užkrečiantis. Aleliuja!
Patyriau Dievo galybės jėgą per Šventosios Dvasios krikštą. Per pirštus ir rankas į kūną su didžiule jėga ir ūžesiu tekėjo Viešpaties galybės jėga. Mano nesuvokimui tai visiškai priešinga antgamtinė patirtis. Galbūt sunkiai patikėčiau tuo, jei Viešpats to nebūtų leidęs patirti. Nuo to vis dega delnai. Taip pat tapau Dievo kariu ir pirmąkart tarnavau viešoj užtarimo maldoj. Buvo labai naudinga išgirsti pranašystę apie šlovinimą, tai tarsi patvirtino, kad parapijoje jaučiau Dievo vedimą tame ir pradėjo vykti šlovinimo vakarai.
Patyriau laisvę širdyje, laisvę meldžiantis užtarimo maldoje, didesnį širdies atsivėrimą Šventajai Dvasiai.
Patyriau: 1. Dar vieną ryškų žingsnį išlaisvinimo link. Atpažinau, jog mano gyvenimą lydi neištikimybės dvasia, ateinanti per 3 kartas. Šlovė Viešpačiui už išlaisvinimą maldos metu.
2.Patvirtino pašaukimą užtarimo tarnystei. Jau prieš 9 m. Jėzus aiškiai pirmą kartą kalbėjo: „Kodėl netiki, jog ir aš galiu taip gydyti?“ Atsakiau – tikiu, tikiu... O šio ryto giesmė vėl priminė tuos žodžius „tikiu, tikiu“. Supratau, kad tai buvo tik protu, o dabar ŠIRDIMI TIKIU! 3. Gavau žodį, jog mano tarnystės kryptis – šeima, jų evangelizacija. O mano savanorystė – jau 22 m. šeimos centre. Aleliuja! Net „Tėve mūsų“ malda suskambėjo su intarpais: teesie šventas Tavo vardas šeimose... kasdienės duonos – Šventosios Dvasios – duok mūsų šeimoms šiandien... ir atleisk šeimoms ir mums mūsų kaltes, kaip ir mes trokštame gyventi atleidimu, ir neleisk šeimų ir mūsų gundyti, bet gelbėk visas šeimas ir mus nuo pikto. Leido suprasti, jog Dievas nori, kad vaikai šeimose gautų tikėjimo pavyzdį.
Patyriau išgydymą, išlaisvinimą, įkvėpimą veikti, siuntimą skelbti Viešpaties Evangeliją, Dievo Žodį namuose, darbovietėje, bendruomenėje per tarnystes. Paskatino ir sutvirtino ryžtą Jam tarnauti, būti Jo įrankiu, Jo valią vykdyti, šlovinti nuolankiai ir džiugiai, laisvai, drąsiai, iš širdies, visa savimi, visomis jėgomis, veikti Jo artumoje, Dievo garbei, iš begalinės meilės Jam! Aleliuja!
Patyriau Dievo galybę, leido nuostabiai pažint Jo vedimą – kaip bendruomenėje, taip ir asmeniškai. Atvėrė dovanas, visiškai išlaisvino šlovinti, gydė iš baimių ir perkeitė širdį. Davė drąsos tarnauti, skelbti, melstis išgydymo, nes anksčiau pastaroji tarnystė atrodė skirta tik ypatingiesiems, bet ne man. Dievas leido patirti savo Karalystę. Ypač naudingos buvo užduotys grupėse. Šlovė Viešpačiui!
Rekolekcijos tiko, patiko, Viešpats kalbėjo. Labai gerai, kad buvo adoracija ir laiminimas Švč. Sakramentu. Nuostabūs šlovintojai, vadovai, šauni organizatorių komanda. Viešpats patvirtino pašaukimą užtarimo tarnystei, man tai svarbu, nes kelis metus dvejojau. Išgirdau praktinių patarimų ir gerai, kad tai, apie ką kalbėjo, galėjome iš karto išbandyti, melsdamiesi grupėse. Labai gerai, kad buvo Dievo žodžio meditacijos. Seniai bebuvau taip sočiai šlovinime. Labai to reikėjo, atsigriebiau už kelis metus. Šlovinu Jį, nes buvo daug naudingų dalykų, informacijos, maldos turtų. Jei reiktų apsispręsti, važiuoti į šias rekolekcijas ar ne, važiuočiau nedvejodama. Dar labai svarbu, kad buvimo čia metu meldžiausi už vieną šeimą, kuri susitaikė ir vėl galėjo būti kartu. O asmeniškai man liepos 28-oji nuo šiol tapo ypatinga diena, nes tikiu, kad buvau pakrikštyta Šventojoje Dvasioje. Nieko ypatingo nejutau, bet TIKIU ir gavau pašaukimo užtarimo tarnystei patvirtinimą bei priėmiau dar ir atpažinimo dovaną :) Super. Šlovė Viešpačiui! Pirmą dieną, kai buvo Dievo Tėvo žodžiai per kitus asmenis, vienas vyras man nuo Dievo Tėvo daug labai gražių žodžių prikalbėjo, o po to pasakė, kad nori mane tėviškai apkabinti. Ir apkabino. Man tai labai svarbu, nes per tai Viešpats gydė tėčio ilgesį. Labai troškau mano mylimo tėvelio apkabinimo, labai esu jo pasiilgusi (miręs). Ir štai Dievas Tėvas atėjo taip netikėtai pasotinti to mano giluminio žmogiško ilgesio. Dievas ne tik gražiai kalba, bet ir gražiai bei taikliai veikia! Ir dar per mane taip pat (!) Viešpats gydė kitų širdis. Noriu būti Jo įrankis. Naudokis manimi, Viešpatie, ir mane pačią per tai remontuok ir laisvink. Pasitikiu. Didis Tu! Amen. Amen. Aleliuja!
Patyriau Šventosios Dvasios dovanas, sustiprinimą, dovanų patvirtinimą, išlaisvinimą, Dievo meilę, charizmas, pagilinau praktinę maldos pusę.
Labai naudingas užtarimo maldos mokymas! Gavau išgydymo dovaną. Net pačiai nesitiki...
Ypatingai patiko šlovinimas tiek salėje, tiek bažnyčioje. Patyriau labai daug Dievo meilės ir gerumo, Jo asmeninio prisilietimo, gydančio prisilietimo. Garbė ir šlovė Jam!
Gavau Šventosios Dvasios krikštą, išsilaisvinau pati iš savęs, atsivėrė vaizdiniai. Viešpats patvirtino mano misiją. Šlovė Viešpačiui!
Svarbiausia, sužinojau praktinių patarimų dėl užtarimo maldos. Ir dar šį kartą Jėzus parinko ir pritaikė man šarvus. Ačiū Jam. Buvau išgydyta, gavau visą puokštę dovanų ir išsiuntimą. Išeinu Dievo labai mylima ir labai apdovanota. Ačiū svečiams ir organizatoriams. Telaimina jus Dievas ir Marija.
Gavau daug patvirtinimo iš Šventosios Dvasios dėl tarnystės, labai naudingi buvo praktiniai užsiėmimai maldos grupelėse. Atsirado daug džiaugsmo, šlovinimas jėgiškas. Ačiū visiems misionieriams, „Gailestingumo versmei“ ir Viešpačiui visas gyrius, dėkojimas ir garbė!
Patyriau užtarimo ir vidinio gydymo maldos malonę.
Buvo labai daug Šventosios Dvasios, ypač naudingas buvo mokymo turinys apie meditaciją, Dvasios krikštą ir apie minčių skyrimą.
Daug naujos patirties, daug naujos medžiagos.
Į mano gyvenimą įnešė daug šviesos ir supratimo, kaip turiu elgtis esant įvairioms situacijoms šeimos ir darbo santykiuose. Troškimas elgtis, prašant Jėzaus, remiantis Jo autoritetu. Penktadienio sapnas nemaloniai mane nustebino. Ir apie tai kaip tik buvo misionierių paklausta garsiai per mikrofoną, ar kas sapnavo ką? Taip jie patvirtino, kad tai buvo praeities ir dabarties nuodėmės. Viešpats jas iškėlė ir parodė. Malda, prašymas, ilgesys, laukimas, kaip Viešpats toliau mane ves. Didžiulis troškimas šlovinti.
Dėkoju už Jūsų gerumą ir rūpinimąsi bei maldą. Jūs esate Lietuvos viltis, deganti Evangelijos ugnis. Labai patiko tarnauti užtarimo malda, melstis už žmones ir džiaugtis Jėzaus Kristaus pergale vidinio išgydymo pamaldose. Patyriau išlaisvinimą ir išgydymą iš depresijos. Labai padėjo meditacijos vedimas ir įkvepiantys mokymai. Dėkoju už šv. Ignaco pratybas. Atvykusi iš nepaguodos pajutau dvasinę paguodą. Ačiū, kad mokėte kovoti su pagundomis. Pajutau raginimą evangelizuoti. Viešpats praplėtė širdį ir gydo mano sielą. Aleliuja!
Patyriau, kad Dangaus Karalystė nusileido ant žemės. Patyriau daug Dievo malonės, Šventosios Dvasios krikštą, gydymo dovaną... Labai dėkoju organizatoriams ir lenkams misionieriams. Per visus mus veikė galinga Dievo jėga. Šlovė Viešpačiui!
Labai gera, kad po penktadienio tarnavimo buvo pratęsimas šeštadienį – galimybė įtvirtinti ir pasidalinti. Patyriau širdies perkeitimą – Dievo laisvę, džiaugsmą Jame. Patyriau bendrystės džiaugsmą ir kitų meilę Kristuje. Kai per išpažintį kunigas pažvelgė į mane, mačiau Jėzaus žvilgsnį į mane, su didžiule meile. Supratau, kad paskutiniame teisme ne Jėzus mane teis, bet aš pati pamatysiu savo menkumą ir savo vertę... Stiprūs buvo kolegų liudijimai ir didelė viltis Lietuvai atgimti. Šlovė Tau, Viešpatie! Ačiū tiems, kurie visa tai surengėte. Te Jis atlygina!
Lietė pati pradžia – žiūrėjimas į akis ir atviras sakymas Dievo meilės. Pamokymas įvairių žmonių. Tarnystės galimybė, prieš tai apmokius.
Netikėtas tylos laikas, gydantis šlovinimas! Rekolekcijų vadovų įkvepiantis tikėjimas! Pirmą kartą šiame gyvenime išaiškino, paruošė, uždegė širdį eiti į pasaulį liudyti Dievo, Gyvojo Dievo Karalystę. Ačiū Dievui už jus visus, kad leidžiate Jam per jus reikštis Jo Meilei, Jo Galybei, Jo Malonei visai žmonijai ir kūrinijai. Ačiū už viską, Dievo Desantininkai! Tesugrįžta visi jūsų geri darbai šimteriopais palaiminimais į Jūsų namus!
REKOLEKCIJOS „Jis yra gailestingas, lėtas pykti, pilnas gerumo...“
2016 m. liepos 15 - 17 d., Jadagoniai
Išpažintyje ir užtarimo maldoje atvėriau (galėjau atverti) slapčiausias, giliausias žaizdas. Tikiu gydomąja Viešpaties galia.
Ir vėl – ne visada tai, ko norime, yra tai, ko mums reikia. Dievas parodė mano giliai užspaustas žaizdas ir padėjo suprasti, kad Jis mane gydo iš gilumos, o be atleidimo tai kaip „mašinos judėjimas su užtrauktu stabdžiu“ – brolio Tomo pamoka :) Ačiū.
Išgyvenau tikslingą Dievo vedimą į šias rekolekcijas ir gydymą, supratimo atsiradimą, aiškumą apie tam tikrus dalykus.
Mokymai gilūs ir labai profesionalūs. Palietė labai giliai ir daug ką suvokiau naujai. Patyriau Dievo malonių: didžiulę ramybę, dar gilesnį širdies atvėrimą. Ir dar: patyrusi gražius, jaudinančius dalykus visada verkiu, tai per šias dienas liejau ašaras be gėdos, į valias, kiek Viešpats norėjo. Ir po to jaučiau malonų lengvumą. Manau, kad ašarų dar liko... Ačiū.
Žengiau tvirtą žingsnį išgijimo link ir gavau dovanų, kurios tęs mano gydymą toliau. Noriu pasveikti ir liudyti, kokius stebuklus Viešpats daro. Čia viskas taip tikra ir įtikinama. Labai vertinu organizatorių ir vadovų liudijimus. Tai yra gyva knyga, kurios autorius yra Dievas. Tai įkvepia ir stiprina. Šlovinant Viešpatį mano rankos kyla vis aukščiau ir aukščiau. Tai tikrai veikia!
Pirmą kartą buvau asmeniniame susitikime su Jėzumi Kristumi. Patirtas įspūdis liko visam gyvenimui. Gavau pastiprinimo nepasiduoti ir eiti toliau kovojant su negerumais Viešpaties vardu. Ačiū už sudarytas sąlygas gauti kur kas daugiau nei tikėjausi (tikėjausi širdies skausmo sumažėjimo – tai nutiko, bet nutiko kur kas daugiau).
Jutau Dievulio artumą ir gailestingumą. „Dievo gailestingumo bendruomenė“ – tai tarpininkai, per kuriuos Dievas gydo, lieja gailestingumą. Per šias rekolekcijas išgirdau ir supratau, kad Viešpats – visų karalių Karalius. Per rekolekcijas jutau, kad Viešpats – tai nuolatinė gyvybės versmė. Per bendruomenės šlovinimo grupės šlovinimą jutau Viešpaties gydymą, Jo švelnų prisilietimą. Dėkoju Viešpačiui už „Gailestingumo bendruomenę" ir tą nuostabų laiką. Šlovė ir garbė Viešpačiui.
Aktualiausias buvo mokymas apie demonišką gėdą, jausmų aptvarus. Įvardinta, atpažinta tapo taip ilgai žodinės išraiškos norėjusi patirtis.
Dalyvauju rekolekcijose pirmą kartą. Labai didelį dėkingumą jaučiu visiems, nes daug patyriau širdimi, sukilo daug prisiminimų iš vaikystės, įvertinau savo potyrius, labai padėjo užtarimo maldos... Patyriau, pajaučiau, kaip reikia šlovinti Viešpatį. Dievas duoda daug malonių man, bet šį kartą esu nustebinta, kaip tai gera. Rekomenduosiu savo draugams. Dievo palaimos organizatoriams!!! Visiems linkiu patirti Šventosios Dvasios malonių...
Po paskaitos apie šlovinimą per giesmes patyriau Dievo malonę, ko anksčiau nejaučiau. Sutikau daug puikių žmonių. Didelis dėkui bendruomenės nariams už jų darbą!
Patyriau Dievo artumą, širdies atsivėrimą, palaimą šlovinti, didžiulį valymą per ašaras ir dėkingumą už gyvenimą, išbandymus, ligas, ir viltį, kad mano nuodėmės atleistos, o kaltės nuplautos. Šlovė Viešpačiui. Džiaugiasi širdis, trokšta tuo dalintis ir atlikti gailestingumo darbus. Ačiū Viešpačiui už parodytus sužeidimus ir patikėtą gailestingumą, savęs priėmimą. Dėkoju Dievui ir organizatoriams už nuoširdumą. Dėkoju už nuostabias giesmes ir galimybę giedoti. Dėkoju už bendrystę. Jėzus manyje, o aš Jame. Dėkoju kunigams, užtarimo maldos žmonėms, gamtai, šiai nuostabiai erdvei. Švelnumas ir saldumas širdyje, visame kūne. Jaučiuosi tokia mylima, svarbi, tarsi iš naujo gimiau meilėje. Dėkoju Dievui už atrastą brangiausią žmogų – save. Dėkoju, kad mane atvedė čia.
Labai Dievas lietė. Atidaviau neatleidimą tėvui dėl nedalyvavimo mano gyvenime, nepatvirtinimo manęs kaip dukros, atsižadėjau noro patikti vyrams, elgtis, kad jie atkreiptų į mane dėmesį. Suvokiau, kad aš dar esu aukos vaidmeny (ypač darbe), apie kaltę ir gėdą naujai, kad tai mane stabdo veikti, pvz., darbe. Supratau apie savo santykį su kai kuriais žmonėmis (ne tik savo, bet ir jų elgesį mano atžvilgiu dėl tam tikrų sužeidimų). Dar kartą buvo priminta laiminimo galia (užtarimas tų, kurie man kenkia, nes nežino, ką daro – greičiausiai nesąmoningai). Apie kai kurias naštas, kurias galbūt pati užsikroviau iš noro pabėgti, užuot leidusi Dievui mane brandinti per tas kančias. Atvažiavau visiškai nežinodama kodėl, norėjau tik pailsėti, bet Dievas labai veikė. Vienos iš geriausių rekolekcijų. Prieš atvažiuojant vieną dieną girdėjau giesmę „Silpni ir ištroškę...“ Įžengiau į koplyčią ir šlovinimas prasidėjo šia giesme. Supratau, kad Dievas mane čia atvedė ir vedė... Seniai neturėjau poilsio, Dievas panardino į gilų poilsį.
Patyriau bendrystę, bendruomenės meilę. Mano širdis pajuto ir patikėjo, kad Dievas yra dėl manęs ir aš noriu būti dėl Jo!
Tai, kad Dievas nori pasitarnauti kievienam asmeniškai, man buvo tik žodžiai, kurie manęs nelietė. Maniau, kad tai ne man taikoma: juk kaip Dievas gali man tarnauti??? Ir ką: tai, kad Jis man padėjo pasitarnaudamas pajutau dar prieš atvykdama į rekolekcijų vietą :) Dėkoju, tegul Dievas laimina Jūsų bendruomenę ir Jūsų šeimas bei Jus pačius!!!
Patyriau vidinį išgydymą: Dievo artumą, meilę, gydymą, gailestingumą. Didelis Jums dėkui už viską.
Puikūs mokymai, įdomios įžvalgos, praktiniai patarimai, kasdieniai išgyvenimai. Viskas buvo naudinga, man tai buvo pirmos rekolekcijos, kuriose dalyvauju. Buvo labai svarbu į save pažiūrėti iš vidaus, įsiklausyti, nusiraminti, apgalvoti. Tai buvo pats geriausias laikas su savimi! Visiems labai ačiū, bet labiausiai Dievui!
Buvau užmiršusi, kad Dievas Visagalis. Galvojau, kad turiu įsikišti ir veikti, kad kažką pasiekčiau. Bet tai nepadėjo, o viską tik griovė, klaidžiojau. Rekolekcijose prisiminiau, kad užtenka atiduoti Dievui savo baimę, nepasitikėjimą, savo troškimus, atsižadėti ieškoti patvirtinimo žmonėse, o išgirsti iš Jo, kas aš Jam esu. Viską atidavus, Dievas viskuo pasirūpins. Ir geriausiu būdu tai padarys. Dar nepadarė, bet jau geriau be tos naštos (atsakomybės). Labai naudinga užtarimo malda. Jos labai reikėjo, gal net daugiau. Nors galimybių buvo suteikta pakankamai. Mokymai iškėlė daug problemų. Sunku su jomis susitvarkyti. Norėjosi išsakyti, kas buvo labai aiškiai iškelta ir norėjosi užtarimo maldos ir sustiprimino. Vien mokymai būtų turbūt pakenkę :), o atidavimas ir malda išgydė, palengvino.
Aktualiausios temos – gėda ir kaltė. Patyriau Dievo gailestingą meilę, valymą per užtarimo maldą (ramybę). Palietė patyrimas, kad mažiau pačiai planuoti, bet leisti Dievui veikti ir dažniau Jo klausti.
Eiti su Viešpačiu gera! Labai gera... :) Jis tas, kuris niekada nepaliks ir neišduos, Jis myli mane tokią, kokia esu! Jo meilė besąlygiška.
Per mokymą „iškėlė“ apie vaikystėje bandymą nusižudyti, apie gėdą, nereikalingumą manęs ir kaltę, jų nepaleidimą iki šiolei. Patiko liudijimai, kurių dėka žinau, kaip elgtis tokiomis situacijomis. Dar taip pat Viešpats prisilietė prie skaudžios šiandieninės žaizdos, dėkoju, kad ją atskleidžiau užtarėjams, nes tai atskleisti trukdė gėda ir kaltė. Taip pat gavau žinią, kuri mane šiandien guodžia, kad malda galiu išmelsti savo skriaudėjams malones, toliau nebebūti auka kaip iki šiol buvau.
Patyriau, kad reikia Viešpatį šlovinti visose gyvenimo situacijose, ypač, kai sunku ir sunkiai suvokiama, kas ir kodėl vyksta. Supratau, kad labai trokštu ir ilgiuosi Dievo meilės. Šlovė Viešpačiui, kad Jis tęsia mano šventyklos atstatymą, kurį pradėjo programoje „Pradžioje...“ Pastebiu Jo vaisius. Bet reikia žengti toliau. Su Juo.
Mokymai apie savęs vaizdą, prisirišimą prie kitų, gėdą ir kaltę, palietė svarbias sielos kerteles, atskleidė priežastis, nesveikumus, kuriuos galėjau atiduoti Dievui. Ir ne tik šiose rekolekcijose, tačiau su kuo dirbti ir grįžus iš jų. Džiaugiuosi ramiu poilsiu ir ramybe, kad galėjau mokytis būti su savimi ir su Dievu. Dėkoju už keliantį šlovinimą. Tikrai puiki tarnaujanti komanda.
Su kiekvienu mokymu daug sužinojau apie savo sužeidimus. Privertė susimąstyti ir pergalvoti apie savo širdies žaizdas. Rekolekcijos tai mano tvirtovės atstatymo pradžia. Gijimo procesas, kuris, tikiuosi, duos naudingų vaisių.
Buvo atsakyta į daug mane dominusių ir kamavusių klausimų. Buvo labai stipru per užtarimo maldą. Puikūs mokytojai. Nuoširdi ir gera aplinka. Ačiū! Turiu aiškesnį savo tikslą, kelią, nusiraminau viduje. Gavau „vaistus“, kurių taip ieškojau ir norėjau. Dabar aš dar labiau jaučiu, kaip Dievas mane myli.
Aukšto dvasinio/ teologinio lygio mokymai; žavėjausi kalbėtojų atvirumu, gyvenimiškais, asmeniškais liudijimais, kurie įkvepia kilti pačiai ir kelti. Pirmiausia patyriau Dievo artumą per tikinčiųjų bendruomenę, buvimą kartu su broliais ir sesėmis Kristuje. Taip pat patyriau gilių įžvalgų vidinio išgijimo tema. Patyriau didelį dvasinį palengvėjimą užtarimo maldos metu.
Stipriausia visada liudijimai. Dėkui už drąsą, nuogumą, trapumą. Tai sugriauna visas vidines gynybas, nukrinta sienos ir tada lengviau būti prieš Dievą labiau, atviriau...
Patyriau Dievo meilę, Dievo palietimą ir paglostymą, poilsį, šlovinimą. „Viešpatie, man čia taip gera, pasilikime čia visada“, bet, deja, reikia išeiti į kasdienybę. Bijau pamesti Dievo ranką kasdienybėj. Vis kyla ir kyla intencijos, už ką melstis, atrodo, neįmanoma aprėpti. Dievas atstatė kūno vientisumą, nuėmė kaltes. Dievas yra priimantis Tėvas.
Svarbiausia buvo egzorcizmo maldos laikas, patyrimai; vietos ramybės laikas; meditacijos stiprios; akimirka poilsio Dievuje su atsineštais sunkumais, rūpesčiais; užtarimo malda. Nerimas ir baimė sugrįžti į kasdienę tikrovę, kuri nesikeičia, o pats esi pasikeitęs...
Rekolekcijų patirtys: išlaisvinimas; Dievo vaiko pajautimas; vienybės, bendrystės jėga; pamačiau savo žaizdas; saugumas ir rūpestis iš organizatorių; dėkingumas; laiminimo ir palaiminimo malonė; poilsis ir ramybė; erdvės ir gamtos dovana; man nieko neskauda; aš esu savo kelyje. Aš pasirenku Tave, Viešpatie, sakau Tau TAIP. Prasideda perkeitimas ir sugrįžimas Namo. Atpažinau melą ir klastą, nebijau jų ir nesitapatinu.
Dievas lietė, džiaugiuosi, kad galėjau priartėti prie kryžiaus, apkabinti. Aš pasiilgstu apkabinti didelį kryžių, prie jo tiesiog „prilipau“. Myliu šitą kryžių, žaviuosi šituo kryžiumi, garbinu šitą kryžių. Noriu turėti jėgų nešti šitą kryžių. Pabūti kryžiaus papėdėje – tai geriausiai praleistas laikas. Vėl pasiilgsiu šio laiko. Reikia sugrįžti į pasaulį, nors nesinori. Noriu likti prie kryžiaus. Dieve, mokyk mane kasdienybėje likti prie Tavo kryžiaus. Šeštadienį pabuvusi po kryžiumi, išsiverkusi, po užtarimo jaučiausi pavargusi, buvo kažkoks sunkumas. Nes atvažiavau neišsimiegojusi, maniau daug miegosiu per pertraukėles. Bet!!! Tik šeštadienį po pietų pagulėjau ir labai atsipalaidavau. Jėzus leido man pailsėti ant jo peties. Įgijau jėgų ir nenoriu miego. Anksčiau rekolekcijų metu visą laisvą laiką pragulėdavau, neturėjau jėgų. Kažkas pasikeitė. Džiaugiuosi, kad čia esu! Džiaugiuosi, kad Jūs visi esate! Aleliuja!
Džiugu, kad organizatoriai itin švelnūs. Tai ypač svarbu rekolekcijose, nes tuomet esi jautrus, bandai pasitikėti kitais ir bet koks šiurkštumas gali stipriai sužeisti, užverti. AČIŪ! Patyriau, kad reikia ne tik vadovautis jausmais, bet nebijoti ir pačiai žengti pirmo žingsnio. Patyriau, iš naujo, pasitikėjimo žmonėmis (dvasininkais, tarnautojais) malonę. Suvokimą, kaip slaptai piktasis sėlina į sielas, bet reikia NIEKADA nepasiduoti ir ŠLOVINTI, ŠOKTI!
Patvirtinau savo supratimą, kad nemoku tinkamai bendrauti su Dievu, nepakankamai Jam dėkoju, Jį šlovinu. Taip pat nesugebu tinkamai formuoti klausimus kunigui. Šiose rekolekcijose nusprendžiau, pasižadėjau tas kliūtis panaikinti ir labiau pasitikėti Dievu.
Buvau pratusi prie rekolekcijų, kur daugiau tylos ir asmeninės maldos „darbo“, todėl šias pavadinčiau „tinginio“ gerąja prasme – man buvo pravartu mokytis priimti kitų pagalbą ir patarnavimą, kitų maldą už mane – kaip Viešpaties pusryčius :) Patyriau, kad Viešpats, kaip sakyta per liudijimą, nepalieka nieko neužbaigta – atvėrė kaip žaizdą tas vietas, kurios slėpėsi. Leido ramybėje atsistoti prieš tuos praeities įvykius, kuriuos jau buvau praeityje paslėpusi, nematydama, kad iš to kyla gėda, kaltė, susikaustymas. Viešpats, iš anksto rodydamas savo meilę, ištikimybę, kartais net tarsi ne „dieviškais“, o iš tikrųjų labai fiziniais dalykais, lyg arba taip kaip aš troškau, kad manimi rūpintųsi mylimasis, buvo taip šalia, taip ištikimai arti, kol mano širdis atpažino Jį kaip tikrąjį Sužadėtinį. Prigludusi širdimi, trokštu leistis Jo vedama. Tavęs vedama, Viešpatie. Užsidegė širdis naujai šlovinti ir laiminti, skelbti Jo šlovę ir Jo gerumą. Per liudijimus atpažinau, kas darėsi ir darosi su manimi ir, jei galima taip pasakyti, „pasitvirtinau“, kad nesu nenormali :) Šaukdamasi Viešpatį ir priimdama Jį visuose išgyvenimuose, visame kame. Trokštu dalytis Viešpaties meile ir pasitikiu, kad Jam padedant taip ir bus. Amen.
Sujaudino atviri liudijimai... Pamačiau, kad ne aš viena sužeista... Supratau, kad esu be galo mylimas Dievo vaikas! Ačiū!
Patyriau Dievo artumą, aiškumą, santykius su artimais. Supratau, kad turiu nuostabų Tėvą, su kuriuo išnyksta visos baimės, nerimas ir Jo širdyje tampu laisva. Supratau, kokia esu šiurkšti su savimi ir kitais, o Jis be galo švelnus ir mylintis. Noriu tapti panašesnė į savo Tėvą.
Patyriau malonę labiau pažinti, koks Dievas, koks Viešpats yra – gailestingas, pilnas asmeninės meilės man, kad nėra kaltės, kurios Jis negalėtų išgydyti, atleisti. Labai didelis, svarbus patyrimas, kad galiu galvoti apie žmones, per kuriuos patyriau skausmą, jog noriu su jais kartu būti Dievo karalystėje :) Taip pat buvo didžiulė nuostaba, kad tarsi atvažiavau su visais lūkesčiais, skauduliais, o jau patį pirmą vakarą Dievas atskleidė labai jautrų, didžiulį sopulį dėl vaiko ligos – Jėzaus buvimas mano beviltiškume, liūdesyje buvo labai realus, labai artimas.
Išgyvenau didžiulį Viešpaties artumą ir Jo gydymą. Patyriau nuostabių malonių. Išskirčiau 2 dalykus. 1. Penktadienį per Mišias gavau aiškų Viešpaties žodį, kad esu laisvas, kad ką nors daryti turiu ne dėl rezultato, ne dėl to, kad kažką pasiektum, bet dėl to, kad aš to noriu, kad tai yra gera, kad tai teikia džiaugsmą. „Būk laisvas! Nesiek rezultato. Tiesiog daryk tai, kas tau patinka.“ Maldoje Viešpats davė malonę įvardinti tuos dalykus, kurie man teikia džiaugsmą. O jų tiek daug! Jie tokie paprasti! O po to maldoje atsižadėjau viso to, kas mane slėgė, smaugė, varžė. Įvairiausių savo siekių: būti geriausiam, įtikti, patikti, uždirbti, pranokti kitus. Atsižadėjau neryžtingumo, nesavarankiškumo, liūdesio dvasios. Viešpats iš tiesų man suteikė laisvę!
2. Mokymas apie gėdą buvo ne man. Bet jo pabaigoje suskambus giesmei, Viešpats labai švelniai prisilietė ir aš supratau, kad visa tai buvo labai man. O pranašystė, kad esu kviečiamas būti žmonių žveju, labai įsmigo. Nežinau kodėl. Nesiruošiau. Bet Viešpats leido atiduoti Jam visą gėdą, kurioje gyvenau. Visas situacijas, kai gėdijausi savęs, savo vardo, savo veido, kalbėti apie save, kai gėdijausi kitų žmonių. Atidaviau tai, palikau prie kryžiaus. Ačiū Tau, Viešpatie, kad esi kartu, kad įpuoliau į Tavo mylinčias rankas!
Patyriau žmonių, Dievo artumą, gailestingumą.
Supratau, kokį klaidingą įvaizdį buvo mano protas susidaręs apie Dievą. Tiksliau, klaidingai galvojau, kad visos Jo gerosios savybės (geras, lėtas pykti, pilnas gailestingumo ir t.t.) taip ir reikšis mano gyvenime be jokių sukrėtimų. Rekolekcijose bandau pradėti suprasti, kad tai įmanoma patirti iš tikrųjų, o ne perskaityti kur nors knygoje ar tiesiog protu suvokti. Įvyko tai, apie ką nedrįsau pagalvoti, nors giliai sielos kertelėj labai to norėjau, bet nesitikėjau, kad tai įvyks – Jis atsidūrė šalia manęs skaitant lapelį su Dievo Žodžiu man. Teisingai dūrė ir perdūrė dar kartą. Negaliu pasakyti, kad tuo dabar džiaugiuosi, bet tikiu, kad tokia Jo svajonė man, kad toks Jo planas.
Mokymuose Dievas tiesiog padiktavo kai kuriuos atsakymus, įkvėpė stiprybės. Palydėjimas patepė gilias žaizdas. Iš pastarųjų 3 mėn. susitikimų Dievas dar ir dar kartą pakartojo, ką aš turiu daryti, kokiu keliu eiti. Neįtikėtina (įtikėtina), kad ne tik tais pačiais žodžiais, bet ir tais pačiais sakiniais. Nuo šių rekolekcijų nebereikės dar ir dar klausti, ar tikrai Jis kalba man :) Čia vis iš to silpnumo. Dėkoju visiems už šlovinimą, mokymus, liudijimus, atsivėrimus, už maistą sielai ir kūnui, dėkoju tiems, kurie lydėjo, dėkoju organizatoriams, „Gailestingumo versmei'' ir Aukščiausiajam už besąlygišką meilę ir atsidavimą, kad ir kokia silpna ir abejojanti būčiau. Telaimina visus Viešpats.
Ir aš esu sužeista nuodėmės, bet jau ir patyrusi Dievo Gailestingumą. Labiau mokėsiu šlovinti, dėkoti ir kitiems padėti atrasti ramybę, pasitikėti Jėzumi. Naujų žinių lyg ir nedaug, bet tas pabuvimas su bendruomene, kurie visi atsidavę Dievui – tas pilnatvės išgyvenimas davė didelį džiaugsmą ir širdies ramybę. Ačiū Gailestingajam Viešpačiui ir Jo komandai, kurią laiminu linkėdama sužvejoti daug sužeistų širdžių, kad Viešpats turėtų, ką gydyti. Garbė Jėzui Kristui. Ir ateityje dalyvausiu renginiuose, nes šis procesas pastovus tiek savo, tiek kitų atžvilgiu.
Noriu padėkoti taip, kad neturiu tiek žodžių. Jautėsi dėmesys, meilė. Nuostabi vieta, maistas. Labai palietė iš širdies gilumos ateinantys pasidalinimai. Dėkoju už drąsą atveriant savo širdis, kalbant apie skaudžius dalykus, apie kuriuos mes net nedrįstame galvoti ir jie tūnodami ir mumyse ne vien pas tuos, kas liudijo, pūva ir nuodija sielą. Klausant atsiveriančių žmonių, Dievas įgalina ir mus pažvelgti į save, savo vidų, iškelti savo skaudulius, neslėpti, neignoruoti negyjančių žaizdų ir leisti Jėzui pažvelgti į jas, nedrąsiai, bijant, kad skaudės, bet išvažiuojant jau su kitu požiūriu, kad leistina tai atverti, pripažinti sau, kad pirma turiu žengti žingsnį pati, norint, kad tai padarytų Dievas. Ačiū!!! P.S. Telaimina Viešpats šių namų šeimininkę už jos nuostabią aplinką, stebinantį grožio pajautimą, didelę širdį, už jos gėles ir šių namų jaukumą.
Patyriau Šventosios Dvasios prisilietimą.
Būtų buvę naudinga prieš pat mokymus išgirsti, kaip „ateiti“ prie užtarimo maldos, kad Dievo veikimui nebūtų kliūčių. Patyriau visai netikėtą (neįtikėtiną) man dalyką – kad esu Karaliaus duktė, Dievo vaikas, esu kviečiama vaikščioti Jo – Karaliaus, viešpačių Viešpaties sode kaip Dievo vaikas. Jis grąžino man per Save orumą, Dievo vaiko garbę. Šlovė Viešpačiui!!! Supratau esanti Jam svarbi – labai labai. Dar patyriau, kad neturiu bijoti atsiverti kitam žmogui: per kitus žmones Dievas tiek daug kalbėjo ir mokė. Supratau, tiesiog pajutau kitą žmogų kaip Dievo dovaną man (ką anksčiau esu tik girdėjusi, per šias rekolekcijas tai tapo tikrove).
Labai įkvėpė drąsa tų bendruomenės narių, kurie dalinosi liudijimais. Labai giliai išgyvenau užtarimo maldą. Naujai supratau adoraciją. Patyriau vilties dvasią. Viešpats atskleidė labai daug žaizdų, bet jas priėmiau be jokio tragizmo, o su tikėjimu ir viltimi, kad būsiu išgydyta. Užtarimo maldos metu Viešpats kalbėjo užtarėjo lūpomis. Nes ta malda buvo tokia asmeniška, tokia apie mane, tokia tiesa ir išgydymas sklido tiesiai į širdį. Mane palietė padrąsinimas kviesti ir prašyti Dievą išpildyti nepatenkintus „mano mažos mergaitės“ poreikius. Turiu pykčio reiškimo bėdų, tai gal tokia malda padės. Buvo gera šlovinti. Tikriausiai sąmoningai pirmą kartą suvokiau save kaip kūrinį Viešpaties akivaizdoje.
Daugiau sužinojau apie tikinčiųjų gyvenimą, apie žmogaus ir Dievo santykį.
„Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela.“ Jis tas, kuris išgydo visas tavo ligas ir apsupa tave meile ir gailestingumu. Visada žinokit, kad Jūs nuostabiausi kūriniai mūsų Viešpaties, mūsų Dievo. Ačiū. Myliu Jus labai ir meldžiu, kad apdovanotų visomis Šventosios Dvasios dovanomis.
Gavau atsakymą į klausimą: „Koks Dievo planas man?“ Supratau, kad Dievas visą gyvenimą lydėjo mane ir saugojo, nors ir buvo daug kančios, nuklydimų ir ieškojimų. Supratau, kokią malonę man buvo suteikęs Dievas, kurios nežinojau turinti. Maniau, kad ją praradau ir labai dėl to krimtausi. Dabar vėl ją atgavau, gal tiksliau būtų, ne atgavau, o pajutau, nes ji visada buvo. Supratau Dievo motinos Marijos buvimą ir meilę, priėmiau Ją kaip savo Motiną. Šlovė Viešpačiui.
Visų pirma pabuvau su Dievu, Jo artumoje nusiramino siela... Sužinojau šlovinimo prasmę. Prisiminiau Švento Rašto ištraukų aiškinimus. Liudijimai suteikė stiprybės. Sužinojau, kokia galinga užtarimo malda. Sužinojau ir pamačiau, kokia nuostabi Jūsų komanda, apie kurią nieko nežinojau. Į tokias rekolekcijas noriu sugrįžti. Dar kartą ačiū!
Patyriau gerą nuotaiką, gražias maldas, gerą muziką.
Dievą dažniau priimu mąstydama apie Jį negu jausdama. Taip buvo ir šį kartą. Taip buvo ir prieš metus. Gavau dar vieną taisyklių rinkinį, kaip gyventi su Dievu, eiti Jo link. Noriu išmokti kasdieną Jį šlovinti, Jam dėkoti. Bandysiu praktikuoti atsižadėjimą nuo visko, kas, man atrodo, yra ne iš Dievo. Tikiuosi, pradėsiu Dievą ir jausti.
Dievas leido rasti santykių su vyru problemos šaknį. Labai įkvepianti ir nuoširdi buvo užtarėjos ir jos porininko užtarimo malda. Jaučiuosi prisilietusi prie Dievo gailestingumo šaltinio. Nors jau esu dalyvavusi programoje „Pradžioje...“, bendruomenės žmonių liudijimai mane labai sustiprina, kaskart atneša naujų suvokimų. Rekolekcijų metu pasineriu į savo sielos gelmes, jaučiuosi mylima, pailsėjusi, atsigavusi dvasia, tai tarytum sielos reabilitacija. Apsivalau nuo pykčio, norisi bandyti atleisti savo skriaudėjams. Suvokiau, kad „Gailestingumo versmė“ yra mano gyvenime subtilus saulės spindulys, kuris mano sieloje suvirpina sielos ir dvasios stygas. Tiesiog ačiū Tau, Dieve... Ačiū Jums, kad esate...
Dabar jaučiuosi truputį liūdna, nes daug žodžių užsirašiau, o supratimo, kodėl, nėra. Širdimi suprantu, kad prasmė man atsivers atėjus laiko pilnatvei. Džiaugiuosi, kad buvau ir vis dar esu čia. Aš supratau, kad bijau atsiverti Viešpačiui. Bijau Dievo :(... Trokšu visa siela ir širdimi Juo pasitikėti, deja... Esu išsigandusi, nes nežinau, ką daryti...
Kuomet per mokymus buvo pasakyta, kad būtų pažvelgta į Jėzaus meilę per patirtas meiles ir išties tai patyriau per savo dukrelę, kuomet buvau savo dugne priklausomybių ir tikriausiai vienintelis žmogus, kuris mylėjo besąlygine meile nežiūrint visų mano nupuolimų, tiesiog buvo šalia, mylėjo, meldėsi, kantriai laukė, kada pakilsiu iš savo duobės. Taip ir Jėzus mane myli, laukia, meldžiasi. Šiandien labiau galiu pajusti Jo meilę, ištikimybę, kantrybę. Jo meilė dar didesnė, tobula, ištikima. Drąsiai galiu apkabinti Jėzų savo mintimis, širdimi, siela. Jo apkabinimas gydo mano žaizdas, mano širdį, Jėzaus prisilietimas mažina mano baimes, nerimus, duoda viltį ir pasitikėjimą. Dėkoju Viešpačiui, mano Valdovui, mano Broliui, Tėvui už Jo meilę, gailestingumą, už Jo mylinčią, paguodžiančią šypseną, apkabinimą ir vedimą į naują gyvenimą.
PROGRAMA „Pradžioje...“ (2016 m. pavasaris)
Supratau, kokia teisinga pozicija turėtų būti tarp manęs ir mamos. Leisti klysti ir paleisti. Dėkoju Dievui už padėkos žodžius: „Dėkoju, mama, už gyvybę“. Jutau begalinį dėkingumą viduje ir man buvo gera. Dėkoju Dievui už tėviškos meilės priėmimą ir iš savo žemiško tėvo. Už kelionę iš programos „Pradžioje...“, kupiną ramaus bendravimo. Dieve, Tu mano Tėvas ir žinai giliausius mano poreikius. Ačiū Tau.
Atradau nuostabių dalykų. Programos pradžioje buvo sunku ir jautru. Bet po truputėlį mano gyvenime pradėjo atsirasti geri dalykai, kurie mane paveikė. Po šios programos supratau, kaip Dievas prisilietė prie manęs ir išgydė žaizdas, kurios veikė mane ir mano bendravimą su aplinkiniais. Viduje pajaučiau ramybę, tvirtumą, stabilumą eiti toliau gyvenimo keliu, kurį Dievas man paskyrė.
Man svarbiausia buvo suprasti, kad Dievas geriausiai žino, kokia esu iš tikrųjų ir tokią mane myli. Man svarbu buvo suprasti, kad turiu Tėvą. O didžiausia malonė, kad vieno iš susitikimų metu patyriau Dievo apkabinimą. Aš jaučiuosi saugi. Net jei ir žinau, kad dar daug išbandymų laukia. Priimsiu juos kitaip. Išmokau suprasti ir atleisti. Iš dalies atsikračiau aukos vaidmens. Darydama tam tikrus svarbius sprendimus pagalvoju, ko šioje vietoje norėtų Dievas, o ne aš, kokia Jo valia.
Dievas man iškėlė visai užmirštą vaikystės prisiminimą apie patirtą žaizdą, kai mama sužinojo apie tėčio neištikimybę. Tada suvokiau savo ilgametės nuodėmės (ir pasikartojančios) – ėjimą į santykius su nelaisvais vyrais – šaknį. Jaučiu, kad taip Dievas pradėjo mano tikrąjį gydymą.
Patyriau maldos galią, supratau savo žaizdų pasekmes. Pamačiau, kad tikintis žmogus – šviesus, nuostabus.
Suvokiau ryšį ne tik su Jėzumi, patikėjau malda. Suvokiau savo didelę klaidą ir skriaudą, kurią padariau savo dukrai augindama ją be tėvo. Labai tikiuosi, kad many įvykęs perkeitimas yra pamatas, maža plyta į kitokią dukters ateitį, jos dvasinį gyvenimą.
Dievas parodė mano vietas, kuriose Jis norėtų apsigyventi ir ten gydyti. Išmokau pasitikėti Dievu ir kantriai Jo laukti. Labiau supratau save ir kitus, esančius šalia. Išmokau patirti Dievo meilę.
Buvo labai svarbu rašyti laiškus, melstis prie Kryžiaus. Svarbi užtarimo malda grupelėje – jaučiau stiprų Dievo gydymą. Ačiū jums visiems. Viešpats realiai daro per Jus savo nuostabius darbus!
Supratau, kad Dievas niekada neapleidžia, pačiu sunkiausiu metu yra kartu, tik pačiai reikia tikėti ir pasitikėti Juo. Pasikeitė miego kokybė, atsibundu labai pailsėjusi. Atėjo ramybė ir užtvirtinimas „mažiau pergyventi“, atsirado daugiau buvimo jausmo, darbe daugiau meilės vaikams (dirbu lopšelyje), mažiau pykčio.
Galėjau pamatyti Jėzaus buvimą visose sunkiose situacijose, kur labiausiai skaudėjo. Svarbu, kad žaizdoms gyjant Dievas ragina būti drąsiai ir kurti iš naujo – santykį su mama, broliu, sese, ir palydėti, atiduoti tėvelį Jėzui. Šiandien aš galiu džiaugtis laiku su šeima, kai mes nekaltinam, nesistengiam teisti už elgesį, tiesiog be žodžių ESAME. Kai supratau, kodėl visa vyksta (peržvelgus santykius – tėvų, brolių...), lengviau surasti, kodėl tai tęsiasi ir kaip pakeisti.
Pakeitė mano reakcijas į stresines situacijas. Dabar turiu ramybę širdyje, sumažėjo negatyvūs dalykai – atstūmimas, nesaugumas. Keičiasi santykis su mama – galiu jau ją apkabinti, pabučiuoti. Keitėsi santykis su broliu – daug lengviau bendrauti. Nustebino mano sūnėno pastebėjimas – jis pasakė, kad aš tokia rami, gal kokius vaistus raminančius vartoju :) Ačiū Jums labai už šią programą!
Per visą gyvenimą turėjau kažkokių valgymo problemų: negalėdavau valgyti visuomeninėse valgyklose ar šiaip nesuprasi dėl kokių priežasčių kai kurių žmonių pagaminto maisto. Programos metu iškilo aiški situacija, kai mama mane atidavė į lopšelį. Man buvo 9 mėnesiai. Aš, streikuodama, nieko nevalgiau, o jei valgydavau, tai išvemdavau. Beklausant mokymo supratau, kad šitie streiko mechanizmai mane nesąmoningai lydėjo visą gyvenimą (pvz., negalėdavau valgyti mokyklos valgykloje ir t.t.). Dabar jaučiu, kad esu gijimo procese.
Na... sėdėdamas supratau, jog esu savo pradžioje, kad tik dabar pradedu eiti Dievo – savo būsimos laimės – link. Pasistiprinęs šioje programoje aš ketinu ieškoti tiesos, savęs ir Dievo vedimo. Net jei ir reiktų eiti per vandenis ar ledą.
Daug Dievo vedimo ir ryšio su Juo priartėjimo. Santykio su mama supratimo ir atleidimo. Santykio su tėčiu atradimo. Dabartinio savo gyvenimo ir praeities priežasčių suvokimo.
Dievas leido pajusti, kad esu Jam brangus, mylimas ir svarbus, kad esu Jo sūnus. Pripildė mane meile ir stiprybe ir išmokė kreiptis į Jį „Tėveli“. Dievas davė man kitą darbą, kur uždirbsiu 50% daugiau ir turėsiu draugiškus kolegas, nes paprašiau „Tėveli, duok man darbą pagal mano širdį ir poreikius“.
Per šią programą Dievas keitė mano santykį su mama. Anksčiau aš net negalėjau klausytis savo mamos – mane tarsi pykindavo. Viešpats man leido pamatyti savo tėvelius kaip sužeistus žmones, mylinčiu žvilgsniu, o ne smerkiančiu.
Patyriau žaizdų atvėrimą – Viešpats parodė, kur silpna, kur skauda, kur sužeista... Viešpats parodė, kokia stipri mano priklausomybė nuo mamos ir tai, kad aš pati nenoriu/negaliu nuo jos pasitraukti, ją palikti. Patyriau stiprų Dievo prisilietimą, kai Jis leido pajusti, kokia mano širdis sustingusi, nejautri – tarsi akmeninė, kai ją galėjau Viešpačiui atnešti prie Kryžiaus, padėti po juo ir prašyti, maldauti ją keisti – daryti jautrią, mylinčią, panašią į Jo.
Programa man pagelbėjo santykyje su šeimos nariais. Bet labiausiai jaučiasi poveikis santykyje su tėčiu. Pradėjau į tėvą žiūrėti švelniau, meiliau, suprasdama, kad ir jis turėjęs žaizdų tarp savo šeimos. Prasidėjo atleidimas, pradeda atsirasti santykis tarp manęs ir tėvo. Nors džiaugiuosi ir pasikeitusiu požiūriu į mamą, brolį, sesę; ir su jais santykis po truputį gerėja.
Patyriau daug nuostabių dalykų. Vienas svarbiausių – nesigėdyti savo šeimos klaidų, nebijoti jomis dalintis, apie jas kalbėti. Taip pat pradėjau labiau pasitikėti žmonėmis, tapau jiems atviresnė, pajutau Dievo meilę. Supratau, kad visi žmonės yra sužeisti. O svarbiausia, kad Dievas niekada manęs nepaliks ir neatmes. Jis visada bus šalia. Pirmą kartą gyvenime šioje programoje jaučiausi ne tik išgirsta, bet ir išklausyta.
Supratau, kad viską galima atnešti ant Kryžiaus. Esu mylima Dievo dukra.
Supratau, kad Dievas gyvenime turi būti pirmoje vietoje ir kad čia negali būti kompromiso. Kai taip yra, visa kita automatiškai sustoja į savo vietas. Kitas dalykas – pasitikėti Jo valia, suprasti, kad negali visko sukontroliuoti, kad negali visko suprasti, kad prieš kai kuriuos dalykus, klausimus, problemas tiesiog turi nulenkti galvą ir priimti kaip yra.
Dievas iškėlė, kad mano negimusi dukrytė (nužudyta aborto metu) ilgisi manęs. Patyriau, kad ji yra, ir yra taip pat mylima, kaip ir mano gimę ir gyvenantys trys sūnūs. Iškėlė didžiulę prosenelės nuodėmę ir parodė, ką su tuo daryti – atnešti prie kryžiaus ir atiduoti Jėzui, Jis atpirko. Močiutė (netikinti) pradėjo mane laiminti, su vyru santykis šiltėjo. Pradėjau nešti prie kryžiaus skausmus ir drąsiai kalbėti apie Dievo veikimą. Neteisti žmonių, suprasti, paguosti ir pasakyti, kad Dievas myli.
Supratau, kad mano tėvai turėjo savo rūpesčių ir nebuvo idealūs, ir turėjo savo žaizdų... Pradėjau ieškoti būdų kaip išeiti iš priklausomybės būti darbščiausiu, geriausiu visose situacijose.
Padėjo suprasti savo dabartinę padėtį iš kur kyla priklausomybės. Visą laiką galvojau, kad tėvų auklėjimas buvo normalus, bet programos metu supratau auklėjimo spragas ir kokios pasekmės atsispindi manyje. Jėzaus pagalba atleidau tėvam ir jaučiu, kad Dievas mane gydo. Per programą fiziškai pajutau Dievo meilę ir kaip Jis yra arti manęs/manyje, o ypač tada, kai man yra sunku.
Esu labai dėkingas Dievui už suvokimo malonę, kad per atmetimą galėjau pradėti kilti, artėti prie Dievo. Taip pat galėjau patirti atleidimo malonę tėvams, kada leido suvokti save kaip mylintį tėvą ir negalėjau savo vaikams parodyti meilę. Galiu kitaip priimt savo žmoną, vaikus, savo artimuosius, nes vis tik sau reikalaudavau dėmesio, o kitiems ir pakankamai nepajėgiau. Atėjo atleidimas sau už baimes, už negalėjimą mylėti.
Pasikeitė mano santykis su Dievu – iki tol man buvo lengva melstis Jėzui, Šventajai Dvasiai, bet Dievas kaip Tėvas man buvo tolimas, sunku priimti. Dabar dažnai savo kasdienybėje jaučiu Jo apkabinimą ir tai man labai stipri, brangi patirtis. Kartu tai mane labiau išlaisvino mylėti žmones tokius, kokie jie yra – su jų žaizdomis ir trūkumais, bet ir su savo dovanomis!
Ši programa tik sustiprino jausmą, kad DIEVAS – TREJYBĖ – yra gyva, tikra, reali ir patikima, kad Ji yra labai arti manyje. Yra visada, kad aš esu vedama, mylima ir globojama lyg būčiau vienintelis vaikas visoje kūrinijoje. Ir tokia meilė ir dieviškoji išmintis, gėris ir grožis lygiai taip pat yra liejama visiems kitiems. Reikia tik nuoširdaus mano atsivėrimo ir DIEVO – TREJYBĖS pajautimo savyje. Tam padeda pati paprasčiausia malda ir visko išsakymas savais žodžiais. Nors ir sunku, tiesiog reikia kalbėtis kaip su geriausiu draugu, nors draugui išsakyti viską lengviau. Padidėjo jautrumas ir sustiprėjo santykis su mama, keičiasi suvokimas ir vis labiau stiprėja, kad Dievas – TĖVAS – yra taip arti manyje ir Jis mane veda ir yra su manimi kiekvieną akimirką ir man tereikia dar labiau Jam atsiverti ir pasiduoti Jo vedimui ir dar labiau Juo pasitikėti.
Dievas davė žinojimą, kad Jis mane myli, kad esu norėta ir brangi, kad turiu pasaulyje savo vietą ir svarbią misiją. Šį žinojimą, iki tol tik teorinį, protu pripažintą, pavertė patirtimi vienos užtarimo maldos metu. Į širdį atėjo suvokimas, jog mano vien buvimas Jam teikia džiaugsmą. Taip pat naujai patyriau intymumą su Dievu. Man nebereikia, kad šį santykį patvirtintų kiti žmonės. Viešpats tapo Mylimuoju.
Atradau kitokį santykį su Dievu, dar tikresnį ir stipresnį pasitikėjimą ir tikėjimą Dievo meile. Dievas pakeitė ir keičia mano santykį su mama, su šeima ir artimaisiais. Man svarbu buvo savęs kaip asmens atradimas Dievo meilėje.
Pamačiau, kad Dievas bent jau kitų gyvenimuose „veikia“.
Naujai surasta Kryžiaus paslaptis, malda prie Kryžiaus. Atiduoti Dievui santykiai su tėvais. Laisvesnis bendravimas, nuoširdesnis žvilgsnis į kitus – lygiavertiškumas. Dalijimasis – liudijimas dvasinių dalykų ir patirties (dviejų, trijų žmonių grupelėje).
Atsirado vidinė ramybė, pasitikėjimas savimi. Pradėjau dėkoti Dievui už viską.
Supratau tėvo padarytų žaizdų svarbą man. Kitaip pažvelgiau į savo buvusį vyrą ir bandau savo vaikams paaiškinti jo elgesį, atstatant ryšį su tėvu. Mažiau pradėjau pykti ant mamos. Supratau, kodėl tėvai taip elgėsi su manimi. Tapau ramesnė. Pradedu po truputį atleisti mamai. Supratau, kodėl mano gyvenime dažnai pasitaiko vedę vyrai.
Dažnai nebaigdavau pradėtų darbų. Programos metu supratau, kad Jėzus mane kviečia tuos darbus dirbti. Prieš programą man būdavo sunku net pradėti, jausdavausi neverta. Programa man padėjo išsilaisvinti iš vergystės ir patirti Dievo Tėvo įsūnystę. Supratau, kad anksčiau Tėvą Danguje mačiau kaip nesantį, Tokį, kuriam aš nesvarbi. Dabar tikrai jaučiuosi Viešpaties Princesė.
Atradau Dievą Tėvą kaip tikrai esantį asmenį. Anksčiau „priimtinesni“ buvo Jėzus ir Marija. Asmeniniame gyvenime tapau ramesnė, nesiveliu į ginčus, mažiau smerkiu aplinkinius. Daugiau klausau ir dažniau išgirstu Šventosios Dvasios ir Dievo kvietimą, padrąsinimą. Šlovė Viešpačiui!
Supratau, kad turiu atleisti mamai, nes „ji nežino, ką daro“. Atkeliavo ramybė į širdį ir santykius su kitais žmonėmis. Supratau, kuriose vietose buvau nuskriausta ir kad visa gali būti išgydyta Dievo Tėvo meilėje.
Iki visiško supratimo man dar trūksta laiko. Tikiuosi, kad kurią dieną Dievas parodys, ką padarė per šitą programą konkrečiai. Buvo svarbu įvardinti, suprasti (bandyti), kad Dievas manęs tokios norėjo :). Tiesiog norėjosi patvirtinimo iš Dievo, o gal tebesinori ir dabar. Labai man svarbu ir džiaugiuosi, kad tai, ką supratau, stengsiuosi panaudoti savo vaikams. Išsinešu mintį, kad kiekvieną vakarą reikia atlikti savo dvasios higieną po Kryžiumi. Patyriau užtarimo maldos malonę :) Ir kad yra dalykų, kuriuos daug metų ignoravau, o gal vertėtų tai iškelti.
Programa padėjo, atradus motinos ir tėvo meilę man, labiau suvokti ir širdimi pajusti, kad Tėvas mane myli. Buvau atsiribojusi nuo tėvo (jis jau miręs), supratau, koks jis man buvo reikalingas. Atleidusi pasijutau saugi Tėvo glėbyje.
Supratau, kodėl neįstengiu pasitikėti Dievu. Dabar mano santykis su Juo visai kitoks. Aš įsileidau Jo meilę į savo širdį ir Jo artumas manęs nebeapleidžia. Jaučiuosi tikras Jo vaikas, beprotiškai mylima dukra. Supratau, ką turiu keisti savo santykyje su mama. Pagaliau nutraukiau su ja rišančią bambagyslę. Suvokiau, iš kur kyla daugybė mano reakcijų. Programa labai padėjo pažinti save.
Pagaliau suvokiau protu ir širdimi, kaip vaikystėje santykiai su tėvais daro įtaką mūsų vėlesnei suaugusiojo elgsenai ir jausenai. Supratau Dievo malonės vaidmenį sprendžiant tokias problemas. Išgyvenau jos prisilietimą asmeniškai. Patyriau Dievo meilės veikimą per kasdienybėje vykstančius įvykius, per programos vedančiųjų laikyseną, elgseną, žodžius. Mano viduje sustiprėjo viltis. Tikėjimas įgavo pagrindą. Pagerėjo santykis su tėvais, sumažėjo priklausomybė nuo santykių, gal šiek tiek labiau pradėjau save, kaip Dievo vaiką, gerbti ir rūpintis. Nors dar neturiu tokio TIKĖJIMO, kokio norėčiau, dar reiktų dirbti, kad suvokčiau Dievo valią, nes kartais Jo tikrai nesuprantu.
Išgydė santykį su mama ir tėčiu, palietė giliai palaidotas, paslėptas, užkištas ir supūliavusias žaizdas. Supratau, kad esu Viešpaties princesė, graži, laukiama ir patvirtinta mamos ir tėčio. Žinau, kad galiu pasitikėti ir suradau artumą Dievo Tėvo, Jėzaus, Dangiškosios Motinos Marijos.
Meldžiausi atleidimo malda mamai (bet tikrai to dar reikia ir reikia). Turiu bendravimo problemų su bendraamžiais. Nemoku apsiginti, pasakyti ne, išreikšti savo nuomonę, tapatybę, atpažinau nepagarbą sau. Per programą pradėjau pykti ir pasakyti, kas man nepatinka. Mokausi, nors Dievas veda ne taip greit kaip norėtųsi. Dabar einu per ugnį ir vandenį, bet manau, kad Dievas išves...
Ugdymo seminaras „GAILESTINGUMO MOKINIAI“ VI d. (2016 06 11)
- Viską vertinu puikiai ir dėkoju už Jūsų darbą, pasišventimą Viešpačiui ir Jo žmonėms. Dėl patirties: labai naudingas seminaras. Jis davė dar gilesnį supratimą, kad užtarimo malda yra labai atsakingas dalykas, kad labai svarbu ir kas meldžiasi. Be to, leido dar kartą pažvelgt į savo gyvenimą įvairiuose jo etapuose nuo pradėjimo. Tikra ir gilu. Svarbu.
- Supratau, kad reikia labai atsakingai elgtis su savo dvasiniu gyvenimu. Supratau, kad man būtina išpažintis, kunigo užtarimo malda. Daugiau dėmesio skirsiu tyliajai maldai, prašysiu Mergelės Marijos užtarimo, apsaugos ir globos, Jėzaus globos, Jo Kraujo apsaugos. Labai sujaudino ses. Stanislavos pranašavimas, kad Jėzus tiesiogiai gydo dabar, pasilenkia prie kiekvieno.
- Daug sužinojau apie užtarimo maldos tarnystę. Supratau, kokias klaidas darau, kad dar daug reikia ugdytis tame. Buvau tiesiog įkvėpta per mokymus. Ačiū Viešpačiui. Ir Dievo malonės Jums, kurie organizuojat.
- Gavau praktinių žinių, reikalingų tarnystėje, taip pat Viešpats gydė mano žaizdas, patirtas vaikystėje ir jaunystėje. Dar neprasidėjus seminarui, kilo keletas klausimų dėl neseniai išgyventų įvykių, ieškojau atsakymų, kodėl tai, ką patyriau neseniai, taip labai mane įskaudino, sužeidė, nors ėjau su Dievu ir „protiškai“ vertinau, kad viską padariau gerai. Kilo mintis, kad tai gali būti susiję su kokiomis nors žaizdomis. Iš Viešpaties malonės, per kun. Jano maldą man buvo atskleistos, parodytos vaikystės žaizdos ir per sesers pažinimo žodį patvirtinta, kad Viešpats mane gydo iš jaunystės sužeidimų, naštų, kurios turėjo įtakos neseniai išgyventiems įvykiams. Šlovė Viešpačiui ir aleliuja!
- Man buvo pirmas kartas, kai pagaliau galėjau išgirsti aiškiai ir konkrečiai kas gali atlikti užtarimo maldos tarnystę ir kaip joje tarnauti. Seminaras buvo be galo naudingas tiek teoriniu, tiek praktiniu aspektu.
- Džiugino organizatorių sugebėjimas suktis iš kilusių situacijų sprendžiant visas problemas (kiek tai buvo įmanoma). Seminaras puikus, aktuali informacija pateikta labai išsamiai, aiškiai, suprantamai. Aiškiai jautėsi, kad kun. Janas buvo labai gerai pasiruošęs, įsisavinęs dėstomą medžiagą. Iš esmės atsakė į visus klausimus. Ultra naudingas seminaras.
- Nepaisant to, kad buvo pasikeitimų programoje, viskas buvo gerai suorganizuota. Jei būtų daugiau laiko, norėtųsi klausimų – atsakymų sesijos su skaitančiuoju paskaitas, vedančiu konferencijas (pvz., klausimai iš salės gyvai ar surašyti ant lapukų ir siunčiami į priekį). Atrodė, jog yra loginė seka tarp konferencijų temų. Temos įdomios. Ypač patiko paskutinė konferencija (apie 4 pagrindines naštas) bei malda su kunigu pabaigoje išstačius Švenčiausiąjį Sakramentą. Ši patirtis apšvietė mano mintis ir suvokiau keletą savo gyvenimo situacijų, prie kurių gyvenime taikydavausi iš inercijos, nors vidus jautė, kad taip nėra teisinga. Atėjo supratimas, kaip turėčiau elgtis ir ko iš tiesų trokštu, kad gyvenčiau be vidinio prieštaravimo (bent jau tose situacijose).
- Šįkart patyriau didelį patepimą šlovinime. Taip pat labai naudingi visi mokymai, labai svarbi informacija (ypač naudinga apie tai, ką galima ir ką nesaugu daryti pasauliečiams meldžiantis užtarimo malda). Taip pat labai palietė išgydymo malda adoracijoje, atėjo suraminimas iš Viešpaties giliai, giliai asmeniškai. Tas suraminimas tęsiasi ir toliau, net asmeninė malda pasikeitė. Ir nors aiškiau iškilo širdies žaizda (susijusi turbūt su tėvo žaizda), ji gydoma. Esu dėkinga Dievui, „Gailestingumo versmei'' ir kun. Jan Reczek ir Stanisławai Dąbrowskai. Viešpats telaimina…
- Naujos žinios, tokių mokymų asmeniškai nepasiskaitysi, aktuali informacija visoms 3 grupėms, apie kurias kalbėjo kunigas seminaro pabaigoje. Konkretūs pavyzdžiai – liudijimai iš kunigiškos praktikos. Visada labai brangu išgirsti Dievo išmintį, kuri kalba Dievo žmonių lūpomis. Daug naujo išgirdau apie užtarimo maldos praktiką. Ieškau savo vietos užtarimo maldos tarnystėje.
- Patyriau Jėzaus prisilietimą ir Jo išgydymą iš santykių sesės Stasės maldos metu.
- Vyko toliau vidinis, emocinis išlaisvinimas, gydymas, supratau, kad vis dar jaučiu menkavertiškumą. Tikėjimas buvo stiprinamas, buvo naudingų, susistemintų žinių. Ačiū.
- Dėkui už suteiktą galimybę išgirsti labai gerą mokymą ir patirti Viešpaties malonę bendroje maldoje. Labai vertingi kunigo Jano patarimai: už ką, kaip melstis, kas gali užtarti. Nors dalykai ir žinomi, bet svarbu juos įtvirtinti. Šis mokymas man – įtvirtinimas ir apibendrinimas to, ką naudinga esu gavusi iš užtarimo maldos praktikos, jūsų organizuotų seminarų, patyrusių bažnyčios sielovadininkų liudijimų. Tikiu, jog kunigo Jano patarimai padės mūsų užtarimo grupelei nepasiklysti patirčių įvairovėje.
- Žinojom, kad bus geras seminas, kad įgysime niekur kitur neskelbiamų praktinių žinių dvasinio tobulėjimo srityje. Tačiau, seminaras pranoko visus lūkesčius. Super. Patyriau tikrai daug ir su perspektyva į priekį... Man reikia dar gilesnės maldos, tylos ir mąstymo. Dievas tikrai palytėjo mane. Ačiū, kad gelbėjat skęstančius, gydote sužeistas širdis, lyginate randus. Sėkmės Jums.
- Turėjau progą praktiškai sužinoti apie užtarėjų formaciją. Paskatino gilintis ir pamąstyti apie apsaugos maldą. Taip pat įgyjau argumentų diskusijai apie bioenergetikų, jogos, reiki ir kitų okultinių dalykų žalingą veikimą. Paskatino labai rimtai pasižiūrėti į formaciją. Dėkoju.
- Labai stiprus seminaras. Tobulas. Labai patiko itin detalus medžiagos pateikimas. Viskas labai naudinga. Sėkmės Jūsų bendruomenei. Dėkoju Dievui ir Jūsų bendruomenei už puikią organizaciją ir tarnystę.
- Seminaras labai patiko. Naudinga buvo pagilinti, patvirtinti turimas žinias, o kai ką sužinoti naujo. Ypatingai svarbūs yra praktiniai patarimai besimokant užtarimo maldos. Ateityje dar norėtųsi tokio (ar panašaus) susitikimo. Apskritai visi jūsų organizuoti seminarai naudingi ir svarbūs man ir visai maldos grupės bendruomenei, augančiai šioje tarnystėje. Labai ačiū, Garbė Dievui, kad esate, kad turite jėgų organizuoti. Tikiuosi naujų susitikimų. Telaimina jus Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.
- Labai gerai, kad seminarą vedė kunigas, turintis vidinio išgydymo patirtį. Tenka dalyvauti vidinio išgydymo pamaldose, bendrauti su užtarėjais bei su krikščioniškomis bendruomenėmis, kuriose užtarimo maldose dalyvauja ir katalikai. Tai pasitaiko visko. Būna ir ginčų, ir klausimų, ir kitokių dalykų. Dažnai tai kyla iš nežinojimo ar patirties neturėjimo. Su kun. J. Reczek teko susitikti anksčiau, pastudijuoti jo knygą „Palūžusią sielą išgydo Jėzus“, tai jo mokymai man buvo lengvai suprantami. Galima sakyti, kad net patyriau tokią džiaugsmingą palaimą, nes viskas buvo taip tikra, o svarbiausia, kad atitiko Katalikų Bažnyčios mokymą. Tai buvo Katalikų Bažnyčios mokymas „naujai, bet nepridedant nieko naujo“. Neturiu aiškumo dėl savo dalyvavimo užtarime, tačiau pasilieku atviras Dievo veikimui. Tebūnie Jo, o ne mano valia. Dėkoju Dievui, vadovei Vilmai ir visai bendruomenei už galimybę dalyvauti jūsų bendruomenės seminaruose. Telydi jus Viešpaties malonė.
- Labai AČIŪ organizatoriams ir lektoriui. Seminaras pranoko mano lūkesčius. Užtarėjai vis pakalbina ateiti melstis su jais ir tas jau atsitiko 4 kartus per šiuos metus, bet realiai nesupratau, ką aš ten dariau. Nors žmonės po to dėkojo ir liudijo, ką svarbaus girdėjo, ar kaip juos Dievas palietė, net prašėsi maldos. Paskutinį kartą teko melstis su užtarėja, kur turėjo aiškią maldos struktūrą – prašymo įvardinimas, sukonkretinimas – dėkojimas už tai, ką jau turi – atleidimas ar atsižadėjimas Jėzaus vardu ir vėl dėkojimas. Ir šitame taip aiškiai struktūruotame seminare iš kun. Jan Reczek išgirdau konkrečių patarimų, įžvalgų: „po išgydymo nauja dvasinė situacija, naujas santykis su Jėzumi“, „niekas nevyksta be asmeninių pastangų: atsižadėjimo, atleidimo, atsilyginimo“, „išlaisvinimo malda nepadėjo, kol neatleido savo tėvams“, „dažnai atnaujinti įžadus (man – pasiaukojimą), ypač po komunijos“, „piktasis sėdi ant mano žaizdos ir į gyvenimą žiūriu per savo žaizdos prizmę. Piktasis krauna į tą pačią žaizdą ir kitas patirtis“, „prašyti Jėzaus, kad Jis parodytų savo galią, prašyti Marijos užtarimo“, ten kur įsisenėjusi emocinė problema, sunki nuodėmė, žmogaus prisirišimas. Didelės rizikos patirtys. „Vidinio išgydymo sąlyga – Dievo meilės patyrimas“, „žmogus turi patirti, kad Jėzus jo nepasmerks“. „Adoracija. Neįženkit į maldą vieni, be Jėzaus“; malda, prašant Jėzaus Kraujo apsaugos – šį kartą po seminaro lengviau, be namiškių kaltinimų, sugrįžau į namus. Reikia pokalbio, kad išryškėtų tikroji intencija – esminė sunkenybė – širdies atvėrimas, ko atsižadu, kam turiu atleisti ir kokias žaizdas pavedu Jėzui (atpažinti priežastis); dėkoti Jėzui, kaip Išgelbėtojui, kad Jėzus pripildytų Šventąja Dvasia išlaisvintas ir išgydytas vietas. O mano pačios maldos patirtis – vidiniu žvilgsniu mačiau gailestingąjį Jėzų, kai tam buvom kviečiami per Adoraciją Vytauto bažnyčioje. Ir atpažinau (ne iš karto, o grįžusi namo), kad apie mane kalbėjo ses. Stanislava, „kad ieškau tarnystės bažnyčioje“. Tas tiesa, bet gal dar svarbiau buvo paminėti mano 14 ir 29 gyvenimo metai – supratau, kad Jėzus gydo konkrečias mano gyvenimo patirtis. Ir dar. Kad Jis visad pastebi tuos, kuriems sunkiausia. Seminare dalyvavo pažįstama moteris, sutrikusi, tik po vyro laidotuvių. Ses. Stanislavos užtarime išgirdau, kaip Jėzus paima jos skausmą ir duoda maldingumo dovaną. Ačiū Jam. Ir jums, nešusiems visą organizavimo naštą.
- Sunkiausia sukoncentruoti dėmesį, kai mokymas užsitęsia ilgiau, nei parašyta. Paskui, net nepranešus, pakeičiama dienotvarkė (malda buvo įrašyta po mokymo, bet vyko visai kitaip – dėl to netikėtai teko keisti planus...). Tokie dalykai, nori nenori, sukelia vidinį susierzinimą. Manau yra išmintis neužtęsti mokymų ilgiau nei numatyta, nei išlaiko žmogaus dėmesys. Nurodyta dienotvarkė pasirodė labai patrauki, logiška. Mokymų turinys sukėlė daug klausimų ir vertė abejoti tam tikrais mokymo aspektais. Manau, abejoti privertė tai, kad pritrūko pagrindimo Dievo Žodžiu ar bent katekizmu. Atrodo, buvo pateikiama informacija, kuria, vietomis, deja, norėjosi abejoti. Labai jautėsi skirtumas tarp pamokslavimo iš Dvasios ir informacijos teikimo. Kun. Jano mokymuose, atrodo, buvo daugiau informacijos teikimas. Ypatingai tose mokymo akimirkose, kur nebuvo remiamasi Dievo Žodžiu. Buvo labai džiugu šlovinti Viešpatį laisvai tiek kūnu, tiek balsu su kitais broliais ir sesėmis Kristuje. Dėkoju šlovintojams ir garso operatoriui. Norėjosi girdėti daugiau pianino, mažai tesigirdėjo, nors šlovintojas labai gražiai grojo :). Kai kurios mokymo mintys patvirtino tai, ką esu girdėjusi anksčiau ir sustiprino supratimą. Ačiū, „Gailestingumo Versme“! Jūsų darbą ir tarnystę labai labai vertinu! :) dėl to dar labiau norisi nuoširdžiai parašyti ne tik teigiamus, bet kiek ir neigiamus patyrimus.
- Nuostabu. Ačiū Viešpačiui, ačiū Jums už seminarą. Mokymas tai dar kartą patvirtino ir užtvirtino. Adoracija, gydymas tai Jėzaus Kristaus begalinė meilė mums, apkabinimas, priglaudimas mūsų visų. Ačiū Tėvui. Ačiū Jėzui. Ačiū Dvasiai.
- Gavau daugiau, nei galėjau tikėtis. Beveik kasdien pavartau seminaro konspektą ir kaskart randu naujų, mane asmeniškai liečiančių minčių. Jūs suorganizavote daugybę puikių seminarų, bet šis man buvo tarsi „vyšnaitė“ ant torto (turiu minty užbaigtumą). Kun. J. Reczek – vienas iš charizmatiškiausių lektorių, taip sklandžiai ir be konspekto pateikęs visą informaciją. Lauksiu momento, kai galėsiu įsigyti naują jo knygą. Ačiū už tai, kad esate būtent tokie.
- Manau, kad daug naudingo, vidinių išgydymų gavau. Ačiū Viešpačiui! Aleliuja! Gavau kai kuriuos atsakymus, tik kol kas dar turbūt trūksta formacijos, kad visa tai realizuočiau. Ačiū Viešpačiui! Ačiū visai "Gailestingumo versmės'' komandai! Ir ateidavo man tokie žodžiai: „Darykite ir toliau, ką darote!“ Dievo –Tėvo Meilės ir Palaimos jums!
- Dėkoju Jums už nuostabius seminarus. Telaimina Jus Dievas!
- Kai kalbėjo Stanislava, kaip Jėzus mus liečia, supratau, kad vienu metu kalba apie mane. Patyriau Jėzaus apvalymą.
- Viskas puiku, ačiū Jums, kad tokius gerus seminarus organizuojate! :) Ačiū, galėjau daugiau sužinoti apie maldą, kaip melstis ir ko geriau vengti. Labai džiaugiuosi, kai galiu mokytis melstis.
- Labai ačiū. Organizatoriai atsidavę Dievui ir mylintys, nuolankūs. Įgijau vilties, nes važiavau apimta gilios apatijos. Šiuo metu esu išgijusi iš šios emocinės duobės ir manau, kad dalyvavimas seminare buvo vienas iš tų lašų, kurių man reikėjo ir per kurį Dievas prisilietė, tiesiog išgijimas atėjo po kelių dienų. Šlovė gerajam Viešpačiui, Aleliuja.
- Nuostabu. Ačiū Viešpačiui ir Jums už seminarus, tai geriausia Dievo dovana. Ačiū.
Ugdymo seminaras „GAILESTINGUMO MOKINIAI“ V d. (2016 05 14)
- Gavau atsakymą į kylantį klausimą, kodėl žmonės krenta. Galėsiu paaiškinti, jeigu kam kils šis klausimas. Nustebau, kad šiuo klausimu yra dokumentas. Išmokau melstis kalbomis, kas man atrodė neįmanoma. Labai dėkoju orgnizatoriams, kunigams už galimybę dvasiškai tobulėti. Tegul lydi Viešpaties malonė kiekviename žingsnyje vedant prie Dievo.
- Sužinojau daug ką naujo. Daugelyje dalykų – ATSINAUJINAU! Pasiruošiau Sekminėms!
- Praėjo kaklo skausmai.
- Patyriau ramybę ir Šventosios Dvasios prisilietimą.
- Riedėjo ašaros per skruostus. Patyriau maldos bendrystę.
- Pradėjau melstis kalbomis. Patiko paskaita apie kritimo fenomeną.
- Patyriau Šventosios Dvasios išsiliejimą, kalbų dovaną, pirmuosius garsus ir skiemenis iš širdies gelmių, tikiu Viešpačiu. Dėkoju Jam ir „Gailestingumo Versmės" bendruomenei.
- Dėkoju už seminarą ir puikią Sekminių vigiliją.
- Šventosios Dvasios kvietimo, aktyvaus prašymo dovanų patyrimas. Labai patiko Marcin paskaita apie žengimą su tikėjimu. Labai patiko Ventos paskaita apie kritimo fenomeną, kurį buvau tik mačiusi. Ačiū už viską!
- Ačiū! Ačiū! Šventoji Dvasia, ačiū, kad palietei mane! Ačiū, „Gailestingumo Versme"! Ačiū!
- Šventoji Dvasia apgaubė mane savo sparnais, jaučiausi pripildyta ir troškau Ją nešti kitiems. Aleliuja!
- Dėkoju, Dieve, Tau ir Jums, broliai ir sesės Kristuje! Dievas apvalo, laisvina širdį, pripildo savo Dvasia. Dėkoju ir meldžiu Jums Dievo palaimos.
- Dėkoju Viešpačiui ir Jūsų bendruomenei už šį seminarą bei Ventos ir Marcin mokymus, kurie labai patiko, lietė širdį, protą ir dvasią, gavau naują supratimą ir palaikymą bei sustiprinimą. Ačiū!!! Viešpats telaimina ir teatlygina!
- Sužinojau naujų dalykų – apie kritimo fenomeną, tos žinios tikrai bus naudingos tarnystėje. Papildytos žinios apie kalbų dovaną. Atgaivinimas Šventojoje Dvasioje.
- Visada gera jausti Viešpaties artumą, Jo meilę. Dėkoju Viešpačiui už išgydymą. Ryte pabudusi negalėjau prakalbėti, balsas buvo užkimęs, dabar jaučiu laisvę ir balse, ir širdyje.
- Seminaras buvo labai naudingas. Turėjau du klausimus: 1.Kodėl vieni žmonės krenta maldos metu, o kiti – ne? 2.Visai neaiški malda kalbomis. Ypač naudingos buvo paskaitos apie kritimo fenomeną ir maldą kalbomis. Ko ieškojau, tą radau. Šlovė mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui.
- Patyriau daug nuostabių dalykų, pagijimo malonių, melstis kalbomis malonę, atėjo ramybė, dingo baimės jausmas. Dalyvauju 4-me „Gailestingumo mokiniai'' užsiėmime, pajutau didelį kontrastą, kas buvo anksčiau. Dėkoju Dievui, Jėzui Kristui ir Šventajai Dvasiai. Šlovė Tau, Kristau. Dėkoju už tokią galimybę pažinti, susitikti su Dievu. Dievo palaimos organizatoriams.
- Labai patiko gyd.Ventos pranešimas, naudingas. Trūko žinių apie kritimo fenomeną. Didelis pakylėjimas prieš Sekmines išgyventi Šventosios Dvasios palytėjimą. Džiaugiuosi išpažintimi, jaučiuosi pakylėta Dvasioje. Ačiū.
- Prašiau, tikėjau ir po truputį pradėjau kalbėti kalbomis.
- Pajutau dvasios stiprumą, baimės sumažėjimą, sustiprėjo pasitikėjimas savimi. Pora metų ieškojau atsakymo dėl kritimo, šiandien viskas paaiškėjo, kas tai yra.
- Sužinojau, koks svarbus kalbėjimas kalbomis. Išnyko baimė atverti burną šiai dovanai. Širdis liko jai atvira.
- Pradėjau kalbėti kalbomis, valio! Tai reiškia, kad po truputį valdžią atiduodu Jėzui Kristui, kad nebesistengiu pati viską sukontroliuoti. Ačiū Viešpačiui!!! Ačiū Jums!!! Ačiū Marcin, ačiū „Gailestingumo Versmei''.
- Patyriau tikėjimo pastiprinimą, drąsos tikėjime. Naudingi liudijimai, mokymai, kurių labai trūksta bažnytinėje aplinkoje. Tokiems seminarams reikia tęstinumo po jų, ypač parapijose, bendruomenėse, namuose, bendravime.
- Labai naudingas buvo mokymas apie kritimo fenomeną bei paraginimas melstis kalbomis.
- Labai patiko šlovinimas, patyriau ramybę, džiaugsmą.
- Sustiprina tikėjimą, sutvirtina dvasiškai, fiziškai, psichologiškai.
- Gavau išlaisvinimą iš atskirties nuo bendruomenės žmonių. Gavau atsakymus dėl rūpimų tarnystės klausimų bei patvirtinimą apie turimo mokymo teisingumą.
- Informacija apie kritimo fenomeną suteikė aiškumo, praplėtė žinias. Šventosios Dvasios išliejimo malda – labai vertinga dalis! Būkite palaiminti!
- Sustiprino tikėjimą.
- Daugiau tokių seminarų. Puikios temos.
- Mokymai- ypatingai naudingi. Įsitikinau, kad Šventosios Dvasios dovanos priklauso ne tik nuo Jos, bet ir nuo manęs...Labai naudinga informacija buvo apie tai, ką sakė Venta.
- Neturiu žodžių. Dievas gydo.
- Man asmeniškai ir mūsų bendruomenei buvo labai reikalingas mokymas apie kritimo fenomeną. Gavau atsakymą į rūpimus klausimus, kuriuos aptarsime su maldos grupe. Prašiau maldoje akių išgydymo. Šiuo metu rašau be akinių. Šlovė Viešpačiui!
- Šventė nueiti atgailos sakramento pas tokius gerus kunigus. Labai skeptiškai žiūrėjau į kalbų dovaną. Mano nuomone, tai buvo „balbatavimas“, kurio niekas nesupranta. Šiandien pradėjau kalbėti „balbatavimą“ su didele ramybe. Viešpačiui sakydavau, kad man tikrai nereikia šitos dovanos, bet tegul būna Tavo valia. Šlovė Jam. Dievo palaimos organiztoriams.
- Patyriau Dievo vedimą, nes Jis atsiranda ten, kur tik Jam reikia būti reikiamu metu, o svarbiausia, kad, kai visai nieko nesitiki ir nelauki, tada Jis ateina su visa jėga ir galybe.
- Viešpats gydo ir laisvina. Buvo naudinga sužinoti apie kalbų dovanų klasifikavimą. Jaučiau, kaip per maldą mane Viešpats laisvina ir moko daugiau melstis ir šlovinti kalbomis. Laisvino šlovinimo kalbomis dovaną, sakė, kad atiduočiau Jam visas naštas. Ačiū.
- Patyriau ramybę ir džiaugsmą. Mokymai labai aktualūs ir naudingi. Misionierius vienas būdamas pasimeldė už kiekvieną žmogų asmeniškai.
- Viskas labai lietė. Buvau Švetosios Dvasios pripildyta, nuoširdžiai Jos šaukiausi – Jai atidaviau savo gyvenimą, žaizdas, ligas. Priėmiau Jos meilę.
- Patyriau pakylėjimą.
- Gavau kalbos dovaną, viskas taip nuostabu ir gera mano sielai ir širdžiai, tik noriu dėkoti Dievui už teikiamas malones ir Jūsų „Gailestingumo Versmei".
- Naudinga informacija, patyrimas, Šventosios Dvasios, Jėzaus prisilietimas, bendravimas, geros emocijos, gera nuotaika, išpažintis.
- Labai naudingi pranešimai, informacija pirmą kartą girdėta, labai įdomiai pateikta (aiškiai, paprastai, suprantamai). Marcino aiškinimas ir gydymas atvėrė akis. Ačiū. Puiki šlovinimo komanda.
- Gavau labai reikalingų žinių apie Šventosios Dvasios paveikto žmogaus kritimą ir apie kalbų dovaną.
- Dar labiau sustiprino mano tikėjimą. Gavau atsakymą ir pradžią, kaip pradėti kalbėti kalbomis. Didelį bendrystės jausmą patyriau.
- Dėkoju Viešpačiui už žmones, kurie organizuoja šiuos renginius, už žmones, per kuriuos veikia Šventoji Dvasia, už visas išgydymo malones man ir kitiems. Šlovė Viešpačiui!
- Patyriau Šventosios Dvasios buvimą, veikimą, Viešpaties meilę. Dėkoju.
- Labai vertingas Ventos mokymas. Trūksta informacijos, žinių apie tai, Bažnyčios požiūrio. Mokymas apie kalbų dovanas taip pat labai vertingas. Dėkoju! Dievo palaimos!
- Patyriau ramybę, džiaugsmą, nusiraminimą.
- Patyriau išgydymą (kairio kelio).
- Man nepavyksta ilgiau išsaugoti gautas malones. Kaip nepasiduoti pasaulio žmogiškoms provokacijoms? Kelių paskutinių išgydymo vakarų metu jutau keistus pasireiškimus. Dabar sužinojau, ką tai reiškia. Tvirtesnis tikėjimas, traukiasi sentimentalumas, jausmingumas. Lieka tvirtumas, aiškumas. Prieš mėnesį gavau stuburo skausmų išgydymo malonę, be skausmo nuėjau 20 km į Šiluvą (šio stebuklo ilgai neišsaugojau dėl išprovokuotų pykčių).
- Labai aktualios ir iki šiandien man buvusios neaiškios temos, kurias palietė lektoriai.
- Manau, tai lems mano gyvenime pokytį. Paveikė mane. Tikiuosi, dar bus tokių renginių ir galėsiu sugrįžti.
- Viskas nuostabu. Šlovė „Gailestingumo Versmei" ir mūsų šlovingam Viešpačiui Jėzui. Aleliuja!!! Amen!!! Ačiū Viešpačiui už gautas Šventosios Dvasios malones, už gydymą, už organizuotą seminarą!
- Ilgėjausi šių temų.
- Patyriau Dievo artumą, Šventosios Dvasios prisilietimą.
- Patyriau didelį džiaugsmą, kad galėjau šlovinti Viešpatį giesmėje. Seminaras buvo puikus. Šlovė Tau, Viešpatie!
- Ramybė, susirinkusiųjų vienybė, geranoriškumas, noras būti Šventojoje Dvasioje, puikus praktinis mokymas.
- Viešpats gydė dvasią! Bijojau kalbų dovanos, netikėjau tuo. Prašiau pašalinti baimę ir tuo metu išgirdau Marcin maldą pašalinti baimę. Dėkoju Viešpačiui!
- Marcino mokymai pilni Šventosios Dvasios. Man kalbėjo Viešpats per juos. Kai Marcinas meldėsi už mane, švelniai padvelkė viduje Dvasia ir pradėjau busti. Labai džiaugiuosi, kad šlovinome kartu ir galėjau laisvai melstis kalbomis, nes kitur tai nepriimtina. Kalbu apie vietas, kur aš būnu dažniausiai. Šlovė Viešpačiui Jėzui! Ačiū komandai ir Marcinui.
- Ačiū Dievui už gyvybę. Dievas realus. Labai reikalingi tokie realūs mokymai.
- Kritimo fenomeno tema buvo puikiai, suprantamai išdėstyta.
- Per mokymus labai daug sužinojau. Praturtinot žinių bagažą. Patyriau stiprų Šventosios Dvasios veikimą. Žodžiais nenusakysiu. Tai buvo didelė malonė, Dievo dovana. Šlovė Viešpačiui Kristui!
- Ačiū! Atgaivino, pažadino troškimą Šventosios Dvasios. Grūdas krito į širdį, tik turiu palaukti, kol jis išdigs. Ačiū!
- Šventoji Dvasia pramuša kamšius! Aleliuja! Siela kitaip gieda! Aleliuja!
- Viskas buvo labai naudinga.
- Laikas parodys, bet manau, atsirado daugiau drąsos meldžiantis kalbomis. Troškau šios dovanos jau seniai. Klausiau net dviejų kunigų patarimo, kaip tą gauti. Pataikiau abiem atvejais kurie sakė, kad ta dovana menkiausia iš visų Šventosios Dvasios dovanų ir kad jie patys jos neturi. Laikas parodys, kuo Viešpats apdovanojo, bet žinau viena – kad šie seminarai – DIDŽIAUSIA DOVANA. Šlovė Viešpačiui.
- Gavau atsakymus, kokiu būdu sveikti ir tarnauti kitiems. Supratau, kad TURIU dalyvauti kiekvieną savaitę maldos grupėje.
- Išgirdau, kad turiu būti drąsesnė, smarkesnė dėl to, ką Dievas nori nuveikti mano gyvenime ir kituose per mane.
Ugdymo seminaras „GAILESTINGUMO MOKINIAI“ IV d. (2016 04 16)
- Dėkoju Jums už nuostabius seminarus. Telaimina Jus Dievas!
- Labai reikia seminaro apie pačią užtarimo maldą, kaip melstis, kas turi ir gali dėti rankas ant žmogaus, kas negali. Tokie labai praktiniai dalykai domina. Man ypač buvo aktualu, kaip pasiruošti susirinkimui ir praktinės užduotys, kurios buvo naudingos bendruomenės susirinkimų organizavimui. Paaiškėjo, kad mums reikia ugdymo ir kad aktuali užtarimo maldos vedimo ir priklausomybių tema. Taip pat labai palietė Šventosios Dvasios palaiminimas, kurio metu patyriau Dievo kvietimą naujai tarnystei ir gavau sustiprinimą, patvirtinimą, pranašišką žodį, kur ateityje Dievas mane naudos, kur veiks per mane. Buvo netikėta, nes nemačiau to labai aiškiai iki šio šeštadienio. Dar labai reikėjo žinių apie tai, kodėl bendruomenės išyra ir kaip išlaikyti bendruomenes: reikia klausytis Šventosios Dvasios ir ne tik bendruomenėje, bet ir kasdienybėje, taip pat evangelizuoti už bendruomenės ribų, gyventi Šventosios Dvasios dovanomis ir patirti gyvenimo persikeitimą.
- Patyriau Šventosios Dvasios paguodą, padrąsinimą. Aš su kitomis moterimis iš Radviliškio praktiškai aptarėm charizminės bendruomenės pirmuosius žingsnius. Pamatėm, kad visos esam suinteresuotos tame dalyvauti.
- Labai patiko laiko paskirstymas. Per mokymus nepavargdavau, buvo kada pabendrauti tarpusavyje. Mokymų turinys: Labai daug kas buvo žinoma ;) ir nepavyko kažkaip labai aktualizuoti. Truputį norėjosi, kad šlovinimo būtų daugiau. Dar kartą buvo patvirtinta, kad bažnyčios atsinaujinimas priklauso nuo manęs, kokį indėlį galiu įnešti per maldą, pasiaukojimą, bendruomenės kūrimą. Svarbu atpažinti, ko būtent reikia tai bendruomenei, kurioje esu ir melsti Dievą reikalingų malonių.
- Dienotvarkė: Puiki organizacija, gerai sudėliotas temų eiliškumas, aiškus vertimas iš lenkų kalbos. Mokymų turinys: Man norėjosi daugiau konkrečių pavyzdžių, klausytojų pasidalinimo sava patirtimi formuojant bendruomenę. Man labai patiko Bartek. Žmuda mokymas „Pranašystės žodis: Klausyk-tikrink-paskelbk''.
- Vėl supratau, kad bėgu nuo Dievo artumo, nuo gyvosios maldos ir gavau patvirtinimą, kad esu Dievo kviečiama užtarimo tarnystei. Susitikime su Jėzumi (gyvos maldos užduoties metu) pasiguodžiau, kad aplink mane esantys, nors ir maldos žmonės, labiau vertina pasaulio dalykus. Tuomet Jėzus paguodė, jog ir Jam taip buvo, (jie – apaštalai – tikėjosi valžios, garbės, postus dalinosi), drąsino, jog Jis irgi jautėsi panašiai, bet dėl manęs viską iškentė. Neįmanoma likt abejingai šiai TIESAI. Mane tai labai paguodė ir laisvina nuo užsisklendimo. ŠLOVĖ Tau Jėzau, už viską, ką dėl manęs padarei... Ačiū už tarnystę ir būkite palaiminti Dievo Šventosios Dvasios – mūsų Globėjos – malonių lietumi...
- Ačiū. Vienas stipriausių ir labiausiai palietusių seminarų. Ačiū Tau, Dieve, už pranašystės ir Evangelijos skelbimo dovaną.
- Dėkoju už puikius mokymus, bendrą maldą. Apmąstysiu, kaip galiu daugiau skirti laiko šlovinimui. Padrąsino imtis atsakomybės tarnaujant bendruomenėje, nuolat klausant Viešpaties tyloje, maldos bendrystėje. Pasidalinau seminaro mintimis su maldos grupelės nariais. Labai naudingas atšviestas lapas apie bendruomenės susirinkimo organizavimą. Dar kartą esu paraginta melstis su Šv. Raštu.
- Dėkoju Dievui ir jums, kad esate Jo įrankiai. Dalyvauju tik antrame seminare, mane pakvietė bendruomenės narės. Tik prieš pat seminarą susivokiau, kad dar pačiai reikia daug augti, kad galėčiau užtarti kitus maldoje, bet džiaugiuosi, kad taip nutiko, nes pati nebūčiau užsiregistravusi. Keletą metų tarnauju parapijos „Alfa“ kurso komandoje, tai seminaro metu Anios pasidalinimas apie grupės vadovavimą, sudėti akcentai buvo labai vertingi vedant net ir mažą grupelę, kokioje tarnauju pati. Įvardyti, ką konkrečiai patyriau, būtų labai sunku. Jaučiu didelį dėkingumą svečiams už jų dalinimąsi tikėjimu, maldas, mokymus. Man tai svarbi patirtis. Viešpats man kalba per šias bendruomenes pamažu. Vasarą Šiluvoje išgirdau, kad Jis gydo moterį, kuri patyrė mokykloje pažeminimą dėl to, kad pasisakė, kad tiki Dievu. Klasės auklėtoja pasityčiojo iš to, pastatydama mane prieš klasę. Stovėjau ten visų pajuokai 6-toje klasėje ir nieko nesupratau, kodėl tai vyksta. Kai išgirdau tai iš misionierių po 30 m., klausiau savęs, ar čia tikrai apie mane. Penktadienį, 16 d., į Vytauto bažnyčią atėjau jau po šv. Mišių. Kai susiradau savo vietą ir ėmiau klausytis, Ania kalbėjo apie atleidimą mamai, problemas darbe. Nė nepajutau, kaip rieda skruostais ašaros, ji kalbėjo apie mane. Pačiame seminare tiesiog gėriau viską, džiaugiausi bendryste ir dėkojau Dievui, kad esu čia, tarpe šių žmonių, ir vėl negalėjau patikėti, kad tai vyksta su manimi… Dėkoju ir telaimina jus Viešpats.
- Patyriau be galo daug Dievo malonės. Pirmiausia Dievas daug kalbėjo apie mūsų maldos grupę, jos vedimą, kaip norėtų ją atnaujinti. Be to, mane asmeniškai pripildė Šventąja Dvasia: prikėlė ir atgaivino. Rašau „prikėlė“, nes išgyvenusi sunkias asmenines patirtis ir po mūsų bendruomenės uždarymo, buvau savyje užgniaužusi daug Šventosios Dvasios dovanų. Atrodė, kad tai, ką man Dievas kalba, kokį žodį duoda, suprantu neteisingai arba tai yra mano sugalvota, netikra, todėl niekam nereikalinga. Tačiau taip galvodama jaučiausi tarsi negyva. Jau pernai Šiluvoje per rekolekcijas gavau patvirtinimą iš žmonių, kad tai, ką gaunu iš Dievo, juos liečia, tačiau buvo sunku tai priimti, tuo pasitikėti. Visgi vėl pradėjau tarnauti bažnyčioje užtarimo malda. Tarnaudama ėmiau „sveikti“. Šio seminaro metu meldėmės, meldėsi už mus ir jutau drąsą veikti, liudyti, skelbti. O kai Ania patyrė, kad turiu dovaną mokyti, tai buvo galutinis patvirtinimas. Nebebuvo kaip apsimesti, kad to manyje nėra. Dėkoju Dievui už Jo dovanas ir už tai, kad kartą davęs, jų neatsiima, bet pažadina, laikui atėjus. Dėkoju už Jūsų bei brolių ir sesių iš Lenkijos tarnystę ir maldas. Telaimina Jus Dievas.
- Nelabai patinka pratybos. Gal todėl, kad nepriklausau jokiai bendruomenei, nemoku melstis kalbomis, esu mažiau pažengusi nei daugelis, kurie turi Šventosios Dvasios dovanų. Todėl man ir draugei pratybos sukeldavo stresą. Nepaisant pratybų man labai patinka Jūsų seminarai, visada labai laukiu, nes sutvirtinu, atnaujinu savo tikėjimą ir vėl iki kito seminaro esu pilna Dievo malonės. Ir jau sustiprinta galiu vesti pamokas savo mokiniams. Labai Jums ačiū.
- Patyriau labai gerų emocijų, patiko mokymas apie pranašystę. Dirbant grupėse labai aiškiai mačiau vaizdinius, buvo įdomu, netikėjau, kad ir aš galiu taip aiškiai regėti. Ačiū už seminarą.
- Meldžiantis grupėje vienas besimeldžiantis matė vaiko, jaučiančio gėdą tamsoje, vaizdinį. Prieš savaitę palaidojom mano krikšto mamą, sulaukusią 90 metų. Mano santykis su ja visados išliko kaip vaiko. Negalėjau su ja bendrauti atvirai, turėjau paklusti. Ypač senatvėje ji mane vis dar norėjo pakeisti, palaužti. Manau, per savo senatvinį kategoriškumą apkaltino mane nuotraukų vagyste. Aš jaučiausi labai blogai, buvau sumišusi, net tokių kėslų neturėjau, bet per daug to nesureikšminau ir galvojau visa tai jai atleidusi. Už mane pasimeldė. Dabar jaučiu palaimą ir džiaugsmą, dėkoju Dievui. Amžiną atilsį mano podytei.
- Išgyvenau atsinaujinimą. Buvo gerai praktinės užduotys, supratu, kad net ir per pratybas Dievas kalba, o ne tik tuomet kai rimtai atlieki tarnystę. Sužinojau naujų dalykų apie charizmines dovanas ir apie tai, kaip klausytis Dievo.
- Buvo labia stiprus seminaras, gal stipriausias iš visų buvusių man. Patyriau Dievo stiprų prisilietimą, kalbėjo šv. Rašto žodžiais “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją...”, o po palaiminimo eiti ir skelbti Evangelią pajutau Šventosios Dvasios kvapą (nuostabus smilkalų kvapas). Labai daug naudingos informacijos maldos grupelėms, nes kaip tik prieš seminarą buvo iškilusių visokių klausimų. Visą laiką jautėsi Šventosios Dvasios buvimas salėje, pleveno virš visų. Turėjome Dievo palaimintą laiką, kurio metu gavome kiekvienas pagal savo dvasinį lygį.
- Buvo taip stipru, įdomu ir naudinga, kad laikas pralėkė kaip viesulas, o save dažnai pagaudavau sėdint prasižiojusią iš nuostabos ir įdomumo. Tikrai padarė didelį įspūdį puikūs pranešėjai – labai tikri ir tvirti, ir stipri komanda. Didelis Dievo artumo pajutimas, pusė nakties atmerktomis akimis ir stiprinantys atvykusios komandos narių išsakyti žodžiai! Man tai – didžiulis naujas Viešpaties prisilietimas. Labai dėkoju Jam ir "Gailestingumo versmei". Garbė Viešpačiui ir padėka Jo bendradarbiams!
- Balandžio 16-osios seminarą vertinčiau puikiai. Jau vien susiburti ir šlovinti Dievą, drauge melstis yra gera! O ir teorinės žinios, ir praktiniai užsiėmimai labai naudingi, iš tiesų ugdantys, įkvepiantys, uždegantys. Kai kas tiesiog įkrinta į širdį ir, viliuosi, konkrečiose situacijose tikrai turės poveikį. Taip, pavyzdžiui, įsirėžė Anės Samuelio kvietimo pakomentavimas. Šis ir kiti panašaus pobūdžio seminarai man teikia drąsos ir labai tvirtina tikėjimą, kad Viešpats kviečia, gydo, keičia, moko ir įgalina veikti, kad JO man skirtas planas – nuostabus... JIS jau leidžia išgyventi JO artumą, gyvą JO veikimą mano gyvenime. Seminare maldos metu taip pat patyriau Dvasios artumą, didelį džiaugsmą, kartkartėm pamąstau ir apie grupelėje išsakytą pranašystę man. Iš tiesų dar prieš keletą metų nebūčiau visu tuo patikėjusi, nors ir buvau praktikuojanti katalikė! Dėkoju Jūsų bendruomenei už šiuos renginius, už Jūsų pastangas gaivinti mus Gyvuoju vandeniu. To išties labai labai reikia. Dievo palaimos ir globos Jums!
- Pirmiausia, buvo netikėta, kai paklausė, kam skauda galvas ir yra minčių sumaištis. Kaip tik man taip ir buvo, nes atvažiavau palikusi daug nebaigtų darbų ir jau beveik pykau ant savęs, kad sau leidau šitokią prabangą vienintelį šeštadienį, kurį balandžio mėnesį galėjau skirti aplinkos tvarkymui. Beje, tokiame seminare dalyvavau pirmą kartą. Taigi nelabai tikėjau, kad man „susitvarkys“ galva; tikėjau, kad kitiems taip atsitiks; aišku, vis tiek užsidėjau ranką ant galvos, meldžiausi; iš šono du žmonės man uždėjo rankas ant pečių. Per tas kelias maldos minutes, mano galva prisipildė kaip kokio lengvo vėjelio, ir rankos, ir krūtinė; po to galva buvo visiškai lengva, neskaudėjo, galėjau mąstyti, klausyti, nes mintys, kurios vargino ir dėl ko nervinausi kažkaip išnyko. Nėjau į priekį liudyti, nes galvojau, kad čia kažkas labai laikina, greitai vėl pradės skaudėti, bet tas vėjelis išliko iki pietų, o žvalumas ir gera nuotaika išsilaikė per visą dieną. Antras dalykas įvyko per pratybas. Kai poroje meldėmės, aš nežinojau, ko melsti, bet kai tik kreipiausi į Viešpatį, atėjo žodžiai, kurie paskui, kai pasakiau, labai pradžiugino mano porininkę. O man ji pasakė, kad meldėsi už mane su žodžiu „Nebijok“. Paskui buvo pratyba, kai stovėjom rateliu jau keturios moterys, iš jų viena pajuto, kad turi man pasakyti žodį „Nebijok“. Tai buvo patvirtinimas. Tas žodis su manim taip ir liko iki šiol, ir padeda dabar susitvarkyti su kai kuriomis sunkiomis situacijomis.
- Viešpats keitė požiūrį į Prelegentus. Dingo kritiškumas, kurį turėdavau, dėl kitoniškumo, dėl stiliaus, baigiau kritikuoti ir turėti lūkesčių. Priėmiau Anės kvietimą ir įkvėpimą. Bartekas suspindo Dievo dovanomis. Priėmiau Jo stilių. Buvau Sutaikinime ir po Atgailos jutau išlaisvinimą.
- Buvo tikrai geras laikas, sužinojau naujų, naudingų dalykų, prisiminiau anksčiau girdėtus, ačiū!! Visad jaudinuosi, kai būna praktiniai užsiėmimai, nes jaučiuosi kaip per pamoką, kai reikia atsiskaityt :) Bet labai gerai, kad yra tos „pamokos“, - būna proga saugioje aplinkoje peržengt savo nedrąsumą ir baimes.
- Pradžioje seminaro buvome pakviesti pasimelsti už tuos, kam buvo sumaištis galvoje ar jos skausmas. Aš atvažiavau sirguliuodama, skaudančia galva ir bloga savijauta. Maldos metu, kaip buvome paraginti, aš ir mano vyras uždėjome rankas ant mano galvos. Po maldos pradėjo gerėti savijauta, praėjo galvos skausmas. Jos neskauda ir dabar. Labai naudinga buvo išgirsti apie šlovinimo maldą ir jos galingumą asmeninėje maldoje, būtų gerai gauti daugiau informacijos apie šlovinimą. Labai gerai buvo išgirsti paraginimą eiti ir evangelizuoti, o ne tik gyventi sau. Labai ačiū už jūsų organizuojamus renginius. Telaimina jus Dievas!
- Tokiame ugdymo seminare dalyvavau pirmą kartą. Dėkoju Dievui už šią malonę. Patyriau didžiulę Dvasios jėgą ir daugelio mano minčių patvirtinimą. Šventoji Dvasia sklando virš mūsų ir laukia, kada ją įsileisime ir naudosime Jos dovanas. Nuo nepriklausomybės pradžios daugybę metų buvo statoma, remontuojama ir puošiama mūro, tradicijų ir apeigų bažnyčia, taip mažai investuojant į Širdžių Bažnyčios statybą. Eilinį kartą Dvasia tarė: “Pradėk nuo savęs…”
- Labai naudingos buvo pratybos, kai mokėmės klausytis Dievo, klausti maldoje, ko reikia mūsų bendruomenei. Patyrimas: pajutau, kad Dievas tikrai patepa tarnystei – mokymui.
Ugdymo seminaras „GAILESTINGUMO MOKINIAI“ III d. (2016 03 12)
- Patyriau dvasinį išlaisvinimą, lengvumą viso kūno.
- Dėkoju Dievui už patirtą malonę, gydymą.
- Dėkoju Dievui už be galo nuostabius mokymus.
- Mokymai labai lietė, atrodė, kad kiekvienas žodis yra atsakymas į iškilusius klausimus. Dėkoju Dievui už patirtas malones, už ramybę, kurią pajutau po maldos.
- Labai naudinga informacija, dvasinė patirtis.
- Labai sustiprėjo pasitikėjimas Dievu, kad Jis mane išlaikys savo Karalystėje.
- Uždegė širdį ir skatina didesnę meilę Viešpačiui ir artimui.
- Ačiū Dievui, nes supratau, kad man įteikė malonę išgirsti mokymuose priežastis, kurios man nuodija gyvenimą. Šlovė Viešpačiui.
- Šventoji Dvasia labai giliai palietė mano žaizdas. Atėjo ramybė.
- Šventoji Dvasia valė, plovė ašaromis, kur sužeista, laisvino.
- Dievas prisilietė: stuburo, galvos, kelių skausmai išnyko. Aleliuja.
- Gavau labai daug atsakymų į klausimus.
- Per maldą Dievas pagydė sprando skausmą.
- Patyriau Jėzaus artumą.
- Esu suraminta ir paguosta Jėzaus meile.
- Jėzus mane išgydė. Gavau daug atsakymų į dvasinius klausimus.
- Šventoji Dvasia prisilietė ir parodė mano visas baimes ir nerimą, kurias atidaviau Viešpačiui.
- Susimąstymas apie ištarto žodžio svarbą.
- Išgirdau daug praktikinių patarimų kur kreipti savo mąstymą ir mintis.
- Šventoji Dvasia išliejo išgydymą, paskatino skaityti šv. Raštą.
- Viešpats ypatingai lietė, jaučiau sustirpinimą, vienybę apie tai, kas buvo kalbama.
- Jutau kaip Šventoji Dvasia gydo mano įsčias, esu daugiau kaip 20 metų nevaisinga, prašiau Viešpaties malonės, išgydymo. Jutau aišku pažadą, kai Marcin vedė maldą, kad bevaisės poros susilauks vaikų.
- Viešpats yra, jis gydo mano ne tik kūną bet ir sielą.
- Radau atsakymus: tai tam tikra nuodėmė, kuri trikdo mano gyvenimą, iki šiol net nepagalvojau apie tai.
- Po maldos supratau,kad galiu skaityti be akinių! Šlovė Viešpačiui!
- Patyriau ašarų malonę.
- Išgyvenau gilią išpažintį. Atėjau su skaudančiu keliu, išėjau be kelio skausmo ir nuimta nuo širdies našta.
- Priminė apie drąsą eiti keliu, kuriuo kviečia Dievas. Akligatvius, į kuriuos galiu patekti. Pradžioje seminaro pakelia į aukštumas, o po to nuleidžia ant žemės.
- Suvokiau, ką dar galėčiau naudingo atlikti su Jėzaus pagalba, supratau, kas yra kančia, gailestingumas, meilė.
- Patyriau bendrystės dvasią, dvasinį sustiprinimą, sukonkretėjo užtarimo maldos eiga. Pajutau Jėzaus artumą asmeniškai, adoracija buvo ypatingas metas.
- Labai praktiškus dalykus patyriau, jaučiu pulsuojančią gyvybę manyje seminaro metu.
- Patyriau didelį sukrėtimą. Pakylėjimą ir kritimą. Jau neabejoju, ar turėčiau eiti į tarnystę. Bet Dievas derino, kur ir kaip turiu būti. Svarbiausia – atsiduoti Jam, pasitikiu, metu ąsočius ir šlovinu, tebūnie.
- Gavau naujų žinių, be galo stiprių teigiamų pojūčių, labai jautėsi Šventosios Dvasios veikimas. Tiesiog nuostabu!
- Atpažinau su Dievo malone, keletą dalykų, kurie užpildė mano indą, trukdantį pripildyti jį gyvojo vandens.
Ugdymo seminaras „GAILESTINGUMO MOKINIAI“ II d. (2016 02 13)
- Tai buvo vienas geriausių seminarų, kokiuose teko būti. Patyriau labai daug nuostabių emocijų. Pajaučiau, kad Dievui tikrai rūpiu. Kad Jis myli mane. Kad kalba man per žmones. Išpažinties metu gavau suvokimą, ką ištikrųjų turiu taisyti, keisti. O svarbiausia - mylėti. Mylėti žmones. Ypač pagyvenusius. Per maldą - skambėjo žodžiai dvasioje - senelių namai - meilė - tarnystė.
- Padėjo suprasti, kas trukdo tarnauti Viešpačiui. Manau, kad supratau savo nuodėmės priežastį. Gavau patarimų. Būkit palaiminti.
- Patyriau nuostabią dieną ir didelį džiaugsmą širdyje. Labai džiaugiausi atidavusi vaikus Jėzui, kuriuo visiškai pasitikiu. Dėkoju „Versmei“ už viską. Amen.
- Palietė mokymas apie kliūtis, kai negaliu atsiliepti į Viešpaties kvietimą, įsipareigoti tarnystei, padėjo atrasti savyje pasiteisinimus. Dėkoju Dievui už patirtą meilę ir Jo Žodį, supratau, kad Jis kalba man.
- Mane padrąsino, sustiprino pranešėjų įžvalgos. Jaučiasi jėga, su kuria vykdo misijas. Gera buvo šlovinti. Stipru, kai meldėsi užtarimo malda. Teks dar pamąstyti, kokiu būdu Dievas man kalba.
- Labai puikūs mokymai, praktiniai patyrimai. Labai naudingi pasidalijimai apie evangelizaciją, tiesiog pavyzdžiai, kurie atveria fantaziją.
- Patvirtino, kad neabejočiau, jog esu pašaukta tarnystei. Supratau, kad ir kiti žmonės patiria tokių pačių kliūčių.
- Privertė giliau susimatyti apie mano misiją šiame gyvenime, labiau sustiprino tikėjimą Viešpačiu, patyriau didesnį artumą su Šventąja Dvasia, sustiprina meilės jausmą artimui per Dievą.
- Labai dvasingas seminaras. Jaučiamas Šventosios Dvasios veikimas. Praturtino, padrąsino, suteikė daug pasitikėjimo Jėzumi Kristumi, mūsų Gelbėtoju ir Atpirkėju.
- Pajutau Dievo veikimą, žmonių susirinkimo geranoriškumą, tikėjimą. Ačiū!
- Dievo artumą. Tai nuostabiai praleistas laikas, skatinantis evangelizuoti.
- Labai naudinga buvo išgirsti kliūtis evangelizacijai ir įsivardinti kokios yra manosios kliūtys. Ypatingai gerai, kad buvo organizuojami praktiniai užsiėmimai. Ačiū!
- Patyriau stiprų patvirtinimą, kad esu Dievo kelyje. Užaugo pasitikėjimas Dievo vedimu sunkiose aplinkybėse. Labai džiaugiuosi ir dėkoju organizatoriams!
- Išpažintis. Užtarimo malda. Pirmas pranešimas į dešimtuką. Patvirtinimas, kad tikrai esam pašaukti. Daryk!
- Evangelizacijos idėjos. Esame visi pakviesti apaštalauti. Būdai, kaip Dievas kalba man. Pagalba tuo tikslu. Drąsinimas.
- Dar labiau pažinau savo netobulumus, trūkumus. Dėkoju už šį seminarą Viešpačiui, kad galėjau čia pabūti. Dėkoju visiems, kurie už mane meldėsi. Šitas seminaras dar labiau sužadino norą sekti Viešpačiu ir Jo Žodžiu. Atsivėrė dar platesnės galimybės su kitais pabendrauti, susipažinti. Šis seminaras didelis turtas. Esu labai laiminga. Būkite visi palaiminti, laimingi. Nuoširdžiai ačiū visiems.
- Sužinojau naujų evangelizacijos ir tarnystės būdų, kurie atrodo net drąsūs, tačiau labai patiko. Supratau, kad neturime teisės delsti – tarnavimo reikia čia pat daugybei žmonių. Reikia pagaliau apsispręsti. Šis seminaras – lyg paraginimas asmeniškai man. Ačiū.
- Išgirdau kokios kliūtys trukdo įsijungti į tarnystę. Labai patiko įkvepiantys, padrąsinantys žodžiai. Džiaugiuosi dėl praktinių veiklų. Džiugu melstis už žmones. Bendros maldos metu, tylos metu jutau gydantį Dievo veikimą. Visagalis laisvina iš nuodėmingų praeities ir dabarties polinkių, nuėmė kaltės jausmą, daugiau šviesos ir įkvėpimo kasdien skaityti Dievo Žodį. Tikiu, kad Dievas geriau žino mano potencialą nei aš, tik kad sugebėčiau atisliepti ir tarnauti ten, kur mane pakvies.
- Patyriau maldos galią. Gavau patvirtinimą dėl savo misijos šiame gyvenime.
- Labai patiko šlovinimas, liudijimai, bendrystė, išpažintis. Daugiau tokių renginių. Pajutau Šventąją Dvasią ir kvietimą tarnystei.
- Dar kartą buvo akcientuotos kliūtys, trukdančios evangelizacijai. Visa tai bus galima nešti į Dievo šviesą perkeitimui. Gavau patvirtinimą, kad Viešpats man kalba vaizdais ir labai paprastais palyginimais, per kuriuos kviečiu žmones „irtis su Jėzumi į gilumą“. Telaimina Viešpats jūsų tarnystę, tenusileidžia ir veikia Šventosios Dvasios patepimas jumyse.
- Patyriau vienybę, Dievo meilę, atgailos sakramento malonę, sutvirtinimą, didesnį pasitikėjimą, bendrystę meilėje.
- Labai gera atmosfera – savas tarp savų. Kiekvienas seminaras duoda naudos – pasitikėjimo savimi, tikėjimo tuo, ką darau, kaip elgtis šeimoje, su vaikais, artimaisiai, su bendradarbiais. Lauksiu daugiau seminarų.
- Labai patiko ir mokymai, ir praktiniai užsiėmimai, padėjo pasitvirtinti, atpažinti savo dovanas, gebėjimus, padrąsino. Praktiniai užsiėmimai man asmeniškai padeda tvirtėti, drąsėti tarnystei.
- Sužinojau, kas iš tikrųjų yra kliūtis mano įsitraukimui į bažnytinę veiklą.
- Patyriau ramybę. Po ilgų baimės atakų! Viešpats parodė, ką taisyti. Išpažintis. Ramybė. Džiaugsmas.
- Dievas šiandien kalbėjo per žmones. Iš visų kažką gavau. Labai džiaugiuosi. Įdomūs svečiai, tikrai buvo naudinga.
- Patyriau išgyjimą iš nuodėmės (pasekmės), apie kurią giliai niekada negalvojau, bet Jėzus iškėlė ją į viešumą ir išgydė. Labai džiaugiuosi, kad Jėzus vaikščiojo po salę ir gydė, ačiū Dievui.
- Gavau patvirtinimą, kad esu taip pat reikalinga tarnystei kaip ir kiti.
- Labai gerai parinkta dienotvarkė, mokymų turinys labai vertingas ir davė daug žinių. Važiavau į seminarą labai išvargusi, bet dabar jaučiuosi labai atgaivinta, pripildyta. Iš tiesų, iš pradžių ištuštinau save, o dabar Viešpats labai pildo, laukiu susitikimo su Jėzumi Eucharistijoje. Labai džiaugiuosi jūsų darbais, veikla, ką darote, kas esate. Telaimina jus Dievas.
- Labai naudingos konferencijos su praktiniais intarpais. Patiko maldos praktika. Norėtųsi daugiau tokių seminarų.
- Kelionė į save, savęs pažinimas, išlaisvinimas iš praeities. Ačiū.
- Labai patiko mokymas apie kliūtis, taip pat malda bei šlovinimas.
- Labai naudinga patirtis, nes viskas – kliūtys tarnystei –buvo įvardintos, kurios iškilo, daug naudos iš praktinių užsiėmimų, nes tai žinių užtvirtinimas, kad jas galima būtų įgyvendinti praktiškai.
- Teorinis mokymas puikus, išgirdau ir naujų dalykų. Labiausiai patiko praktinis teorijos pritaikymas. Malda, per kurią gavome ir įžvalgos meldžiantis už žmogų, taip pat anketos pildymas, kas mums trukdo evangelizuoti ir po to malda. Nuostabu!
- Viskas atitiko mano širdį. Toks įspūdis, kad viskas pritaikyta man, sėkmės ir toliau einant Dievo taku.
- Patyriau kaip Viešpats gydo mano senas žaizdas, jaučiau Šventosios Dvasios veikimą. Dėkoju Viešpačiui už Jo vedimą, ačiū už jūsų tarnystę.
- Iš naujo patyriau begalinę Dievo meilę, kaip Jis išklauso maldas, bėga pasitikti, patyriau Tėvo prisilietimą, kaip Jis paima mano netobulą meilę, taip išgydydamas sužeistą širdį santykyje su žemiškuoju tėčiu.
- Išgirdau puikių idėjų evangelizacijai. Jaučiuosi sustiprintas tarnystės kelyje. Kilo minčių sumažinti tarnystės tempą, bet pagilinti maldą.
- Konkrečiai išvardintos kliūtys, kurios trukdo evangelizuoti, konkretus Dievo Žodis iš Šv. Rašto ir pateikti klausimai namų darbams, malda už žmones labai super!
Ugdymo seminaras „GAILESTINGUMO MOKINIAI“ I d. (2016 01 09)
- Seminaro pavadinimas jau kalba pats už save: nepamiršti kas aš esu ir kas yra mano sesė ar brolis, būti meilės santykyje su jais, nepamiršti, kad aš nesu daugiau, negu tie, už kuriuos meldžiuosi, kad Tėvas jų laukia su meile ir yra pilnas gailestingumo kiekvienam iš mūsų. Nuostabus šlovinimas.
- Patyriau Dievo meilę. Patyriau gydymą.Patyriau savo nuodėmingumą ir žaizdų vietas, kur reikia Viešpaties,kur Jis trokšta,kad Jį įsileisčiau.Patyriau, kad Jo patepimas skirtas mums visiems, nesvarbu, kur, ką ir kaip, svarbiausia, kad su Juo. Tau šlovė ir garbė per amžius!
- Supratau, kad norint išgydymo, reikia drąsos, įvardyti žaizdas ir daug kitų dalykų.
- Dievas atsakė man į labai svarbų klausimą, ką toliau daryti vienoje gyvenimo srityje, gavau aiškumą, kurio labai norėjau būtent per užtarimo maldą. Mokymai buvo labai naudingi, skatinantys ir drąsinantys tarnauti. Daug dalykų užsirašiau, kad galėčiau prisiminti. Lauksiu tolesnio Dievo vedimo, kokio kelio Jis man nori.
- Patyriau Jėzaus gydymą, prisilietimą, Gailestingumą. Turiu keistis pradedant nuo savęs, begaliniai pasitikėti Dievu ir su Juo gyventi kasdienybėje.
- Tokių seminarų metu keičiuosi, tai pastebi aplinkiniai. Gera, ramu, po truputį įsileidžiu į širdį tikėjimą.
- Patyriau Šventosios Dvasios veikimą, Jėzaus patepimą ir gyvą palaiminimą, įgalinimą tarnystei. Gerai, kad Šv. Raštas imamas už pagrindą mokymams, primena ir naujai paliečia. Mokytojai kalbėjo su meile Dievui ir žmogui.
- Sudėti visi taškai ant I. Eik ir gydyk Jėzaus vardu!
- Supratau, kaip panašėti į Jėzų, kaip melstis dėl kitų išgydymo.
- Patyriau laisvę, meilę, kad visi esame Dievo vaikai, vienodai mylimi, kad turime atsigręžti į Jėzų, išlaukti ramybėje klausant Jo balso.
- Jaučiuosi sutvirtintas pasitikėjime ir tikėjime būti užtarėju.
- Gavau Dievo meilės, maldos galios suvokimą. Patvirtinimą, kad ir nevisiškai esu išgydytas, dar daug nuodėmės pasekmių liko, bet, vedamas Dievo, turiu eiti tarnauti.
- Svarbiausias patyrimas, kad Jėzus nori paimti mane iš tų negatyvumų ir savęs nepriėmimo, apie kuriuos kalbėjo pranešėjos, ir perkelti į savo Karalystę mane tokią, kokia dabar esu. Į savo ramybės, jėgos vietą, kur ir Jis yra, kad JO valia ir malonė yra išklausyti mano maldą ir Jo pažadas yra, kad Jo ranka bus ant manosios, kad Jis bus su manimi, kai melsiuosi už kitus.
- Svečio mokymas buvo naudingas: labai skaudėjo nugarą, išeinu su daug mažesniu skausmu, nurimau šio seminaro metu.
- Daug naudingos teorijos. Bet labiausiai palietė jau iš anksto Dievo kalbinta Šv. Rašto ištrauka „jei tu pažintum Dievo dovaną”, nuo kurios vis bėgu ir vengiu Dievo artumo. Per šį mokymą verkiau iš Dievo buvimo šalia: jaučiausi kaip ta samarietė, kuriai Jėzus taip sako: O iš tikro ir esi Gerojo samariečio bendruomenės besimeldžianti narė... tik nedrįstanti priimti Dievo dovanos – užtarimo už kitus! Dievo jau parodyti darbai – užtarimo vaisiai – ir džiugūs, ir gąsdinantys. Tikrai pasijutau šalia Jėzaus, galingojo Ganytojo, tarpininke… Jėzus priminė tuos išklausytus atvejus, taip sustiprino pasitikėjimą, kad baimė būti nesuprastai dėl tikėjimo truputį išblėso... iki ašarų! “Kad tu pažintum dovaną!“ Dar iki šiol skamba man asmeniškai! Kalbinantis! Atvažiavau su prašymu – parodyk, leisk pažinti tą dovaną man. Jėzus parodė su kaupu, primindamas išklausytų maldų atvejus. Šlovė Viešpačiui, Kertiniam Akmeniui! Dėkoju už užtarimo maldos dovaną ir tarnystę! Už paguodos žodį: „Štai mano mylima dukra!“
- Dievas lietė kai kurias žaizdas, rodė, kur dar turiu augti, pasistengti, nugalėti savo „aš“, atiduoti, leistis vedamas. Parodė, kad bijau jausmų, turiu mokytis mylėti dar labiau.
- Patyriau, kad maldoje, tarp daugelio tikinčiųjų, dar ir dar stipriau juntu Šventąją Dvasią. Pirmojo mokymo metu, dalyvaujant misionieriui Martynui jutau nepaprastą sielos lengvumą, palaimą, jutau kaip visų mūsų tikinčiųjų malda gydo. Išmokau tikėti vis tvirčiau ne tik Jėzumi, bet ir savimi. Sustiprėjo tikėjimas. Mokymai atskleidė, kad ne viskas tik gera ir gražu, bet viskas veda prie dar didesnio Jėzaus pažinimo. Esu laiminga.
- Tai pirmasis toks seminaras, ligšiol nelabai ir žinojau, kas išties yra užtarimo maldos tarnystė. Labai stiprūs mokymai, nieko nereikalingo, palietė malda.
- Sužinojau ir buvo priminti dalykai apie Dievo gailestingumą, jo meilės galią ir pasitikėjimą. Buvo svarbu įtvirtinti ir išgyventi, kaip svarbu gyvenant su Jėzumi negyventi senojo gyvenimo, kad per mūsų silpnumą Jėzus savąja meile gydo mane ir mano artimą.
- Lankausi jūsų organizuojamuose seminaruose nuo 2013 m. lapkričio mėn., todėl sunku suformuluoti šiandieninį atsiliepimą, nes pirmą kartą medžiaga man atrodė per sunki. Kolkas esu apsunkusios širdies būsenoje. Nesėkmingai bandžiau „suformuluoti“... Ateik ir daryk, Viešpatie, ką tik nori mano gyvenime, nes aš noriu sekti Tave, bet nežinau kaip!..
- Dievas nebaudžia, o duoda, leidžia patirti pasekmes, per kurias turi išmokti tam tikras pamokas. Labai svarbu, kaip bus patenkinti tavo poreikiai – ar kantriai išlauktas Dievo pripildymas, ar paties ir pasaulio – tada, kai pats nori.
- Pavyko paskirti dieną Jėzui. Mokymai labai liečia, noriu tarnauti, mokytis, kad įsiliečiau į Jėzų ir suvokčiau, kaip tarnauti. Noriu būti gailestingumo kanalu šeimai, Bažnyčiai.
- Labai vertingas seminaras, lektoriai kalbėjo „iš dūšios“. Įkvėpė keisti savo senąjį „aš“. „Įkrovė“ dieviška energija išgyventi aplinkiniame pasaulyje iki kito seminaro ar rekolekcijų. Davė peno apmąstymams, ką reikėtų kurti, keisti savo gyvenime. Tai vienas iš atspirties taškų pajudėti iš „komforto zonos“.
- Geriausia, ką gali žmogus patirti, tai – Dievo ir žmonių meilę. Man seminaras ją dovanojo. Ar gali būti dar kas nors vertingiau? Dievo prisilietimą jaučiau labai stipriai, tikiu, kad pagijau. Jeigu tą patvirtins ir tyrimai, būtinai paliudysiu. Ačiū Jėzui!
- Ne tik šiame, bet ir buvusiuose seminaruose labai smagu būti drauge su išprotėjusiais dėl Jėzaus žmonėmis. Patiriu didžiulę širdies ramybę, palaimą. Ir jei būdama viena šurmulyje atitolstu nuo Jėzaus, tai šiuose seminaruose tikrai vėl prisipildau Jo Šventosios Dvasios veikimo ir buvimo.
- Išmokome konkrečiai melstis išgydymo ir kaip tą išgydymą išsaugoti (užantspauduoti), gavau patvirtinimą apie tarnystę, kur Dievas kviečia (ten, kur esu dabar, nebematau vaisių, turiu ieškot Dievo valios). Gera šlovint, melstis už žmones, ypatinga ramybė. Mokymai labai laiku.
- Leido pajusti tikėjimo galią.
- Padidinau savo ryšį su Dievu. Ir supratau, kad tas ryšys buvo labai labai silpnas. Tas suvokimas duoda suprasti, kad reikia dar daug daug stiprinti savo tikėjimą.
- Prisiminiau kai kuriuos mokymus, papildžiau tuo, ko nežinojau, paraginimas „eiti ir skelbti“ padrąsino, kad turėčiau ateityje ir dabartyje gyventi veiklia meile. Labai ačiū už tai, kad esate ir ką veikiate, tegul Dievo palaima jus lydi Viešpaties darbuose!
- Kiekvieną kartą dalyvaujant seminare sustiprinamas mano pasitikėjimas Dievu. Gaunu daug patvirtinimų savo įžvalgose, maldoje. Naujai suskambo Dievo žodis. Esu labai dėkinga už galimybę dalyvauti.
- Ramybė ir tylus/romus džiaugsmas, kad Jėzus yra čia, yra su mumis. Jis yra Lietuvoje ir veikia jūsų Gailestingumo versmės bendruomenėje, kad Jis veda žmones užtarimo tarnystėje – esame Jo mokiniai. Ačiū Jam, ačiū jums už ištikimybę, už maldas, už įdėtą darbą – dvasios darbą ir visą mokymų paruošimą. Dėkoju Dievui, kad Jis taip myli mus visus. Taip paprastai, taip gyvai. Gera būti su Juo, gera būti Jo kelyje. Gera, kad Jis ateina prie „mano šulinio“ ir iš tiesų duoda savo Gyvojo vandens.
- Ypač įstrigo į širdį tai, kad yra praktikos ir pavyzdžių.
- Kaip visuomet, kur Dievas – yra nuostabu. Dievas tikrai buvo su mumis. Užtenka stoviniuoti, reikia daryti pažangą, reikia drąsiai žengti pirmus žingsnius gydyme ir nesibijoti suklysti, o suklydus keltis ir žingsniuoti toliau. Nuo vasaros jaučiau skausmą mažajame kojos pirštelyje, kurį stipriai susimušiau. Jis buvo labai ištinęs ir mėlynas. Tinimas ilgai nepraėjo, bet, pagalvojau, didelio čia daikto, praeis. Bet nepraėjo. Šiandien prieš gydymo maldą jaučiau labai didelį skausmą tame piršte, net norėjau nusiauti batus. O maldos metu skausmas praėjo.
- Pajutau Dievo vedimą mano gyvenime, kaip Jis lydi kiekvieną mano sprendimą. Dievo Meilė yra viskas, ko reikia mūsų gyvenime. Vien Dievo gana.
- Šiame seminare gavau daug vertingų patarimų, išminties apie tai, kaip melstis užtarimo malda. Kokį turėtume palaikyti ryšį su Dievu. Supratau vieną svarbų dalyką, kad be Dievo žodžio – nė žingsnio gyvenimo kelyje. Labai dėkoju už šį seminarą.
- Sužinojau esminius dalykus, kurių reikia meldžiantis išgydymo malda. Drąsiau pasijutau, kad darau tai Jėzaus autoritetu, o iš tiesų visa daro Jis. Tai suteikia nuolankesnį požiūrį į dalykus. Taip pat padėjo dar geriaususidėlioti mintis, kas yra gailestingumas. Ir gavau dar daug naudingos informacijos, kuria galėčiau dalintis su kitais ir taip juos vesti arčiau Jėzaus.
- Buvo gera proga dar kartą apmąstyti savo santykį su Dievu, atrasti kliūtis, trukdančias tarnauti.
- Patyriau Dievo veikimą, priminimą – kas svarbiausia.
- Jaučiau didelę Dievo meilę.
- Bendrystė su kitais žmonėmis, ramybė. Po misionieriaus maldos nebeskauda galvos, nurimo širdis, atlėgo suspaudimas. Ačiū Viešpačiui!
- Viešpats atskleidė praeities sužeidimus, kurie trukdo ryžtingiau eiti į užtarimo tarnystę. Taip pat atskleidė egoizmą ir komfortiškumą (mano).
- Išgyvenau gilią išpažintį. Atėjau su skaudančiu keliu, išėjau be kelio skausmo ir nuimta nuo širdies našta.
- Priminė apie drąsą eiti keliu, kuriuo kviečia Dievas. Akligatvius, į kuriuos galiu patekti. Pradžioje seminaro pakelia į aukštumas, o po to nuleidžia ant žemės.
- Suvokiau, ką dar galėčiau naudingo atlikti su Jėzaus pagalba, supratau, kas yra kančia, gailestingumas, meilė.
- Patyriau bendrystės dvasią, dvasinį sustiprinimą, sukonkretėjo užtarimo maldos eiga. Pajutau Jėzaus artumą asmeniškai, adoracija buvo ypatingas metas.
- Labai praktiškus dalykus patyriau, jaučiu pulsuojančią gyvybę manyje seminaro metu.
- Gera sieloje, šilta širdyje.
- Susivokiau,kas yra tarnystė artimui.
- Patyriau didelį sukrėtimą. Pakylėjimą ir kritimą. Jau neabejoju, ar turėčiau eiti į tarnystę. Bet Dievas derino, kur ir kaip turiu būti. Svarbiausia – atsiduoti Jam, pasitikiu, metu ąsočius ir šlovinu, tebūnie.
- Gera buvo prisiminti jau žinomus dalykus, naujai pažvelgiau į kai kurias Biblijos eilutes.
- Patyriau Viešpaties dvelksmą, Jo buvimą čia. Labai patiko mokymai.
- Pajutau, kad Dievas kviečia atpažinti pašaukimą.
- Gavau naujų žinių, be galo stiprių teigiamų pojūčių, labai jautėsi Šventosios Dvasios veikimas. Tiesiog nuostabu!
- Labai viskas apgalvota, sužinojau naujų dalykų apie poreikius, patyriau Dievo patvirtinimą ir prisilietimą.
- Atpažinau su Dievo malone, keletą dalykų, kurie užpildė mano indą, trukdantį pripildyti jį gyvojo vandens.
- Tinkamai paskirstytas laikas, mokymai susijungė ir papildė vienas kitą, puikūs šlovintojai.. Įstrigo žodžiai VEIKLI MEILĖ. Supratau, kad nevisada turiu susitaikyti ir likti nuošalyje- būna momentų, kai turiu VEIKTI. Ypač gera buvo pajusti, kad ESU VERTA DIEVO MEILĖS ir stoviu šalia JO.
Vidinio išgydymo pamaldos 2015 m. spalio – 2016 m. kovo mėn.
Nuo 2015 m. liepos mėnesio ateinu į vidinio išgydymo pamaldas Vytauto bažnyčioje Kaune, nepraleidžiu nė vieno karto, buvau atėjus ir su šeima. Po išgydymo Mišių mano sūnus pradėjo geriau matyti. Po vizito pas okulistą išgirdom, kad akinių jau nereikia, nes 80 proc. trumparegystės išnyko. Ir tai įvyko iškart po pamaldų.
Mano vyrui buvo įskilęs riešo kaulas, į įtvarus nedėjo, todėl blogai sugijo: skaudėdavo, negalėdavo pilnai atlenkti riešo. Po Mišių patikrino ir nustebo. Riešą gali lankstyti, neskauda dirbant. Atsistatė visiškai. O mano buvo netaisyklinga laikysena. Po pamaldų betikrinant savo stuburą – kažkas trakštelėjo ir pajutau, kad galiu lengvai išsitiesti, be didelių pastangų esu tiesesnė! Nuoširdžiai dėkoju Visagaliui Dievui už išgydymus. Sidonija su šeima
Paliudysiu apie Dievo darbą: prieš metus (2015 m.) dažnai kentėdavau nuo liūdesio, kuriam priežasties nebūdavo. Tarytum nei iš šio nei iš to širdį užlieja liūdesys. Jaučiau, kad nesusikuriu jo savo mąstymu, bet jis tiesiog ateina. Tai kankino. Tuo metu atrodo ir Dievo ieškojau, ir sakramentinį gyvenimą gyvenau, ir Dievo Žodį mąstydavau. Nesupratau, kas darosi... Tiesa, prieš kelis mėnesius buvo pasibaigę metai, kai vaikščiojau plačiu keliu ir buvau nusisukusi nuo Dievo. Ir tas laikas, pora mėnesių, prieš maldas Dievas vėl man buvo tapęs tuo, kuriuo labiau pasitikėjau, nei pasaulio būdais laimę surasti. Kai už mane meldėsi Gailestingumo versmės bendruomenės nariai, buvau pripildyta Šventos Dvasios. Laikas po maldos parodė, kad manęs daugiau nebeužplūsdavo liūdesys! Jėzus mane išlaisvino iš liūdesio. Ačiū už jūsų tarnavimą. Viešpats veikia per jus. Jūratė
Dėkoju Viešpačiui už nuostabų Jo prisilietimą ir išgydymą per brolį Marcin Zielinski.
Jau kuris laikas turėjau problemų su stuburu: skaudėjo juosmenį ir kaklo sritį, negalėjau be skausmo pakelti rankų. Ir štai Marcino Vievyje pamaldų metu, Dievas išgydė mane, ir to skausmo daugiau nebeliko! Šlovė ir garbė Dievui per amžių amžius! Audronė
Turėjau radikulitą, kuris tęsėsi keliarius metus ir po maldos pamaldose Vytauto bažnyčioje su misionieriais skausmas išnyko. Jau trys mėnesiai, kai esu sveika. Nomeda
Tris mėnesius skaudėjo juosmenį ir stuburą nuo intensyvaus darbo. Kai pasilenkdavau nuolat skaudėdavo stuburą. Po pamaldų ir misionieriaus maldų skausmas visiškai išnyko. Dabar galiu daryti atsispaudimus, pasilenkti ir kilnoti. Sugrįžau į darbą. Šlovė Dievui. Tomas
Skaitymui naudojau akinius jau dvejus metus, po maldos jau rytojaus dieną regėjimas pagerėjo ir dabar skaitau be akinių. Aleliuja! Audronė
Gimdoje turėjau 8 cm miomą, buvo numatyta operacija, po maldų Vytauto bažnyčioje su misionieriumi Marcin ginekologai pasakė, kad operacijos nereikės, nes mioma sustojo augusi. Nustojau vartoti tabletes nuo ritmo sutrikimo ir pulso nepastovumo, kuris susitvarkė. Taip pat po maldų normalizavosi nuotaikų kaita, nebegeriu tablečių nuo depresijos ir kitų negalavimų. Nesiskundžiu, nedejuoju, nekritikuoju, nesmerkiu. Dėkoju Dievui už ramybę ir stebuklus. Dana
PROGRAMA „Pradžioje...“ (2015 m. ruduo)
Suvokiau, kad turiu gilią tėvo žaizdą, kad visiškai nemoku tiesiog būti ir visas savo problemas bandau „užpilti“ alkoholiu. Programos metu patyriau stiprų piktojo veikimą, nes turiu pasiryžimą eiti toliau, leisti Dievui mane vesti į tarnystę. Jaučiu, kad Dievas mane kviečia pasitikėti Juo, tačiau aš dar neatvėriau visiškai jam savo širdies. D.
Pajutau didesnį ryšį su Dievu, supratau, kad esu reikalinga, jei Dievas davė vietos gyventi, kad reikia viską paleisti, atleisti ir gyventi, išlaisvėti, pasitikėti savimi, atsiduoti Dievo valiai. R.
Daug sužinojau apie save, atleidau savo tėvui, atskyriau Dievą Tėvą nuo savo tėvo. Atsirado noras gyventi Dievui, dėl Jo. Tikiu, kad su Dievo pagalba dar savo gyvenime nuveiksiu kažką gero, nes jaučiuosi savęs nerealizavusi. Labai svarbu buvo užtarimo malda ir Dievo šlovinimas, supratau, kad svarbiausia yra šlovinimas ir dėkojimas. A.
Žaizdų turiu iš visų nagrinėtų temų, bet tai garsiai įvardinau ir jaučiuosi puikiai. Mokausi iš naujo atrasti Dievą. Paskutinėje programos dienoje, per bendrą maldą atėjo tokia mintis, kad „atsikabinu“ nuo tėvų, man nebeskauda ir kaip ta erkė (kurios labai bijau ☺) prisisiurbiu prie Dievo. Atrandu ramybę, kurios labai trokštu. Darbe pastebėjau, kad tarsi įsimyliu savo klientes, tiesiog apgaubiu meile. Vyras man vis sako, kad keičiuosi į gerąją pusę ☺. Troškau vidinės ramybės ir iš savęs pašalinti pyktį ir ant Dievo (pasirodo). Tai įgyvendinau ne 100proc, bet tikrai nemažą dalį. V.
Viskas dar tik procese. Buvau ir dar tebesu pikta ir nusivylusi Dievu, savimi ir savo gyvenimu. Tačiau jaučiu palengvėjimą santykiuose su tėvais, ypač mama. Esu jai pakantesnė. Keičiasi požiūris į pačią save. Nors esu (buvau) tikinti nuo vaikystės, bet turiu pripažinti, kad nei savęs, nei Dievo nepažįstu. Nepažįstu taip kaip reikėtų iš tikrųjų. Jaučiu, kad nebebijau Dievo reakcijos ir bandau Jam išsakyti viską taip, kaip yra, su tokiom emocijom, kokias jaučiu bei ką ir kaip jaučiu. Jaučiu, kad esu atviresnė Dievo atžvilgiu. Jaučiu tarsi užsimezgusį mažytį naują santykį ir norą vėl tikėti bei pasitikėti Dievu. Į mano ratą ateina vis daugiau tikinčių žmonių, keičiasi požiūris. S.
Dievo Tėvo suvokimo, artumo, gailestingumo realybė dabar. Randasi gilesni atleidimo momentai, jie išveda į geresnius santykius. Malda giliau atveria širdį Dievo tikrovės priėmimui, įsiklausymui, buvimui su Juo. V.
Dievas parodė, kad Jis gyvas, kad laiko mane, kad ir kokioj tamsoje ar duobėje būčiau. K.
Daug malonių patyriau: supratau, kodėl visada užmegzdavau draugystes su vyresnėmis moterimis, kodėl negaliu klausyti savo įrašų, žiūrėti savo foto, prašyti užtarimo maldų, kodėl esu emociškai šalta, kodėl sunku yra užmegzti nuoširdų ryšį su Dievu, nes atrodo, kad jis lyg būtų baudėjas. I.
Patyriau stiprių išgyvenimų: tiek džiaugsmingų, tiek kančios. Taip pat patyriau Dievo švelnų gydymą ir Jo vedimą, dėl to galėjau pradėti prašyti atleidimo sau ir kitiems žmonėms. Man buvo svarbu, kad yra žmonių, kuriems rūpi kiti dvasine prasme, kurie padeda žmonėms priimti Viešpaties gydantį ir mylintį veikimą. R.
Programos metu Dievas labai keitė, ypatingai bendraujant grupelėje. Atrodė, kad augau geroje šeimoje, buvau vienturtė ir tarsi viskas gerai, tačiau Šventoji Dvasia lietė ir atvėrė tam tikrus dalykus. Kartą namuose skaitydama Laišką efeziečiams dar kartą supratau. Jėzus sumokėjo be galo didelę kainą, brangią kainą. Todėl Jis myli, brangina ir vertina mane, o aš buvau verta tik būti ant kryžiaus. Taip pat supratau, kad visiškai paleidau mamą iš savo širdies, viską atleidau ir kuo greičiau troškau patekti į dangiško Tėvo glėbį. D.
Supratau, kad mano gyvenime Dievas man yra tapatus mano tėčiui. Po truputį pradedu patikėti realiu Jo buvimu čia, pradedu tikėti Jo pažadais. Didžiulę malonę patyriau per šlovinimą – giesmių giedojimą, per garsų meldimąsi. Labai padėjo dalinimasis grupelėse. Pamačiau, kad mano psichologinės problemos nėra vienintelės, pasirodo, visi jų turi. A.
Santykyje su Dievu esu kelionėje: kai sunku, nors ir nejaučiu Jo buvimo, vis tiek galiu eiti ir būti Jo artume, nes žinau, kad Jis yra. Santykyje su savimi esu kelionėje: atsipalaidavimo, malonumo ieškoti Dieve ir Jo teikiamose dovanose, o ne priklausomybėje. Santykyje su tėčiu esu kelionėje: priimti jį tokį, koks yra, būti su juo dukra, o ne tam tikra prasme žmona, nereikalaujant iš jo, ko jis negali man duoti – nesugrąžins skolos. Santykyje su mama esu kelionėje: priimt ją tokią, kokia yra: atleisti, kad ji užleido man tėčio žmonos vietą kai kuriose srityse. J.
Buvo gan sunku šią programą eiti ir gyventi savo kasdienį gyvenimą apmąstant visas programos temas. Daug žaizdų ir jų židinių Viešpats atvėrė, kur maniau, kad viskas tuose santykiuose yra gerai. Taip jaučiu, kad Viešpats pajudino didžiulį luitą esantį many. Visame kame esu procese ir džiaugiuosi tuo, kad bent žinau kokiame procese man reikia būti. Buvo labai sunku išbūti šioje programoje, kainavo daug kantrybės, ištikimybės, apsisprendimo, jėgų. Nesiryžtu spręsti ar nebuvo tam laikas, ar aš kažkaip nemokėjau to laiko priimti. Širdy tikiu, kad Jėzus vykdo savo darbą. Buvo naudingi mokymai ir teorinės žinios apie mūsų žaizdas ir suvokti, jog nesu viena, yra daugiau žmonių su žaizdom, tai buvo ypatinga. I.
Dievas atvėrė mano širdį, leido priimti save ir kitus tokius, kokie yra. Leido atsiverti, priimti savo silpnumą, skatino pasitikėti Juo. Leido sutikti nuostabius žmones šioje programoje. Šlovė Dievui ir tiems, kurie Jam tarnauja. Ačiū už Dievo liudijimą tokia nuostabia programa. Stengiuosi būti atviresnė, neslėpti savo jausmų, prisiminti Jėzų įvairiose situacijose, melstis už kitus, kreiptis į Dievą ir prašyti pagalbos dienos bėgyje, laiminti žmones ir užtarti juos pas Dievą. V.
Dėkoju Dievui už malonę įvertinti iš naujo savo santykį su mama, tėčiu ir sese. Dėkoju Dievui už atleidimo dovaną savo tėčiui, kuriam, atrodo, jau buvau atleidęs, bet per šią programą supratau, kad reikia dar stipriau atleisti ir melstis už jį, jo ligą ir atsivertimą į Dievą. Tikiu, kad tai pavyks, Dievui nėra negalimų dalykų. R.
Supratau, jog iš tikrųjų esu mylima Tėvo dukra. Patikėjau tuo ir nebereikia jokių „bet“. Visos programos metu po grupelių ir po maldos jaučiau neapsakomą ramybę. Dievas išklauso visas maldas. Turėjau didelį pyktį mamai. Ir staiga vieną dieną ji man pradėjo skambinti kasdien ir sakyti: „Dukryte, myliu tave“. Iš pradžių negalėjau pasakyti tą patį, bet dabar aš ją myliu. Taip pat programos metu priartėjau prie Mergelės Marijos, atradau rožinio maldą. Nuostabus dalykas tas, kad viską galiu atnešti ant kryžiaus, kryžius pasidarė artimas ir gydantis. D.
Sukonkretino problemas ir iš kur jos kyla. Leido pažvelgti į save iš išorės ir vidaus. Išsivaduoti iš tam tikrų dalykų. Tikiu, kad, laikui bėgant, Dievas dar parodys šios programos vaisius mano gyvenime. E.
Patyriau tai, kad Dievas man pamažu sugrąžino savivertę, užtarėjų maldos dėka sugebėjau atleisti sau ir tėčiui už skausmingus vaikystės įvykius, išmokau nereaguoti į mane įžeidžiančius žodžius, tapau nuoširdesnė kitų atžvilgiu, išmokau neteisti. Pradėjau atskirti Dievo ir piktojo balsą, stengiuosi įsiklausyti į Dievo balsą ir vykdyti Jo valią. J.
Dievas padėjo man pamilti mamą ir atleisti jai už visą nemeilę man ir patirtą gėdą bei skausmą. Naudingas suvokimas, kad Dievas neveltui man skyrė tokią šeimą. G.
Gavau pajautimą, kad Dievas tikrai yra mano Tėvas ir tas pajautimas vis auga. Sustiprėjo vyriškumas ir tam tikros savybės. Supratau, kad turiu atsiskirti nuo mamos ir eiti į gyvenimą kaip nepriklausomas žmogus. Atradau savo oruma Viešpatyje. Ž.
Išgydė santykius su mama. Žinojau, kad reikia atleisti, bet vis nepavykdavo. Neatleidimo žaizdos iškildavo ir iškildavo. Mama atrodė pikta, nemylinti, niekada neapkabinanti... Tačiau jau kitą savaitę grupelės pasidalinime mano mama buvo pati geriausia. Pamačiau tiek daug gero iš savo vaikystės, ko prieš tai nepastebėjau. Aš labai myliu savo mamą. Kaip gaila, kad daug metų tai nesupratau. Ačiū Dievui. Aleliuja!!! Tiesiog šilčiau širdyje, pradėjau dėkoti Dievui, kad Jis visada buvo mano Tėvas, nes tikro tėvo neturėjau. A.
Patyriau besąlyginę Dievo meilę ir labai asmenišką Jo kvietimą gyventi, taip pat kviesti Jį į savo širdį, kur Jis viską atstato ten viešpataudamas. Viešpats perkeitė mano žvilgsnį į žmones, atvėrė širdį, siuntė pagalbą ir paguodą. Drąsino keliauti su Juo toliau. Dabar Jis mano asmeninis Viešpats ir mano problemų Viešpats. Pasitikiu ir atiduodu Jam savo gyvenimą, kad atbaigtų, ką pradėjo. Apsisprendžiau nesivadovauti tik jausmais, o išbūti savo sprendimuose. Kviesti Dievą į visas bėdas ir savo trūkumus. Eiti ir daryti, kad ir netobulai, pasitikint, kad Jis mane visko išmokys. K.
Suprantu, kad Viešpats myli mane. Išmokau tiesiog būti, nebėgti, gelbėti visą pasaulį, bet būti. Atleidau savo mamai, dar labiau myliu tėtį, ir labai dėkinga Viešpačiui už Jo malonę – mano atleidimą broliui. Pasikeitė mano tikėjimas, supratau, kad Viešpats yra ne kažkur ir atsiranda tik tada, kai man Jo reikia, bet yra mano širdyje nuolat, parodydamas, kuriuo keliu eiti, kuris sprendimas yra teisingiausias. Dažniau meldžiuosi, dar svarbesnė tapo išpažintis, atnešimas prie kryžiaus visu slegiančių ir neraminančių dalykų, nuolatinis dėkojimas už tai, kaip keičiuosi. J.
Per šią programą Dievas davė drąsos pasakoti tokius gilius dalykus, kurių dar niekam gyvenime nesu išsakiusi, iškilo gilios žaizdos, jas išsakiau, atvėriau ir gavau maldų, palaikymo, užtarimo malonę, už tai esu be galo Jam dėkinga. Prasidėjo mano vidinio gydymo procesas ir, tikiu, tęsis ir toliau. Dievas palietė santykį su tėčiu, padarė nuoširdesnį ir gilesnį. Pradėjau mokytis atnešti Jam savo visus skausmus ir nuodėmes, stengiuosi tai daryti nuoširdžiai ir kiek galima atviriau. R.
Programos metu ypatingai veikė visi asmeniniai liudijimai. Tai buvo pagrindas susimąstyti, atsipalaiduoti nuo baimių ir nepasitikėjimo savimi bei Dievu. Supratus, kad problemų turi visi, ir, jei Dievas padėjo kitiems, padės ir man. Todėl drąsiai ėjau prie Jo, atvėriau širdį, Jis leido prisiminti nuoskaudas bei gerus dalykus santykyje su tėčiu, mama, broliu. Dievas gydė, laisvino grupelėse per užtarimo maldą, atsirado drąsa, ryžtas. Nebijau įvardinti esamų problemų, nenustumiu į šalį, nesakau, kad „viskas gerai“, o apmąstau, išjaučiu situacijas, pavedu jas Dievui. R.
Buvo svarbu atpažinti tam tikrus savo elgesio modelius, kurie kyla iš mano žaizdų. Dabar jau galiu labiau save kontroliuoti, stengiuosi mokytis labiau būti, o ne daryti. A.
Dievas leido pažinti, kad turiu žaizdų iš tėčio, nors galvojau, kad jis labai geras ir viskas gerai. Užtarimo maldos metu pajaučiau realų Dievo prisilietimą ir paguodą, kad Jis mane myli ir supranta, iškilo priesaikos, padarytos vaikystėje, supratau kaip tai paveikė tolesnį mano gyvenimą. Mokausi viską atiduoti Dievui ir Juo pasitikėti. Pradėjau atvirai kitiems pasakoti, kaip jaučiuosi. Ž.
Mokausi laiminti, atleisti ir sau, nesmerkti savęs, kitų... Nuostabu, kad programa suartina mus su Dievu – Tėvu ir vienas su kitu. L.
Iš naujo atradau skriaudas, padarytas tėvo ir mamos mano vaikystėje, nors jau buvau daug ką pamiršęs. Supratau, kokią skriaudą savo elgesiu sukėliau savo dukroms. Atleidau ir tėvui, ir mamai už tai, ką jie padarė ne taip, ir tai, ko nepadarė, nes negalėjo ar nenorėjo, o gal nesuprato kaip ir ką daryti. Dievas atskleidė, kad reikia parašyti laišką dukroms, kuriame turiu aprašyti savo, savo tėvo ir mamos gyvenimus, elgesio motyvus, tam, kad atėjus laikui, jos galėtų suprasti savo jausmų tėvui ( o gal ir motinai) kilmę, kad jos galėtų atleisti ir suprasti. Pradėjau labiau pasitikėti Dievu, paleisti viską Jo valiai, nors pats irgi darau ką galiu, bet nebesijaudinu, jeigu, kas nors nepasisekė taip, kaip norėjau. Pradėjau nuolat vakare dėkoti už viską ir melstis. Š.
Ši programa padėjo labai giliai pažvelgti į santykius su tėvais, juos geriau suprasti, stengtis atleisti, nepriekaištauti, nepykti ant jų. Padėjo geriau pažinti save, savo elgesį, santykį su aplinkiniais žmonėmis. Noriu nueiti išpažinties ir galvoju apie dvasinį pokalbį. I.
Suvokiau, kodėl man sunku suvokti ir pajusti Dievą, nes augau be tėčio, jis labai anksti mirė. Išmokau atnešti Dievui prie kryžiaus savo skausmus. N.
Atstatė draugystes su vyrais, labiau įsivardiju ir tėčio žaizdas, nes anksčiau galvojau, kad labiausiai tai susiję su mama. Mokausi būti, nes nemoku būti, mokausi pamilti save. N.
Per šią programą nuolat buvo akcentuojamas Dievo gerumas ir švelnus veikimas. Didžiausias atradimas tai mainai ant kryžiaus, kur atiduodi problemas ir tai ne pabaiga, bet mainais gauni malonę ir atsakymus... Dar supratau, kad turiu būti švelnesnė ir pakantesnė savo mamai. Ypač buvo naudingos maldos grupelėse, liudijimai, nes tai padrąsina, kad Dievas gali veikti ir mano gyvenime. D.
Pradėjo pildyti vidinę tuštumą, pakeitė požiūrį į Dievą, į patį save, į aplinkinius žmones. Parodė ir po truputį stiprina ten, kur esu silpnas. Atradau dėkojimą ir džiaugsmą visuose dalykuose. L.
Prieš ateidama į programą žinojau kai kurias savo žaizdas, tikėjausi staigaus išgijimo, bet greičiausiai tai bus ilgas gijimas. Žinau, kad turiu atleisti mamai, tėčiui ne protu, bet širdimi. Tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks ir širdyje. Buvau nustebinta, kad aplinkui daug taip pat sužeistų žmonių. Giliai palietė jų liudijimai. V.
Supratau iš kokios šeimos esu kilusi, kiek daug turiu problemų, kurių net nežinojau ar nemokėjau įvardyti. Įgijau pasitikėjimo, savivertės, nusimečiau kitų žmonių naštas, kuriomis pati buvau apsikrovusi. Kai labai pergyvenu dėl kitų žmonių, atiduodu juos Jėzui, o ne pati
gelbėju. A.
Patyriau didesnį artumą su Dievu Tėvu ir Šventaja Dvasia. Suvokiau kiek sunkiai tėvai turi dėt pastngų, kad mus vaikus išlaikytų, dažnai buvo pavargę, turėjo įdėt daug pastangų, kad skirt mums dėmesio. Maldoje tiesiog pajaučiau Motinėlės Marijos apkabinimą ir mano mamos meilę. Taip pat ir su tėčiu santykiuos jaučiau kaip ateina Dievas Tėvas į kiekvieną mano nuoskaudą, sužeidimą apkabina, priglaudžia, leidžia pajust Jo meilę, Jo rūpestį ir vedimą. A.
SEMINARAS “Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau” (VII dalis)
su Marcin Zielinski (Lenkija) 2015 m. lapkričio 21 d.
- Konkretūs pamokymai apie charizmas; supratau, kad dovanas, kurias turiu, reikia auginti ir praktikuoti. Patyriau Šventosios Dvasios išsiliejimą. Labai dėkoju!
- Pamačiau kaip realiai veikia Šventoji Dvasia, kaip veikia užtarimo malda, kaip Jėzus gydo, kaip išlaisvina žmones. Tą pajaučiau ir aš asmeniškai, per išgydymą.
- Patyriau Dievo artumą ir, manau, kad išgijo mano skydliaukė, nes prieš pasakymą, kad Dievas gydo, aš paliečiau kaklą, ten buvo didžiulis gumbas, dabar aš jo neužčiuopiu! Šlovė Viešpačiui! Aleliuja!
- Daug naudingo išgirdau. Labiausiai palietė ir naujų žinių gavau apie Šventąją Dvasią ir kaip Ja mes esame pripildomi.
- Buvo labai gera, bet kažko ryškaus negaliu išskirt. Man „Gailestingumo Versmės“ vedamos rekolekcijos yra tiesiog dvasios penas, būtinas, be jų aš jau nebegaliu.
- Prisipildžiau Šventosios Dvasios nešti žinią savo mokiniams.
- Buvau pakylėta lig Dangaus. Patyriau tikrą Šventosios Dvasios veikimą. Jaučiu didelį džiaugsmą, noriu tai išlaikyti, trokštu neprarasti ryšio su Dievu. Šlovė Tau Viešpatie!
- Patyriau stiprią dvasinę jėgą, šiltą bendravimo aplinką, norą tobulėti tikėjime.
- Sąmoningesnis santykis su Šventąja Dvasia ir artimesnis ryšys su Dievu.
- Sutvirtino mano tikėjimą, įnešė aiškumo mano gyvenimo pasirinkimams.
- Kadangi dalyvauju užtarimo maldoje, tai Šventosios Dvasios charizmas, Jos veikimą dar labiau pajutau. Dėkoju jaunajam Martin už maldą, Šventajai Dvasiai už veikimą.
- Žinau, kad vykau paskirdama šį laiką Dievui ir Dievas jį priėmė. Supratau, kad trūksta laiko buvimui su Dievu.
- Jutau didžiulį valymą. Prasidėjo smaugimu gerklėje, stovėjo didžiulis gumbas, kuris prasimušė ašaromis ir pasidarė lengva širdyje.
- Patyriau dvasinį pakilimą. Didesnį tikėjimą Viešpačiu, meile Tėvui ir Jėzui Kristui.
- Atnaujino žinią apie Dievo stebuklus, gydymą Bažnyčioje, iki šiol žinojau tai vykstant, bet pati nebuvau visiškai atvira tam. Tikiu, pasitikiu, kad Dievas tai daro, nes netikėjau, kad Jis gali tai daryti per mane.
- Naudingas buvo visas mokymo turinys, dėkoju Dievui už gydymą, sustiprino pasiryžimą skirti laiką Šv. Dvasiai, buvimui su Ja.
- Patyriau Dievo artumą, didžiulę meilę parodytą man ir mano draugėms. Dievas mane labai myli ir gydo mano ir mano artimųjų žaizdas (dvasines). Džiaugiuosi Dievo meile. Nuostabu!
- Kad nuolat reikia pasipildyti Šventąja Dvasia. Apie 3 vartus. Viskas buvo sukonkretinta ir patvirtinta naujoje šviesoje. Asmenine malda už kiekvieną asmeniškai, veikia stipriai Šventoji Dvasia. Labai dėkoju.
- Sustiprinimą Šventojoje Dvasioje! Atsinaujinimą, pripildymą! Išgydymą - dešinės rankos pirštus. Ačiū. Šlovė Viešpačiui!
- Esu „sušalėlė“ ir dažnai ginuosi nuo peršalimų. Per šias rekolekcijas maldos metu jaučiausi gan keistai, tiesiog vidujai buvo labai labai šalta, tiesiog kažkoks svilinantis šaltis. Viduje savaime sakėsi tik vieni žodžiai: „Dieve, kaip man šalta.“ Bet po to šaltis praėjo ir visą likusį rekolekcijų laiką laiminga „gyvenau šiltai“. Nežinau ką tai gali reikšti, bet tiesiog taip buvo.
- Dievo artumą, Jo gydančią galią, padrąsinimą, užtarimo maldos svarbą, impulsą reguliariai asmeninei maldai. Tikėjimą, kad Švč. Trejybė gali veikti per nuolankumą, Šv. Rašto skaitymą ir skelbimą. Impulsą evangelizuoti.
REKOLEKCIJOS “ Pašaukti būti tautų šviesa” su kun. dr. Zachariju Thudippara
2015 m. rugsėjo 18 - 19 d.
- Dalyvavimas rekolekcijose praplėtė supratimą apie adoraciją, uždegė gyvo tikėjimo ugnimi, įkvėpė maldai, apimančiai visą pasaulį. Supratau, kad labai svarbu melstis už Lietuvą, vyriausybę, už nužudytus per komunistinio rėžimo ir II pasaulinio karo metais aukas. Sužinojau, kad galime užtarti juos maldoje.
- Patyriau Šventosios Dvasios išsiliejimą.
- Žingsnelis arčiau Dievo.
- Išgyvenau Dievo malonę, Šventosios Dvasios veikimą.
- Gavau Dievo malonę, pajutau dvasinį džiaugsmą, pagerėjo fizinė sveikata.
- Sustiprinau savo tikėjimą.
- Patyriau meilę, atleidimą, ramybę, džiaugsmą, Dievo artumą. Širdingai dėkoju.
- Apsčiai malonės, naujumą, atleidimą.
- Labai palietė išpažintis, palietė kun. Zacharijo paprasti, kasdieniški mokymai.
- Sustiprinimo tikėjimo dvasioje, palengvėjo diskomforto jausmas kojos kelio sąnaryje.
- Įgijau naują požiūrį į pabėgelius.
- Patyriau didelę Dievo meilę, švelnumą, gerumą.
- Dievo gailestingumą, gerumą, Šventosios Dvasios veikimą.
- Sužinojau kaip reikia adoruoti Švč. Sakramentą.
- Rekolekcijos sustiprina, pakylėja dvasiškai. Visada yra gerai.
- Labai daug naudingų dalykų: sutiprinimą, džiaugsmą. Dėkui Dievui!
- Viskas buvo labai vertinga, džiaugiuosi sudalyvavusi.
- Sustiprino pasitikėjimą Dievu ir savimi.
- Visa buvo labai aktualu ir naudinga.
- Patyriau dvasinį sustiprinimą, išsisklaidė daug abejonių.
- Gera buvo pasipildyti.
- Visas dėmesys buvo sutelktas į Jėzų Eucharistijoje, mūsų visų kreipimasis į Jėzų.
- Sustiprino tikėjimą, pasitikėjimą Viešpačiu. Buvo sunku fiziškai ištverti, bet pabaigoje viskas praėjo. Šventoji Dvasia nusileido! Aleliuja!
- Atsigavau!
- Dievo prisilietimą, sutvarkantį mano mintis.
- Šventosios Dvasios malonę.
- Jaučiau Šventosios Dvasios ir Jėzaus buvimą šalia.
- Pirmą kartą pajutau, ką reiškia ilsėtis Šventojoje Dvasioje.
- Išgyvenau Dievo džiaugsmą ir pasisėmiau jėgų kasdieniuose pasiryžimuose.
- Patyriau dvasinį pastiprinimą, dvasinį gydymą, džiaugsmą. Viskas nuostabu, noriu ir dažniau dalyvauti, tai mane gydo.
- Dar kartą išgyvenau ypatingą Dievo Artumą.
- Tvirtesnį tikėjimą į Jėzų.
- Nuostabu ir džiaugiuosi, kad pakviečia mane Viešpats. Begalinis Ačiū jums.
- Suteikė daug vilties ir drąsos šiuolaikiniuose sunkumuose, sustiprino tikėjimą, kad Dievas šviesa ir galybė.
- Kad reikia Dievui savo problemas atiduoti.
Po vidinio išgydymo pamaldų su Marcin Zielinski (Lenkija) 2015 rugsėjo 12 d.
2015 m. rugsėjo 12 d. per vidinio išgydymo pamaldas, kurias vedė misionierius iš Lenkijos Marcin Zelinski, išgydyta ir atstatyta dešinė koja, kuri buvo 3-4 cm. trumpesnė už kairę. Pastaruoju laikotarpiu, po ilgesnio judėjimo ir vakščiojimo jausdavau kairės (ilgesnės) kojos skausmą kelio srityje. Visas judėjimo krūvis tekdavo kairei kojai, nes dešinė buvo trumpesnė. Vizualiai matėsi, kad koja trumpesnė per drabužio ilgį – drabužiai dešinėje pusėje buvo per ilgi. Dabar kojos visiškai lygios, t.y. vienodo ilgio! Skausmas išnyko! Dėkoju Viešpačiui už šį ir už kitus stebuklus, kuriuos patyriau per anksčiau įvykusias vidinio išgydymo pamaldas. (Loreta A.)
Po Marijos radijo laidos "JO ŽAIZDOMIS IŠGYDYTI" 2015 09 01
Laidoje kalbėjo Marcin Zielinski iš Lenkijos, vertė Kastantas Lukėnas.
Dukra išvykusi studijuoti į Prancūziją, parašė žinutę, kad jau 5-ta diena skauda dantenas, atsirado opa, bet nežino kaip gydytis. Prašė nueiti pas specialistą ir paklausti ką daryti. Grįžti į Lietuvą toli ir brangu. Tik perskaičiau šią žinutę, kažkaip lyg netyčia įsijungiau Marijos radiją, o ten kaip tik transliuojama laida „Jo žaizdomis išgydyti“, kurioje misionierius Marcin Zielinski meldėsi už ligonius. Pirmas dalykas buvo pasakytas, kad vienas žmogus labai kenčia nuo dantenų skausmo ir Jėzus dabar gydo. Išgirdus tai, širdis taip užsidegė ir pradėjau melstis: „Jėzau, juk Tau nėra kliūčių ir atstumų, meldžiu išgydyk mano Moniką, aš tikiu Tavimi, pasitikiu!” Po laidos parašiau dukrai apie tai. Ji atrašė, padėkojo. Šlovė Viešpačiui, po to vakaro pradėjo gyti ir visiškai sugijo opa. Ačiū Dievui! Jis gydo ir per atstumą ir už kitus žmones prašant. Ačiū Jėzui! (Zita, Klaipėda)
IŠ REKOLEKCIJŲ “TARNYSTĖ IŠLAISVINA” 2015 m. liepos 28 - 31 d.
Ačiū už labai gilias rekolekcijas. Sužinojau daug naujų dalykų apie užtarimo maldą: trumpai melstis, nesileisti į diskusijas, kančios neaukoti už kažką, o jungti prie Jėzaus kančios, labai daug šlovinti, o dar daugiau dėkoti, atsižadėti abejonių ir stiprinti tikėjimą dėl išgijimo...Anksčiau šlovinimo metu negalėjau pilnai atsiverti ir šlovinti Viešpatį visa širdimi. Adoracijos metu jutau Viešpaties gydymą, bėgo ašaros, po to galėjau giedoti ir šlovinti Viešpatį su jėga. (A., Vilnius)
Prieš rekolekcijas jaučiau vidinį nerimą, kad turiu kažką daryti, bet nežinau ką. Per rekolekcijas supratau, kad atiduoti Jėzui savo gyvenimą nėra jokia rizika, bet malonė. Iki tol atiduodavau ir vėl atsiimdavau iš baimės, kad bus sunku. Į širdį sugrįžo ramybė, pasitikėjimas, bet vyksta nuolatinė kova. Per išgydymo maldą pajutau, kad pėdų skausmas dingo, nors prieš tai degino padus. Po maldos kojų pėdos pasidarė nejautrios, tarsi jų nebūtų. Atsigulus miegoti pėdas degino ir kojas traukė, bet tai netrukus dingo ir užmigau. Iki rekolekcijų kitų žmonių buvimas neleido susikaupti, o dabr jaučiuosi tarsi jų nebūtų, galiu laisvai melstis ir elgtis laisvai. Atradau vidinę ramybę ir sužinojau būdus kaip ją išsaugoti. (I., Kaunas)
Atvažiavau į rekolekcijas išsisėmusi, pavargusi, bet su didžiuliu troškimu dar arčiau prisiglausti prie Jėzaus. Ypatingai Viešpats palietė per vieno vakaro adoraciją ir šlovinimą. Tikrai Viešpats buvo su mumis. Pavedžiau JAM savo nuolat skaudamą nugarą ir jaučiu didžiulį pagerėjimą. Degu meile Bažnyčiai ir nekantrauju pamatyti Viešpaties darbus, gavau daug žinių ir supratimo apie išgydymo tarnystę. Esu be galo laiminga, dabar nugaros nebeskauda visai. (M., Kaunas)
Atvažiavau mokytis užtarimo ir išgydymo maldos. Viešpats lietė smarkiai ir labai aiškiai, kai reikėjo šlovinti per mikrofoną tarp giedojimų. Tada išgyvenau tai, kad Šventoji Dvasia ateina pas tuos, kas išdrįsta rizikuoti nepaisydami žmonių nuomonės ir visokio nevertumo. Po to likusį laiką šlovinau taip, kaip Dvasia įkvėpė ir kvietė. Aiškiai supratau, kad kiekvienas Dvasios įkvėpimas mane kvies rizikuoti, ir tai yra nuostabu! (ses. V., Vilnius)
Atvažiuodamas į rekolekcijas buvau susitaikęs su tuo, kad Dievas nenori, kad būčiau išgydytas iš savo problemų: dvasioje – maištas, sieloje – dažnas liūdesys, kūne – stiprus pilvo pūtimas, nervingumas santykyje su žmona. Po individualios maldos ( Viešpats parodė[...] genealoginio medžio problemą ) išnyko pilvo pūtimas. Bet kiti simptomai, kurie pasireiškia rytais – tebeliko. Šlovinimo metu Šventoji Dvasia parodė tų problemų kitą šaknį, t.y. nutrūkę santykiai su artimais žmonėmis. Galiu laisvai bendruomenėje šlovinti Dievą! Supratau, kad Viešpats nori išgydyti visas ligas. Sustiprintas tikėjimas, turiu skelbti Evangeliją ( Mk 16, 17-18). (H., Vilnius)
Patvirtino tai, ką galvojau: kad ir nesi pasiruošęs, vis tiek daryk ir būsi paruoštas. Nežinojau ir nemokėjau kaip šlovinti Viešpatį. Dabar moku, esu laisva tai daryti. (L., Vilnius)
Supratau, koks svarbus yra šlovinimas tikėjimo kelionėje. Šlovinimo metu išgyvenau išgydymą, jutau kaip Dievas liečia ir gydo mano šeimos ir ne tik narius. (N., Vilnius)
Nuostabios rekolekcijos, kuriose supratau, patikėjau ir tikiu, kad Viešpats tikrai gydo ne tiktai dvasią, bet ir kūną. Nepaprastai naudingos ir gilios visos konferencijos, meditacijos, maldos. Galingas užtarimas, Patyriau didelį dvasios ir kūno išslaisvinimą. Buvau susikausčiusi, nedrįsau slovinant iškelti rankų, nors labai mėgstu šlovinti ir giedoti. Viešpats išlaisvino, dabar keliu rankas ir giedu Viešpačiui. Aleliuja! (L., Vilnius)
Rekolekcijų metu supratau, kad reikalingas mąstymo perkeitimas ir išstovėjimas tikėjime. Taip pat kaip kovoti su abejonėmis. Nuo vaikystės man buvo sunku reikšti jausmus, net juos viduje pripažinti. Mamai susirgus ir mirus (prieš 8 mėn.) jaučiausi apleista, buvo sunku tikėti, kad Dievas yra geras ir aš jam rūpiu, kad Jis nori būti su manimi. Grupelių pratybose prašiau maldos dėl jausmų atsivėrimo. Per mokymus apie tikėjimą supratau, kad turiu klaidingą – nevilties - nuostatą ir net laikau Dievą melagiu, nes nepasitikiu Jo pažadais. Kai misionierė meldėsi už mane, pagaliau pavyko išverkti susikaupusį skausmą ir pyktį. Tikiu, kad Jėzus geras, kad neapleido manęs net tada, kai atrodė, jog Dievas pasislėpęs. Tai mano mintys ir piktojo melas Jį užstojo. Tikiu, kad Jis turi man didelį planą ir nori visada su manimi būti. Amžinai. (T., Kaunas)
Supratau, kad Viešpats nori gydyti visas ligas, svarbus buvo mokymas kaip išlikti išgydytam. Viešpats palietė, kai buvo atisprašoma už autoritetingų žmonių padarytas skriaudas. Pasipylė ašaros. Kai buvo sakoma, kad Viešpats gydo moterį, kurią ignoruoja ir žemina viršininkė, pajutau, kad tai aš. Tikiu, kad vaisius pamatysiu grįžus į darbą, nes mano problema buvo santykiai su skyriaus vedėja. (E., Kaunas)
Įvyko daug daug dalykų. Ryškiausias, didžiausias ir svarbiausias – Šventosios Dvasios dovanų reiškimasis. Išmokau klausytis Šventosios Dvasios balso, supratau, kad labai svarbu tam balsui paklusti. Pastebėjau, kad paklausęs ir padaręs tai, ko Ji prašo, matau didesnius arba mažesnius stebuklus. Sustiprintas mano tikėjimas ir pasitikėjimas. Atsirado noras liudyti Dievo darbus. Dingo baimė dėl šlovinimo! (V., Kaunas)
Man svarbiausias dalykas buvo atleisti autoritetams. Nuoširdžiai dėkoju rekolekcijų vedančiajai Anai už žodį „atsiprašau, atleisk“. Dėkoju už nuolankumą. Tai atrišo, išskleidė atleidimo malonę mano širdyje. Atleidau bažnyčios autoritetams, dėl kurių veiksmų ir sprendimų labai skaudėjo, atleidau šeimos nariams. Džiaugiuosi tai rašydama, mano širdis džiūgauja, esu laisva juos visus priimti, dingo įtampa, yra lengva melstis ir laiminti juos. Dėkoju Dievui, mano Viešpačiui už išlaisvinimą ir meilę. Dėl atleidimo meldžiausi jau gana seniai, pasirinkau atleisti, bet tai buvo viskas, ką pajėgiau padaryti. Atleidimas yra tikrai Karališka Dovana! Ačiū Tau, Jėzau! (Anonimas)
Atvažiavau prislėgta ir kasdienybės, ir mane nuolat varginančio savęs nepriėmimo. Tarsi būčiau atskirta nuo Dievo malonės. Atmetusi dalį savęs dėl žaizdų, kurių net neatpažinau. Pačioje rekolekcijų pradžioje šlovinimo metu išgyvenau, kad Jėzus nori mane ištraukti tarsi iš kūno. Tiesiau aukštyn rankas ir šlovindama šaukiausi Jo, kad nepaliktų tame, kur esu. Šventoji Dvasia visų rekolekcijų metu lietė, laisvino, tarsi svarsčius atkabinėjo nuo mano kojų. Su kiekviena diena atėjo vis daugiau laisvės. Ir meditacijos metu apie apaštalų išsirinkimą išgyvenau vaizdinį, kad aš ir ta dalis, kurią esu atmetusi, mano mažas vidinis vaikas, gulim prie Jėzaus kojų. Matau Jo sandalo dirželį. Jis mus abi apkabino ir parodo, kad priima, kviečia mane priimti savo atmestą dalį. Atsiprašiau savęs mažos, kad niekinau ir laikiau atstūmusi. Labai skausminga. Verkiau daug. Tarsi kažkas pajudėjo susitaikymo su savimi link. Šventoji Dvasia vedė toliau. Ir per atsižadėjimus nuo prakeikimų, neatleidimų ir t.t., jutau, kad esu laisvinama ir vis daugiau laisvės ir džiaugsmo, lengvumo ateina. Vakar vakare per šlovinimą vėl iš visų jėgų šlovinau ir jutau tarsi Jėzus pagriebė mane už iškeltų rankų ir pastato ant gyvenimo pamato. Išgyvenau didžiulį džiaugsmą ir šlovinimą. (Anonimas.)
30 metų nebendravau su savo tėvu, kuris buvo alkoholikas ir dėl jo elgesio patyriau giluminius sužeidimus vaikystėje. Prieš rekolekcijas jį ištiko insultas ir esant jam komoje aš nuvykau į ligoninę, pakviečiau kunigą ir atrodė, kad viskas gerai. Prieš kelias dienas jis mirė. Kada Martinas vedė išlaisvinimo maldą ir pasakė, kad yra atleidžiama mirusiam žmogui ir gyvajam ir gydomas šis santykis, aš supratau, kad tai apie mane ir mano tėvą. Vadinasi, aš jam nebuvau iki galo atleidusi. Po Po to, Martinas sako, kad yra gydomas giluminis liūdesys ir žmogus laisvinamas iš alkoholio dvasios. Daug metų lankausi išgydymo pamaldose, kurias veda egzorcistas. Daug yra išgydyta, bet niekada iš manęs neišėjo liūdesys. Ir tik čia pajutau giluminį išlaisvinimą. (K., Alytus)
Atvažiavau turėdama pakankamai nepasitikėjimo, kad Dievas man ką nors darys, gydys. Kitiems – taip, o man – „kas žino?“. Vienu metu labai išsigandau pratybų ir mane užblokavo baimė, noras bėgti iš čia, nes man čia ne vieta. Aš nepasidaviau, dariau įvairius žingsnius, paprašiau užtarimo maldos, meldėsi misionierės. Kitą dieną jaučiau ramybę, bet iš pradžių kažko trūko, tikro džiaugsmo. Per šlovinimus, mokymų klausymus „prasimušiau" ir pradėjau patirti tikrą džiaugsmą, laisvę. Ypatingai mane palietė šlovinimas per išgydymo pamaldas prie Švč. Sakramento. Dar niekada gyvenime taip nešlovinau ir taip nesimeldžiau kalbomis, kaip tada. Toks jausmas, kad burna kalba pati, kad ne aš. Dabar jaučiuosi labai išlaisvinta, gavau laisvės dovaną. Nepasiduodu jokioms provokacijoms ir melams, tiesiog jaučiu, kad Viešpaties šarvai dengia širdį. Aleliuja! (S., Marijampolė)
Maldos vakaro metu, kai buvo meldžiamasi dėl išgydymo, Viešpats prisilietė prie mano akių ir išgydė: anksčiau smulkesnio šrifto negalėjau perskaityti be akinių, o dabar galiu! Galiu skaityti šv. Raštą be akinių! Dėkoju Dievui už tą malonę. (D., Kaunas)
Atvažiavau tuščia širdimi, labai trūko meilės Dievui, mano vyrui, labai sunku buvo vyrui atleisti, buvau įkalinta įtarimų, kaltinimų, priekaištų, kurie beveik sugriovė mūsų šeimą. Rekolekcijų metu atsinaujino dešinės kojos piršto skausmas ir stiprus uždegimas, kuris vis reiškiasi 3 – 4 m., tinimas. Po išlaisvinimo nuo prakeikimų maldos atėjo mintis, kad reikia pirmiausiai prašyti kojos išgydymo. Per išgydimo maldą, kai Bartas pasakė, kad gydoma dešinė koja, nustojo deginantis skausmas, sekantį rytą dar buvo sutinusi, bet mažiau ir po grupelės, kai atidaviau Viešpačiui baimę būti vyro paliktai, koja visai pasveiko. Dabar jaučiu didesnę meilę Viešpačiui ir jaučiuosi Jo mylima. Šlovė Viešpačiui! (A., Kaunas)
Į rekolekcijas atvažiavau pilna baimių ir širdyje nešioju ilgametį neatleidimą savo priešams ir sau už mirtinas nuodėmes, nors ir esu jas išpažinusi. Išlaisvinimo maldos metu pajutau krūtinės srityje didelę spaudžiančią jėgą, nutirpo rankos, kvėpavimas virto į atodūsius ir ėjo ašaros, nors nesu į verksmus linkusi moteris. Širdis stipriai dukart suspurdėjo ir vaizduotėje apkabinau kiekvieną savo priešą bei atleidau sau už baisius nusikaltimus savo gyvenime. Išsprūdo žodžiai: „Aš laisva!“. Atėjo ramybė ir vidinis džiaugsmas. Nuslinko baimė, nebejaučiu įtampos. Noriu rizikuoti dėl Jėzaus. Dar sunku patikėti tuo, kad atleidau sau.., nes neatleidimas mane vargino ilgus metus. // PARK INN konferencijos su M. Zielinski metu gavau šlovinimo dovaną. Iki tol jausdavau kažkokį suvaržymą, negalėdavau net rankos pakelti, mane erzino kitų brolių toks atviras ir laisvas šlovinimas kūnu. Kai Marcin Zielinski meldėsi už mane, kad galėtume išsilaisvinti iš suspaudimų šlovinimo metu, patyriau kaip peržengiau kažkokią ribą, perėjau kažkokią mane laikiusią sieną ir pradėjau šlovinti su jėga. Visu balsu. Visu kūnu. Šitas atviras ir visą kūną apinamtis šlovinimas manyje gyvas iki šiandien! Aleliuja! (I., Kaunas)
Pradžioje erzino žmonės (dalyviai), norėjosi, kad niekas nelįstų į akis. Kai kuriuos vertinau itin kritiškai. Viešpats laisvino: kiekvieną dieną buvo vis lengviau priimti netgi tuos, kurie ypatingai erzino. Šiuo metu nėra nei vieno, kuris užkliūtų. Ypatingas buvo vakaras, kai laimino švč. Sakramentu, o svečiai užtarė, ir tos dienos šv. Mišios bei kun. Kazimiero pamokslas apie geras ir blogas žuvis ir serafiniškas sielas. Dabar jaučiu ramybę, pasitikėjimą Viešpačiu, džiugesį ir atsipalaidavimą. Dar pajaučiau Viešpaties prisilietimą per užtarimo pratybas. Viešpats leido suvokti, kad dar nesu iki galo atleidusi savo mamai. Ir dar... praėjo skausmas dešiniame šone, greičiausiai tulžies pūslėje. (G., Vilnius)
Netikėjau ir net neprašiau to, kad Viešpats naudotų mane užtarimo tarnystėje, bet... kai reikėjo melstis vieniems už kitus, išgyvenau stiprų Šventosios Dvasios patepimą ir gavau patvirtinimą iš dviejų žmonių, kad Viešpats būtent to nori. (J., Raseiniai)
Prieš rekolekcijas išgyvenau susikaupusią vidinę įtampą, kuri tęsėsi nuo pat vaikystės, pabaigoje išgyvenu daugiau laisvės, mačiau kaip laiko bėgyje, per tas dienas pradėjau giedoti, nes net ir to nepajėgiau dėl susikaustymo, ir matau, kad tas išlaisvėjimas vyko kaip procesas, kuris ir dabar, turbūt, tęsiasi. (Anonimas)
Rūkiau seniai, apie 30 metų turėjau šią priklausomybę. Vakar po išlaisvinimo maldos pajutau, kad aš laisva. Manęs netraukia nikotinas. Tačiau vakare vis tiek bandžiau patikrinti, parūkiau. Šiandien sužinojau, kad tai piktojo darbas, jis nori įtikinti, kad Dievas nepagydė. Kai ateina mintis parūkyti, žinau ginklą. Ačiū Viešpačiui. (Anonimas)
Po ketvirtadienio adoracijos jaučiuosi pilnai išlaisvinta ir atsipalaidavus. Jaučiu kaip Dievas nori mane gydyti ir perkeičia mani širdį. Manau, kad pagaliau sugebėjau atleisti tiems žmonėms, kurie mane buvo įskaudinę ir ilgai negalėjau jiems atleisti. Dabar jaučiuosi laisva ir drąsiai galiu šlovinti Dievą. Tikiu, kad Viešpats pradėjo manyje fizinio išgydymo procesą. (Anonimas)
Aš apie 10 metų globojau vienišą senutę, kuri dėl savo charakterio ir ligų problemų buvo visų artimųjų atstumta, vyrą ir sūnų palaidojusi. Ji tikėjosi, kad aš galiu jai padėti ir užtarimu bus išgydyta. Aš už ją meldžiausi, bet kadangi tikėjau, kad jos ligos daugiau išgalvotos negu tikros (taip manė ir jos artimieji), aš abejojau ar Dievas nori ją gydyti, ar tai naudinga jos išganymui. Ji iškeliavo į amžinybę pas Viešpatį, o aš jaučiuosi kalta, kad nepakankamai mylėjau, lyg būčiau likusi jai skolinga. Aš netikėjau, kad Dievas gydo visas ligas ir nori išgydyti kiekvieną. Mokymo „Mąstymo perkeitimas“ metu aš buvau taip stipriai išlaisvinta iš tos „skolos“ naštos ir didžiulis džiaugsmas užliejo širdį, kai galėjau tvirtai ištarti „tikiu, Viešpatie, kad Tu nori ir gali išgydyti visas ligas ir negalias, ir nori išgydyti visus.“ Anksčiau, girdėdama šiuos žodžius truputį abejodavau, tikėjau netvirtai. Dabar užgimė troškimas savo tarnyste liudyti šį tikėjimo ir minčių perkeitimą, norisi nešti šią žinią į pasaulį, nešti viltį ir tiesą apie Dievo meilę ir pažadą žmogui, kad kiekvienas turėtų apsčiai gyvenimo. Šių rekolekcijų metu aš atsiverčiau, sustiprėjo mano tikėjimas, trokštu liudyti Dievo meilę daugiau tarnaudama. Noriu liudyti, kaip Dievas keičia mano gyvenimą, noriu skelbti ligoniams apie Dievo troškimą mus visus išgydyti, apie Jo begalinę meilę ir rūpestį kiekvienu. Noriu tarnauti Viešpačiui! (Anonimas)
Į rekolekcijas atvažiavau su suskilusia, pasidalijusia širdimi (viešėjo pas mane iki kelionės į rekolekcijas sūnaus šeima iš užsienio): Dievo troškimą stabdė jaunų žmonių ir anūkių pasaulietiškumas. Vaikai pritarė mano pasirinkimui į rekolekcijas išvykti anksčiau; jie išvyko vėliau už mane. Sutiko būti palaiminti(nors ir abejingai)! Per šlovinimą ir dėkojimą Šiluvoje išraudojau visa, kas trukdė atsiverti Gyvajam Dievui. Per vaizdinį patyriau, kad Jėzus laukia, puoliau Jam į kojas. Jis apginklavo Dievo ginklais. Troškau Šventosios Dvasios Ugnies. Šlovinimo metu Dievo Meilės Ugnis liejosi pro mane... Netikėtai Šventoji Dvasia tarsi balandis nusileido su ramybe į mano širdį. Grįžo pilnai dvasios ramybė, tikėjimo malonė apreiškė – gyventi Evangelija. Dovanai gavau visa iš Dievo! Noriu dovanai visa atiduoti/ tarnauti Dievui ir žmonėms didesnei Dievo Tėvo garbei ir šlovei. Pastaruoju metu yra ryžtas su Dievo meile atsiverti į pasaulį, tarnauti, liudyti, neabejingai, nedvejoti. Šlovė ir garbė JAM VIENINTELIAM mano DIEVUI! (N., Kaunas)
Prieš rekolekcijas: destruktyvūs santykiai mama-dukra lygmenyje. Atkrytis atleidime mamai. Kaklo srities stuburo problema, peties juostos įtampa, peties sąnarių skausmas (~ 10 m.). Svarbiausias taškas – M. Zelinski „Kliūtys išgydymui“. Sakinys: „Tas asmuo neturi užsitarnauti tavo atleidimo!“ Maniau, kad mama suvoks savo elgesio pasekmes ir atsiprašys. Ši paskaitos tema perkeitė mano nuostatą. Supratau, kad problema – neatleidimas. Ir kai MG meldėsi dėl atleidimo mamai, tik tada skausmas išnyko. Nuo pečių nukrito sunkus jungas – fariziejiškumo, savigailos.. Ir išsiliejo begalinis dėkingumas, šlovinimas. Tikėjimas ir pasitikėjimas Jėzumi, kad Jis atėjo pas nusidėjėlius. Iš meilės ir begalinio gailestingumo. Ir atleido. Besąlygiškai, be jokių sąlygų, be jokio užsitarnavimo. Ir išliejo meilę be saiko... Kaip Dievas mus myli! MYLI!!! Ir kaip Jis myli mane. Ir kaip Jis myli mano vargšę mamą!!! Kokios gilios dvasinės žaizdos, kokia sunki našta, kai pats nori save išgelbėti. O tai žmogiškoms jėgoms neįmanoma. Mama darė viską, ką gali žmogus. Bet Dievas visada stovėjo šalia ir laukė, kol mama leis Jam jos problemą išspręsti. Mamos vardu atsisakiau begalinio ir netikro religingumo dvasios. O Anos mokymo metu, kai ji autoritetų vardu atsiprašė už nuoskaudas (t.y. mamos ir mano viršininko, kuris visokiausiais būdais stengėsi mane padaryti savo meiluže), Dievas man dovanojo didžiulę malonę atleisti abiem žmonėms. Ir melstis už juos, kad Dievas atleistų jiems, kaip aš jiems atleidžiu... Atleidžiu
Jėzaus Kristaus vardu. Besąlygiškai. Ir laiminu juos. Patikiu Jėzui Kristui. Amen! Aleliuja! (V., Vilnius)
Atvažiavau su suraižytu vidumi. Jaučiau savo silpnumą ir menkumą. Girdėjau viduje Dievo kvietimą eiti ir daryti tai, ko Jis prašo, bet pritrūkdavo drąsos ir pasitikėjimo. Viešpats laisvino per šį laiką, mačiau Jo veikimą, kai paklusau Jo raginimui. Jis siuntė patvirtinimus, kad neabejočiau Juo. Atėjo tvirtumas, aiškumas ir pasitikėjimas. Viešpats laisvina per šlovinimą. Visuomet bijojau giedot garsiai, nes neturiu muzikinės klausos, bet dabar atėjo laisvė. Šlovė Viešpačiui! (R., Kaunas)
(Atvažiavau, tarsi nežinodama ko noriu, ką veikiu tose rekolekcijose. Buvau susikausčiusi, nedrąsi, bijojau rizikuoti, žengti pasitikėjimo žingsnį. Jei turėjau nuojautą, įkvėpimą kaip pasielgti, dažniausiai atmesdavau kaip neprotingą. Prisirišimai, įsikabinimas į savo protą, saugumo zoną, į žmones, bloga nuotaika, savęs prastas vertinimas.) Stipriausiai Viešpats mane palietė meditacijos metu duodamas vaizdinį, o svarbiausias momentas – adoracijos metu atėjo supratimas, kokia tai dovana iš Viešpaties. Ir Jis mane gydė, laisvino, kėlė mano dvasią, gydė mano protą, mąstymą adoracijos ir šlovinimo metu. Patyriau Jo artumą, Jo gerumą ir meilę, ir kokia Jam esu svarbi, ypatinga, kaip Jis mane myli. Galėjau laisvai iškelti rankas ir visa širdimi, visa siela ir balsu Jam giedoti. Ir, kad Jis džiaugiasi mane matydamas, džiaugiasi mūsų susitikimu. Galiu pasielgti spontaniškai, pagavusi įkvėpimą, paraginimą prieiti prie žmogaus, galiu šlovinti Viešpatį visu kūnu. Jaučiuosi gyva! (J., Šiauliai)
Atvažiavau su visokiom abejonėm ir sąmyšiu širdyje. Adoracijos metu pamačiau didelį baltą lapą ir Jėsus pasakė, kad viskas kas buvo iki šio momento, iki šios dienos yra ištrinta ir apvalyta, ir mano gyvenimą dabar pildys Jis, Mano Viešpats, savo meile. Dabar turiu sustiprėjusią viltį, kad viskas, kas įvyks mano gyvenime, tai bus Jo darbas ir Jo valia man. Ir aš einu su Juo! (V., Jonava)
Viešpats išvadavo ir išlaisvino mane iš vidinių suspaudimų ir baimių, išdrįsau skelbti ir šlovinti žodžiu per šlovinimą, to labai bijojau, anksčiau to niekada nedariau, tai man buvo nauja patirtis, labai esu laiminga, kad Viešpats padėjo įveikti šią baimę ir nepasitikėjimą. Tikiu, kad Viešpats išgydė mano daugiamazgę strumą (sutrikusią skydliaukę), pradėjo gydyti dešinę ausį (sutrikusi klausa), kvėpavimo takus, galvos problemas. (N.,Vilnius)
Prieš atvažiuojant į rekolekcijas jaučiau didelę dvasinę tuštumą, gydžiausi labai gilias vaikystės žaizdas. Jaučiau daug įvairių pančių, dvasinių surišimų. Stipriausias iš jų – neatleidimas ir nesusitaikymas su mane nuskriaudusiu mirusiu žmogumi. Į šias rekolekcijas Dievas mane tiesiog pats atgabeno. Pakvietimą čia atvykti gavau tik išvakarėse ir buvo daug, atrodytų, neįmanomų dalykų, kad čia patekčiau, bet Dievas viską sudėliojo. Rekolekcijų metu Dievas gydė neatleistus santykius su mirusiu žmogumi, kuris įskaudino. Dievas išlaisvino iš tų neatleidimo dvasių. Po šių žodžių aš sukniubau ir mano širdis pradėjo daužytis, atėjo toks palengvėjimas, išsivadavimas. Pajutau, kad tuos metus gyvenau kalėjime. Pasijutau kaip išėjusi į laisvę. Mano akys prašviesėjo, oda pasidarė skaistesnė ir lygesnė. Nepalyginamai. Dievas gydo mano sužeistą širdį. (Ž., Kaunas)
REKOLEKCIJOS "Jėzus gydo šiandien" 2015 m. liepos 25 - 27 d.
Vienerius metus skaudėjo dešinės kojos kelią, negalėjau klūpėti, bet po rekolekcijų aš jau galėjau atsiklaupti prieš Švenčiausiąjį Sakramentą ir padėkoti Viešpačiui. (J., Kaunas)
Sirgau kelių skausmu nuo 2014 m. rugpjūčio mėn. Daug sugėriau brangių piliulių, lankiau fizioterapiją ir vartojau kompresus bei kitas priemones. Kiekvienas naujas gydytojas diagnozuodavo vis kitaip. Skausmas liaujasi ir vėl visu smarkumu kankina. Nežinojau nei ką daryti. Vakar per šv. Mišias kelius pradėjo skaudėti nepaprastai aštriai, bet po maldos dėl išgydymų - liovėsi. Parėjus namo vėl pradėjo skaudėti, tik tam tikrą vietą – vieną kelių pusę. Šiandien aš patyriau tikrą kelių išgydymą (dvejų kelių). Atsitiko taip: apie vidurį šv. Mišių skausmas pradėjo labai stiprėti ir pasiekė tokį lygį, kad vos nešaukiau. Kai Martinas pradėjo melstis, kelių skausmas visiškai dingo ir visi kiti skausmai išėjo. Dėkoju Viešpačiui Jėzui ir jums visiems, kurie nešėt Dievo šviesą ir galią. (V., Kaunas)
Per šv. Mišias buvo paskelbtas pažinimo žodis, kad Jėzus gydo grybelį. Grįžus namo pastebėjau, kad mano kojų nagai visiškai pasikeitę, nebeliko jokio grybelio ženklo. Ačiū Jam už tokį stebuklą. (G., Kaunas)
Kelis mėnesius mane kamavo aštrus dešinio kulno skausmas, dėl kurio kažkurį laiką stipriai šlubavau. Šv.Mišių metu paaukotas skausmas po kiek laiko atsinaujindavo. Dirbu stovimą darbą, todėl kartais tai keldavo didelių problemų. Misionierių užtarimo maldos metu šis kulno skausmas buvo stipriai sustiprėjęs ir dingo staiga. Iki šiandien jis dar neatsinaujimo. Šlovė Viešpačiui. "Paėmiau giminės palikimą" - sąnarių ligas, kadangi ši vasara ypač drėgna ir vėsi, tai keli smulkieji sąnariukai buvo labai neramūs. Išgydymo pamaldų metu "nešiau" savo padėką už ligas ir visas jas (žinomas ir nežinomas) prie Kryžiaus... Ypač padėjo Martino "sufleris".. Negaliu įvardinti to, kas konkrečiai man buvo išgydyta, bet kūne atsirado daugiau laisvumo, dingo "sukaustytų" raumenų pojūtis, emociškai tapau dar ramesnė, pasikeitė miego kokybė. Pagilėjo suvokimas apie vidinę maldą, atsirado daugiau drąsos ir optimizmo. Dar nebuvau gyvenime patyrusi tokio džiaugsmo, vilties ir dėkingumo "kokteilio". Nuoširdi padėka visiems svečiams, kunigams, organizatoriams, šlovintojams, užtarėjams, gyvai paliudijusiems apie išgydymą. (L., Kaunas)
REKOLEKCIJOS "Pasinerk septynis kartus" 2015 m. liepos 10 - 12 d.
Šios rekolekcijos yra labai reikšmingos man. Atradau daug atsakymų į klausimus, kurių ieškojau
jau ilgai. Supratau, kad tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu yra pasirinkimas ir apsisprendimas, o ne antgamtinis jausmas. Taip pat supratau, kokią didelę reikšmę turi tikėjimo augimas, malda, buvimas su Dievu. Be to, Dievas parodė, kad viskas jau yra atleista ir padaryta ant Kryžiaus, tereikia atsigręžti į Jį. Antrosios dienos pabaigoje išgyvenau nuostabų dalyką. Surašius ir palikus prie kryžiaus visus savo sunkumus ir surišimus, beklūpant šalia savęs išvydau prisikėlusį, švytintį Kristų. Jis priėjo prie manę ir užpildė savo auksine šviesa ir ramybe. Tai man buvo kaip ženklas, kad mylima, laukiama, nuostabi jo dukra, kuria Jis jau pasirūpino, už kurią jau sumokėjo. (L., Kaišiadorys)
Labai palietė Lauros mokymas „Raupsai ir nuolankumas“. Labai aiškiai supratau nuodėmės esmę. Kuomet prarandu viltį, pradedu kontroliuoti, paimu visą kontrolę į savo rankas. Šis mokymas padėjo iš naujo apmąstyti visą savo gyvenimą nuo vaikystės iki dabarties ir padaryti labai svarbias išvadas. (R., Prienai)
Gavau patvirtinimą iš Dievo, kad esu mylima ir verta. Sustiprėjo mano tikėjimas. Ypatingai palietė Vilmos liudijimas. Būdama 17-likos pajutau, kad mano gyvenime kažkas ne taip. Mano siela sirgo ilgą laiką, o paskui susirgo ir kūnas. Pradėjau lankytis pas gydytojus, gerti vaistus, veikiančius nervų sistemą. Man kildavo toks nerimas ir tokie panikos priepuoliai, jog jausdavausi prisilietusi prie pragaro (nes ten, tikriausiai, nėra gerai), o man buvo labai prastai, nerimas draskydavo krūtinę. Kartkartėm ėjau į bažnyčią, ten visada verkdavau. Tačiau pajutus palengvėjimą, grįždavau į seną gyvenimo būdą. Vaikinai, kurie keitėsi, alkoholis, seksas, stabų garbinimas vieną dieną (po 5 metų) privedė prie bedugnės krašto. Norėjau mirti, nebuvo jokios vilties. Kai mama traukė prie Dievo, kartais sugrįždavau prie Jo, bet tik pajutus pagerėjimą, vėl gyvendavau pagal savo taisykles. O tada vėl žudantis širdies nerimas... Dievas išmokė mane įsileisti Jį į savo gyvenimą, pasitikėti Juo. Aš visko iki atsivertimo bijojau, o ypač ligų ir mirties. Jis perkeitė mano charakterį ir mano širdį, sugrąžino viltį ir džiaugsmą. Tik Jame aš saugi. Šlovė Jam! (A., Kaišiadorys)
Supratau, kad lankysiuosi rekolekcijose pastoviai, kada tik galėsiu. Čia buvo mano pirmos rekolekcijos (truputį bijojau atvažiuoti)... Vėl patyriau Dievo artumą, kurį kasdieniai rūpesčiai buvo prislopinę. Džiaugiuosi savo išsilaisvinusia širdimi ir kad sugebėjau didžiausią priklausomybę, gėdą atnešti prie Kryžiaus. Jaučiu Dievo artumą, šlovė Jam! (E., Kaunas)
Rekolekcijos man nuostabus įvykis, tai – Dievo dovana. Išgirdau, kad Jėzus kalba daug nuostabių dalykų, parodo juos man ir teikia per kitus žmones, per jų liudijimus. Jis primena ir iškelia dalykus iš mano praeities, teikia naujų minčių ir apmąstymų. Supratau ir pajutau, kad Dievas labai nori mane pataisyti ir rodo didelę meilę ir teikia savo atleidimą. (V., Kaunas)
Atradau patvirtinimą, kad Dievas mane kviečia į visišką pasitikėjimą Juo, kad nepamirščiau, jog svarbiausia yra ieškoti Jo, Dievo karalystės ir nesirūpinti rytojaus diena ar ateitimi, nes Jis visa pridės tiems, kurie Jį myli ir Jo ieško, kaip svarbiausio savo gyvenime. Dar supratau, kad neturiu aš savo tiesos, ar teisingų įžvalgų, ar gero teisingo žinojimo – jog tai yra mano puikybė, kuri mane atitraukia nuo tikrojo nuolankumo, nuo tiesos apie save ir kitus.(x)
Patyriau dvasinę ramybę, gavau supratimą, kad viskas mano gyvenime vyksta ne veltui. Pajaučiau Dievo artumą ir gavau pažadą, kad Jis mane myli. Taip pat gavau bendrystės dovaną. (D., Radviliškis)
Pajutau, kad atsivėrė kelias į Dievo širdį. Ryški šviesa. (D., Kėdainiai)
Atvažiavau tikėdamasi pagalbos (buvau duobėje) vėl atstatyti santykį su Dievu. Atrodo, viskas protu aišku, bet pritrūko vėl ir vėl patikėti, kad „esu mylima Dievo dukra“. Per mokymus, liudijimus viskas pasikeitė... Dėkoju už visus bendruomenės narius, kunigus, už visus, kurie buvome pakviesti į šias rekolekcijas. (V., Raudondvaris)
Paskatino dėkoti, nuolat atsiverti, ypač susidūrus su savo netikėjimu. (A., Vilnius)
Daug malonių patyriau per šias dienas. Dievas padarė didžių darbų, tiesiog vadavo ir gydė nuo mano susikurtų stabų, baimių. Labai sunku nekontroliuoti artimo, mylimo žmogaus; buvo baimė, kad paliks, išduos; nebuvau atleidęs sau už praeitį, bijojau sau pripažinti tai. Prie Kryžiaus atėjo atleidimo malonė, sumažėjo nerimas. Be to, per rekolekcijas iškilo prisiminimai apie man padarytą prievartą ir prievartą, kurią aš padariau artimam žmogui. Aš pasijutau niekšu, prievartautoju, skriaudėju, norėjosi pradingti, kad negirdėčiau savęs, tačiau nesilioviau šlovinti. Vilmos liudijimai atrodo kažką pakeitė manyje, tai palietė visą mano kūną, pajutau, kad man atleista. (A., Kaunas)
Dievas patvirtino, kad mane tikrai myli. Tačiau aš suvokiau, kad dar ne visa širdimi, ne visu protu myliu. Rekolekcijose turėjau daug apmąstymų, daug davė liudijimai bei tikėjimo ir netikėjimo priežasčių įsivardijimas mokymuose. Gera buvo patirti žmonių bendrystę ir supratimą. (V., Kaunas)
35 metus kentėjau nuo nepilnavertiškumo ir liūdesio, neturėjau gyvenimo džiaugsmo. Grupelėje per užtarimo maldą vadovas meldėsi už mane uždėjęs ranką ant mano krūtinės širdies srityje. Jaučiau, kad tai veikia gydančiai. Buvo labai svarbūs jo sakomi žodžiai: kad gydytų mane, mano žmoną (jai operuotas piktybinis smegenų vėžys), kad Dievas pripildytų gyvybinės jėgos. Paryčiui prabudus, paprastai mane užgula liūdesys, tai atsitiko ir šį (sekmadienio) rytą. Pajutęs tą liūdesį mintyse pradėjau kartoti, tai ką darėm šeštadienio vakarą maldoje: „Atsižadu liūdesio!“ – taip karštai kartojau tai ir liūdesys pasitraukė. Toje vietoje, kur vadovas laikė ranką pajutau lyg Jėzaus rankos uždėjimą, širdį užliejo šiluma, buvau pripildytas ramybės ir DŽIAUGSMO. Nuėjau į dušą ir pajutau, kaip kūnas prisipildė JĖGŲ. Duše riaumojau kaip KAIP LIŪTAS! Patyriau vidinį išgydymą. Buvau išvaduotas iš liūdesio, nepasitikėjimo, nevisavertiškumo jausmų. ESU PRIPILDYTAS DŽIAUGSMO, VILTIES, JĖGŲ, TIKĖJIMO. (M., Pivašiūnai)
Šeštadienio vakaras buvo nuostabus, buvau su Dievu ir Jam patikėjau visa, kas man svarbu. Buvo be galo gera, jaučiausi savo vietoje, prie Jo atsiklaupusi. Jaučiau, kad Jis mane mato ir girdi! Mane užliejo ramybė, lengvumas ir begalinis Šventosios Dvasios džiaugsmas. Per rekolekcijas supratau, kad be galo svarbu yra pasitikėti Dievu ir remtis į Jį visą laiką, nes tik būdamas ištikimas Jam gali nuveikti daug ir nėra nieko neįmanomo. Supratau, kad labai svarbu laukti ir budėti tame, ko tau trūksta, ko trokšti. Tik Dievas mums padeda pakilti iš pelenų, atnaujina gyvenimą. (I., Kaunas)
Dėkoju Dievui, kad pakvietė mane į šias rekolekcijas ir už visus, kurie nešė Viešpaties žodį. Buvau paliesta per išpažintį: turiu atleisti sau, tėvams. Visas rekolekcijas lydėjo šie žodžiai: atleisti, pasitikėti, tikėti. Dievas prisilietė prie manęs per sesers Dovydos maldą: „Kažkam suspaudimas galvoje, tik pasitikėk, ... pasitikėjimas nėra jausmas, tam reikia laiko, tai iš Dievo“. Manyje kažkas vyko, tik supratau, kad tai Viešpats kalba man. Supratau, kad tai nuo manęs nepriklauso, reikia tik tikėti ir atsiduoti Dievui. Per liudijimus supratau, kad esu auka, pasislėpusi po „man viskas gerai“ kauke. Suvokiau, kad bet kokia liga tam tikra prasme yra Dievo dovana ir nereikia kreipti dėmesio į žmonių žodžius, jausmus, tai iš piktojo. Reikia turėti vilties ir tikėjimo! (A., Vilnius)
Į rekolekcijas atvažiavau su didele dvasine problema, bet nebuvo tikslo jos atiduoti, su ja gyvenau viena ir grūmiausi viena. Tačiau vieno mokymo metu, ji taip mane užvaldė, kad sprogo ašarų pavidalu. Daug verkiau ir supratau, kad tik per nuolankumą ir atsidavimą Dievui galiu išgyti. Be to daug padėjo malda grupėje. (K., Kaunas)
Rekolekcijų metu gavau aiškų supratimą, kad iš baimės ir dėl netikėjimo daugybę metų viską kontroliavau, o dabar nebepajėgiu to daryti. Dabar nuolatos meldžiu Dievą, kad Jis mane gelbėtų. Per atsižadėjimo maldą pajutau, kaip Dievas iš tikro mane vertina, ir kaip tas vertinimas skiriasi nuo manojo. (V., Radviliškis)
Laikas praleistas rekolekcijose buvo nuostabus. Dievo malonė buvo juntama visur: žmonių bendravime, mokymuose, gamtoje... Supratau, kad aš ne viena, nesu išimtis, kad tokias problemas, kaip mano turi ir kiti. (R., Kaunas)
Suteikė drąsos pažvelgti į save, į savo santykį su aplinkiniais, į Dievo veikimą. Supratau, kad į Dievą ir į artimą galima eiti tik atvira širdimi. To ir noriu siekti. (G., Kaunas)
Iki širdies gelmių palietė liudijimai, keitė mano žvilgsnį į gyvenimą. Mokymuose išgirdau daug naujo, laikas grupelėse buvo nepaprastai geras, labai to trūko mano gyvenime. Užtarimo malda sustiprino mano pasitikėjimą Dievu, kuris buvo apgriuvęs. Dievas man pasakė: „Vaike, tu esi išgydytas, pasirūpinsiu tavo šeima, eik, tavo tikėjimas tave išlaisvino“. Nuolatos jaučiau paguodą, nuraminimą, kurios nebuvo iki šiol. Ačiū Viešpačiui! Šlovė Jam! (G., Utena)
Į rekolekcijas važiavau pasinerti ir praustis. Gavusi pakvietimą eiti melstis už kitus, buvau paskendusi abejonėse, kaip galiu melstis, kai pati nesijaučiu švari Dievo artume. Bet Viešpats Dievas panardino mane bendros užtarimo maldos metu. Buvo įvardyta, kad dabar Dievas gydo tuos, kurie nori Dievo meilę nusipelnyti, - o tai buvo didžiulė mano problema. Lygiai taip pat kaip gyvenime stengiausi nusipelnyti kitų meilę, prisiimdama aukos vaidmenį, daug dalykų darydama už kitus, kad tik jiems įtikčiau. Ačiū Dievui už šį supratimą ir gydymą. Šlovė Jam! Melsdamasi už kitus jaučiau didžiulę Jo meilę tiems žmonėms. Moterų istorijos leido suprasti, kokia aš esu Dievo mylima, Jo apdovanota, kaip stipriai turiu Jam dėkoti. Visa tai vešiu į savo maldos grupelę, dalinsiuosi. Labai ačiū už patyrimus, kurie leis eiti toliau Dievo tarnystėje. Širdingas ačiū jums visiems. Telaimina Dievas! (A., Utena)
Supratau, kad Dievas turi užimti pirmą vietą mano gyvenime. Supratau, kad Jam reikia dėkoti už
viską, ką turiu. Supratau, kad nereikia laukti ar prašyti, kad Dievas ką nors duos ar padarys, bet reikia pačiam mylėti kitus žmones ir dėti pastangas. Gavau atsakymus į savo svarbius klausimus dėl santykių ir dėl tikėjimo veiklos. (Š., Kaunas)
Rekolekcijos sustiprino tikėjimą ir meilę. Taip pat iškėlė užslėptą neatleidimą, kurio visai nežinojau. Žmona man pavydėjo kai kurių dalykų. Supratau, kad turiu jai atleisti. Ji šito troško jau seniai, bet abu nesupratome, kad aš turiu atleisti! Per maldos vakarą įvyko išgydymas. Šlovė Viešpačiui! (S., Biržai)
Supratau ir pajutau, kas tai yra Šventosios Dvasios prisilietimas ir paraginimas. Išmokau bendrauti su Jėzumi tyloje. Mokymo metu Šventoji Dvasia švelniai paragino per pertrauką nunešti priklausomybę (nikotinas) prie Kryžiaus ir palikti ją ten, taip būsiu išlaisvintas. Aš tai padariau ir dėkoju Viešpačiui už Jo malonę! (A., Radviliškis)
Gavau ramybę ir supratimą, kad man reikia negalvoti, ką žmonės pasakys, bet klausti Dievo. Žmonių nuomonė mane sumaišo, išblaško. Supratau, kad turiu atleisti sau, viską atiduoti Dievui, nekontroliuoti, paleisti. (A., Šiauliai)
Davė didžiulę meilę, supratau, kaip Jis mane myli, kaip veda. Mokymų, grupelių susitikimo metu,
adoracijos ir šv. Mišių metu jaučiau stiprų Dievo malonės veikimą. Priminė nuodėmę padaryta
prieš 35 m. Šiandien tarytum mačiau vaizdinį, kad visas į gerą išeis. (D., Utena)
Grupelės paliko gilų įspūdį, - galimybė matyti kitų žmonių tikėjimo kelią. Patyriau džiaugsmą dalintis ir tarnauti. (R., Kaunas)
Supratau, kad labai svarbu yra giliai atleisti, net jeigu prieš tai maniau, kad nelaikau pykčio, pakartotinas atleidimas už vaikystės žaizdas buvo labai svarbus. Visi liudijimai labai paveikė, sukrėtė ir padėjo atpažinti save. Vilmos žodžiai: „Tiek, kiek tikiu, esu sveika“ – sukrėtė mano suvokimą ir žinojimą dar kartą. (A., Vilnius)
Atradau didesnį ryšį su Dievu, gavau atsakymus į klausimus, kuriuos buvau uždavusi Dievui jau prieš rekolekcijas. Galutiniai atleidau mamai ir tėčiui, supratau, kad einu gera kryptimi tikėjimo keliu. Atradau, kad jau laikas prašyti Dievo, kad atimtų tam tikrus dalykus, kurie trukdo gyventi. Vykau į rekolekcijas 1 kartą, tad nežinojau, kas manęs laukia. Jau dveji metai, kaip turiu Dievą širdyje, jau esu patyrusi Jo stebuklų, per rekolekcijas toliau „geriu Jo syvus“. Daug vidinių dalykų vyko rekolekcijų metu. Norėjau atleisti sau ir savo šeimos nariams, bet buvo sunku, tačiau po mokymo ašaros praplovė ir vėl pajutau stiprų norą atleisti. Vieno liudijimo metu pamačiau save su tais pačiais seksualiniais sužeidimais, kaip dalinosi žmogus prie mikrofono. Dar pati sau bijau už tai atleisti ir iškelti tuos dalykus į paviršių, bet Dievas parodė, kur link turiu eiti. Įsivardinau, kad noriu, jog Dievas patrauktų nuo manęs savigailą, anksčiau ji man buvo reikalinga manipuliuoti žmonėmis, o šiandien noriu eiti pas Dievą ir prašyti Jo meilės be savigailos! Ačiū Jam! (A., Kaunas)
Atvykau į rekolekcijas, nes po patirtos traumos sunkiai vaikščiojau. Supratau, kad Viešpats sustabdė mane, norėjau suprasti savo klaidą ir nuodėmę, patikrinti tikėjimą. Čia labai aiškiai suvokiu, kad labai subtiliai buvau nuvesta ne tuo keliu, nuklydau lyg į maldos grupę, kur buvo garbinamas stabas, kur buvo manipuliuojama mano siela, prisidengus Dievo vardu. Ačiū Viešpačiui, kad Jis padėjo suprasti, suvokti ir grąžino prie savo Kryžiaus, kur palikau savo nuodėmes ir grįžau pas Gerąjį Jėzų. (V., Vilnius)
Sustiprinau savo tikėjimą Dievu. Supratau, kad tik tikėdama Dievu ir Juo pasitikėdama, atpažindama Jo ženklus, duotus man, galiu toliau gyventi. Radau pamestą raktą į savo širdies duris, kad galėčiau įsileisti meilę. (D., Vilkija)
Supratau, kad iki šių rekolekcijų turėjau neteisingą Dievo įvaizdį, suvokimą, nes nebuvau atvėrusi savo širdies , neleidau Jam įeiti, o Jis beldė... Šiose rekolekcijose supratau Kristaus aukos svarbą ir didybę, pajaučiau Jo neapsakomą meilę man, Jo dukrai. Tai pat supratau, kad visi, iki šiol tokie sveikintini, dalykai mano gyvenime buvo tuštybė. Turiu būti dėkinga Viešpačiui, kad tokiu sparčiu žingsniu Jis mane veda savo Karalystės link, gydo ir guodžia, visuomet yra šalia. Viešpats yra Karalius! (R., Kaišiadorys)
Rekolekcijos padėjo atverti širdies duris, kurios buvo užbarikaduotos. Taip pat Jėzus padėjo surišti širdies šiukšles į šiukšlių maišius ir išmesti be gėdos ir kaltės. Jis priminė, kad esu Jam svarbi ir mylima! Supratau, kad, jei jis mane pakvietė, neatmes manęs dėl to, kad nesu dar tobula. Jis to ir nereikalauja. „Tik tikėk, tik ateik“, pravėrus širdies duris įstengiau pamatyti Jo meilę ir rūpestį manimi. (A., Kaunas)
Patyriau gydančią Jėzaus meilę, Jis padėjo suprasti širdies suspaudimą ir parodė, kad turiu atleisti savo mamai. Tas atleidimas išlaisvino mane. Atradau savyje esančias kliūtis, prisirišimus. Suvokiau, kad nors ir patyriau Dievo išgydymą, turiu budėti, nes riaumojantis liūtas slankioja aplinkui. Į rekolekcijas atvažiavau perverta širdimi. Draugės pasakyti žodžiai įskaudino mane, klausiau Dievo iš kur tai kyla, kas man neleidžia jai atleisti ir ją priimti. Jėzus leido prisiminti, kad mano tėvai turėjo mane atiduoti į savaitinį darželį ir aš ten buvau nuo 11 mėnesių. Būdama maža mergaitė patyriau nesaugumą, baimę, pyktį, visada trūkdavo mamos meilės, bandžiau ją nusipelnyti ir su tuo kovojau. Prisiminiau, kad mano močiutė (mamos mama) žuvo po traukiniu, o mama apie tai su manimi niekada nesidalino. Kita močiutė (tėčio mama), būdama jauna moteris, išėjo iš gyvenimo savo noru, palikdama mažus vaikus. Visa tai atnešusi prie Jėzaus Kryžiaus pajutau laisvę ir begalinę Jo meilę sau ir mano artimiesiems. Ačiū Viešpačiui! (J., Šiauliai)
Iš naujo suvokiau, kad Jėzus iš tiesų yra. Stipriai meldžiantis, pajutau, kaip šiluma ateina į širdį, tarsi šilumos pliūpsnis perėjo per mane. Jaučiau, kad Šventoji Dvasia iš tiesų yra maldoje, šlovinime. Supratau, kad negaliu pasiduoti, kad ir kokie sunkumai slėgtų mane, turiu ir toliau eiti išgydymo keliu. (M., Kaunas)
Per šias rekolekcijas Dievas atnešė į mano širdį taiką ir ramybę. Jaučiuosi pailsėjusi dvasine ir fizine prasme. Vien tik Viešpatį noriu šlovinti ir Jam dėkoti už tas gėles, kurias man dovanojo iš savo sodo. Taip pat dėkoju Jam už tas dūzgiančias bitutes, kurios taip kruopščiai dirbo dėl Dievo Karalystės. Užtarimo maldos metu fiziškai patyriau sukrėtimo jausmą, o vėliau atėjo mintis: „Eik rami, tu išgijai!” Ačiū Dievui! (X)
Dievas buvo maloningas, važiavau čia, kad galėčiau pabūti Jo glėbyje, gauti atsakymus, išsivalyti votis, taip ir buvo. Visas dienas lydėjo Jo artumas, jaučiau Šventąją Dvasią, gavau atsakymus į rūpimus klausimus, tai, ko net nesitikėjau. Išvažiuoju švari ir su Dievu širdyje, atsigėrusi ir išsimaudžiusi 77 kartus. Kai dažnai melsdavausi ir dalyvaudavau šv. Mišiose, jausdavau šviesos srautą ir taip kaisdavo širdis ir krūtinė, atrodydavo sprogs krūtinė, prisipildžius šilumos ir meilės. Ir kai jau atrodydavo, kad nebeištversiu karštis pasklisdavo po visa kūną iki prakaito… Tai gąsdino ir aš pradėjau daryti pertraukas, rečiau eiti į šv. Mišias. Visa tai dingo. Bet čia, rekolekcijose, vėl viskas grįžo. Per šlovinimą grįžo karštis širdies plote, ta begalinė meilė, kuri taip šildo iš vidaus. Supratau, kad tai – Dievas. Tik Jis gali taip šildyti, kaitinti, uždegti tą liepsną. Supratau, nurimau, priėmiau… Beje, pasidariau visus tyrimus, esu sveika. Viešpats Šiluvoje išgydė skydliaukę, stuburą, liovėsi rankų tirpimas. Per metus patyriau daugybę stebuklų, gavau daug atsakymų, patyriau išgydymą iš žaizdų, tarp jų buvo išgydytas mano santykis su dukromis... Galėčiau dar daug liudyti! Šlovė Viešpačiui! Labai gerai, kad rekolekcijose išgirdau, jog nereikia per daug koncentruotis į pojūčius, bet tik į Viešpatį. Jo prisilietimus didelė palaima pajusti: ramybė ir džiaugsmas! (L., Trakai)
Jau dvejus metus sergu depresija ir šizofrenija ir prieš metus išėjau iš darbo dėl ligos. Visą šį laiką (apie metus) dėl ligos jaučiausi prastai, sunku buvo atlikti kasdienius darbus (gaminti valgyti, tvarkytis, skalbti, rūpintis vaikais), tačiau prieš savaitę įvyko stebuklas! Krikštijau sesers sūnų ir po krikštynų pradėjau darbuotis namuose, manau, tai Dievo įsikišimas! Šios rekolekcijos man davė daug atsakymų, kadangi sergu, grupelėje maldoje supratau, kad mane gali išgydyti Dievas. Iki šiol tuo netikėjau. Su vyru jau 4 metai nesame kartu, nors ir gyvename kartu, prieš rekolekcijas norėjau išsikraustyti, tačiau dabar jaučiu, kad galiu toliau gyventi kartu, dėl vaikų. (L., Ukmergė)
Nuostabūs Dievo darbai ir Jo vedimas. Jau antrą kartą dalyvavau šiose rekolekcijos, bet vėl jaučiau Dievo gydymą. Mokiausi pasitikėti Dievu, išgirsti Jo tylų balsą, Jo valią. O svarbiausia kantriai lydėjau savo vyrą tikėjimo keliu... Tai, kas įvyko – stebuklas! (V., Vilnius)
Supratau, koks svarbus yra naštų atnešimas prie Jėzaus kojų, kad tik Juo galiu pasitikėti ir remtis. Atsipalaiduoti negalėsiu, nes tai kasdieninė kova. Esu pažadinta nuo prisilietimo ir iliuzijų į maldos gyvenimą. Pastebėjau daug manimi besirūpinančių ir mylinčių žmonių. Turiu išmokti priimti Jėzaus meilę per žmones. Ačiū Jam! (D., Radviliškis)
Man atrodo, kad per pastaruosius metus, aš bandžiau pamiršti Dievo man padarytus stebuklus. Jo meilė man buvo per stipri, aš bėgau nuo jos. Smulkmenos, vidiniai įsiskaudinimai, pykčiai padengė mano kasdienį gyvenimo kelią. Rekolekcijų metu aš buvau išlaisvinta, Viešpats išgydė mano skrandį, nustojo skaudėti sąnariai. (R., Kaunas)
Mokymuose radau patarimų, kaip auginti savo tikėjimą, kas man labai sunkiai sekasi kasdienybėje. Grupelėse žmonės pasakojo apie kur kas didesnes problemas, negu mano, bet manęs tai neguodė, tvarkantis su savo būsena. Iki rekolekcijų jaučiausi išbalansuota ir rekolekcijų metu kabino abejonės, kaip man seksis kviestis Jėzų į savo gyvenimą, Jam patikėti save, kad užteks jėgų nepasiduoti provokacijoms ir nevilčiai. Šį kartą trūko pakylėjimo ir įkvėpimo dėl savo tokios būsenos. Kai kurie liudijimai palaikys mane ateityje. Tikiuosi Dievo “lauktuvių” namuose. (E., Kaunas)
Rekolekcijose patyriau Šventosios Dvasios buvimą, artumą, švelnų prisilietimą. Atnaujintas buvo mano tikėjimas, pasitikėjimas Dievu, atidaviau Jam kai kurias savo gyvenimo sritis. Viešpats paėmė visas šiuo metu mane slėgusias naštas. Išpažinties metu išgyvenau išlaisvinimą. Jėzau, esu pritrenktas šių rekolekcijų ir visų dovanų, kurias man padovanojai ir vis dovanoji. Pasijutau maža mergaitė, kuri džiaugiasi ir dėkoja už viską. Viešpačiui begalinė padėka, noriu, kad Jėzus naudotųsi mano kūnu, mano rankomis, protu, meile...(A., Utena)
Sustiprino pasitikėjimą ir tikėjimą Dievu, kuris buvo pašlijęs, išdrįsau elgtis laisvai ir nebetikėti, kad esu bloga. Pagaliau Jėzus atskyrė mane nuo a. a. tėčio, sustiprino nuojautą, kad esu kviečiama liudyti Jį ir Jo darbus, supratau, kad turiu prašyti maldos už mano buvimą įsčiose ir gimimo momentą. Meilė man - labai skausmingas dalykas. Pagaliau pravirkau, nors nežinau dėl ko, bet dėkoju. (J., Vilnius)
Rekolekcijose Dievas liejo malonę ramybe ir tiesiog buvimu. Toliau Jis labai švelniai kvietė savo noru atsisakyti priklausomybės nikotinui. Daug kalbėjo per žmonės. Šlovė Jam! (V., Utena)
Buvau mirusi, bet prisikėliau. Dievą jaučiu labai arti, pirmą kartą šlovinimo metu išdrįsau iškelti rankas labai aukštai, iki Tavęs, Dieve! Visą gyvenimą kažko bijojau, kai grupelėje maldos metu pajaučiau baimę mirti, supratau, kad esu mažas kūdikėlis (tik 1 kg 100g) gimęs 7 mėnesių ir negaliu žįsti mamos pieno... Visą gyvenimą bijojau mamos – kad neįtiksiu, kad tik pasielgčiau gerai, kad tik nesusitepčiau, kad tik būčiau mandagi ir jai patiktų, kad gerai mokyčiausi, gerai viską viską daryčiau. Tai nesu aš... jei bijau pakelti rankas...Dieve, išlipau ant griuvėsių, niekada neleisk sulįsti atgal. (A., Kaunas)
UGDYMO SEMINARŲ CIKLAS tarnaujantiems „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau...“ 2015 m. gegužės 30 d. su bendruomenės "Mocni w Duchu" nariais (Lenkija)
Patyriau paraginimą tarnauti kitiems.
Turėjau labai daug abejonių dėl pojūčių, minčių (kas vyksta ar vyko manyje) tikėjimo kelionėje. Patyriau Gyvojo Dievo veikimą, tai mane padrąsino eiti tikėjimo keliu, būti atviresnei.
Patyriau Šventosios Dvasios laisvę, pokalbį širdyje su Viešpačiu. Sužinojau apie Šventosios Dvasios dovanas, kurių savyje dar neaptikau. Taip pat patyriau Šventosios Dvasios dovanotą džiaugsmą.
Padėjo labiau pažinti Dievo dosnumą, jo teikiamas malones.
Per adoraciją patyriau Dievo prisilietimą. Taip pat patyriau šlovinimo jėgą. Labai patiko evangelizacijos paprastumas.
Gavau paraginimą nebijoti tarnauti.
Tvirtai žinau, kad Dievas kviečia liudyti Jį ir skelbti Jo Žodį.
Viešpats po truputį išlaisvina iš baimių ir patvirtino, kad turiu tarnauti.
Davė daug patvirtinimų, naujų atradimų apie maldą, Dievo meilę, Jo gerumą. Esu Dievo mylimas!
Sustiprino pasitikėjimą tarnystėje.
Labai palietė Šventosios Dvasios išsiliejimas – prašymas maldos dovanos su galia.
Patyriau Šventosios Dvasios sustiprinimą.
Patyriau Šventosios Dvasios veikimą ir prisilietimą.
Dievo malonė palietė per šlovinimą, ypač per giesmę „Jėzaus kraujas“.
Labai džiaugiuosi patirta Dievo malone per maldą su jėga. Gavau padrąsinimą skelbti Dievo Žodį, evangelizuoti.
Patyriau didelę Dievo meilę. Suvokiau, kad Dievo meilė yra kaip motinos ir tėčio.
Gavau vilties.
Ypatingą ir gyvą Dievo prisilietimą ir Jo meilę bei padrąsinimą savo tarnystėje.
Džiaugsmą, Dievo artumą, laisvumą.
Padrąsinantys ir pamokantys svečių liudijimai.
Patyriau Šventosios Dvasios veikimą ir atnaujinimą. Suvokiau, kad jis turi misiją man.
Buvo sustiprintas tikėjimas, gavau Šventosios Dvasios malonių.
Suvokiau, kad privalau susirasti sau tinkamą maldos grupę ir su ja augti tikėjime.
Patyriau pilnatvę, saugumą, meilę, išgydymą nuo baimės ir nerimo, džiaugsmą. Patyriau Dievo artumą ir džiaugsmą, kad galiu būti Jo apaštalų būryje.
Įgavau drąsos gyventi Viešpaties artumo šviesoje ir Jo tiesą liudyti kitiems.
Patyriau Šventosios Dvasios malonę su karščiu ir meile, gydantį prisilietimą.
Per patirtį seminare suvokiau labai praktiškus dalykus bei paraginimą to nepamiršti.
Pajutau Šventosios Dvasios prisilietimą.
Išgyvenau maldą su troškimu skelbti Jėzų, maldą su jėga.
Gavau patvirtinimą dėl grupės misijos ir dėl asmeninės misijos. Taip pat Dievas atnaujino anksčiau gautas dovanas. Be to, tikiu, kad gavau naują raginimą skelbti Jėzų, melstis su galia. Mano širdis pripildyta džiaugsmo!
Esu pripildyta Šventosios Dvasios! Stipriai, apčiuopiamai! Kaip pradžios maldoje buvo minėta apie „pirmąją meilę“ su Dievu, taip jaučiu, kad manyje atsinaujino ta „pirmoji meilė“ Jam. Aleliuja!
Patyriau Viešpaties artumą, patepimą, malonę.
Pasijutau pripildyta Šventosios Dvasios, išsilaisvinusi iš savęs. Garbė Viešpačiui! Per pranašystės žodį, nuskambėjusį nuo scenos, gavau sau patvirtinimą, kad Dievas kviečia tarnauti užtarimo maldos tarnystėje.
Gavau Jėzaus meilės patvirtinimą. Jo pažadas, kad neliksime našlaičiais pildosi, pati Dvasia tai liudija.
Per šiuos seminarus Viešpats Dievas išlaisvino ir davė laisvę melstis už kitus nesibaiminant dėl rezultato, nes aiškiai suvokiau, kad esu tik įrankis Dievo rankose, o veikia Jis. Paskutinis seminaras buvo sunkus emociškai, nes Viešpats buvo šalia ir kalbino išeiti iš savo patogios būsenos ir eiti arčiau Jo. Jis kalbino leisti Jam giliau prisiliesti prie mano gyvenimo, ragino atsiduoti jam dar labiau.
Gavau atsakymą į labai svarbų klausimą apie savo nevertumą tarnauti Viešpačiui. Dabar žinau, kad tokius gundymus patiria visi.
Sustiprėjo tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu.
Seminarai tai – tikra Dievo dovana man ir visai mūsų maldos grupei.
Atsinaujino ryšis su Šventąja Dvasia, Ji suteikė vilties ir skatina veikti konkrečiai. Nusibrėžė vizija maldos grupės tolimesnei krypčiai.
Gerai, kad išgirdau įsakymą „Eik!” Tik šiandien įvertinau žmogaus valios reikšmę. Naudinga buvo išgirsti, kad neatverta, nerealizuota charizma tarsi persekioja ją atstūmusį žmogų.
Dvasiškai atsigavau, įgavau Viešpaties pastiprinimą, suvokiau, kad Jis džiaugiasi manimi. Jis parodė ir patvirtino mano viziją dėl maldos grupelės, už kurią esu atsakinga. Prisipildžiau Šventosios Dvasios.
Daug Šventosios Dvasios šviesos! Šlovė Viešpačiui!
Patyriau Šventosios Dvasios išsiliejimą ir priėmiau Dievo atleidimą per Susitaikinimo sakramentą.
Prasiplėtė suvokimas apie maldos grupelę. Seminarai tai – neišsenkantis šaltinis, kuriame atsigeriame.
Gera šlovinti Dievą, būti Jo artumoje, pajausti Jėzaus prisilietimą ir padrąsinimą man. Kad ir suklumpam turim keltis ir eiti paskui Jėzų, nieko nebijoti ir neišsigąsti.
Gavau maldos kalbomis dovaną.
Ilgą laiką buvau kviečiama kunigo ir bendruomenės užtarimo maldos tarnystei. Niekaip negalėjau nugalėti nepaaiškinamos baimės, vis delsiau ir nuolat prašiau Viešpaties atsiųsti man suvokiamą ženklą. Šio seminaro metu išgirdau Jėzų kalbant man į širdį ir padrąsinimą. Tiesiog pajutau, kad turiu atsiliepti ir tarnauti Jam. Priėmiau galutinį sprendimą tarnystei. Dėkoju už visus seminarus, kurių metu aš išaugau tikėjime.
Gavau patvirtinimą, kad Dievas veikia per sužeistus, netobulus žmones.
Kad seminarai nesibaigtų, nes tai stiprina!
Gavau maldos kalbomis dovaną. Šlovė Viešpačiui!
Iki šiol negalėjau daugelio dalykų atsiminti. Bet šio seminaro metu atgijo mano atmintis ir galėjau apžvelgti visą įvykių, prisiminimų seką nuo paauglystės kaip Dievas mane gelbėjo.
Gavau padrąsinimą sekti Jėzumi.
Labai gerai, kad tokie susitikimai suvienija užtarėjus ir maldos grupes. Tai būtina! Dėkoju! Lauksime ateityje!
Patyriau Jėzus artumą, bendrystę šlovinant. Įstabu, kad Jėzus nori, kad apie Jį skelbčiau žodžiu. Man visada atrodė, kad tai neskubu, svarbiausia skelbti savimi, gyvenimu. Kalbėti su galia apie Viešpatį yra iššūkis. Tai mane tikrai palietė!
Kiekviename seminare susitinku Jėzų. Galbūt tai galima pavadinti atsivertimu! Labai džiaugiuosi šlovinimu, malda.
Tai vieta, kur galiu šlovinti, giedoti, klausyti apie Jėzų, kalbėti apie Jį.
Gavau maldos kalbomis dovaną, kurioje daug laisvės.
Patyriau Šventosios Dvasios palietimą ir kvietimą užtarimo tarnystei.
Šventosios Dvasios išsiliejimą, meilę, bičiulystę.
Iškėlė senas, itin giliai paslėptas žaizdas, susijusias su seniai mirusia teta. Tikiu, kad ir mane ir ją Jėzus išlaisvina. Gavau maldos kalbomis dovaną. Aleliuja! Dar širdis dreba patiriant tokią Dievo ištikimybę.
Gavau pasitikėjimo, ramybės, patyriau Šventosios Dvasios išsiliejimą.
Patyriau Dievo prisilietimą prašant Šventosios Dvasios dovanų, gavau išlaisvinimą skelbti Kristų. Širdis prisipildė begalinio dėkingumo. Dievas man kalbėjo per kitus žmones.
Patyriau ypatingą Jėzaus artumą ir Jo šypseną. Taip pat gavau patarimų maldos grupei.
Šventoji Dvasia palietė ir davė viltį, kad turėsiu drąsos ir kad būsiu naudinga kitiems.
Dievo Dvasia neturi ribų, tad organizuokite tokio pobūdžio seminarus ir toliau. Labai ačiū! Didelės Dievo palaimos!
Sužinojau, kad Dievas visada veikia, tik reikia atsiliepti į Jo kvietimą.
Patyriau Šventosios Dvasios apvalymą, gydymą, nuplovimą, paguodą, pastiprinimą, padrąsinimą tikrajam pašaukimui, giluminiam atsidavimui Jėzui ir Jo vedimui, kalbėjimui, ėjimui su Juo, Jo klausymuisi.
Patyriau begalinį Šventosios Dvasios prisilietimą. Visa tai keičia mane, augina mano dvasią.
Dievas priima mane su visom mano ydomis, silpnybėmis, baimėmis. Jis priima mane su visu mano žmogišku turiniu ir kviečia: „Nebijok, eik! Eik toliau, skelbk, netylėk, nesėdėk namie. Tos gausios charizmos, kurias dovanojau yra bendruomenei, tarnavimui kitiems. Būk mano širdimi, rankomis, kojomis. Aš siunčiu tave. Esu ištikimas tavo Karalių Karalius. Nukryžiuotas, bet prisikėlęs. Esu gyvasis. Esu GYVAS tavo Jėzus. “ Esu sužavėta jūsų renginiu.
Patyriau paraginimą naujam veikimui grupelėje bei jungimuisi dėl vieno tikslo. Gavau keletą patvirtinimų.
Kiekvieną kartą vis kas nors nauja, arba stiprinama, kaip melstis, kaip tarnauti, kaip būti, gyventi su Viešpačiu.
PROGRAMA „Pradžioje...“ (2015 m. pavasaris)
„Augau alkoholikų šeimoje, kur abu tėvai gėrė, pykosi, smurtavo. Ši programa padėjo atleisti ir naujai iškilusias žaizdas, kurios atrodė nereikšmingos. Buvau išprievartauta ne kartą ir tai slėpiau nuo savęs, supratau ir patyriau, kad Jėzus buvo šalia kai tai įvyko ir kad Jam labai svarbu, kas įvyko ir kas skaudina mane. Supratau, kad esu neatleidusi pati sau, negaliu priimti savęs tokios, kokia esu. Dėkoju labai už pagalbą ir didesnę šviesą, kuri apšvietė mano gyvenimą. Apsisprendžiau kiekvieną dieną skaityti šv. Raštą, ieškoti Jėzaus, Jo asmens buvimo, gydymo. R., Kaunas
Užtarimo maldos metu labai aiškiai išgyvenau ir supratau, kodėl aš apskritai esu tikėjime, kodėl esu šiame kelyje, bažnyčioje, teologijoje. Nes mano giminėje nebuvo tikinčių žmonių ir kai buvo meldžiamasis už mane, užtarėja įvardino, kad meldžia už mano giminę nuo 7 – tos kartos ir kad kai numirsiu, jei išliksiu santykyje su Jėzumi, visos mano giminės šlovins mane danguje, nes nutraukiau prakeiksmą. Labai aiškiai išgyvenau, kad tai yra tiesa, supratau, kodėl esu čia ir supratau, kodėl mirė brolis, tarsi išgirdau savo misiją šioje žemėje, savo pašaukimą, savo svarbumą. Taip pat pagaliau sugebėjau paleisti savo močiutę ir kitomis akimis pažvelgti į savo tėvus, tapo lengviau suprasti kažkuriuos jų poelgius, bendravimą. Pradėjau praktikuoti maldą už situacijas, kurias Dievas iškelia iš praeities. Kai išnyra kokie nors prisiminimai, stengiuosi jų neanalizuoti, o nešti į maldą ir klausti Dievo, kas už to slypi. M., Kaunas
Supratau, kad mano tėvai buvo labai sužeisti. Jie auklėjo ir mane mylėjo taip, kaip mokėjo. Malonę Dievo patyriau sugebėdama kituose žmonėse įžvelgti Dievo namus, atsisakyti kontroliavimo. Esu atleidimo kelyje, jaučiu, kaip Dievas veda gijimo keliu ant skaudžių žaizdų uždėdamas lyg „vatą“, viskas atrodo ir jaučiasi „minkščiau“. Dabar lyg iš naujo matau viską aplinkui lyg kitomis akimis. Matau alyvas, jazminus ir t.t. ir tas grožis toks gražus, kad atrodo net skauda kažkur krūtinėje. Kiti žmonės sako, kad aš daug šypsausi, o aš tuo labai džiaugiuosi. Visiškai atsisakiau alkoholio, daug skaitau katalikiškos literatūros. Meldžiuosi, laiminu sūnų, save, vyrą, maistą... (kryžiaus ženklu), lankau bažnyčią ir vidinio išgydymo pamaldas. A., Kaunas
Geriau miegu. Gebu labiau save priimti tokią, kokia esu . Pripažįstu, kad turiu poreikius. Pradedu mokytis būti. Palaiminau mamą ir paprašiau pati jos palaiminimo. Išgydė Dievas baimę, kad mane gali apsėsti pikta dvasia. Gavau supratimą, kad jei Dievas mano širdyje, piktajam nėra vietos. Perkeitė mano žvilgsnį į tėvą. Pradėjau jam atleisti, jaučiu ramybę širdyje ir džiaugsmą, kad jį atidaviau į Dievo rankas. Vis bandau būti Dievo akivaizdoje. Kol kas labai sunku. Malda pasikeitė. Tapau labai nuoširdi, viską nešu Dievui prie Kryžiaus. A., Kaunas
Buvo labai svarbu atleisti sesei, vaikystės draugams nuoskaudas, išlaisvinti savo širdį, atverti Dievui. Kadangi su tėvais didelių bėdų nebuvo, tas mažas problemas pavyko atrasti, palikti prie Kryžiaus. Ypač patiko ir sukrėtė paskutinė mamos tema - atiduodant nuoskaudas prie Kryžiaus. Gyvenime atsirado daugiau ramybės, tačiau truputį pablogėjo miegas. Ypatingai džiaugiausi atradusi, kad esu Dievo vaikas. Programos metu jaučiau Šventosios Dvasios veikimą. Kiekvienos grupelės metu atiduodavau savo širdį ir po palaiminimo jausdavausi nuostabiai. Pradėjau nuoširdžiau melstis. Pradėjau atskirti negatyvias mintis, prašyti Dievo malonės, dėkoti Jam. Esu kelyje. L., Kaunas
Suvokiau, kad labai idealizavau savo šeimą, nepriėmiau mamos ir tėčio žmogiškumo, silpnumo. Pradėjau žvelgti į šeimą kitomis akimis: labiau priimti, atleisti už sąmoningus ir nesąmoningus sužeidimus. Priimdama savo šeima, labiau priimu ir save – kaip mylimą Dievo dukrą, vertą Jo dovanų, vedimo, dėmesio. Pradėjau pastebėti mažus Dievo meilės ženklus man (per psalmių žodžius, gamtą, žmones). Patyriau „buvimo“ malonę, vis labiau leidžiuosi Jo mylima. Tapau jautresnė, tačiau kartu ir tvirtesnė – atradau, kad Dievas yra mano stiprybės šaltinis ir kad Jis dosniai girdo, gydo, myluoja. Pamačiau, kiek daug kaukių, užspaustų reakcijų turiu, kaip man reikia Dievo prisilietimo. Pradėjau labiau save priimti, kokia esu, suvokti savo karališką kilmę ir unikalumą. Pradėjau nebijoti savo „tamsos“. (I., Kaunas)
Atėjau su nuosavu teisumu, Viešpats atėjo taip tyliai ir švelniai, kaip tik Jam vienam būdinga. Ten, kur mano žmogiškumas nepajėgus suprasti. Viešpats atėjo kaip mano Tėvas, suteikė saugumą, leido prisiglausti, pailsėti šalia Jo. Jis moko pasitikėti ir žinot, kad niekada nepaliks, leidžia pasislėpti, kai išsigąstu pati savęs. Dabar širdimi suprantu apie Jo besąlyginę meilę man. Viešpats atėjo ir patvirtino mane, palaimino mano apsisprendimus. Parodė, kiek daug Jo vietos užimu savo gyvenime. Jis atėjo ir naujai pašaukė mane vardu. Ir šį kartą – kad žinočiau, išgirsčiau. Atėjus turėjau nusistatymą prieš šlovinimo maldą bei rankų uždėjimą. Jis atėjo ir praplatino mano „palapinės aukštį“. Kaip gera giedoti visa širdimi savo gyvenimo Dievui. Jis atėjo ir leido manyje pašalinti tai, kas trukdė paveldėti Dievo vaikų laisvę. Jis atėjo ir patepė mano žaizdas Savimi, kad rinkčiausi gyvenimą, kad daugiau jo rinkčiausi. Visa tai yra procese. Tikiu, kad galėsiu priimti save kaip moterį, dukrą, sesę. Mokausi priimti kitų meilę man, bandau suprasti, kad esi Jam brangi ir svarbi. Stengiuosi prisiimti atsakomybes. (I., Kaunas)
Pradėjau pažinti savo poreikius. Pažinau Dangiškąjį Tėvą. Atsirado stipresnio ryšio su dukra apraiškos. Išsižadėjau nuolatinio savęs ir kitų kontroliavimo. Pradėjau daugiau melstis, dėkoti Dievui, mylėti save, nekaltinti, nebijoti. (R., Kaunas)
Pasikeitė požiūris į žmones, kuriems „dėdavau etiketes“, lengviau priimu tuos, kurie man atrodo kitokie. Jaučiu jiems daugiau užuojautos, nes suvokiu, kad jie taip elgiasi ne iš gero gyvenimo. Apkabinau savo tėvą, to nebuvau daręs nuo vaikystės. Supratau, kad ir jam tai buvo brangu. Ketinu apkabinti tėvą kaskart jį sutikęs. (G., Kaunas)
Atradau santykį su Dangiškuoju Tėvu. Supratau, kodėl mama ir tėtis elgėsi vienaip ar kitaip. Suvokiau problemų priežastis. Labiau priimu Dievo gydymą, meilę, save ir savo tėvus. Atpažinau savo žaizdas, kurios darė įtaką mano santykiams su vyru, vaikais. Pagerėjo bendravimas su jais. Stengiuosi kasdien pabūti Tėvo artumoje. Iškilusias žaizdas atiduodu Jam. Kalbu su Juo apie jas. (V., Kaunas)
Šios programos dėka gavau daug atsakymų į man iškilusius klausimus. Visada galvodavau, kad su manimi kažkas ne taip, o visa tai kilo iš mano sužeidimų nuo pradėjimo. Lengviau tapo priimti save tokią, kokia esu ir suvokti, kad Dievas mane tokią myli. Gavau supratimą, kad ant Kryžiaus turiu atnešti visas savo baimes, priklausomybes ir kt. Suvokiau, kad turiu daug ką pripažinti, įvardyti, atleisti, atiduoti Dievui. Pradėjau labiau suprasti savo ir kitų elgesį. Dėkoju Dievui, kad turėjau galimybę dalyvauti šioje programoje. (E., Kaunas)
Programoje sustiprėjo skausmas dėl mamos padarytų sužeidimų. Nesuvokiau, kaip turėčiau atleisti už padarytas žaizdas. Dėkoju Dievui už dovanotą supratimą, kaip turiu atleisti. Atgailos sakramento metu atsiprašiau. Po to bendravimas su mama buvo perkeistas, bendraujame iš širdies. Garbė ir šlovė Viešpačiui. Gavau supratimo malonę, kad maldai skirtas laikas yra ypač vertingas. (M., Kaunas)
Prisiminimuose grįžau į vaikystę, mačiau save mažą, sustingusią bejausmę, kai kaimynė nuvedė mane į darželį ir pasakė auklėtojoms, kad mirė mano tėvelis. Niekada nemaniau, kad dėl to esu tokia sužeista. Kaltinau visus aplink save. Dar iškilo prisiminimai iš ankstyvos paauglystės kai mačiau pornografines nuotraukas. Tada buvau labai sukrėsta. Dabar bandau guosti tą mažą mergaitę, ją kalbinti, glostyti, raminti. Ir tą paauglę apkabinu, guodžiu, kalbinu. Kviečiu Jėzų eiti pas jas kartu. Sužinojau, kad to reikia. ( X, Kaunas)
Gera buvo programoje giedoti. Bandau būti moterimi, noriu labiau suvokti, kaip atskleisti savo moteriškumą (kaip „šviesti“, būti gražiai, mažiau vadovauti). (S., Kaunas)
Ilgai ieškojau tokios programos, tai – atgaiva sielai. Jaučiau nuostabią šilumą šlovinimo metu.
(V., Kėdainių raj.)
Programos metu sustiprėjo tikėjimas, ryšys su Jėzumi. Atradau savyje senų žaizdų, kuras paliko mama ir tėtis. Supratau, kad mamos mirtis man buvo itin skaudus įvykis, „uždaręs“ mano jausmus. Be galo džiaugiuosi, jog programos metu įstengiau žengti atleidimo žingsnį, kad atleisčiau tėčiui už išdavystę. Mokausi visas bėdas, baimes, džiaugsmus atiduoti Dievui ir leistis Jo vedamai, o ne pati kontroliuoti ir valdyti savo gyvenimą. Pradėjau daugiau melstis. Mokausi priimti savo tėvus bei artimuosius tokius, kokie jie yra. (Ž., Kaunas)
Patyriau, kad Dievas yra su manimi nuo pat pirmųjų mano gyvenimo dienų iki dabar. Suvokiu, nors ir užsisuku savo rūpesčiuose ir darbuose, neskiriu Jam laiko, Jis nepalieka ir neužmiršta manęs. (V., Kaunas)
Supratau, kad turiu mestis už savo tėtę, kurio nepažįstu. Suprantu, kad nepažįstu ir Dangiškojo Tėvo. Programos metu manyje iškilo daug pykčio, skausmo, neatleidimo. Dievas davė malonę garsiai tarti atleidimo žodžius savo mamai ir kartoti juos daugybę kartų. Suvokiau, kad svarbu atpažinti ir priimti savo žaizdas, o ne užverti jas giliai savo širdyje. (L., Šakiai)
Dėkoju šiai programai, kad atradau naują Kryžiaus reikšmę. Anksčiau kryžių laikiau tik kančios simboliu, dabar žinau, kad jame galiu palikti savo skausmus, kad juos perkeistų. Taip įvyksta stebuklas: kryžius ant mano stalo, prie kurio aš meldžiuosi, pasisuko į mane ir pasilenkė arčiau manęs. Šis patyrimas sustiprino mano pasitikėjimą, kad Jėzus yra gyvas ir rodo savo meilę kryžiaus auka dėl manęs. Programos metu atleidau savo tėvams ir artimiems draugams. Su Dievo pagalba peržengiau save ir aplankiau ligoninėje gulintį savo draugą (kurį laikiau priešu). (M., Kaunas)
Praėjęs šią programą jaučiu ramybę, Viešpaties meilę, priėmimą. Dabar daug labiau vertinu savo šeimą, ją man lengviau priimti. Kaip jaunas krikščionis, norėjau žinoti, kas yra tikras vyras, tėvas, sūnus, brolis ir niekur man nebuvo paaiškinta iki šiol, anksčiau tik spėliodavau, bet dabar matau, kad neteisingai susikurti įvaizdžiai trukdė man augti, eiti toliau. Dabar išmokau sulaukti Dievo atėjimo sunkiomis akimirkomis. (V., Kaunas)
Programos metu geriau pažinau save, kodėl esu toks, koks esu. Labiau supratau savo mamos elgesį. Programa padėjo suprasti, kiek daug Dievas dėl manęs ir su manimi padarė, kaip perkeitė mane. Dar giliau supratau, kad mano dvasinis augimas priklauso tik nuo Jo. Suprantu, kad ši programa tai Dievo atsakas man, nes meldžiau Jo, kad keistų mane. (Ž., Kaunas)
Man šioje programoje buvo svarbu išsivaduoti iš stereotipų, matyti žmones ir gyvenimą Jėzaus akimis. Pradėjau mažiau skirstyti žmones ir jiems klijuoti tam tikrus štampus. Stengiuosi būti atviras Dievui ir žmonėms. (R., Kaunas)
Pradėjau asmeniškai kreiptis į Dievą Tėvą, prašyti Jo patvirtinimo, malonės ir vedimo. Supratau, kad nešioju savyje daug vaikystės žaizdų. Gera, kad grupelėje galėjau atsiverti tiek kiek norėjau, kad nejaučiau spaudimo. Taip pat svarbu buvo išgirsti grupelės narių liudijimus.
(L., Kaunas)
Pažinau visokias maldos formas ir suvokiu, kad Dievas leidžia žmogui rinktis kiekvienam artimiausią maldos formą. Taip pat suvokiau, kad visas bėdas galiu palikti ant Jėzaus kryžiaus.
(D., Kaunas)
Programos metu atsivėrė daug mano žaizdų, ką galėjau atidaviau Dievui, dėl to nukrito dalis mano apsauginių šarvų, tapo lengviau. Dievas tapo artimesnis, pradėjau labiau Juo pasitikėti, per Jį ir kitais žmonėmis. Vaikystę pamačiau kitoje šviesoje. Buvau bepradedanti užstrigti savigailoje, bet suvokiau, kad turiu Tikrą Draugą, kuris visada yra su manimi. (A., Kaunas)
Suvokiau, kad Dievas mane myli ir mylės nesvarbu, kas atsitiktų. Jis yra arti. O aš esu meilės Karaliaus dukra! Vakarais dedu galvą Jam ant kelių, dėkoju, atsiprašau ir ramiai užmiegu.
(L., Kaunas)
Programoje permąsčiau savo santykį su Dievu bei su mirusiais tėvais ir kitais žmonėmis. Suvokiau, kad tie santykiai nebuvo pilnaverčiai. Nepakankamai pažįstu Dievą, Jo veikimą. Pradėjau giliau suprasti save ir aplinkinius žmones. (V., Kaunas)
Atsirado naujas santykis su Dievu Tėvu, Jėzumi ir Šventąja Dvasia. Suvokiau, kad Dievas myli mane ir dėl manęs leido savo Sūnui kentėti ir mirti. Klausiau savęs, o ar aš galėčiau dėl kažko leisti taip savo sūnų kankinti... Naujai atradau Jėzaus kryžių. Suvokiau, kad negavau pakankamai meilės iš tėvų, bet Dievas užpildo tą trūkumą. Tikiu, kad ir tai, ko nepavyko duoti savo vaikams, Dievas užpildys. Buvau nuvykęs pas tėvus, juos apkabinau. Pajutau didelę šilumą, santykių atsinaujinimą su tėvais ir su broliu bei sese. (A., Kaunas)
Supratau, kokią didžiulę įtaką mano charakteriui bei mano gyvenimui padarė mano tėvai. Jie buvo labai skirtingi, bet sugebėjo išsaugoti šeimą, sutarti, atleisti. Galiu to mokytis iš jų. Sunkiais momentais prisimenu jų išmintį, kantrybę, tikėjimą, maldą ir įgaunu jėgų, ištvermės ir ramybės. Naujomis akimis pamačiau, koks stiprus buvo mano tėvų tikėjimas Dievu, maldingumas.
(G., Kaunas)
Esu protestantė, jau 26 metai, kaip esu tikėjimo kelyje. Pastaruosius 15 metų jaučiausi kažkur užstrigusi santykyje su Dievu, nejaučiau augimo tame santykyje. Šioje programoje atradau, kad mano tas užstrigimas yra iš neišspręstų santykių su žmonėmis. Naujai atradau Viešpaties kryžiaus prasmę, kad esu Jam brangi, kaip ir kiekvienas žmogus. Gera dalintis grupelėje ir jaustis priimtai. Be to, naujai pamačiau save kaip moterį šalia Viešpaties. (L., Kaunas)
Supratau, kad visą gyvenimą troškau išgirsti: „Tu mano mylima dukra, tavimi aš gėriuosi“, prisimenu, kad buvo momentų, kada tai savo širdyje girdėdavau, tačiau turiu mokytis tai išgirsti dažniau. Nebekamuoja savęs kaltinimas dėl santykio su dukra, keičiasi dukros elgesys. (I., Kaunas)
Sužinojau, kiek daug įtakos žmogui turi jo gyvenimo pradžia, jo tėvai. Programoje radau gyvą Kūrėją, gyvai tikinčius žmones. Keitėsi mano santykis su dukra bei jos tėvu. Suvokiu, kad esu vertinga dėl to, kad esu. Noriu dalyvauti rekolekcijose, įsijungti į kokią nors bendruomenę.
(L., Kaunas)
Iš naujo pamilau savo tėtį. Suvokiau, ko iš jo negavau ir pradėjau trokšti, kad Dievas užpildytų tuos trūkumus, tuštumas. Geriau supratau savo mamą. Be to, geriau supratau savo žaizdas ir iš jų kylančias reakcijas. Atradau naujų vietų, kur yra pykčio, bet taip pat ir meilės, kur anksčiau buvau abejinga. Atsiprašiau savo artimųjų. (J., Kaunas)
Jėzus atėjo ir sugriovė gėdą, ilgai stovėjusią mano širdyje ir vietoj jos pastatė savo kryžių su pergale. Dievas iškėlė žaizdas, kurias turėjau iš savo močiutės. Atleidau jai ir kaip atleidimo simbolį nunešiau ant jos kapo gėlių. Taip pat suvokiau, kad man trūko tėvo patvirtinimo, taigi Dievas per brolį Kristuje apkabino mane ir davė man patvirtinimą, kad esu Jo mylima dukra. Atidaviau Dievui savo, kaip tylenės „etiketę“, atsižadėjau baimės būti paliktai. Dievas prisilietė prie mano moteriškos širdies ir pažadino mano meilę sau kaip moteriai. Jis ir toliau švelniai savo tėviškomis rankomis gydo mane ir žinau, kad būsiu visiškai išlaisvinta. Programos metu pradėjau laisviau bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, pradėjau lankyti maldos grupę.
(D., Kaunas)
Per programą Dievas parodė mano sužeidimus ir klaidas. Jis laisvino iš prisirišimų, drąsino, guodė, vedė į dar didesnį pasitikėjimą Juo. Sutikau mylinčius žmones, kurie rūpinosi manimi, pajutau, kad tikrai esu Dievo mylima. Per šlovinimo giesmes stiprėja santykis su Dievu.
(J., Kaunas)
Supratau, kodėl man iki šiol buvo taip sunku pasitikėti Dievu Tėvu. Pasikeitė žvilgsnis į tėtį ir į mamą, santykį su jais. Su Dievo pagalba pradedu atleisti jiems, lieku gijimo kelionėje.
(I., Kaunas)
Gyvenime nuolat lėkdavau, negalėdavau sustoti ir tiesiog būti. Programos metu atpažinau, kad neturiu gilesnio savęs pajautimo, nejaučiau savo buvimo, nors žinojau, kad esu. Bet tikrovė man buvo lyg svetima, būvimas kažkoks netikras. Daugybė baimių man neleido būti laisvai ir atsiverti Šventosios Dvasios veikimui, neįsileisdavau Dievo meilės. Supratau, kad gyvenau tėvų gyvenimus per man primestus vaidmenis, negalėdama būti savimi, savarankiška. Vis dar bandau patikėti, kad galiu būti suaugusi, kad Dievas pasirūpins, tereikia leistis būti Jo nešamai, neprisirišti prie namų ir praeities, imtis to, ką mėgstu ir nebijoti. Pamažu atrandu savo unikalumą ir mokausi būti, priimti save ir kitus. Veikti su Dievu, neversti būti kažkuo, kad kitiems įtikčiau. Mokausi klausytis Dievo sustodama, bandau suprasti, įsivardyti ir ne ignoruoti savo poreikių, bet patenkinti juos. Stebiu, kaip jaučiuosi, kaip reaguoju, jei to nedarau. Einu iš izoliacijos į atviresnį bendravimą su kitais, stengiuosi nesiteisinti dėl savo klaidų. (V., Kaunas)
Man atrodo, kad net mano veido išraiška pasikeitė. Man atrodo, kad pradėjau spinduliuoti gerumą. Aplink mane atsirado daug ligonių, aš jiems padedu. Turiu vieną priklausomybę, nuodėmę, kurios dar nedrįsau garsiai įvardyti. Kažkur 7-8 savaitę prasidėjo labai stiprūs gundymai. Vieną kartą stipriai traukė nusidėti ir pradėjau tai daryti, bet susivokiau ir mintyse šaukiausi Jėzaus, kad Jis mane išgelbėtų ir sustojau. Likusias 3 savaites nenusidėjau ir net gundymo nebuvo. Jėzus mane išgirdo ir sustiprino. Dėkoju. Manau, kad labai daug supratau, atradau, visai kitaip galvoju apie daugelį dalykų. Pradėjau daug stipriau tikėti. Džiaugiuosi gyvenimu. Dingo ateities baimė ir neviltis. (E., Kaunas)
Mečiau poteriauti, pradėjau kalbėti su Dievu. Atsižadėjau fanatizmo. Patyriau, kad Dievas manęs nekaltina, kad neturiu religingumo dvasios. Pasitvirtino, kad mano reakcija į situaciją – baimė ir dabar žinau šaknis. Šviesos gavau pamatyti tikrą santykį su mama - sunku pripažinti, kad jai nerūpėjau. Dievas davė pažinti, kad ir mano elgesys kai kur buvo negeras – ypač kai apsimesdavau dėl ko verkiu, nes verkdavau ne dėl to, dėl ko sakydavau. Tai Dievo didelė malonė - suprasti tai. Atradau menkavertiškumą – štai kodėl nežiūriu vyrams į akis. Pradėjau praktikuoti žiūrėti į akis. Labai įdomu tai daryti. Per Sekmines Dievas mane iš tikrųjų pavadino vardu, įgijau drąsos. (S., Vilnius)
Maldos dovana – gydymas: visą mėnesį nereikėjo nuskausminamųjų vaistų nugarai (išvarža), net laikysena išsitiesė. Vienos maldos metu net fiziškai pajutau, kaip lengvumas teka per kūną nuo viršugalvio iki pat pėdų, atpalaiduoja. Tą dieną nustojo skaudėti ir ilgai kankinusios kojos skausmas. Tiesiog fizinis išgijimo jausmas. Be to, šviesesnė ir aiškesnė mąstysena. Drąsa, ramybė, stiprybė. Puiki savivertė. Bet pradėjo „lįsti lauk“ valdingumas, teisumas. Esu mažiau „saldi, lipšni, skysta“. Kad tik širdis neužkietėtų. Mėgaujuosi laisvės ir lengvumo pojūčiu – man tai didelis pasiekimas – mėgautis „čia ir dabar“ akimirka. Pradėjau kontroliuoti emocijas, matyti, kada prašau patvirtinimo. (A., Kaunas)
Tapau stipresnė, ne taip reaguoju (kaip anksčiau) į sesers negatyvų elgesį. Daug dalykų, kurie anksčiau kėlė klausimus, dabar tapo aiškūs: atėjo atsakymai, kankinę ilgus metus. Supratau savo santykį jau dabar a.a. tėvų atžvilgiu. O svarbiausia – ši programa padėjo „susidoroti“ su artimo netektimi. Maldos apsaugojo nuo „nelabųjų“ puolimo, tai yra išmoku „įjungti apsaugą“ maldos pagalba. Mažais žingsneliais imu eiti tuo keliu, kuriuo eina krikščioniškasis pasaulis, labiausiai pasitarnavo jūsų visų gebėjimas parodyti tas rodyklėles: kokiu keliu eiti. (R., Šakiai)
Supratau, kiek mano gyvenimą įtakojo mamos ir tėvo poelgiai, kiek buvau sužeista jų elgesio su manimi. Supratau iš kur kilusios mano baimės ir nesaugumo jausmai, nes buvau palikta tėvo ir nepatyriau jo meilės, todėl nesupratau, kad Dievas mane myli besąlygiškai ir niekada manęs neapleis. Trokštu priimti Jo meilę, nekeldama sau jokių sąlygų ir apribojimų. Man buvo svarbu suprasti, kad esu vertinama, kaip mylimo tėvo dukra ir kad tai nepriklauso nuo mano poelgių. Pradėjau labiau pasitikėti Dievo malone ir Šventosios Dvasios vedimu kiekvieną dieną, skaityti Bibliją kiekvieną rytą. Norisi vis labiau pažinti Jėzų kaip asmenį, turėti glaudų asmeninį ryšį su Juo, kaip artimu draugu. (J., Kaunas)
Atradau Kryžių, jo galią. Supratau, kad tik Dievas yra tobulas, tik Juo galiu kliautis ir tikėti, nuolat Jo šauktis, prašyti, Jam dėkoti. Dievas pakeitė mano mąstymą. Svarbu tai, kad nusiminus ar supykus iš karto pradedu kviestis Dievo, Jo pagalbos. Labai svarbu buvo atsižadėjimai, nes jeigu iškyla noras liūdėti ar dėl ko nors baimintis, iš karto prisimenu, kad to atsižadėjau. Suvokiau, kad jei prašome Dievo gydyti, Jis gydo, tik galbūt ne iš karto. (M., Kaunas)
Norėjau vis daugiau artėti prie Dievo, sutariau su kunigu dėl išpažinties, kurios nebuvau apie 14 metų. Pajutau labai didelį norą tai atlikti. Pradėjau vėl lankytis bažnyčioje, melstis. Pasikeitė požiūris į aplinkinius, save. Pradėjo gerėti santykis su vaikais. (J., Kaunas)
Geriau pažinau save. Atradau, kad žemiškąjį tėvą iki šiol laikiau stabu, kad vyrams jaučiau neapykantą. Programos metu Dievas davė situaciją, kad už praeinantį graudžiai verkiantį vyrą pradėjau melstis kabomis, nors bijodama atstūmimo. Suvokiau, kad vyrai man nėra priešai.
(E., Kaunas)
Jau spėjau pajusti „greitkelio“ efektą. Kai kurios temos (ir jų pateikimas) buvo tokios stiprios ir gilios, kad džiaugiausi kaip vaikas. Supratau, kodėl turėjau intymių santykių su kitais vyrais.
Po vienos paskaitos labai norėjau aplankyti mamą, ją apkabinti ir pasidalinti tuo, apie ką sužinojau ir ką patyriau. Atsirado gan stipri trauka į namus. Tapau santūresnė. Atsirado iki ašarų jautrus dėkingumas Dievui. (X, Kaunas)
Prieš prasidedant programai galvojau, kad didžiausias mano skausmas – santykis su mama. Jis gyja, stengiuosi atskirti žmogų nuo jo veiksmų. Kas man buvo absoliučiai nelaukta ir labai stipru – iškilo mano tėčio, kuris jau daugelį metų miręs, padarytos žaizdos vaikystėje. Gavau didžiulę malonę atleisti jam. Iškilo per kartų kartas vykstanti moterų diskriminacija mūsų giminėje – atsižadėjau visų blogio padarinių. Sužinojau daugelio savo silpnybių ir „sunkaus“ charakterio priežastis – vis nešu skolos lapelius prie Kryžiaus. „Tėve mūsų“ malda tapo kitokia, išgijo ryšys su Dangiškuoju Tėvu. (D., Kaunas)
Jaučiau ir mačiau, kad su mano gyvenimu toli gražu ne viskas gerai, bet šios programos metu, sau aiškiai įsivardinau, kas tai buvo ir kodėl. Taip pat supratau, kad kai kurie dalykai, kurie man atrodė blogi, tokie nebuvo. Supratau, kad, atleidus tėvams, nebeturiu į juos projektuoti jokių lūkesčių, iš ko anksčiau ir kilo kaltinimai. Supratau, kad tik Dievas yra pajėgus išgydyti. Tai suteikė daug laisvės – nebesitikėti kažko iš kitų, ką turėjau gauti, o verčiau juos priimti kaip tokius pat Dievo vaikus. Pyktis, kurį jaučiu tėvams, tarsi pasitraukė ir atrodo, kad juos myliu labiau, nors galbūt tiesiog pyktis ir kaltinimai jiems tą meilę buvo užtemdę. Dievo daug ko meldžiau programos metu, tačiau kol kas jaučiu vieną didelę malonę – tai patvirtinimas iš Jo, kad esu, kad Jam priklausau, kad Jam patinku tokia, kokia esu ir kad Jis mane myli besąlygiškai. Ši malonė leido pajausti savo vertę. Dingo kitų kritikavimas, puikybė, kurie kilo iš žemos savivertės. (B., Vilnius)
Tuo laikotarpiu tapau pažeidžiamesnė, taip pat jaučiau negatyvių provokacijų, norą pykti. Ryškių dalykų nepatyriau, nes sunkiai išeinu iš protavimo, todėl, manau, reikia laiko, pastangų būti maldos bei ramybės būsenoje. Kasdienybėje man sunku pabūti ramybėje, galvoje įtampa, pilna minčių. Kasdienybėje stengiuosi prisiminti, kad dėl visko galiu kreiptis į Kristų. Manęs laukia netrumpa kelionė. (E., Kauno raj.)
Supratau, kokią didelę įtaką man turėjo tėvai, jų elgesys. Pamačiau, kiek daug žaizdų ir nuoskaudų turiu. Supratau, kodėl buvau tokia nedrąsi, baikšti, neatradusi savęs. Dėl to, kad nepažįstu savo tėčio, jo gyvenime nebuvo. Buvau nelaukiamas vaikas, bet suvokiau, kad Dievas norėjo manęs. Pradėjau Jam dėkoti už savo tėvus, už savo gyvybę. Taip pat pamažu pradedu atsikratyti lūkesčių, kurių turiu mamai, kitiems žmonėms. Pradedu jausti kaip stiprėja mano savivertė, kaip Viešpats pamažu man atskleidžia mano gabumus, talentus, kaip leidžia pasitikėti žmonėmis. Atleidau savo mamai, tėčiui, močiutei ir bendraamžiams už viską. Jaučiuosi laisvesnė. Dievas dar gydo, bet švelniai ir ramiai, pamažu. Savo maldos grupėje pasakiau liudijimą apie tai, kad nesu kalta dėl to, kokia yra mano šeima. Jaučiuosi išlaisvinta. (G., Kaunas)
Mano gyvenimo atradimas – Jėzus Kristus ir Kryžius. Visiškai kitaip pradėjau žiūrėti į maldą, santykį su Visagaliu Tėvu. Bendravimas su žmonėmis pasidarė ramesnis, atrodo, žmonės pasikeitė, bet iš tiesų keičiuosi aš. Labai sumažėjo kaltės jausmas, pyktis, pagaliau supratau, kad reikia džiaugtis savo tėvais, o ne smerkti juos. (R., Kaunas)
Suprantu, kad turiu problemų santykyje su tėčiu. Suprantu, kad iš tiesų jis mane myli, nors buvau užstrigusi nuskriausto vaiko vaidmenyje. Patyriau, kaip gera būti tėčio mėgiamose vietose, kurių anksčiau nepriėmiau ir nenorėjau ten būti. Supratau, kad nebeturiu niekam nieko įrodinėti savo darbu, siekti didesnio uždarbio ar perdėto savarankiškumo. Galiu tiesiog atsipalaiduoti ir būti moterimi, nebekonkuruoti su savo vyru. Galiu būti silpna ir kvaila ir to nesigėdyti. Nugriuvo daug sienų, nebenoriu saugoti savo širdies, noriu artėti prie Dievo ir mylėti bei leistis būti mylima. (M., Kaunas)
Nuostabūs palaiminimai, per kuriuos pajutau, kad Dievas tikrai mane myli kaip savo dukrą. Dar niekada taip nesidžiaugiau Dievo artumoje. Gavau dovaną: savo mirusio tėčio ranką įdėjau į Dangiškojo Tėvo ranką, o jis nueidamas mane laimino. Atradau iš naujo gyvenimo meilę ir pilnatvę. Jau nieko nebijau! Išdrąsėjau, ėmiau daugiau liudyti savo šeimoje ir darbe (mokykloje). Jaučiu atšilusią ir pajautrėjusią savo širdį. Šlovė Viešpačiui! Neliko mano depresijos, nerimo, panikos. Kryžiaus auka man tapo artima, pajutau gydantį Kryžiaus veikimą. (I., Kaunas)
Vidinio išgydymo vakaras 2015 m. kovo 1 d. su misionieriais Marcin Zielinski ir Marcin Wasilewski iš bendruomenės "Glos Pana" (Lenkija)
Nuo pat vaikystės, kiek prisimenu gyvenau baimėje. Bijojau visko, net jaunesnis brolis tai patvirtino.
Maldos metu pradėjo skaudėti širdies plote ir dešinį petį. Po maldos pajutau palengvėjimą širdies plote ir dingo peties skausmas. Liejosi ašaros.
Atėjus paliudyti pastebėjau, kad stoviu prieš žmones ir nebijau. Dingo baimė, kuri kaustė judesius ir kalbą. Tai truko visą gyvenimą, nes man jau virš 60 metų.
Garbė ir šlovė Viešpačiui už sugrąžintą ramybę.
Irena
Per vidinio išgydymo pamaldas su misionieriais iš Lenkijos visiškai dingo širdies nerimas, virpesys, kuris nuolat mane slėgdavo.
Raimonda
Nuo 2012 metų rudens ėmiau patirti didelius varginimus – būdavo momentų, kai negalėdavau valdyti rankų, kalbėti, dusindavo, paralyžiuodavo veidą, kojas, suglebdavo visas kūnas. Tokių momentų darėsi vis daugiau, kol galiausiai dingo atmintis. Pasidarė visai sunku gyventi normalų gyvenimą, reikėjo nuolatinės pagalbos. Daug laiko praleidau ligoninėje, bet medikų pastangos man padėti buvo bergždžios, nors buvo atlikti visi galimi tyrimai. Tuo metu buvau dvyliktoje klasėje, teko pasiimti akademines atostogas.
Po metų, mano sveikatos būklei tik blogėjant, mama užsakė už mano sveikatą šv. Mišias. Tada pirmą kartą per savo ligos laikotarpį buvau bažnyčioje ir būtent tuo metu, vos užgrojus vargonams, prasidėjo stiprus priepuolis. Tai buvo pirmas kartas, kai mane teko išnešti iš bažnyčios. Tapo aišku, kad tai dvasinė problema ir nuo tada prasidėjo mano pažintis su kunigais egzorcistais. Per visą tą laiką teko lankytis pas įvairius Lietuvos egzorcistus, daug žmonių meldėsi už mane, bet tai niekaip nesiliovė, o psichiatrams vis dar buvau mįslė.
Situacija buvo tragiška – sunkiai vaikščiojau, dar sunkiau kalbėjau, net artimiausi žmonės mane sunkiai suprato, sutriko psichika. Bet nepasidaviau nei aš, nei mano artimieji. Nors buvo sunku ir kamavo fiziniai viso kūno, ypač vidaus organų, skausmai, ėjome į bažnyčią kasdien. Paradoksalu, bet dėl didesnio, kasdienio kentėjimo bažnyčioje būdavo lengviau išgyventi likusią paros dalį.
Praėjo daug egzortų, kol pati galėjau tarti maldos žodžius. Maldos metu jausdavau didžiulį pyktį, prieštaraudavau jai, priešindavausi parodydama fizinę jėgą, kurios tais momentais turėdavau daugiau už stiprų vyrą, dėl to kartais iškildavo grėsmė mano artimiesiems.
Nors iki normalaus gyvenimo buvo toli, teko grįžti į mokyklą. Sugrįžau, bet jos lankyti beveik nepajėgiau. Artėjo egzaminai ir Dievas padarė didžiulį stebuklą – leido man išsilaikyti egzaminus. Išsilaikiusi egzaminus įstojau į universitetą. Kasdienybė buvo įdomi – pusę dienos skirdavau mokslui, o nuo 18 val., šv. Mišių, pavirsdavau į visiškai psichiškai ir fiziškai neįgalų žmogų. Kasdien bažnyčioje prasidėdavo seilėtekis, surakindavo žandikaulius, sukaustydavo nerealus šaltis – atrodydavo, jog kraujas stingsta gyslose, taip pat nirdavo abu klubai – skaudėjo lyg kaulas į kaulą trintųsi, pasikeisdavo ir mano balsas – riaumodavau nesuprantamai storu vyrišku balsu, jei išvis pavykdavo išleisti kokį nors garsą... Per „Tėve mūsų“ maldą dažnai vos ištarus pirmuosius žodžius išvis užsmaugdavo gerklę. (Kokia didžiulė maldos galia!) Nuolat reikėjo pagalbos einant šv. Komunijos, išeinant iš bažnyčios, grįžtant namo, dažnai reikėdavo mane nešti. Grįžusi taip prasikankindavau dar apie 5-6 val. Varginimai naktį kartais net paūmėdavo, kelis mėnesius negalėjau miegoti, niekaip negalėjau pailsėti. Po egzortų pasidarydavo truputį lengviau, bet ne ilgam.
Ir štai 2015 m. kovo 1-ąją nuėjau į vidinio išgydymo pamaldas Kaune Vytauto Didžiojo bažnyčioje su misionieriais iš Lenkijos. Gydymo pamaldų metu kentėjau kaip ir kiekvienų šv. Mišių metu. Sėdėjau, nes klubų nėrimasis buvo nepakeliamai skausmingas, ir rankų į kryžių net nesugebėjau ištiesti. Rankos sustingo lyg sutrauktos mėšlungio vos tik pakėlus jas. Po užtarimo maldos prašant išgydymo, išlaisvinimo tarsi iš dangaus išgirdau žodžius: „Kelkis ir eik! Tu laisva”. Kaip tik tuo metu misionierius kvietė žmones paliudyti Gyvojo Dievo darbų, akimirksniu pakilau ir bėgte nubėgau prie altoriaus pasidalyti įvykusiu stebuklu. Nebebuvo jokio skausmo, jokių raumenų spazmų, niekieno nepadedama galėjau eiti, kalbėti, valdyti visas galūnes, elgtis taip, kaip kiekvienas sveikas, normalus žmogus. Žmonės pamatę šį Dievo padarytą stebuklą pradėjo verkti, šaukti, sveikinti mane. O aš skridau ant sparnų ir dabar tebeskrendu, jaučiuosi, lyg Dievas man būtų įdėjęs naują širdį, sugriovęs visas sienas, kurios mane taip slėgė ir kankino. Jaučiuosi net ir fiziškai lengvesnė. Noriu šlovinti Viešpatį ir dėkoti Jam už tokią neįkainojamą malonę. Jam vienam garbė, nes Jis ant kryžiaus nugalėjo velnią. Nuo tos akimirkos mano 2,5 metų trukusios kančios baigėsi ir daugiau jokie sutrikimai nesikartoja. Aš esu laisva.
Emilija
Nuo pat vaikystės, kiek prisimenu gyvenau baimėje. Bijojau visko, net jaunesnis brolis tai patvirtino.
Maldos metu pradėjo skaudėti širdies plote ir dešinį petį. Po maldos pajutau palengvėjimą širdies plote ir dingo peties skausmas. Liejosi ašaros.
Atėjus paliudyti pastebėjau, kad stoviu prieš žmones ir nebijau. Dingo baimė, kuri kaustė judesius ir kalbą. Tai truko visą gyvenimą, nes man jau virš 60 metų.
Garbė ir šlovė Viešpačiui už sugrąžintą ramybę.
Irena
Per vidinio išgydymo pamaldas su misionieriais iš Lenkijos visiškai dingo širdies nerimas, virpesys, kuris nuolat mane slėgdavo.
Raimonda
Nuo 2012 metų rudens ėmiau patirti didelius varginimus – būdavo momentų, kai negalėdavau valdyti rankų, kalbėti, dusindavo, paralyžiuodavo veidą, kojas, suglebdavo visas kūnas. Tokių momentų darėsi vis daugiau, kol galiausiai dingo atmintis. Pasidarė visai sunku gyventi normalų gyvenimą, reikėjo nuolatinės pagalbos. Daug laiko praleidau ligoninėje, bet medikų pastangos man padėti buvo bergždžios, nors buvo atlikti visi galimi tyrimai. Tuo metu buvau dvyliktoje klasėje, teko pasiimti akademines atostogas.
Po metų, mano sveikatos būklei tik blogėjant, mama užsakė už mano sveikatą šv. Mišias. Tada pirmą kartą per savo ligos laikotarpį buvau bažnyčioje ir būtent tuo metu, vos užgrojus vargonams, prasidėjo stiprus priepuolis. Tai buvo pirmas kartas, kai mane teko išnešti iš bažnyčios. Tapo aišku, kad tai dvasinė problema ir nuo tada prasidėjo mano pažintis su kunigais egzorcistais. Per visą tą laiką teko lankytis pas įvairius Lietuvos egzorcistus, daug žmonių meldėsi už mane, bet tai niekaip nesiliovė, o psichiatrams vis dar buvau mįslė.
Situacija buvo tragiška – sunkiai vaikščiojau, dar sunkiau kalbėjau, net artimiausi žmonės mane sunkiai suprato, sutriko psichika. Bet nepasidaviau nei aš, nei mano artimieji. Nors buvo sunku ir kamavo fiziniai viso kūno, ypač vidaus organų, skausmai, ėjome į bažnyčią kasdien. Paradoksalu, bet dėl didesnio, kasdienio kentėjimo bažnyčioje būdavo lengviau išgyventi likusią paros dalį.
Praėjo daug egzortų, kol pati galėjau tarti maldos žodžius. Maldos metu jausdavau didžiulį pyktį, prieštaraudavau jai, priešindavausi parodydama fizinę jėgą, kurios tais momentais turėdavau daugiau už stiprų vyrą, dėl to kartais iškildavo grėsmė mano artimiesiems.
Nors iki normalaus gyvenimo buvo toli, teko grįžti į mokyklą. Sugrįžau, bet jos lankyti beveik nepajėgiau. Artėjo egzaminai ir Dievas padarė didžiulį stebuklą – leido man išsilaikyti egzaminus. Išsilaikiusi egzaminus įstojau į universitetą. Kasdienybė buvo įdomi – pusę dienos skirdavau mokslui, o nuo 18 val., šv. Mišių, pavirsdavau į visiškai psichiškai ir fiziškai neįgalų žmogų. Kasdien bažnyčioje prasidėdavo seilėtekis, surakindavo žandikaulius, sukaustydavo nerealus šaltis – atrodydavo, jog kraujas stingsta gyslose, taip pat nirdavo abu klubai – skaudėjo lyg kaulas į kaulą trintųsi, pasikeisdavo ir mano balsas – riaumodavau nesuprantamai storu vyrišku balsu, jei išvis pavykdavo išleisti kokį nors garsą... Per „Tėve mūsų“ maldą dažnai vos ištarus pirmuosius žodžius išvis užsmaugdavo gerklę. (Kokia didžiulė maldos galia!) Nuolat reikėjo pagalbos einant šv. Komunijos, išeinant iš bažnyčios, grįžtant namo, dažnai reikėdavo mane nešti. Grįžusi taip prasikankindavau dar apie 5-6 val. Varginimai naktį kartais net paūmėdavo, kelis mėnesius negalėjau miegoti, niekaip negalėjau pailsėti. Po egzortų pasidarydavo truputį lengviau, bet ne ilgam.
Ir štai 2015 m. kovo 1-ąją nuėjau į vidinio išgydymo pamaldas Kaune Vytauto Didžiojo bažnyčioje su misionieriais iš Lenkijos. Gydymo pamaldų metu kentėjau kaip ir kiekvienų šv. Mišių metu. Sėdėjau, nes klubų nėrimasis buvo nepakeliamai skausmingas, ir rankų į kryžių net nesugebėjau ištiesti. Rankos sustingo lyg sutrauktos mėšlungio vos tik pakėlus jas. Po užtarimo maldos prašant išgydymo, išlaisvinimo tarsi iš dangaus išgirdau žodžius: „Kelkis ir eik! Tu laisva”. Kaip tik tuo metu misionierius kvietė žmones paliudyti Gyvojo Dievo darbų, akimirksniu pakilau ir bėgte nubėgau prie altoriaus pasidalyti įvykusiu stebuklu. Nebebuvo jokio skausmo, jokių raumenų spazmų, niekieno nepadedama galėjau eiti, kalbėti, valdyti visas galūnes, elgtis taip, kaip kiekvienas sveikas, normalus žmogus. Žmonės pamatę šį Dievo padarytą stebuklą pradėjo verkti, šaukti, sveikinti mane. O aš skridau ant sparnų ir dabar tebeskrendu, jaučiuosi, lyg Dievas man būtų įdėjęs naują širdį, sugriovęs visas sienas, kurios mane taip slėgė ir kankino. Jaučiuosi net ir fiziškai lengvesnė. Noriu šlovinti Viešpatį ir dėkoti Jam už tokią neįkainojamą malonę. Jam vienam garbė, nes Jis ant kryžiaus nugalėjo velnią. Nuo tos akimirkos mano 2,5 metų trukusios kančios baigėsi ir daugiau jokie sutrikimai nesikartoja. Aš esu laisva.
Emilija
UGDYMO SEMINARŲ CIKLAS tarnaujantiems „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau...“ 2015 m. vasario 28 d. su misionieriais M. Zielinski ir M. Wasilewski iš bendruomenės „Glos Pana“ (Lenkija)
Po traumos labai sunkiai lankstėsi kairės rankos nykštys. Negalia tęsėsi 10 mėnesių. Po maldos pirštas lengvai lankstosi! Ačiū Jėzui!
Patyriau peties išgydymą. Peties skausmas tęsėsi 4 metus su pertraukomis. Maldos metu išnyko širdies skausmas. Ačiū Viešpačiui!
Patvirtino, jog verta aukoti Dievui savo laiką, nes Jis tuo metu, kai tarnauju kitiems, sprendžia mano rūpesčius. Viešpats gydė mano čiurną, o labiausiai širdį, davė daugiau pasitikėjimo Juo.
Supratau, kad turiu drąsiai leisti Viešpačiui veikti mano gyvenime. Jis daug geriau sutvarkys mano reiklaus, nei aš pati. Dievas paskatino drąsiai atsiliepti į Jo kvietimą šlovinti ir tarnauti Jam. Taip pat supratau, kad jei sugebėtume leisti Viešpačiui mus išlaisvinti, kaip nori Jis, darytume didelius darbus.
Praėjo kelio skausmas. Skaudėjo metus laiko. Garbė Viešpačiui!
Jaučiuosi įkvėpta gyventi paprastume. Taip pat seminaro metu į Šv. Raštą pažvelgiau kitaip, jis nušvito kita šviesa.
Maldos metu stuburo skausmas pasitraukė. Šlovinimo metu pavyko iškelti rankas, ko nepavykdavo anksčiau ir pasijausti Dievo apsaugoj. Stuburo skausmą periodiškai jaučiau apie 25 metus.
Nustojo skaudėti sprandą. Skaudėjo pastaruosius 4 metus.
Jaučiu, kad Jėzus drąsina ir laisvina.
Buvo išgydytas mano kelis, nebejaučiu jokio skausmo (nuo birželio mėnesio turėjau kelio traumą).
Patyriau stuburo gydymą. Prieš 4 metus buvo lūžę 3 stuburo slanksteliai.
Viešpats išlaisvino šlovinti Jį, nežiūrint kitų žmonių nuomonės, kaip tai atrodys iš išorės. Labai buvau paguosta ir sustiprinta, šiame seminare pasijutau kaip pasimatyme su Viešpačiu.
Mačiau stebuklą, kad Jėzus išgydė šalia stovėjusios merginos koją.
Buvo išlaisvinta kalbų dovana, šlovinimo drąsa. Širdyje išgyvenau apsisprendimą 100 procentų priklausyti Jėzui.
Sužinojau kaip ir kodėl šlovinti Dievą. Sužinojau ir pamačiau, kad ir šiomis dienomis Dievas gydo.
Laikiau pyktį ant žmonos, kad ji mane kaltino nevaisingumu, maldos metu pyktis išnyko...
Nustojo skaudėti dešinės kojos pėda. Naujai nušvito Kryžiaus reikšmė. Man Geroji Naujiena yra tai, kad išgydymas – tai Jėzaus meilės išraiška man.
Patyriau dvasinio išgydymo malonę, kad esu priimta. Daugiau nei 2 metus skaudėjo kairės rankos petį, ataugą. Negalėjau pakelti rankos, o kai užsimiršus kilstelėdavau, baisus skausmas tiesiog sukaustydavo kūną. Net šlovindama Viešpatį, kairę ranką saugodavau nuo pakėlimo, iškeldavau tik dešinę ranką. Seminaro metu prašiau išgydymo ir prisiminiau, kad kažkada esu prisiėmusi kito žmogaus negalią – esu prašiusi Dievo bent dalį jo skausmo (būtent rankos) perkelti man. Po išlaisvinimo maldos pabandžiau pakelti ranką – skausmas ir sukaustymas išnyko visiškai. Garbė Dievui!
Pajutau klausos išgydymą, nors maldoje prašiau išgydyti nuo stuburo skausmo. Dėkoju Dievui!
Prieš 5 metus operuota kojos pėda, skausmas maldos metu joje sumažėjo, atsirado pėdos lankstumas. Nustojo skaudėti stuburą, pažeistą po punkcijos, 40-ties metų ligos. Nuslėgo pečių skausmas, kuris tęsėsi 10 metų.
Daugiau nei 30 metų turiu traumuotus 2 kojos pirštus. Skausmai neprognozuojami, seminaro metu jie buvo ypač paūmėję ir buvo problema rasti tinkamą avalynę seminarui. Šlovinant skausmo aštrumas buvo labai stiprus, o po užtarimo maldos dingo visai. Dėkoju Dievui ir svečiams misionieriams bei organizatoriams už padovanotą laiką, žinias, meilę ir viltį. Šlovė Viešpačui!
Po traumos labai sunkiai lankstėsi kairės rankos nykštys. Negalia tęsėsi 10 mėnesių. Po maldos pirštas lengvai lankstosi! Ačiū Jėzui!
Patyriau peties išgydymą. Peties skausmas tęsėsi 4 metus su pertraukomis. Maldos metu išnyko širdies skausmas. Ačiū Viešpačiui!
Patvirtino, jog verta aukoti Dievui savo laiką, nes Jis tuo metu, kai tarnauju kitiems, sprendžia mano rūpesčius. Viešpats gydė mano čiurną, o labiausiai širdį, davė daugiau pasitikėjimo Juo.
Supratau, kad turiu drąsiai leisti Viešpačiui veikti mano gyvenime. Jis daug geriau sutvarkys mano reiklaus, nei aš pati. Dievas paskatino drąsiai atsiliepti į Jo kvietimą šlovinti ir tarnauti Jam. Taip pat supratau, kad jei sugebėtume leisti Viešpačiui mus išlaisvinti, kaip nori Jis, darytume didelius darbus.
Praėjo kelio skausmas. Skaudėjo metus laiko. Garbė Viešpačiui!
Jaučiuosi įkvėpta gyventi paprastume. Taip pat seminaro metu į Šv. Raštą pažvelgiau kitaip, jis nušvito kita šviesa.
Maldos metu stuburo skausmas pasitraukė. Šlovinimo metu pavyko iškelti rankas, ko nepavykdavo anksčiau ir pasijausti Dievo apsaugoj. Stuburo skausmą periodiškai jaučiau apie 25 metus.
Nustojo skaudėti sprandą. Skaudėjo pastaruosius 4 metus.
Jaučiu, kad Jėzus drąsina ir laisvina.
Buvo išgydytas mano kelis, nebejaučiu jokio skausmo (nuo birželio mėnesio turėjau kelio traumą).
Patyriau stuburo gydymą. Prieš 4 metus buvo lūžę 3 stuburo slanksteliai.
Viešpats išlaisvino šlovinti Jį, nežiūrint kitų žmonių nuomonės, kaip tai atrodys iš išorės. Labai buvau paguosta ir sustiprinta, šiame seminare pasijutau kaip pasimatyme su Viešpačiu.
Mačiau stebuklą, kad Jėzus išgydė šalia stovėjusios merginos koją.
Buvo išlaisvinta kalbų dovana, šlovinimo drąsa. Širdyje išgyvenau apsisprendimą 100 procentų priklausyti Jėzui.
Sužinojau kaip ir kodėl šlovinti Dievą. Sužinojau ir pamačiau, kad ir šiomis dienomis Dievas gydo.
Laikiau pyktį ant žmonos, kad ji mane kaltino nevaisingumu, maldos metu pyktis išnyko...
Nustojo skaudėti dešinės kojos pėda. Naujai nušvito Kryžiaus reikšmė. Man Geroji Naujiena yra tai, kad išgydymas – tai Jėzaus meilės išraiška man.
Patyriau dvasinio išgydymo malonę, kad esu priimta. Daugiau nei 2 metus skaudėjo kairės rankos petį, ataugą. Negalėjau pakelti rankos, o kai užsimiršus kilstelėdavau, baisus skausmas tiesiog sukaustydavo kūną. Net šlovindama Viešpatį, kairę ranką saugodavau nuo pakėlimo, iškeldavau tik dešinę ranką. Seminaro metu prašiau išgydymo ir prisiminiau, kad kažkada esu prisiėmusi kito žmogaus negalią – esu prašiusi Dievo bent dalį jo skausmo (būtent rankos) perkelti man. Po išlaisvinimo maldos pabandžiau pakelti ranką – skausmas ir sukaustymas išnyko visiškai. Garbė Dievui!
Pajutau klausos išgydymą, nors maldoje prašiau išgydyti nuo stuburo skausmo. Dėkoju Dievui!
Prieš 5 metus operuota kojos pėda, skausmas maldos metu joje sumažėjo, atsirado pėdos lankstumas. Nustojo skaudėti stuburą, pažeistą po punkcijos, 40-ties metų ligos. Nuslėgo pečių skausmas, kuris tęsėsi 10 metų.
Daugiau nei 30 metų turiu traumuotus 2 kojos pirštus. Skausmai neprognozuojami, seminaro metu jie buvo ypač paūmėję ir buvo problema rasti tinkamą avalynę seminarui. Šlovinant skausmo aštrumas buvo labai stiprus, o po užtarimo maldos dingo visai. Dėkoju Dievui ir svečiams misionieriams bei organizatoriams už padovanotą laiką, žinias, meilę ir viltį. Šlovė Viešpačui!
PROGRAMA „Pradžioje...“ (2014 m. ruduo)
Niekada anksčiau nemaniau, kad tiek daug ir taip giliai mus žeidžia blogi santykiai. Negalvoju, kad tokios gilios nuodėmės šaknys. Čia įvyko mano perkeitimas. Anksčiau bijojau savo tėtės ir vis dar buvo sunku jį, mylėti. Nors maldoje jį atnešiau Dievui, bet vis dar jaučiau nuoskaudą, skausmą, kai mačiau, kaip jis kenkia sau ir kitiems su kuriais gyvena.Po Viešpaties įvedimo į maldą už tėvo genealoginį medį, už išlaisvinimą iš pykčio, už mano, mano tėčio ir jo artimųjų (kurie jau mirę) išlaisvinimą, jaučiau, kaip buvo sutraukyti pykčio pančiai. Po to iš savo mamos sužinojau, kad tėtė keičiasi, o aš dabar retai beužpykstu. Aleliuja! R.
Programoje pradėjau suprasti savo a.a. tėvą. Per visą programą Dievas gydė mano santykį su tėvu, jo padarytas man skolas, atėjo atleidimas jam. Taip pat išmokau pasakyti „ne“ tokiems dalykams, kurie atimdavo mano laiką iš šeimos (būdavau per daug įsipareigojusi visur. Pasidariau „mažesnė pasaulio gelbėtoja“. Pasikeitė santykiai šeimoje, tapau drąsesnė. Nukrito baimė darbe dėl galutinio rezultato, kuris nepriklauso nuo manęs. Įgavau didesnį pasitikėjimą, atėjo ramybė! Be to, sužinojus savo tėvų gyvenimus, atėjo supratimas, ką atsinešiau iš savo protėvių. Supratau, kad turiu daug melstis ir aukotis už savo genealoginį medį. L.
Pradžioje galvojau, kam reikia iškelti praeitį į paviršių, viskas tarsi po kilimu ir netrukdo. Po susitikimų sukildavo nuoskaudos, bet didžiulė palaima, kad viską galėjau palikti prie Kryžiaus. Supratau, kad mūsų širdys buvo įskaudintos ne iš blogos valios, o tiesiog tėvai tiek ir taip tesuprato tokias gyvenimo situacijas. Po šios programos jaučiu, kad labiau su ramybe priimu visokias situacijas. Žinau, kad esu visada saugi ir Dievo globojama. Z.
Atleidau tėvui. S.
Svarbu buvo tai, kad dalyvavau žmonių grupėje, kurie turi tokių pačių klausimų, kalba apie tai ir bando juos išspręsti. Patiko šlovinimas. R.
Patyriau vidinį džiaugsmą, ramybę, labiau sekasi reaguoti į gyvenimo situacijas. Sutvirtėjo santykiai šeimoje. Dievas vedė per šį laiką: per situacijas, santykius, reakcijas, šlovinimą. Tikiu, kad jo šlovė daug dar padarys mano gyvenime, kad galėčiau tarnauti. Ačiū Dievui. Taip pat pradėjau daugiau gilintis į maldą, tarnavimą. Džiaugiuosi, kad galiu naudoti talentus didesnei Dievo garbei! E.
Supratau, kad reikia prašyti, kad kiti už mane melstųsi. Supratau, kad turiu būti įkyrus, norėdamas kažko gauti, net maldos. Suvokiau, kad prašydamas maldos sau kitiems deklaruoju esąs Kristaus mokinys. Patyriau ramų džiugesį užtarimo maldos metu. Tikiuosi, kad tai dar ne visi vaisiai, kad patirsiu daugiau nei prašau ar tikiuosi. Taip pat situacijose, kur esu skaudinamas aplinkybių ar žmonių anksčiau pradedu tą situaciją išgyventi prašydamas Dievo gailestingumo ir malonės savo skriaudėjams. T.
Kai iš gyvenimo išėjo mama manęs dar nebuvo (ji mirė ligoninėje). Maldos metu regėjau savo mamą kartu su manimi sėdinčią ant suoliuko Dievo teisme. Buvo labai gera, jaučiau gyvą ir didelį tikrumą, padaviau mamos ranką Dievui, pajutau atsisveikinimą ir laisvę. Neliko priekaištų sau, kaltės, kurią nešiojau 8 metų. Ačiū Dievui! D.
Jau per pirmą susitikimą aiškiai supratau, kad Dievą tapatinau su savo žemiškuoju tėvu. Per programą Dievas atsiskleidė kaip Dangiškasis mano Tėvas. Vėliau per įvykius netikėtai gavau patvirtinimą, kaip aš reikalinga Dievui, kad Jis pažįsta mane kaip niekas kitas ir kad iki smulkmenų žino, kaip aš gyvenu. Supratau, kad esu tokia, kokios Dievas norėjo. Supratau savo pykčio priežastis ir gavau troškimą eiti atleidimo keliu. D.
Supratau, kaip giliai buvau sužeista savo šeimoje, kur mačiau tėvą mušant mamą. Negalėjau jokios smurto scenos filme matyti. Taip pat vaikų stovykloje sužeista lytiškumo srityje. Toji gėda labai stipriai buvo persmelkusi visas mano gyvenimo sritis. Aš negalėjau būti laisva be baimės būti vėl pažeminta.Programos metu visa tai sugebėjau atnešti prie Kryžiaus: visus sunkumus ir visą skausmą, kuriuos sutinku (iškyla) kasdienybėje. R.
Dar vasarą Dievas kalbėjo, kad naudos mane, bet naudos ne tai, kas esu dabar, bet duos visa nauja, aprengs nuo galvos iki kojų naujai. Šioje programoje jaučiau, kaip Dievas nuo manęs „nuvilkinėjo“ purvinus sūnaus palaidūno rūbus. Tas „apnuoginimo“ jausmas buvo man labai skausmingas, širdy šaukiau: „Kam viso to reikia?!” Išgirdau: „Tam, kad aprengčiau tave naujais rūbais“. Šiandien jaučiuosi laisva. Laisva nuo gėdos, nuo pykčio, nuo širdgėlos, kančios, baimės... Ačiū Jam!
Dievas atkreipia mano dėmesį į mano vyriškumą. Pradedu geriau suprasti savo paties elgseną. Tai padeda man prisiimti atsakomybę. A.
Šios programos dėka pavyko atleisti savo tėveliui už vaikystėje patirtas skriaudas. Ir pradėjau suprasti, kad jis taip darė ir elgėsi, jog pats turėjo sužeistą širdį. Dievas man parodė savo meilę ir gailestingumą. Mokausi labiau pasitikėti savo Dangiškuoju Tėvu. Viduje atsirado daugiau meilės ir gailestingumo visiems žmonėms. Mokausi savo troškimus atiduoti Jėzui. S.
Įgijau ramybės bei noro atsakyti už savo gyvenimą. Atradau ne vien protu, bet ir širdimi, kad iš savo tėvų gavau labai daug gero, o tie trūkumai, kurie atrodė labai svarbūs, Dievo valia išėjo į gerą. A.
Esu labai dėkinga Dievui, kad leido atleisti mamai, kad parodė, kodėl aš tam tikrose situacijose elgiuosi taip, o ne kitaip. Svarbu buvo sugrįžti į vaikystę ir pereiti ją suaugusios akimis.
Viešpats nuostabiai laisvino iš visų baimių, kaltinimų, ypač gėdos. Jaučiau didžiulę gėdą dėl savo šeimos: tėčio, mamos, sesers. Tai buvo temos, apie kurias nenorėjau niekada su niekuo kalbėti, o dabar Viešpats švelniai gydo visa tai, ypač santykius su tėvais ir seserimi, mažina manyje kaltinimo dvasią šeimai, o su draugais dar esu intensyviam sveikimo kelyje. Viešpats padėjo pasijausti Jo vaiku, atsiplėšti ir išsilaisvinti iš tėvų priklausomybės, intensyviai augina kaip naują žmogų su mažesnėmis baimėmis ir didesniu pasitikėjimu. Ypač Dievas prisilietė prie lytiškumo žaizdų ir jas švelniu prisilietimu gydo. Be abejo, manyje yra dar daug sienų, trukdžių, bet tikiu, kad su Dievo pagalba galėsiu pilnai įsileisti Dievą ir Jo gydymą į savo gyvenimą, kad turėčiau apsčiai gyvenimo Kristuje. Garbė Dievui per amžius. G.
Man tai buvo padovanotas laikas. Mamos lopšinė ir tėvo glėbys. Pasikeitė mano santykis su vyru, tapome artimesni. Gavau džiaugsmo dovaną! Ir dar... po 42 santuokos metų mano tėtis pirmą kartą mamai padovanojo gėlių! Ir pavadino mane dukrele. D.
Svarbiausia, atradau, kad mano tėvai labai rūpinosi ir aukojosi šeimai. Kiekvienas kaip suprato ir kaip galėjo. Šias savybes perdavė ir man. Įsitikinau, kad tėtis mane labai mylėjo. Nors ir labai nenoriu, bet turiu nuolat eiti į praeitį, apgalvoti sužeidimus, juos dėti ant Kryžiaus. Tie sužeidimai, kaip aš maniau nesvarbūs, neleidžia man žengti toliau. Jaučiu vidinį paskatinimą dažniau dalyvauti šv. Mišiose. Taip pat nutariau melstis ne abstrakčiai, o už konkrečią situaciją ar žaizdą, prašydama Viešpaties išgydymo, prisilietimo. D.
Pamačiau, kaip Tėvas atsako į maldas, kurios kyla iš Jo. Atradau, kad visuomet verta Juo pasitikėti. Viešpaties Kryžius tai vieta, kur visada gali atnešti savo džiaugsmus ir bėdas. Dar labiau supratau, kad Jo žodis valo širdį. Jis nori dar labiau ir artimiau bendrauti su manimi. Jis mane sukūrė ir veda per gyvenimą, drąsina įsikibti į Kristaus atliktą darbą. Evangelija tai – jėga ir aš jos nesigėdysiu. Žinau, kad su Juo viskas bus gerai. Su Dievo pagalba krenta kontrolės šarvai. Po truputį matau žmonių veidus, stengiuosi priimti juos kaip Jėzus priima. Mokausi iš Jo. Stengiuosi neteisti žmonių. V.
Pradėjau suvokti, kad Dievui nėra smulkmenų mano gyvenime. Jis priima mane visokį: su paklydimais, nuodėmėmis. Supratau, kad neturiu slėptis nuo Dievo, kad esu klystantis, netobulas, nuodėmingas. Supratau, kad galiu sakyti Jam viską. Kryžius kaip dvasinio gydymo vieta man buvo didelis atradimas, vieta, kur Dievas perkeičia mane, gydo mano žaizdas. Einant link programos pabaigos, Dievas leido suprasti, kad tai tik kelio pas Jį pradžia. Noriu ieškoti to kelio ir leisti, kad Dievas mane vestų. M.
Programos metu Dievas mane laisvino iš emocinių priklausomybių, keitė požiūrį į problemas ir sunkumus. Jis padarė mane nauju kūriniu. Jaučiu, kad prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas. Pradėjau skaityti Bibliją ir atnaujinau tarnavimą. D.
Gerėja santykis su mama, mažiau pykčio, nesutarimų. Galėjau grupelėje būti atviras, patyriau palaikymą. T.
Visos programos metu buvo sunku tiek fiziškai (atsirado sveikatos problemų), tiek dvasiškai (niekada gyvenime nesu tiek daug verkusi). Ypatingai giliai lietė bendros maldos ir maldos grupelėse, tai buvo tikrai gilu ir prasminga, to labai trūks. Dabar mažiau skauda dėl praeities, galiu labiau atsitraukti nuo šeimos skaudulių, sumažėjo noras ir iš to kylanti įtampa viską kontroliuoti ir už viską jaustis atsakingai. Dažniau einu išpažinties ir dalyvauju šv. Mišiose, meldžiuosi už savo tėvus. R.
Supratau, kad kažkokiu būdu sugebėjau savyje paslėpti pyktį ant Dievo dėl to, kad Jis „atėmė“ man brangiausią žmogų – tėtį (miręs). Kai visa tai iškilo programos metu, pati išsigandau. Tikiu, Dievas tikrai norėjo man tai parodyti ir apvalyti mano širdį. Dar atradau sau svarbią tiesą: be bendravimo su Jėzumi prie Kryžiaus mano gyvenimas bus tuščias.
Patyriau sustiprėjimą, paguodą, santykių keitimąsi. Taip pat patyriau išsilaisvinimą, savo širdies išsiskleidimą, nebijau būti tokia, kokia esu santykyje su kitais žmonėmis. Suvokiu, kad Jėzus mane vertina, aš Jam rūpiu, kad Jis mane lydi ir guodžia. Supratau, kad Jėzus mane pakviečia ir priima į savo šeimą!
Programa „pastatė“ mane į kelią, parodė kur ir kaip eiti. Supratau, kad daugelis išoriškai puikių dalykų tėra gynybiniai mechanizmai, dangstantys žaizdas. Supratau, kad stengiausi būti šauni, tam, kad pelnyčiau kitų meilę ir gaučiau patvirtinimą. Ieškojau ne ten. Žinau, kad tai – kelio pradžia, bet bent jau žinau, kuriuo keliu eiti, jaučiu aiškumą. Nusimečiau daug naštų. Supratau, kad už nuoskaudas turiu prisiimti atsakomybę, kad būdama žaizdota pati sukūriau daug netinkamų situacijų... Mokausi būti, ilsėtis, sustoti. Mokausi nusimesti visas naštas, kaltę, pamilti save. Atradau Kryžių, kurio iki šiol nebuvau taip pažinusi. L.
Ypatingai palietė laiškas tėvui ir tema apie tėvo meilės priėmimą. Buvau labai stipriai įsikabinusi į savo žemiškąjį tėvą, kurio net nepažinojau. Vienintelė pažintis buvo šaltas mirusio tėvo (visiškai nepažįstamo) pabučiavimas. Šį bučinį nešiojuosi iki šiol. Programoje nustebino žodžiai: „Atveskite savo tėvus pas Dievą ir paleiskite“. Aš taip troškau, kad tėvas mane vestų pas Dievą, o dabar pasirodo aš turiu jį atvesti ir paleisti. Buvo labai baisu likti vienai. Bet tada aš atsidūriau pas Mariją ant kelių ir jaučiau Dangiškojo Tėvo žvilgsnį. Aš gimiau...Tėvo žvilgsnis, savęs suvokimas, ko iki tol nepavyko padaryti savo pastangomis. J.
Supratau, kad mano tėtis mane mylėjo kaip mokėjo, bet tikrai mylėjo. Negaliu pasakyti, kad atleidau jo žiaurumą, smurtą, bet jau mažiau susierzinimo širdy. Jau galiu be nemalonumo nuoširdžiai jį apkabinti. Dievas mane myli, Jis mane pašaukė! Aš Jo mylima dukra, aš karališkos giminės! Nuostabus jausmas. Programoje atradau Kryžių. Žinau, kad dabar galiu viską atnešti ir sudėti. Kryžius bus mano širdy ir rankose. R.
Patyriau malonę prisiminti. Visų laikų Viešpats vedė per reikšmingus laikotarpius mano gyvenime, iškeldavo prisiminimus, kuriuos seniai buvau palikusi praeityje. Atradau dar daugiau paprastumo savo gyvenime. Viešpaties pagalba ir palaiminimu atvėriau širdį paprastesniems sprendimams, gilesniam bendravimui su artimaisiais ir dar daug minčių apmąstymams. V.
Visą gyvenimą Dievas man buvo baudėjas. Labai iš po lengva supratau, kodėl taip buvo. Aš pradedu patikėti ir pasitikėti Juo. Taip ir jaučiausi programos eigoje: buvau per atstumą, po to „ant bangos“, vėliau vėl nuopolis. Bet kunigo paguoda epitetu „angelėli“ mane iki sielos gelmių palietė ir aš pasijutau tokia mylima, reikalinga, pakylėta. Pasirodo tiek nedaug reikia, tik žinoti, kad esi mylima ir suprasta. Nekenčiau kryžiaus, nes ant jo žūdavo ne tik žmonės, bet mirė ir Kristus. Dabar pradedu vis giliau suprasti jo prasmę ir priimti šį slėpinį. Džiaugiuosi, kad po truputį galiu atleisti savo tėvui ir nuoširdžiai palinkėti jam ilsėtis ramybėje. Supratau, kad kaltinau save sesers netektimi. Ir mano liga yra iš savęs atmetimo ir pasaulio gelbėtojos vaidmens prisiėmimo. Ačiū tau, Dieve, už vis didesnį pasitikėjimą Tavimi ir savęs gilesnį pažinimą. S.
Viešpats mokė mane paleisti mamos ir tėčio meilės stygių, pažvelgti į juos naujai. Iškėlė manyje ir seksualinės prievartos žaizdas. Atleidau skriaudėjams ir meldžiuosi už juos. Parodė man, jog visą gyvenimą gyvenau priesaikomis: sakiau, jog „nebūsiu tokia, kaip mama ir dar parodysiu visiems, kad toli nuriedėsiu”. Jėzus mokė mane viską jam atiduoti ir pradėti naujai gyvenimą pasitikint Juo. Pajaučiau Jo švelnų buvimą šalia manęs ir begalinę meilę. Nuolat dienos bėgyje stengiuosi atsiminti, kad esu Dievo mylima ir nesu kalta dėl vaikystėje įvykusių įvykių.
Per programą pradėjau jausti viduje daug skausmo. Dar nežinau, iš kur jis tiksliai kyla, bet tikiu, kad atėjus laikui Dievas parodys. Per tą skausmą pradėjau labai arti jausti Jį, suvokti Jo malones. Pamilau kryžių, supratau, kad galiu į jį remtis. Svarbu buvo atrasti ir pripažinti sau savo vidines tamsumas, o ne vaidinti, kad jų nėra. Taip pat labai svarbu buvo laiminimas ir užtarimas kiekvieno susitikimo metu.
Programos metu išgyvenau tą laiką, kai buvau motinos įsčiose: mamos nesaugumą, tėvo raginimą, kad mama pasidarytų abortą. Dažnai išgyvendavau visišką vidinę tuštumą - sieną, negalėdama priimti vidinio skausmo, kad savo tėvams buvau nereikalinga. Programos metu buvo sunkių momentų, negalėdavau net melstis. Bet, jaučiau, kas Dievas labai švelniai gydė, savąja meile apgaubė lyg apsiaustu. Taip pat programos metu suradau dvasios palydėtoją.
Supratau, kad mama manęs nemylėjo, nes buvau pradėta prievartos būdu. Mama nemylėjo tėčio ir buvo abejinga man. Tėtis daug gėrė. Aš kaltinau jį dėl visų problemų šeimoje nuo pat kūdikystės ir nepriėmiau jo meilės. Nors jis girtas kalbėdavo, kad mane myli, aš negalėdavau priimti jo meilės, man buvo tai netikra. Programos metu visiškai atleidau tėčiui dėl viso blogio, kurį teko man patirti, liko tik šilti prisiminimai. Tėtis mirė prieš 5 metus.
Programos metu pasijaučiau, kad atitrūkstu nuo mamos, kaip vaikas, kad ir nebebijau gyventi savo gyvenimo, drąsiai reikšti savo nuomonę. Gavau patvirtinimą iš Dievo Tėvo, kad esu Jo dukra. Nesvarbu kokia, bet esu mylimiausia Jo dukra. Taip pat įgavau didesnį pasitikėjimą savimi, mokausi labiau mylėti save, atleisti sau. Be to, atradau Kryžių kaip atramą, jis įgavo visai kitokią prasmę, ne baimės, bet pasitikėjimo.
Niekada anksčiau nemaniau, kad tiek daug ir taip giliai mus žeidžia blogi santykiai. Negalvoju, kad tokios gilios nuodėmės šaknys. Čia įvyko mano perkeitimas. Anksčiau bijojau savo tėtės ir vis dar buvo sunku jį, mylėti. Nors maldoje jį atnešiau Dievui, bet vis dar jaučiau nuoskaudą, skausmą, kai mačiau, kaip jis kenkia sau ir kitiems su kuriais gyvena.Po Viešpaties įvedimo į maldą už tėvo genealoginį medį, už išlaisvinimą iš pykčio, už mano, mano tėčio ir jo artimųjų (kurie jau mirę) išlaisvinimą, jaučiau, kaip buvo sutraukyti pykčio pančiai. Po to iš savo mamos sužinojau, kad tėtė keičiasi, o aš dabar retai beužpykstu. Aleliuja! R.
Programoje pradėjau suprasti savo a.a. tėvą. Per visą programą Dievas gydė mano santykį su tėvu, jo padarytas man skolas, atėjo atleidimas jam. Taip pat išmokau pasakyti „ne“ tokiems dalykams, kurie atimdavo mano laiką iš šeimos (būdavau per daug įsipareigojusi visur. Pasidariau „mažesnė pasaulio gelbėtoja“. Pasikeitė santykiai šeimoje, tapau drąsesnė. Nukrito baimė darbe dėl galutinio rezultato, kuris nepriklauso nuo manęs. Įgavau didesnį pasitikėjimą, atėjo ramybė! Be to, sužinojus savo tėvų gyvenimus, atėjo supratimas, ką atsinešiau iš savo protėvių. Supratau, kad turiu daug melstis ir aukotis už savo genealoginį medį. L.
Pradžioje galvojau, kam reikia iškelti praeitį į paviršių, viskas tarsi po kilimu ir netrukdo. Po susitikimų sukildavo nuoskaudos, bet didžiulė palaima, kad viską galėjau palikti prie Kryžiaus. Supratau, kad mūsų širdys buvo įskaudintos ne iš blogos valios, o tiesiog tėvai tiek ir taip tesuprato tokias gyvenimo situacijas. Po šios programos jaučiu, kad labiau su ramybe priimu visokias situacijas. Žinau, kad esu visada saugi ir Dievo globojama. Z.
Atleidau tėvui. S.
Svarbu buvo tai, kad dalyvavau žmonių grupėje, kurie turi tokių pačių klausimų, kalba apie tai ir bando juos išspręsti. Patiko šlovinimas. R.
Patyriau vidinį džiaugsmą, ramybę, labiau sekasi reaguoti į gyvenimo situacijas. Sutvirtėjo santykiai šeimoje. Dievas vedė per šį laiką: per situacijas, santykius, reakcijas, šlovinimą. Tikiu, kad jo šlovė daug dar padarys mano gyvenime, kad galėčiau tarnauti. Ačiū Dievui. Taip pat pradėjau daugiau gilintis į maldą, tarnavimą. Džiaugiuosi, kad galiu naudoti talentus didesnei Dievo garbei! E.
Supratau, kad reikia prašyti, kad kiti už mane melstųsi. Supratau, kad turiu būti įkyrus, norėdamas kažko gauti, net maldos. Suvokiau, kad prašydamas maldos sau kitiems deklaruoju esąs Kristaus mokinys. Patyriau ramų džiugesį užtarimo maldos metu. Tikiuosi, kad tai dar ne visi vaisiai, kad patirsiu daugiau nei prašau ar tikiuosi. Taip pat situacijose, kur esu skaudinamas aplinkybių ar žmonių anksčiau pradedu tą situaciją išgyventi prašydamas Dievo gailestingumo ir malonės savo skriaudėjams. T.
Kai iš gyvenimo išėjo mama manęs dar nebuvo (ji mirė ligoninėje). Maldos metu regėjau savo mamą kartu su manimi sėdinčią ant suoliuko Dievo teisme. Buvo labai gera, jaučiau gyvą ir didelį tikrumą, padaviau mamos ranką Dievui, pajutau atsisveikinimą ir laisvę. Neliko priekaištų sau, kaltės, kurią nešiojau 8 metų. Ačiū Dievui! D.
Jau per pirmą susitikimą aiškiai supratau, kad Dievą tapatinau su savo žemiškuoju tėvu. Per programą Dievas atsiskleidė kaip Dangiškasis mano Tėvas. Vėliau per įvykius netikėtai gavau patvirtinimą, kaip aš reikalinga Dievui, kad Jis pažįsta mane kaip niekas kitas ir kad iki smulkmenų žino, kaip aš gyvenu. Supratau, kad esu tokia, kokios Dievas norėjo. Supratau savo pykčio priežastis ir gavau troškimą eiti atleidimo keliu. D.
Supratau, kaip giliai buvau sužeista savo šeimoje, kur mačiau tėvą mušant mamą. Negalėjau jokios smurto scenos filme matyti. Taip pat vaikų stovykloje sužeista lytiškumo srityje. Toji gėda labai stipriai buvo persmelkusi visas mano gyvenimo sritis. Aš negalėjau būti laisva be baimės būti vėl pažeminta.Programos metu visa tai sugebėjau atnešti prie Kryžiaus: visus sunkumus ir visą skausmą, kuriuos sutinku (iškyla) kasdienybėje. R.
Dar vasarą Dievas kalbėjo, kad naudos mane, bet naudos ne tai, kas esu dabar, bet duos visa nauja, aprengs nuo galvos iki kojų naujai. Šioje programoje jaučiau, kaip Dievas nuo manęs „nuvilkinėjo“ purvinus sūnaus palaidūno rūbus. Tas „apnuoginimo“ jausmas buvo man labai skausmingas, širdy šaukiau: „Kam viso to reikia?!” Išgirdau: „Tam, kad aprengčiau tave naujais rūbais“. Šiandien jaučiuosi laisva. Laisva nuo gėdos, nuo pykčio, nuo širdgėlos, kančios, baimės... Ačiū Jam!
Dievas atkreipia mano dėmesį į mano vyriškumą. Pradedu geriau suprasti savo paties elgseną. Tai padeda man prisiimti atsakomybę. A.
Šios programos dėka pavyko atleisti savo tėveliui už vaikystėje patirtas skriaudas. Ir pradėjau suprasti, kad jis taip darė ir elgėsi, jog pats turėjo sužeistą širdį. Dievas man parodė savo meilę ir gailestingumą. Mokausi labiau pasitikėti savo Dangiškuoju Tėvu. Viduje atsirado daugiau meilės ir gailestingumo visiems žmonėms. Mokausi savo troškimus atiduoti Jėzui. S.
Įgijau ramybės bei noro atsakyti už savo gyvenimą. Atradau ne vien protu, bet ir širdimi, kad iš savo tėvų gavau labai daug gero, o tie trūkumai, kurie atrodė labai svarbūs, Dievo valia išėjo į gerą. A.
Esu labai dėkinga Dievui, kad leido atleisti mamai, kad parodė, kodėl aš tam tikrose situacijose elgiuosi taip, o ne kitaip. Svarbu buvo sugrįžti į vaikystę ir pereiti ją suaugusios akimis.
Viešpats nuostabiai laisvino iš visų baimių, kaltinimų, ypač gėdos. Jaučiau didžiulę gėdą dėl savo šeimos: tėčio, mamos, sesers. Tai buvo temos, apie kurias nenorėjau niekada su niekuo kalbėti, o dabar Viešpats švelniai gydo visa tai, ypač santykius su tėvais ir seserimi, mažina manyje kaltinimo dvasią šeimai, o su draugais dar esu intensyviam sveikimo kelyje. Viešpats padėjo pasijausti Jo vaiku, atsiplėšti ir išsilaisvinti iš tėvų priklausomybės, intensyviai augina kaip naują žmogų su mažesnėmis baimėmis ir didesniu pasitikėjimu. Ypač Dievas prisilietė prie lytiškumo žaizdų ir jas švelniu prisilietimu gydo. Be abejo, manyje yra dar daug sienų, trukdžių, bet tikiu, kad su Dievo pagalba galėsiu pilnai įsileisti Dievą ir Jo gydymą į savo gyvenimą, kad turėčiau apsčiai gyvenimo Kristuje. Garbė Dievui per amžius. G.
Man tai buvo padovanotas laikas. Mamos lopšinė ir tėvo glėbys. Pasikeitė mano santykis su vyru, tapome artimesni. Gavau džiaugsmo dovaną! Ir dar... po 42 santuokos metų mano tėtis pirmą kartą mamai padovanojo gėlių! Ir pavadino mane dukrele. D.
Svarbiausia, atradau, kad mano tėvai labai rūpinosi ir aukojosi šeimai. Kiekvienas kaip suprato ir kaip galėjo. Šias savybes perdavė ir man. Įsitikinau, kad tėtis mane labai mylėjo. Nors ir labai nenoriu, bet turiu nuolat eiti į praeitį, apgalvoti sužeidimus, juos dėti ant Kryžiaus. Tie sužeidimai, kaip aš maniau nesvarbūs, neleidžia man žengti toliau. Jaučiu vidinį paskatinimą dažniau dalyvauti šv. Mišiose. Taip pat nutariau melstis ne abstrakčiai, o už konkrečią situaciją ar žaizdą, prašydama Viešpaties išgydymo, prisilietimo. D.
Pamačiau, kaip Tėvas atsako į maldas, kurios kyla iš Jo. Atradau, kad visuomet verta Juo pasitikėti. Viešpaties Kryžius tai vieta, kur visada gali atnešti savo džiaugsmus ir bėdas. Dar labiau supratau, kad Jo žodis valo širdį. Jis nori dar labiau ir artimiau bendrauti su manimi. Jis mane sukūrė ir veda per gyvenimą, drąsina įsikibti į Kristaus atliktą darbą. Evangelija tai – jėga ir aš jos nesigėdysiu. Žinau, kad su Juo viskas bus gerai. Su Dievo pagalba krenta kontrolės šarvai. Po truputį matau žmonių veidus, stengiuosi priimti juos kaip Jėzus priima. Mokausi iš Jo. Stengiuosi neteisti žmonių. V.
Pradėjau suvokti, kad Dievui nėra smulkmenų mano gyvenime. Jis priima mane visokį: su paklydimais, nuodėmėmis. Supratau, kad neturiu slėptis nuo Dievo, kad esu klystantis, netobulas, nuodėmingas. Supratau, kad galiu sakyti Jam viską. Kryžius kaip dvasinio gydymo vieta man buvo didelis atradimas, vieta, kur Dievas perkeičia mane, gydo mano žaizdas. Einant link programos pabaigos, Dievas leido suprasti, kad tai tik kelio pas Jį pradžia. Noriu ieškoti to kelio ir leisti, kad Dievas mane vestų. M.
Programos metu Dievas mane laisvino iš emocinių priklausomybių, keitė požiūrį į problemas ir sunkumus. Jis padarė mane nauju kūriniu. Jaučiu, kad prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas. Pradėjau skaityti Bibliją ir atnaujinau tarnavimą. D.
Gerėja santykis su mama, mažiau pykčio, nesutarimų. Galėjau grupelėje būti atviras, patyriau palaikymą. T.
Visos programos metu buvo sunku tiek fiziškai (atsirado sveikatos problemų), tiek dvasiškai (niekada gyvenime nesu tiek daug verkusi). Ypatingai giliai lietė bendros maldos ir maldos grupelėse, tai buvo tikrai gilu ir prasminga, to labai trūks. Dabar mažiau skauda dėl praeities, galiu labiau atsitraukti nuo šeimos skaudulių, sumažėjo noras ir iš to kylanti įtampa viską kontroliuoti ir už viską jaustis atsakingai. Dažniau einu išpažinties ir dalyvauju šv. Mišiose, meldžiuosi už savo tėvus. R.
Supratau, kad kažkokiu būdu sugebėjau savyje paslėpti pyktį ant Dievo dėl to, kad Jis „atėmė“ man brangiausią žmogų – tėtį (miręs). Kai visa tai iškilo programos metu, pati išsigandau. Tikiu, Dievas tikrai norėjo man tai parodyti ir apvalyti mano širdį. Dar atradau sau svarbią tiesą: be bendravimo su Jėzumi prie Kryžiaus mano gyvenimas bus tuščias.
Patyriau sustiprėjimą, paguodą, santykių keitimąsi. Taip pat patyriau išsilaisvinimą, savo širdies išsiskleidimą, nebijau būti tokia, kokia esu santykyje su kitais žmonėmis. Suvokiu, kad Jėzus mane vertina, aš Jam rūpiu, kad Jis mane lydi ir guodžia. Supratau, kad Jėzus mane pakviečia ir priima į savo šeimą!
Programa „pastatė“ mane į kelią, parodė kur ir kaip eiti. Supratau, kad daugelis išoriškai puikių dalykų tėra gynybiniai mechanizmai, dangstantys žaizdas. Supratau, kad stengiausi būti šauni, tam, kad pelnyčiau kitų meilę ir gaučiau patvirtinimą. Ieškojau ne ten. Žinau, kad tai – kelio pradžia, bet bent jau žinau, kuriuo keliu eiti, jaučiu aiškumą. Nusimečiau daug naštų. Supratau, kad už nuoskaudas turiu prisiimti atsakomybę, kad būdama žaizdota pati sukūriau daug netinkamų situacijų... Mokausi būti, ilsėtis, sustoti. Mokausi nusimesti visas naštas, kaltę, pamilti save. Atradau Kryžių, kurio iki šiol nebuvau taip pažinusi. L.
Ypatingai palietė laiškas tėvui ir tema apie tėvo meilės priėmimą. Buvau labai stipriai įsikabinusi į savo žemiškąjį tėvą, kurio net nepažinojau. Vienintelė pažintis buvo šaltas mirusio tėvo (visiškai nepažįstamo) pabučiavimas. Šį bučinį nešiojuosi iki šiol. Programoje nustebino žodžiai: „Atveskite savo tėvus pas Dievą ir paleiskite“. Aš taip troškau, kad tėvas mane vestų pas Dievą, o dabar pasirodo aš turiu jį atvesti ir paleisti. Buvo labai baisu likti vienai. Bet tada aš atsidūriau pas Mariją ant kelių ir jaučiau Dangiškojo Tėvo žvilgsnį. Aš gimiau...Tėvo žvilgsnis, savęs suvokimas, ko iki tol nepavyko padaryti savo pastangomis. J.
Supratau, kad mano tėtis mane mylėjo kaip mokėjo, bet tikrai mylėjo. Negaliu pasakyti, kad atleidau jo žiaurumą, smurtą, bet jau mažiau susierzinimo širdy. Jau galiu be nemalonumo nuoširdžiai jį apkabinti. Dievas mane myli, Jis mane pašaukė! Aš Jo mylima dukra, aš karališkos giminės! Nuostabus jausmas. Programoje atradau Kryžių. Žinau, kad dabar galiu viską atnešti ir sudėti. Kryžius bus mano širdy ir rankose. R.
Patyriau malonę prisiminti. Visų laikų Viešpats vedė per reikšmingus laikotarpius mano gyvenime, iškeldavo prisiminimus, kuriuos seniai buvau palikusi praeityje. Atradau dar daugiau paprastumo savo gyvenime. Viešpaties pagalba ir palaiminimu atvėriau širdį paprastesniems sprendimams, gilesniam bendravimui su artimaisiais ir dar daug minčių apmąstymams. V.
Visą gyvenimą Dievas man buvo baudėjas. Labai iš po lengva supratau, kodėl taip buvo. Aš pradedu patikėti ir pasitikėti Juo. Taip ir jaučiausi programos eigoje: buvau per atstumą, po to „ant bangos“, vėliau vėl nuopolis. Bet kunigo paguoda epitetu „angelėli“ mane iki sielos gelmių palietė ir aš pasijutau tokia mylima, reikalinga, pakylėta. Pasirodo tiek nedaug reikia, tik žinoti, kad esi mylima ir suprasta. Nekenčiau kryžiaus, nes ant jo žūdavo ne tik žmonės, bet mirė ir Kristus. Dabar pradedu vis giliau suprasti jo prasmę ir priimti šį slėpinį. Džiaugiuosi, kad po truputį galiu atleisti savo tėvui ir nuoširdžiai palinkėti jam ilsėtis ramybėje. Supratau, kad kaltinau save sesers netektimi. Ir mano liga yra iš savęs atmetimo ir pasaulio gelbėtojos vaidmens prisiėmimo. Ačiū tau, Dieve, už vis didesnį pasitikėjimą Tavimi ir savęs gilesnį pažinimą. S.
Viešpats mokė mane paleisti mamos ir tėčio meilės stygių, pažvelgti į juos naujai. Iškėlė manyje ir seksualinės prievartos žaizdas. Atleidau skriaudėjams ir meldžiuosi už juos. Parodė man, jog visą gyvenimą gyvenau priesaikomis: sakiau, jog „nebūsiu tokia, kaip mama ir dar parodysiu visiems, kad toli nuriedėsiu”. Jėzus mokė mane viską jam atiduoti ir pradėti naujai gyvenimą pasitikint Juo. Pajaučiau Jo švelnų buvimą šalia manęs ir begalinę meilę. Nuolat dienos bėgyje stengiuosi atsiminti, kad esu Dievo mylima ir nesu kalta dėl vaikystėje įvykusių įvykių.
Per programą pradėjau jausti viduje daug skausmo. Dar nežinau, iš kur jis tiksliai kyla, bet tikiu, kad atėjus laikui Dievas parodys. Per tą skausmą pradėjau labai arti jausti Jį, suvokti Jo malones. Pamilau kryžių, supratau, kad galiu į jį remtis. Svarbu buvo atrasti ir pripažinti sau savo vidines tamsumas, o ne vaidinti, kad jų nėra. Taip pat labai svarbu buvo laiminimas ir užtarimas kiekvieno susitikimo metu.
Programos metu išgyvenau tą laiką, kai buvau motinos įsčiose: mamos nesaugumą, tėvo raginimą, kad mama pasidarytų abortą. Dažnai išgyvendavau visišką vidinę tuštumą - sieną, negalėdama priimti vidinio skausmo, kad savo tėvams buvau nereikalinga. Programos metu buvo sunkių momentų, negalėdavau net melstis. Bet, jaučiau, kas Dievas labai švelniai gydė, savąja meile apgaubė lyg apsiaustu. Taip pat programos metu suradau dvasios palydėtoją.
Supratau, kad mama manęs nemylėjo, nes buvau pradėta prievartos būdu. Mama nemylėjo tėčio ir buvo abejinga man. Tėtis daug gėrė. Aš kaltinau jį dėl visų problemų šeimoje nuo pat kūdikystės ir nepriėmiau jo meilės. Nors jis girtas kalbėdavo, kad mane myli, aš negalėdavau priimti jo meilės, man buvo tai netikra. Programos metu visiškai atleidau tėčiui dėl viso blogio, kurį teko man patirti, liko tik šilti prisiminimai. Tėtis mirė prieš 5 metus.
Programos metu pasijaučiau, kad atitrūkstu nuo mamos, kaip vaikas, kad ir nebebijau gyventi savo gyvenimo, drąsiai reikšti savo nuomonę. Gavau patvirtinimą iš Dievo Tėvo, kad esu Jo dukra. Nesvarbu kokia, bet esu mylimiausia Jo dukra. Taip pat įgavau didesnį pasitikėjimą savimi, mokausi labiau mylėti save, atleisti sau. Be to, atradau Kryžių kaip atramą, jis įgavo visai kitokią prasmę, ne baimės, bet pasitikėjimo.
REKOLEKCIJOS „Pašaukti būti
pripildyti Šventąja Dvasia ir ugnimi“
su kun. Zachariju Thudippara 2014 m. spalio 3 - 5 d.
Atleidimo malda iškėlė keletą naujų sužeidimų. Misionieriaus charizma dovanojo daugybę nepamirštamų akimirkų, uždegė misionieriaus atsidavimas Dievui, patyriau skirtumą tarp to, kai yra sakoma, kad turime šlovinti Dievą ir to, kai tiesiog imama ir šlovinama. Aiškiau supratau kas tai iš tiesų yra adoracija ir kaip reikėtų adoruoti.
Naudinga buvo tai, kad buvo mokymas ir „praktika“. Prieš rekolekcijas nelabai suvokiau kas yra adoracija. Kai klausdavau kas yra adoracija, sakydavo "tiesiog būti su Jėzumi". Dabar visai kitas supratimas. Dėkoju Dievui ir jums už tokias stiprias rekolekcijas!Patyriau bendrystę.
Rekolekcijose esu pirmą kartą, visada galvojau, kad meldžiuosi namuose, sekmadieniais bažnyčioje ir to tarsi užtenka. Šiandien supratau, kad savo tikėjimą turiu stiprinti, o tam ir padeda rekolekcijos.
Per išpažintį gavau išlaisvinimą ir problemų pažinimą. Per mokymus supratau kiek dar nemoku.
Patyriau Jėzaus meilę, labai didelę meilę ir Šventoji Dvasia mane labai palietė. Tvirtai pasiryžau nieko nedaryti vadovaujantis savo jėgomis, o viską viską atiduoti Jėzui.
Patyriau įvairių malonių, daug naujų įžvalgų, bendrystės džiaugsmą, sustiprinimą, padrąsinimą. Viešpats apdovanojo gausiai, daugiau, žymiai daugiau, negu galėjau svajoti. Ypatingai ačiū t. Zacharijui, „Gailestingumo versmės“ komandai, o labiausiai ačiū Viešpačiui.
Supratau, kad turiu atsiduoti Dievui ir kas yra adoracija, kaip vyksta išlaisvinimas ir kaip veikia šėtonas bei kaip nuo jo apsiginti.
Jaučiuosi naujai gimusi, apsivaliusi, labai reikėjo ramybės ir dvasinio poilsio, čia gavau daugiau negu tikėjausi. Pajutau ir supratau, dėl ko pergyvendavau ir negalėjau rasti ramybės.
Širdis atgijo, supratau kur vergauju piktajam ir apsisprendžiau pakviesti Šventąją Dvasią vairuoti mano gyvenimą. Labai gerai, kad buvo galimybė atlikti išpažintį.
Dar kartą įsitikinau, kad žemėje tikėjimas yra gyvas. Jėzus yra gyvas ir Jis daro stebuklus.
Gavau daugybę atsakymų apie maldą, Šventąją Dvasią, Jėzų. Pagerėjo sveikata, mažiau skauda sąnarius, kelius, lengviau klauptis, dingo skausmas ir atsirado lengvumas sprando srityje. Sustiprino tikėjimą, kad tikrai esu svarbi ir esu Jėzaus įrankis. Nemoku žodžiais išreikšti, ką gavau. Prašau Jėzaus, kad padėtų man tai padaryti ateityje. Suvokiau tik, kad tikrai tapau nauju kūriniu!
Patyriau gilesnį Jėzaus pažinimą. Jo Meilę man. Šventosios Dvasios veikimą mano gyvenime. Gilesnę Dievo Tėvo meilę man.
Atsikračiau įkyrių minčių, pasijutau lyg naujai gimusi, lyg gyvenimas prasidėjo nuo „0“. Dabar kiekviena mintis – tai Dievo garbinimas, padėka Jam. Toks pojūtis tarsi Dievas būtų visada šalia.
Supratau kas yra tikra adoracija ir dar daug vertingų dalykų, kurie iki šiol nebuvo aiškūs.
Patyriau atsinaujinimą Šventojoje Dvasioje, pasisėmiau stiprybės ir ryžto gyventi su Dievu. Siela džiūgauja! Aleliuja!
Patyriau nuostabius Dievo darbus per t. Zachariją. Sustiprino tikėjimą ir nurodė tolesnio kelio kryptį, šlovinimo esmę, jėgą maldoje, atsidavimo Dievui reikšmę ir nesigręžioti atgal! Dėkoju Dievui ir Jums už nuostabų organizavimą.
Dėkoju už Viešpaties artumą, Jo malones, patyriau ir gundymus, bet buvo lengva kovoti. Esu pastiprinta, pasiryžusi dirbti Viešpaties darbus. Aleliuja!
Labai į šias rekolekcijas norėjau ir nenusivyliau, kaip ir visuose jūsų programose. Viešpats vėl atgaivino dvasią, sustiprino tikėjimą, tos pamatinės Dievo Žodžio tiesos vėl atsinaujino, lyg dulkes nuvalė, nors atrodė, kad viską žinau... Ačiū Viešpačiui ir jūsų bendruomenei per šį Dievo žmogų esu atgaivinta, sustiprinta. Nauja tai, kad pamačiau, kiek jau daug Dievas yra mane išgydęs, išlaisvinęs ir jau dabar daugiau galvoju apie kitus, - kaip jiems padėti, nes pati jau esu sustiprinta. Kaip reikia mums, lietuviams, tos gyvybės ir Šventosios Dvasios ugnies. Ačiū Dievui už šį misionierių, telaimina Dievas jūsų bendruomenę ir visus, atvykstančius ieškoti Dievo meilės prisilietimo...
Patyriau Šventosios Dvasios prisilietimą. Pailsėjau dvasioje, atsigaivinau, esu sustiprinta eiti ir pasitarnauti Viešpačiui toliau.
Sustiprino tikėjimą Dievu, paskatino tarnauti Dievui ir žmonėms.
Dėkoju, šios rekolekcijos buvo man ypatingos. Toks Šventosios Dvasios palietimas apie, kurį tik iš kitų buvau girdėjusi.
Sužinojau naujo: kad Viešpats kviečia į ištikimybę, kad paruošiame sostą dangiškajam Tėvui savo šlovės giesmėmis skirtomis Jam ir, kad Šventoji Dvasia yra ta, kuri uždaro duris piktajai dvasiai. Gal ne tiek naujo, kiek naujai.
Buvau išlaisvinta iš nerimo, malda atsigavo, galėjau naktį atsikėlusi melstis.
Patyriau didelį vidinį džiaugsmą, atpalaidavimą (išlaisvinimą nuo kai kurių kompleksų). Nepaprastai patiko misionieriaus asmenybė – tiesiog sužavėjo jo pagarba švč. Sakramentui. Žodžiu, viskas taip puiku, kad žodžiai per silpni tai išreikšti. Ačiū jums už tokį nuoširdų ir pasiaukojantį tarnavimą! Darote tikrus Dievo darbus.
Patyriau Šventosios Dvasios prisilietimą, Jos kalbėjimą man, Jos dovanotą džiaugsmą. Labai palietė nuolatinis Švč. Sakramento buvimas, pradžioje atėjus jaučiau, kaip Jo buvimas naikina visas mano priešiškas gynybines reakcijas. Patyriau daugiau nei tikėjausi. Ačiū už ištikimybę tarnystėje.
Patyriau vidinį išgydymą, sužinojau kaip kovoti su piktuoju, kad jų daugiau nebegrįžtų, išmokau garbinti Dievo Sūnų.
Jaučiau, kad esu gydoma, atnaujinama, perkeičiama. Man šios rekolekcijos ypatingos, stebuklingos ir labai įsimintinos. Viskas kas vyko palietė širdį... Šlovė Viešpačiui! Aleliuja!
Pirmą kartą taip stipriai pajutau Šventosios Dvasios išsiliejimą ir Viešpaties Jėzaus artumą. Po šių rekolekcijų su kitais būtinai pasidalinsiu apie adoraciją. Šioje vietoje man tikrai trūko žinojimo - ką t. Zacharijas taip giliai išaiškino.
Visada jaučiu Šventosios Dvasios atėjimą į savo širdį, kai turiu galimybę šlovinti Viešpatį kažkur su bendraminčiais. Labai dėkinga, kad turėjau galimybę pamatyti, išgirsti tokį mokytoją kaip t. Zacharijas. Šlovė Viešpačiui. Turbūt tokios rekolekcijos ir turėjo būti kaip Viešpaties malonė mokytojo dienos proga.
Žinojau, kad esu neklusnus Dievo vaikas, per šias rekolekcijas gavau didžiulį supratimą, kad mano neklusnumas yra daug didesnis, mano norai yra aukščiau už Dievo planus (gėda, taip yra), taip pat gavau ir jėgų antplūdį, kuriomis kovosiu su ydomis ne vien žodžiais, bet su atvira širdimi ir didžiule drąsa stengsiuosi, kad mano namuose apsigyventų Šventoji Dvasia, Švč. M. Marija, Šv. Juozapas, Arkangelai ir šventieji...
Pajutau didesnį pasitikėjimą gydančia Dievo galia, didesnį norą Viešpatį šlovinti ir garbinti giesmėmis.
Patyriau, kaip svarbu problemas atiduoti Dievui ir nepasiimti jų atgal. Taip pat per atleidimo maldą išgyvenau naštos nuėmimą nuo pečių. Labai labai dėkoju Dievui už dovanas ir Jums.
Gyvojo Dievo veikimo pristatymas. Deganti misionieriaus širdis ir drąsa. Šventosios Dvasios veiksminga išraiška per gydymą. Labai naudingas buvo priminimas apie atgailą ir dėkojimą už viską Dievui. Nuostabus pristatymas apie šėtono gundymą ir visko atidavimas Viešpačiui.
Patyriau išlaisvinimą nuo rūpesčių, problemų, išgydyta ranka. Tiesiog – didelis Dievo prisilietimas. Aleliuja!
Patyriau Šventosios Dvasios veikimą, džiaugsmą. Man viskas patiko – tai tiesiog didelė Dievo palaima!
Daug nuostabių patirčių, jaučiuosi pripildyta, atnaujinta, gavau daug atsakymų, asmeninių patarimų iš Viešpaties per misionierių. Ačiū jums už jūsų seminarus, vidinio išgydymo pamaldas. Tai man labai padėjo ir padeda išlipti iš giliausių depresijų, įsiskaudinimų, padeda sugrįžti į gyvenimą. Dėkoju už atleidimo malda – labai stipri patirtis. Ačiū už jūsų bendravimą.
su kun. Zachariju Thudippara 2014 m. spalio 3 - 5 d.
Atleidimo malda iškėlė keletą naujų sužeidimų. Misionieriaus charizma dovanojo daugybę nepamirštamų akimirkų, uždegė misionieriaus atsidavimas Dievui, patyriau skirtumą tarp to, kai yra sakoma, kad turime šlovinti Dievą ir to, kai tiesiog imama ir šlovinama. Aiškiau supratau kas tai iš tiesų yra adoracija ir kaip reikėtų adoruoti.
Naudinga buvo tai, kad buvo mokymas ir „praktika“. Prieš rekolekcijas nelabai suvokiau kas yra adoracija. Kai klausdavau kas yra adoracija, sakydavo "tiesiog būti su Jėzumi". Dabar visai kitas supratimas. Dėkoju Dievui ir jums už tokias stiprias rekolekcijas!Patyriau bendrystę.
Rekolekcijose esu pirmą kartą, visada galvojau, kad meldžiuosi namuose, sekmadieniais bažnyčioje ir to tarsi užtenka. Šiandien supratau, kad savo tikėjimą turiu stiprinti, o tam ir padeda rekolekcijos.
Per išpažintį gavau išlaisvinimą ir problemų pažinimą. Per mokymus supratau kiek dar nemoku.
Patyriau Jėzaus meilę, labai didelę meilę ir Šventoji Dvasia mane labai palietė. Tvirtai pasiryžau nieko nedaryti vadovaujantis savo jėgomis, o viską viską atiduoti Jėzui.
Patyriau įvairių malonių, daug naujų įžvalgų, bendrystės džiaugsmą, sustiprinimą, padrąsinimą. Viešpats apdovanojo gausiai, daugiau, žymiai daugiau, negu galėjau svajoti. Ypatingai ačiū t. Zacharijui, „Gailestingumo versmės“ komandai, o labiausiai ačiū Viešpačiui.
Supratau, kad turiu atsiduoti Dievui ir kas yra adoracija, kaip vyksta išlaisvinimas ir kaip veikia šėtonas bei kaip nuo jo apsiginti.
Jaučiuosi naujai gimusi, apsivaliusi, labai reikėjo ramybės ir dvasinio poilsio, čia gavau daugiau negu tikėjausi. Pajutau ir supratau, dėl ko pergyvendavau ir negalėjau rasti ramybės.
Širdis atgijo, supratau kur vergauju piktajam ir apsisprendžiau pakviesti Šventąją Dvasią vairuoti mano gyvenimą. Labai gerai, kad buvo galimybė atlikti išpažintį.
Dar kartą įsitikinau, kad žemėje tikėjimas yra gyvas. Jėzus yra gyvas ir Jis daro stebuklus.
Gavau daugybę atsakymų apie maldą, Šventąją Dvasią, Jėzų. Pagerėjo sveikata, mažiau skauda sąnarius, kelius, lengviau klauptis, dingo skausmas ir atsirado lengvumas sprando srityje. Sustiprino tikėjimą, kad tikrai esu svarbi ir esu Jėzaus įrankis. Nemoku žodžiais išreikšti, ką gavau. Prašau Jėzaus, kad padėtų man tai padaryti ateityje. Suvokiau tik, kad tikrai tapau nauju kūriniu!
Patyriau gilesnį Jėzaus pažinimą. Jo Meilę man. Šventosios Dvasios veikimą mano gyvenime. Gilesnę Dievo Tėvo meilę man.
Atsikračiau įkyrių minčių, pasijutau lyg naujai gimusi, lyg gyvenimas prasidėjo nuo „0“. Dabar kiekviena mintis – tai Dievo garbinimas, padėka Jam. Toks pojūtis tarsi Dievas būtų visada šalia.
Supratau kas yra tikra adoracija ir dar daug vertingų dalykų, kurie iki šiol nebuvo aiškūs.
Patyriau atsinaujinimą Šventojoje Dvasioje, pasisėmiau stiprybės ir ryžto gyventi su Dievu. Siela džiūgauja! Aleliuja!
Patyriau nuostabius Dievo darbus per t. Zachariją. Sustiprino tikėjimą ir nurodė tolesnio kelio kryptį, šlovinimo esmę, jėgą maldoje, atsidavimo Dievui reikšmę ir nesigręžioti atgal! Dėkoju Dievui ir Jums už nuostabų organizavimą.
Dėkoju už Viešpaties artumą, Jo malones, patyriau ir gundymus, bet buvo lengva kovoti. Esu pastiprinta, pasiryžusi dirbti Viešpaties darbus. Aleliuja!
Labai į šias rekolekcijas norėjau ir nenusivyliau, kaip ir visuose jūsų programose. Viešpats vėl atgaivino dvasią, sustiprino tikėjimą, tos pamatinės Dievo Žodžio tiesos vėl atsinaujino, lyg dulkes nuvalė, nors atrodė, kad viską žinau... Ačiū Viešpačiui ir jūsų bendruomenei per šį Dievo žmogų esu atgaivinta, sustiprinta. Nauja tai, kad pamačiau, kiek jau daug Dievas yra mane išgydęs, išlaisvinęs ir jau dabar daugiau galvoju apie kitus, - kaip jiems padėti, nes pati jau esu sustiprinta. Kaip reikia mums, lietuviams, tos gyvybės ir Šventosios Dvasios ugnies. Ačiū Dievui už šį misionierių, telaimina Dievas jūsų bendruomenę ir visus, atvykstančius ieškoti Dievo meilės prisilietimo...
Patyriau Šventosios Dvasios prisilietimą. Pailsėjau dvasioje, atsigaivinau, esu sustiprinta eiti ir pasitarnauti Viešpačiui toliau.
Sustiprino tikėjimą Dievu, paskatino tarnauti Dievui ir žmonėms.
Dėkoju, šios rekolekcijos buvo man ypatingos. Toks Šventosios Dvasios palietimas apie, kurį tik iš kitų buvau girdėjusi.
Sužinojau naujo: kad Viešpats kviečia į ištikimybę, kad paruošiame sostą dangiškajam Tėvui savo šlovės giesmėmis skirtomis Jam ir, kad Šventoji Dvasia yra ta, kuri uždaro duris piktajai dvasiai. Gal ne tiek naujo, kiek naujai.
Buvau išlaisvinta iš nerimo, malda atsigavo, galėjau naktį atsikėlusi melstis.
Patyriau didelį vidinį džiaugsmą, atpalaidavimą (išlaisvinimą nuo kai kurių kompleksų). Nepaprastai patiko misionieriaus asmenybė – tiesiog sužavėjo jo pagarba švč. Sakramentui. Žodžiu, viskas taip puiku, kad žodžiai per silpni tai išreikšti. Ačiū jums už tokį nuoširdų ir pasiaukojantį tarnavimą! Darote tikrus Dievo darbus.
Patyriau Šventosios Dvasios prisilietimą, Jos kalbėjimą man, Jos dovanotą džiaugsmą. Labai palietė nuolatinis Švč. Sakramento buvimas, pradžioje atėjus jaučiau, kaip Jo buvimas naikina visas mano priešiškas gynybines reakcijas. Patyriau daugiau nei tikėjausi. Ačiū už ištikimybę tarnystėje.
Patyriau vidinį išgydymą, sužinojau kaip kovoti su piktuoju, kad jų daugiau nebegrįžtų, išmokau garbinti Dievo Sūnų.
Jaučiau, kad esu gydoma, atnaujinama, perkeičiama. Man šios rekolekcijos ypatingos, stebuklingos ir labai įsimintinos. Viskas kas vyko palietė širdį... Šlovė Viešpačiui! Aleliuja!
Pirmą kartą taip stipriai pajutau Šventosios Dvasios išsiliejimą ir Viešpaties Jėzaus artumą. Po šių rekolekcijų su kitais būtinai pasidalinsiu apie adoraciją. Šioje vietoje man tikrai trūko žinojimo - ką t. Zacharijas taip giliai išaiškino.
Visada jaučiu Šventosios Dvasios atėjimą į savo širdį, kai turiu galimybę šlovinti Viešpatį kažkur su bendraminčiais. Labai dėkinga, kad turėjau galimybę pamatyti, išgirsti tokį mokytoją kaip t. Zacharijas. Šlovė Viešpačiui. Turbūt tokios rekolekcijos ir turėjo būti kaip Viešpaties malonė mokytojo dienos proga.
Žinojau, kad esu neklusnus Dievo vaikas, per šias rekolekcijas gavau didžiulį supratimą, kad mano neklusnumas yra daug didesnis, mano norai yra aukščiau už Dievo planus (gėda, taip yra), taip pat gavau ir jėgų antplūdį, kuriomis kovosiu su ydomis ne vien žodžiais, bet su atvira širdimi ir didžiule drąsa stengsiuosi, kad mano namuose apsigyventų Šventoji Dvasia, Švč. M. Marija, Šv. Juozapas, Arkangelai ir šventieji...
Pajutau didesnį pasitikėjimą gydančia Dievo galia, didesnį norą Viešpatį šlovinti ir garbinti giesmėmis.
Patyriau, kaip svarbu problemas atiduoti Dievui ir nepasiimti jų atgal. Taip pat per atleidimo maldą išgyvenau naštos nuėmimą nuo pečių. Labai labai dėkoju Dievui už dovanas ir Jums.
Gyvojo Dievo veikimo pristatymas. Deganti misionieriaus širdis ir drąsa. Šventosios Dvasios veiksminga išraiška per gydymą. Labai naudingas buvo priminimas apie atgailą ir dėkojimą už viską Dievui. Nuostabus pristatymas apie šėtono gundymą ir visko atidavimas Viešpačiui.
Patyriau išlaisvinimą nuo rūpesčių, problemų, išgydyta ranka. Tiesiog – didelis Dievo prisilietimas. Aleliuja!
Patyriau Šventosios Dvasios veikimą, džiaugsmą. Man viskas patiko – tai tiesiog didelė Dievo palaima!
Daug nuostabių patirčių, jaučiuosi pripildyta, atnaujinta, gavau daug atsakymų, asmeninių patarimų iš Viešpaties per misionierių. Ačiū jums už jūsų seminarus, vidinio išgydymo pamaldas. Tai man labai padėjo ir padeda išlipti iš giliausių depresijų, įsiskaudinimų, padeda sugrįžti į gyvenimą. Dėkoju už atleidimo malda – labai stipri patirtis. Ačiū už jūsų bendravimą.
SEMINARAS „Pasilikite mano meilėje“ 2014 m. rugsėjo 13 d.
II konferencijos metu, Viešpats iškėlė dar vaikystėje mano išsakytus pykčio žodžius Dievui. Nors tai buvo tarsi nesąmoningas kaprizas dėl tiesiog neleisto žiūrėti filmo, mokymo metu atsiminiau kaip supykau ir tarsi tą pyktį sviedžiau savo žodžiais Dievui „Jei ir toliau man neleisi daryti ko noriu, džiaugtis filmais, vieninteliu mane džiuginančiu dalyku, aš supyksiu ant Tavęs...“. Be abejo, formuluotės tiksliai neprisimenu, bet savo jausmus Dievui išsakiau taip – piktu tonu. Dabar sunku sau patikėti, kad taip galėjau sakyti mane mylinčiam Dievui... Nesuprantu, kaip taip galėjau. Maldoje po šios II konferencijos (išlaisvinimo maldoje), tyliai pravirkau. Bet buvo ramu dėl to; mintyse kažkaip aiškumus pajutau, kad Dievas nekaltina manęs už Tai.
Man buvo nauja mintis, kad reikia ir galima patirti išlaisvinimą, po išlaisvinimo, nuolat ir nuolat, kad tai procesas augantis.
Paskatino drąsiai išpažinti savo nuodėmę, padėjo suprasti kaip kovoti su pagundomis.
Įkvėpimą siekti buvimo su Kristumi, norėčiau, kad Jis neapleistų gyvenime; taip pat džiaugsmą, viltį..
Tai buvo dvasinės kovos mokykla man. Dar kartą priminė, kad vienas lauke – ne karys, kad privalau prašyti Dievo pagalbos.
Gavau išlaisvinimą – išgydė seną žaizdą Jėzus. Aleliuja!
Sužinojau savo silpnąsias vietas. Pamačiau per kurią ydą šėtonas valdo mano gyvenimą. Sužinojau kaip kovoti. Džiaugiuosi Biblijos citatomis, kurios gydo sielą, ragina viską peržvelgti iš naujo. Ačiū Jums labai.
Lektoriai atkreipė dėmesį į kai kuriuos dalykus juos akcentuodami, o tuo pačiu leido geriau juos suprasti, nurodė efektyviausius gynybos nuo piktojo būdus, suteikė viltį, kad ir kiekvienas iš mūsų, nors būdami maži, daug galime būdami vienybėje su Dievu.
Gavau atsakymą į klausimą, kur man reikia kreiptis dėl besitęsiančios ligos, agresyvių žmonių skriaudos, nesėkmių, vienišumo.
Praktiniai patarimai kaip kovoti su pagunda, liudijimai, mokymai apie buvimą krikščioniu; malda bendra, šlovinimas... buvimas Dievo Dvasioj, bendrystėj... Sustiprinimas, atnaujinimas.
Ramybė, nuoširdumas, paguoda, vaišingumas, naujos žinios. Tai labai naudinga.
Priėmimą, daugiau ramybės ir pasitikėjimo savimi. Žvilgsnis nukreiptas į Tėvo meilę ir priėmimą.
Suteikė labai reikalingą informaciją, kaip nepalūžti, kaip artėti prie Dievo ir galiausiai kaip man pačiai to labai reikia.
Patyriau išlaisvinimą iš nuoskaudų, įsižeidimų, nuo vaikystės įsiskaudinimų. Kaip saugotis nuo pagundų. Ką daryti gundomai. Ačiū už viską. Ačiū už tai ką darote.
Viskas buvo labai naudinga: šlovinimas, užtarimo malda, ypač mokymai. Supratau, kad katalikams labai reikia išlaisvinimo iš daugelio dalykų, kad nustotume gyventi pagal raidę ir pradėtume gyventi Šventosios Dvasios vedami. Labai ačiū už jūsų bendruomenei.
Sužinojau kaip išgyventi gundymus ir atskirti piktojo atakas. Patyriau Dievo Meilę! Jis mane myli kiekvieną dieną. Pajutau jog Dievas išlaisvino iš piktojo vergijos.
Labai patiko, kad liudijo moteris apie savo pagundas, o tai vis vyrai ir vyrai apie savo bėdas. Supratau, kad bendruomenė, kurioje atvirai galima pasipasakoti – didelė jėga. O svarbiausia – žvelgt į Jėzų ir šlovinti Jį, šauktis Jo. Svarbiausia kovoje – malda.
Pajutau Šventosios Dvasios kvietimą tarnystei.
Kad nepamirščiau ir visada Jėzų statyčiau į visus įvykius ir šaukčiausi Jo.
Patyriau, kad esu kelyje į savęs priėmimą tokios kaip esu. Dar esu varginama įsiskaudinimų ir pykčio. Tikiuosi, kad tai yra procesas, bet jau žinau vaistą – Jėzus. Kviestis Jėzų.
Supratau kaip vyksta piktosios dvasios gundymas ir gavau patarimų, kaip su tuo reikia kovoti. Ypač patiko trečioji paskaita. Lektorė kalbėjo apie mano gyvenimą... Dėkui Jums už galimybę pažinti save ir pagilinti žinias.
Dėkoju Mirkai už labai konkretų mokymą kaip elgtis gundymuose; Donui – už tiesų įvardinimą, kad turime skelbti, gydyti, laisvinti, kad tai ne tik kvietimas, bet ir atsakomybė. Ir daryti tai nuolat, nelaukiant kol tapsime visai supančioti. Labai atgaivina ir stiprina žinia, kad tai nuolatinis procesas. Ačiū šlovinimo grupei, užtarėjams. Ačiū už Jūsų tarnystę Dievui. Telaimina Dievas visa, ką darote pagal Jo troškimą.
II konferencijos metu, Viešpats iškėlė dar vaikystėje mano išsakytus pykčio žodžius Dievui. Nors tai buvo tarsi nesąmoningas kaprizas dėl tiesiog neleisto žiūrėti filmo, mokymo metu atsiminiau kaip supykau ir tarsi tą pyktį sviedžiau savo žodžiais Dievui „Jei ir toliau man neleisi daryti ko noriu, džiaugtis filmais, vieninteliu mane džiuginančiu dalyku, aš supyksiu ant Tavęs...“. Be abejo, formuluotės tiksliai neprisimenu, bet savo jausmus Dievui išsakiau taip – piktu tonu. Dabar sunku sau patikėti, kad taip galėjau sakyti mane mylinčiam Dievui... Nesuprantu, kaip taip galėjau. Maldoje po šios II konferencijos (išlaisvinimo maldoje), tyliai pravirkau. Bet buvo ramu dėl to; mintyse kažkaip aiškumus pajutau, kad Dievas nekaltina manęs už Tai.
Man buvo nauja mintis, kad reikia ir galima patirti išlaisvinimą, po išlaisvinimo, nuolat ir nuolat, kad tai procesas augantis.
Paskatino drąsiai išpažinti savo nuodėmę, padėjo suprasti kaip kovoti su pagundomis.
Įkvėpimą siekti buvimo su Kristumi, norėčiau, kad Jis neapleistų gyvenime; taip pat džiaugsmą, viltį..
Tai buvo dvasinės kovos mokykla man. Dar kartą priminė, kad vienas lauke – ne karys, kad privalau prašyti Dievo pagalbos.
Gavau išlaisvinimą – išgydė seną žaizdą Jėzus. Aleliuja!
Sužinojau savo silpnąsias vietas. Pamačiau per kurią ydą šėtonas valdo mano gyvenimą. Sužinojau kaip kovoti. Džiaugiuosi Biblijos citatomis, kurios gydo sielą, ragina viską peržvelgti iš naujo. Ačiū Jums labai.
Lektoriai atkreipė dėmesį į kai kuriuos dalykus juos akcentuodami, o tuo pačiu leido geriau juos suprasti, nurodė efektyviausius gynybos nuo piktojo būdus, suteikė viltį, kad ir kiekvienas iš mūsų, nors būdami maži, daug galime būdami vienybėje su Dievu.
Gavau atsakymą į klausimą, kur man reikia kreiptis dėl besitęsiančios ligos, agresyvių žmonių skriaudos, nesėkmių, vienišumo.
Praktiniai patarimai kaip kovoti su pagunda, liudijimai, mokymai apie buvimą krikščioniu; malda bendra, šlovinimas... buvimas Dievo Dvasioj, bendrystėj... Sustiprinimas, atnaujinimas.
Ramybė, nuoširdumas, paguoda, vaišingumas, naujos žinios. Tai labai naudinga.
Priėmimą, daugiau ramybės ir pasitikėjimo savimi. Žvilgsnis nukreiptas į Tėvo meilę ir priėmimą.
Suteikė labai reikalingą informaciją, kaip nepalūžti, kaip artėti prie Dievo ir galiausiai kaip man pačiai to labai reikia.
Patyriau išlaisvinimą iš nuoskaudų, įsižeidimų, nuo vaikystės įsiskaudinimų. Kaip saugotis nuo pagundų. Ką daryti gundomai. Ačiū už viską. Ačiū už tai ką darote.
Viskas buvo labai naudinga: šlovinimas, užtarimo malda, ypač mokymai. Supratau, kad katalikams labai reikia išlaisvinimo iš daugelio dalykų, kad nustotume gyventi pagal raidę ir pradėtume gyventi Šventosios Dvasios vedami. Labai ačiū už jūsų bendruomenei.
Sužinojau kaip išgyventi gundymus ir atskirti piktojo atakas. Patyriau Dievo Meilę! Jis mane myli kiekvieną dieną. Pajutau jog Dievas išlaisvino iš piktojo vergijos.
Labai patiko, kad liudijo moteris apie savo pagundas, o tai vis vyrai ir vyrai apie savo bėdas. Supratau, kad bendruomenė, kurioje atvirai galima pasipasakoti – didelė jėga. O svarbiausia – žvelgt į Jėzų ir šlovinti Jį, šauktis Jo. Svarbiausia kovoje – malda.
Pajutau Šventosios Dvasios kvietimą tarnystei.
Kad nepamirščiau ir visada Jėzų statyčiau į visus įvykius ir šaukčiausi Jo.
Patyriau, kad esu kelyje į savęs priėmimą tokios kaip esu. Dar esu varginama įsiskaudinimų ir pykčio. Tikiuosi, kad tai yra procesas, bet jau žinau vaistą – Jėzus. Kviestis Jėzų.
Supratau kaip vyksta piktosios dvasios gundymas ir gavau patarimų, kaip su tuo reikia kovoti. Ypač patiko trečioji paskaita. Lektorė kalbėjo apie mano gyvenimą... Dėkui Jums už galimybę pažinti save ir pagilinti žinias.
Dėkoju Mirkai už labai konkretų mokymą kaip elgtis gundymuose; Donui – už tiesų įvardinimą, kad turime skelbti, gydyti, laisvinti, kad tai ne tik kvietimas, bet ir atsakomybė. Ir daryti tai nuolat, nelaukiant kol tapsime visai supančioti. Labai atgaivina ir stiprina žinia, kad tai nuolatinis procesas. Ačiū šlovinimo grupei, užtarėjams. Ačiū už Jūsų tarnystę Dievui. Telaimina Dievas visa, ką darote pagal Jo troškimą.
REKOLEKCIJOS „Per tiesą į laisvę ir į misiją“ (2014 m. liepos mėn.)
Dėkoju Viešpačiui, kad išgydė stiprius skausmus kakle - pečių juostoje (buvo keletą metų išvarža) ir galvos skausmą. Dingo stipri įtampa viršutinėje stuburo dalyje, laisviau ir su mažesniu skausmu galiu judinti dešinę ranką. Šlovė Viešpačiui.
Problema: onko liga.
Atvažiavau į rekolekcijas jausdama besikartojantį fizinį silpnumą ir žinodama sąlyginai blogą kraujo tyrimą. Po asmeninės maldos, kuri nuėjo iki pačių kaulų, operuotų vietų ir sielos randų, išgyvenau sveikatos sugrįžimą. Sekančią dieną maldoje į mane nuolat žvelgė Jėzaus akys. Jaučiuosi gerai, laukiu kraujo tyrimo rezultatų (po rekolekcijų).
Skaudėjo rankų ir kojų pirštai. Po to, kai buvo pasakyta, kad Viešpats nori gydyti pirštus - skausmas sumažėjo, dabar visai nesijaučia. Pradingo šukė (svetimkūnis), kurį turėjau šalia akies nuo 3 m. M., Kaunas
Dėkoju už išgydytą klubą, kelius, širdį, čiurną ir vyro A. keli. Šlovė tau Kristau!
Prieš kelis metus jaučiau didelius nugaros skausmus. Dievas gydė ir skausmas mažėjo. O po išgydymo maldos rekolekcijų metu visiškai pasitraukė. M., 44m.
Paprastai nuo nuovargio man skauda nugaros apačią ir sprandą, o po ilgos dienos atsigulus į lovą, kurį laiką diegia tarp apatinių stuburo slankstelių. Po liudijimo apie išgydymus ir maldos už visus, kuriems skaudą nugarą, beveik nieko nepajutau , nes prieš tai buvau gerai pailsėjus ir nugaros neskaudėjo, bet tikėjau, kad Viešpats nori pašalinti tą diegiantį skausmą. Ir iš tiesų - jau kelinta diena, kai reikia nemažai sėdėti ar stovėti viena poza, o atsigulus į lovą nebejaučiu to skausmo, tik nedidelį nuovargį. Ačiū Viešpačiui! T.
Viešpats prisilietė prie mano kairios ausies, su kuria girdimumas buvo 50 proc. Dabar girdžiu 80 proc. Ačiū Jėzui. G.
Problema: sausas, degantis liežuvis nuo erozijų stemplėje po tulžies operacijos. Skonio pakitimai, vaistai nepadėjo.
Po asmeninės maldos labai pagerėjo. Kitą vakarą po netinkamo maisto vėl pablogėjo. Po Šventosios Dvasios išliejimo maldos vėl žymiai geriau. Pasitikiu Jėzumi ir dėkoju.
Prieš 1,5 m. turėjau stuburo traumą - pasislinko 4-5 slanksteliai. Prieš 7 mėn. patyriau dešinės rankos žąsto traumą - subyrėjo sąnarys - operacijos metu įdėta plokštelė ir 11 varžtų. Rankos judesiai buvo apriboti, raumuo nusilpęs. Po maldos rankos judesių amplitudė stipriai prasiplėtė, labai sumažėjo skausmas, ranka tarsi atgijo. Stubure jaučiau šilumą ir tokia savijauta, tarsi turėčiau naują stuburą. Šlovė Viešpačiui. D.
Turėjau kraujotakos sutrikimą gulėjau ligoninėje, kiekvieną rytą skaudėdavo galvą, po maldos pajutau lengvumą galvoje ir nebeskauda galvos. Šlovė Dievui ir padėka. R.
Man yra kairiojo kelio sąnario atrozė. Paskaudėdavo, sunku buvo lipti laiptais. Tikėjau, jei Jėzus gydytojas, tai Jis ir pagydys. Po užtarimo maldos jaučiuosi geriau, manau, vyksta reabilitacija. Šlovė mūsų Kristui Karaliui. Amen. D.
Prieš keletą metų suklupau ant laiptų ir stipriai pasitempiau pėdos raiščius. Buvo sugipsuota, bet, po to, vis tiek jausdavau skausmą. paskutiniu metu, kai pavargdavau skausmas būdavo stiprokas. Po maldos salėje iš karto nesupratau, tik kitą dieną susivokiau, kad man visai nebeskauda kojos. Jaučiu visišką lengvumą. Labai dėkoju Viešpačiui ir jums.
Dėkoju Viešpačiui, kad išgydė stiprius skausmus kakle - pečių juostoje (buvo keletą metų išvarža) ir galvos skausmą. Dingo stipri įtampa viršutinėje stuburo dalyje, laisviau ir su mažesniu skausmu galiu judinti dešinę ranką. Šlovė Viešpačiui.
Problema: onko liga.
Atvažiavau į rekolekcijas jausdama besikartojantį fizinį silpnumą ir žinodama sąlyginai blogą kraujo tyrimą. Po asmeninės maldos, kuri nuėjo iki pačių kaulų, operuotų vietų ir sielos randų, išgyvenau sveikatos sugrįžimą. Sekančią dieną maldoje į mane nuolat žvelgė Jėzaus akys. Jaučiuosi gerai, laukiu kraujo tyrimo rezultatų (po rekolekcijų).
Skaudėjo rankų ir kojų pirštai. Po to, kai buvo pasakyta, kad Viešpats nori gydyti pirštus - skausmas sumažėjo, dabar visai nesijaučia. Pradingo šukė (svetimkūnis), kurį turėjau šalia akies nuo 3 m. M., Kaunas
Dėkoju už išgydytą klubą, kelius, širdį, čiurną ir vyro A. keli. Šlovė tau Kristau!
Prieš kelis metus jaučiau didelius nugaros skausmus. Dievas gydė ir skausmas mažėjo. O po išgydymo maldos rekolekcijų metu visiškai pasitraukė. M., 44m.
Paprastai nuo nuovargio man skauda nugaros apačią ir sprandą, o po ilgos dienos atsigulus į lovą, kurį laiką diegia tarp apatinių stuburo slankstelių. Po liudijimo apie išgydymus ir maldos už visus, kuriems skaudą nugarą, beveik nieko nepajutau , nes prieš tai buvau gerai pailsėjus ir nugaros neskaudėjo, bet tikėjau, kad Viešpats nori pašalinti tą diegiantį skausmą. Ir iš tiesų - jau kelinta diena, kai reikia nemažai sėdėti ar stovėti viena poza, o atsigulus į lovą nebejaučiu to skausmo, tik nedidelį nuovargį. Ačiū Viešpačiui! T.
Viešpats prisilietė prie mano kairios ausies, su kuria girdimumas buvo 50 proc. Dabar girdžiu 80 proc. Ačiū Jėzui. G.
Problema: sausas, degantis liežuvis nuo erozijų stemplėje po tulžies operacijos. Skonio pakitimai, vaistai nepadėjo.
Po asmeninės maldos labai pagerėjo. Kitą vakarą po netinkamo maisto vėl pablogėjo. Po Šventosios Dvasios išliejimo maldos vėl žymiai geriau. Pasitikiu Jėzumi ir dėkoju.
Prieš 1,5 m. turėjau stuburo traumą - pasislinko 4-5 slanksteliai. Prieš 7 mėn. patyriau dešinės rankos žąsto traumą - subyrėjo sąnarys - operacijos metu įdėta plokštelė ir 11 varžtų. Rankos judesiai buvo apriboti, raumuo nusilpęs. Po maldos rankos judesių amplitudė stipriai prasiplėtė, labai sumažėjo skausmas, ranka tarsi atgijo. Stubure jaučiau šilumą ir tokia savijauta, tarsi turėčiau naują stuburą. Šlovė Viešpačiui. D.
Turėjau kraujotakos sutrikimą gulėjau ligoninėje, kiekvieną rytą skaudėdavo galvą, po maldos pajutau lengvumą galvoje ir nebeskauda galvos. Šlovė Dievui ir padėka. R.
Man yra kairiojo kelio sąnario atrozė. Paskaudėdavo, sunku buvo lipti laiptais. Tikėjau, jei Jėzus gydytojas, tai Jis ir pagydys. Po užtarimo maldos jaučiuosi geriau, manau, vyksta reabilitacija. Šlovė mūsų Kristui Karaliui. Amen. D.
Prieš keletą metų suklupau ant laiptų ir stipriai pasitempiau pėdos raiščius. Buvo sugipsuota, bet, po to, vis tiek jausdavau skausmą. paskutiniu metu, kai pavargdavau skausmas būdavo stiprokas. Po maldos salėje iš karto nesupratau, tik kitą dieną susivokiau, kad man visai nebeskauda kojos. Jaučiu visišką lengvumą. Labai dėkoju Viešpačiui ir jums.
REKOLEKCIJOS „Pasinerk septynis kartus“ (2014 m. liepos mėn.)
Supratau, kad Viešpačiui rūpiu ne tik aš, bet ir mano žmona, mūsų santykiai. Kartu rekolekcijose dalyvavome po 10 metų. Tai man buvo Jo regimas ženklas, kad Jis mus laimina, kaip vieną kūną. Tuo pat metu, laukiant rekolekcijų, žmona po 9 metų užsimovė vestuvinį žiedą. L.,Vilnius,51m.
Pajutau tai, kad dalykai, kurie mums atrodo gėdingi (kaltės, nuopuoliai) tokie nėra Dievo žvilgsnyje. Aš tikrai iki rekolekcijų nemaniau, kad išdrįsiu pasidalinti tokiais intymiais savo gyvenimo dalykais su grupele žmonių – pasauliečių. Per tai atėjo šiek tiek suvokimas, kad visi – broliai, seserys. Neturime, neturėtume slėptis už savo įvaizdžio nugarų. Suvokiau ir tai, kad Dievo gydymui reikia laiko. Jam reikia dieviškos kantrybės su mumis, o mums reikia kantrybės laukti, bendradarbiaujant. Taip pat išsivešiu ir sakinį: „ Ar tu tikrai tiki, kad Viešpats gali tave išgydyti?“ Tikiuosi, šis klausimas bus sėkla, iš kurios išaugs kažkas gražaus. Taip pat labai sumažėjo mano baimė sekti Dievu. Ačiū Dievui. G., Vilnius, 31m.
Pirmąjį vakarą, kai vyko užtarimo malda sėdėjau ir mano visa esybė nieko nejautė. Aš girdėjau žodžius, buvau labai pavargus ir tuščia. Klausiau: Dieve, kas yra? Kas čia vyksta? Tuomet mano šaltu veidu pradėjo riedėti ašaros, aš apskritai niekada neverkiu, vengiu verkti viešose vietose.. ir riedėjo, riedėjo per ledo luitą skverbėsi šilumą. Tirpdė mane Jo malonė.. Net nesuvokiama kaip mūsų Dievas tiek iš manęs išplėšė ir paėmė, tiek daug skaudulių.. Aš raudojau, raudojau.. Išvalė mano dvasią, atgaivino. Šlovė Kristui!
Kitų liudijime, pasidalijime pamačiau savo šešėlius ir žaizdas per kitų žmonių patirtis ir taip Jėzus gydė mane, supratau, kad priėmus tas žaizdas jos tampa Dievo palaiminimu. R., Kaunas, 45m.
Norėčiau padėkoti Dievui už atradimo ir pažinimo savęs laiką, kurį patyriau šiose rekolekcijose. Už baimės gyventi žaizdą, už menkos savivertės jausmą, kurį nešiojau manydama, kad kitų bėdos, ligos yra svarbesnės, o man pačiai, kuriai Dievas tiek daug davė, nėra ko Jam kvaršinti galvos. Noriu atrast ir išeiti iš to savo širdies įkalinimo, noriu ir prašau Dievo malonės, kad Jis atvertų man savo širdį. Mano žaizdos, kad ir kokios jos būtų, yra svarbios Dievui. Ir tikiu, kad Jis neatvers ir neduos daugiau nei aš galėsiu pakelti. V., Vilnius, 32m.
Atvažiuodama į rekolekcijas vežiausi tokį gilų, užspaustą klyksmą ir tikėjausi, kad jį galėsiu išklykti, bet Dievas man turėjo visai kitokį planą. Per užtarimo maldą išgyvenau Dievo – Švelnaus, Mylinčio Tėvo gerumą, gailestingumą ir paguodą, saugumą Jo glėbyje. Man ši emocinė patirtis labai svarbi, nes ilgą laiką jaučiausi suspausta - protas lyg ir supranta, bet širdis lieka užverta, nepasitikinti. Mane visai nuginklavo Dievo meilė po susitikimo grupelėje – gavau džiaugsmo ir dėkojimo dovaną, kurios visai nesitikėjau. Man dėkoti paprastai būna labai sunku, o čia nėjo vietoje nustygti. Jaučiuosi išlaisvinta, nes drįsau Dievą įsileisti į kai kurias gyvenimo sritis, kuriomis iki tol nenorėjau su Juo dalintis ir tada pasirodė, kad ten visai nėra taip baisu, kaip atrodė iki tol. Per Atgailos sakramentą gavau labai mažų, bet svarbių patarimų, kuriais tikiuosi pasinaudoti grįžus namo. Ačiū Jam! Aleliuja! A., Kaunas, 28m.
Pirmąjį vakarą Dievo Žodyje apie Naamaną atradau žodžius: „Argi aš nebuvau dvasia su tavim?“ Žiūrėjau į savo nuodėmės pradžią, šaknis šio žodžio šviesoje. Sunku buvo atpažinti kur Viešpats tose situacijoje. Net pykčio šešėlis praslinko. Bet svarbiausia tai vedė į paprastą ir artimą santykį. Šiose rekolekcijose atradau naują, drąsų, artimą santykį su savo Išgelbėtoju. Užtarimo maldos metu jis sudaužė narvą iš kurio buvau išėjus, bet vis dairiausi atgal. Jis paėmė mane skrydžiui. Jis yra su manim. Visur. Jam šlovė, garbė, visa meilė ir viskas per amžius. Amen. D., Kaunas, 33m.
Pirmąjį vakarą išgyvenau Dievo meilę man. Pirmiausia pamačiau savęs kaip mažos mergaitės vaizdinį, kurios viena pusė sveika, o kita gerokai sužalota. Tomis vietomis skauda liestis prie Viešpaties. Ir ten uždėti šarvai. Per rekolekcijas Viešpats suteikė jėgų nusiimti gana lengvai tuos šarvus, sudėti Jam, o mainais Viešpats savo rankomis tepė tas žaizdas. O apsaugai apvilko baltu storu vilnos rūbu – tokia tunika. Ir kitą vaizdinį turėjau to paties vakaro metu – kad Viešpats ateina ir priklaupia priešais mane, atveria mano sugniaužtus delnus, prisiglaudžia. Ir su Juo keliavau į savo vaikystę. Išgyvenau, kaip mažytė padedu Jam galvą ant peties, o Jis mane nešioja ir glosto. Po to tarsi pasinėriau į Jį ir lyg grįžau į įsčias, visai mažulytė, ir išgyvenau Jo artumą ten. Po to lyg gimimą, ir Jo artumą, nešiojimą, kai buvau atskirta nuo mamos. Beveik fiziškai jaučiau, kaip Jis mane supa ir nešioja.. V., Kaunas, 31m.
Iškėlė dalykus, kurie seniai buvo ir tapo kaip savaime suprantami dalykai, jie man kėlė kančią, kuri tapo nepastebima. Pripratau prie jos. Jėzus aiškiai visa tai parodė, iškėlė ir gydo.
Rekolekcijų metu pajutau, kad vis dar nešioju žaizdą, kuri, galvojau, jau seniai išgijo. Tai tėvo meilės trūkumas. Bet man regis supratau, ko turiu Viešpaties prašyti, kad Jis gydytų šią žaizdą. O tai taip svarbu – žinoti žaizdą Ir ko prašyti! Kad ją Dievas Tėvas pripildytų Meile.
Užtarimo maldos metu Jėzaus vardu galėjau atleisti skriaudikui. S., Kaunas, 52m.
Rekolekcijų metu iš mano širdies buvo atrastos ir pašalintos priežastys, raupsai, kurie trukdė man atsiduoti Dievo meilei. Vakaro maldoje, jaučiau didžiulį širdies plakimą savo širdyje, bei šilumą. Aš laiminga, nes tikrai žinau, kad Dievas globoja, myli mane. Pasitikėdama Dievu, aš nebijau gyvenimu eiti, tvirtu žingsniu, nes žinau Dievas su manim.
Per antros dienos maldos vakarą bandžiau prisiminti savo tėvuką. Pradžioje kilo vien negatyvių patirčių vaizdiniai. Tariau sau: „Viešpatie, nejaugi aš prisimenu tik sunkias akimirkas apie jį?“ Bemąstant s. Dovyda tarė maldoje: „Tegul atsiveria mūsų atmintis, Jėzau, nuimk visus blokus“. Tuomet lyg atsirišo maišas, pasidarė lengviau, ramiau. Iškilo keli teigiami prisiminimai, tai nudžiugino. Ir vis bandant kasinėti praeitį išgirdau vidinį balsą „Negrįžk“. Tuomet šis žodis nuplovė viską, taip paprastai, taip lengvai.. Toks raginimas žvelgti į ateitį naujai, patikinti skaudulių valymą Jam. D., Kaunas, 26m.
Patyriau, kad Dievas tikrai išgydė mano prasidėjimo momentą ir davė man norą gyventi ir susitaikyti su tuo, kad Jis man skyrė tuos mano tėvus, kuriuos skyrė. Šiose rekolekcijose pirmą kartą išdrįsau tiesiai paprašyti kūno sveikatos, ir per užtarimo maldą gavau žinią, kad Tėvas nori gydyti mano stuburą. Nežinau, kaip ir kada tai įvyks, bet ši žinia man buvo tokia svarbi, kad tikrai pasijutau Tėvo mylima ir vertinama. Lig šiol mane varydavo į neviltį visi liudijimai apie kūno išgydymus, nes mano gyvenime niekas nesikeitė į geresnę pusę. Grįžtu į pasaulį atgaivintu ir sustiprintu tikėjimu ir pasiryžimu mylėt savo mamą ir kitus artimuosius. Ačiū Dievui!
Esu išlaisvinta iš didžiulio bloko, neatleidimo dvasios. Jau dabar mano širdy viešpatauja mano mylimasis - Jėzus. Atpažinau ne vieną raupsą ir pavedžiau Viešpaties išgijimui. R., Kaunas.
Per Šv. Raštą Dievas prakalbo, kad tikėčiau, kad Dievo malone galiu būti išgelbėta, nesvarbu, kad neužsitarnavusi esu, duodama dovanai. Turiu dėkoti ir už išbandymus, pamokas.
Per mokymą Dievas davė ašarų malonę, kai buvo pasakyta, kad Jėzus-Dievas tapo žmogumi iš meilės ir pakylėjo, dovanojo galimybę iki švč. Trejybės. Šis slėpinys, ši meilė mane taip sujaudino ir pasipylė dėkingumo ašaros. Dėkoju Tau, Viešpatie! L., Vilnius, 37m.
Rekolekcijų pradžioje, per pirmas šv. Mišias, kunigui laužiant Ostiją, suskambo žodžiai: „Čia tau, tai dėl tavęs“ ir tuo pačiu užliejo labai stipri meilė, visa apglėbianti. R., Kaunas.
Supratau, kad Viešpačiui rūpiu ne tik aš, bet ir mano žmona, mūsų santykiai. Kartu rekolekcijose dalyvavome po 10 metų. Tai man buvo Jo regimas ženklas, kad Jis mus laimina, kaip vieną kūną. Tuo pat metu, laukiant rekolekcijų, žmona po 9 metų užsimovė vestuvinį žiedą. L.,Vilnius,51m.
Pajutau tai, kad dalykai, kurie mums atrodo gėdingi (kaltės, nuopuoliai) tokie nėra Dievo žvilgsnyje. Aš tikrai iki rekolekcijų nemaniau, kad išdrįsiu pasidalinti tokiais intymiais savo gyvenimo dalykais su grupele žmonių – pasauliečių. Per tai atėjo šiek tiek suvokimas, kad visi – broliai, seserys. Neturime, neturėtume slėptis už savo įvaizdžio nugarų. Suvokiau ir tai, kad Dievo gydymui reikia laiko. Jam reikia dieviškos kantrybės su mumis, o mums reikia kantrybės laukti, bendradarbiaujant. Taip pat išsivešiu ir sakinį: „ Ar tu tikrai tiki, kad Viešpats gali tave išgydyti?“ Tikiuosi, šis klausimas bus sėkla, iš kurios išaugs kažkas gražaus. Taip pat labai sumažėjo mano baimė sekti Dievu. Ačiū Dievui. G., Vilnius, 31m.
Pirmąjį vakarą, kai vyko užtarimo malda sėdėjau ir mano visa esybė nieko nejautė. Aš girdėjau žodžius, buvau labai pavargus ir tuščia. Klausiau: Dieve, kas yra? Kas čia vyksta? Tuomet mano šaltu veidu pradėjo riedėti ašaros, aš apskritai niekada neverkiu, vengiu verkti viešose vietose.. ir riedėjo, riedėjo per ledo luitą skverbėsi šilumą. Tirpdė mane Jo malonė.. Net nesuvokiama kaip mūsų Dievas tiek iš manęs išplėšė ir paėmė, tiek daug skaudulių.. Aš raudojau, raudojau.. Išvalė mano dvasią, atgaivino. Šlovė Kristui!
Kitų liudijime, pasidalijime pamačiau savo šešėlius ir žaizdas per kitų žmonių patirtis ir taip Jėzus gydė mane, supratau, kad priėmus tas žaizdas jos tampa Dievo palaiminimu. R., Kaunas, 45m.
Norėčiau padėkoti Dievui už atradimo ir pažinimo savęs laiką, kurį patyriau šiose rekolekcijose. Už baimės gyventi žaizdą, už menkos savivertės jausmą, kurį nešiojau manydama, kad kitų bėdos, ligos yra svarbesnės, o man pačiai, kuriai Dievas tiek daug davė, nėra ko Jam kvaršinti galvos. Noriu atrast ir išeiti iš to savo širdies įkalinimo, noriu ir prašau Dievo malonės, kad Jis atvertų man savo širdį. Mano žaizdos, kad ir kokios jos būtų, yra svarbios Dievui. Ir tikiu, kad Jis neatvers ir neduos daugiau nei aš galėsiu pakelti. V., Vilnius, 32m.
Atvažiuodama į rekolekcijas vežiausi tokį gilų, užspaustą klyksmą ir tikėjausi, kad jį galėsiu išklykti, bet Dievas man turėjo visai kitokį planą. Per užtarimo maldą išgyvenau Dievo – Švelnaus, Mylinčio Tėvo gerumą, gailestingumą ir paguodą, saugumą Jo glėbyje. Man ši emocinė patirtis labai svarbi, nes ilgą laiką jaučiausi suspausta - protas lyg ir supranta, bet širdis lieka užverta, nepasitikinti. Mane visai nuginklavo Dievo meilė po susitikimo grupelėje – gavau džiaugsmo ir dėkojimo dovaną, kurios visai nesitikėjau. Man dėkoti paprastai būna labai sunku, o čia nėjo vietoje nustygti. Jaučiuosi išlaisvinta, nes drįsau Dievą įsileisti į kai kurias gyvenimo sritis, kuriomis iki tol nenorėjau su Juo dalintis ir tada pasirodė, kad ten visai nėra taip baisu, kaip atrodė iki tol. Per Atgailos sakramentą gavau labai mažų, bet svarbių patarimų, kuriais tikiuosi pasinaudoti grįžus namo. Ačiū Jam! Aleliuja! A., Kaunas, 28m.
Pirmąjį vakarą Dievo Žodyje apie Naamaną atradau žodžius: „Argi aš nebuvau dvasia su tavim?“ Žiūrėjau į savo nuodėmės pradžią, šaknis šio žodžio šviesoje. Sunku buvo atpažinti kur Viešpats tose situacijoje. Net pykčio šešėlis praslinko. Bet svarbiausia tai vedė į paprastą ir artimą santykį. Šiose rekolekcijose atradau naują, drąsų, artimą santykį su savo Išgelbėtoju. Užtarimo maldos metu jis sudaužė narvą iš kurio buvau išėjus, bet vis dairiausi atgal. Jis paėmė mane skrydžiui. Jis yra su manim. Visur. Jam šlovė, garbė, visa meilė ir viskas per amžius. Amen. D., Kaunas, 33m.
Pirmąjį vakarą išgyvenau Dievo meilę man. Pirmiausia pamačiau savęs kaip mažos mergaitės vaizdinį, kurios viena pusė sveika, o kita gerokai sužalota. Tomis vietomis skauda liestis prie Viešpaties. Ir ten uždėti šarvai. Per rekolekcijas Viešpats suteikė jėgų nusiimti gana lengvai tuos šarvus, sudėti Jam, o mainais Viešpats savo rankomis tepė tas žaizdas. O apsaugai apvilko baltu storu vilnos rūbu – tokia tunika. Ir kitą vaizdinį turėjau to paties vakaro metu – kad Viešpats ateina ir priklaupia priešais mane, atveria mano sugniaužtus delnus, prisiglaudžia. Ir su Juo keliavau į savo vaikystę. Išgyvenau, kaip mažytė padedu Jam galvą ant peties, o Jis mane nešioja ir glosto. Po to tarsi pasinėriau į Jį ir lyg grįžau į įsčias, visai mažulytė, ir išgyvenau Jo artumą ten. Po to lyg gimimą, ir Jo artumą, nešiojimą, kai buvau atskirta nuo mamos. Beveik fiziškai jaučiau, kaip Jis mane supa ir nešioja.. V., Kaunas, 31m.
Iškėlė dalykus, kurie seniai buvo ir tapo kaip savaime suprantami dalykai, jie man kėlė kančią, kuri tapo nepastebima. Pripratau prie jos. Jėzus aiškiai visa tai parodė, iškėlė ir gydo.
Rekolekcijų metu pajutau, kad vis dar nešioju žaizdą, kuri, galvojau, jau seniai išgijo. Tai tėvo meilės trūkumas. Bet man regis supratau, ko turiu Viešpaties prašyti, kad Jis gydytų šią žaizdą. O tai taip svarbu – žinoti žaizdą Ir ko prašyti! Kad ją Dievas Tėvas pripildytų Meile.
Užtarimo maldos metu Jėzaus vardu galėjau atleisti skriaudikui. S., Kaunas, 52m.
Rekolekcijų metu iš mano širdies buvo atrastos ir pašalintos priežastys, raupsai, kurie trukdė man atsiduoti Dievo meilei. Vakaro maldoje, jaučiau didžiulį širdies plakimą savo širdyje, bei šilumą. Aš laiminga, nes tikrai žinau, kad Dievas globoja, myli mane. Pasitikėdama Dievu, aš nebijau gyvenimu eiti, tvirtu žingsniu, nes žinau Dievas su manim.
Per antros dienos maldos vakarą bandžiau prisiminti savo tėvuką. Pradžioje kilo vien negatyvių patirčių vaizdiniai. Tariau sau: „Viešpatie, nejaugi aš prisimenu tik sunkias akimirkas apie jį?“ Bemąstant s. Dovyda tarė maldoje: „Tegul atsiveria mūsų atmintis, Jėzau, nuimk visus blokus“. Tuomet lyg atsirišo maišas, pasidarė lengviau, ramiau. Iškilo keli teigiami prisiminimai, tai nudžiugino. Ir vis bandant kasinėti praeitį išgirdau vidinį balsą „Negrįžk“. Tuomet šis žodis nuplovė viską, taip paprastai, taip lengvai.. Toks raginimas žvelgti į ateitį naujai, patikinti skaudulių valymą Jam. D., Kaunas, 26m.
Patyriau, kad Dievas tikrai išgydė mano prasidėjimo momentą ir davė man norą gyventi ir susitaikyti su tuo, kad Jis man skyrė tuos mano tėvus, kuriuos skyrė. Šiose rekolekcijose pirmą kartą išdrįsau tiesiai paprašyti kūno sveikatos, ir per užtarimo maldą gavau žinią, kad Tėvas nori gydyti mano stuburą. Nežinau, kaip ir kada tai įvyks, bet ši žinia man buvo tokia svarbi, kad tikrai pasijutau Tėvo mylima ir vertinama. Lig šiol mane varydavo į neviltį visi liudijimai apie kūno išgydymus, nes mano gyvenime niekas nesikeitė į geresnę pusę. Grįžtu į pasaulį atgaivintu ir sustiprintu tikėjimu ir pasiryžimu mylėt savo mamą ir kitus artimuosius. Ačiū Dievui!
Esu išlaisvinta iš didžiulio bloko, neatleidimo dvasios. Jau dabar mano širdy viešpatauja mano mylimasis - Jėzus. Atpažinau ne vieną raupsą ir pavedžiau Viešpaties išgijimui. R., Kaunas.
Per Šv. Raštą Dievas prakalbo, kad tikėčiau, kad Dievo malone galiu būti išgelbėta, nesvarbu, kad neužsitarnavusi esu, duodama dovanai. Turiu dėkoti ir už išbandymus, pamokas.
Per mokymą Dievas davė ašarų malonę, kai buvo pasakyta, kad Jėzus-Dievas tapo žmogumi iš meilės ir pakylėjo, dovanojo galimybę iki švč. Trejybės. Šis slėpinys, ši meilė mane taip sujaudino ir pasipylė dėkingumo ašaros. Dėkoju Tau, Viešpatie! L., Vilnius, 37m.
Rekolekcijų pradžioje, per pirmas šv. Mišias, kunigui laužiant Ostiją, suskambo žodžiai: „Čia tau, tai dėl tavęs“ ir tuo pačiu užliejo labai stipri meilė, visa apglėbianti. R., Kaunas.
SEMINARAS „Ar tikrai nesu ezoterikų pinklėse?“ su kun.A.Valkausku 2014m. birželio 21d.
Sužinojau ką reiškia magija, kaip ji veikia. Kaip atsirinkti krikščionių literatūrą. Kaip peržengti save, kad taptum tikru bažnyčios nariu, rodydami kitiems meilę ir rūpestį.
Visą, ką girdėjau, man labai naudinga, nes kartais nesugebu atskirti kas iš Dievo ir Šv. Dvasios, o kas – ne.
Tikėjausi kažko gerokai paviršutiniškesnio ir dogmatiškesnio. Labai maloniai nustebau ir sužavėta mokymais. Ačiū, gavau esmines atskirimo nuorodas. Labai to reikėjo. Gavau labai daug atsakymų ir tobulą problemų sprendimo būdą.
Patvirtino, kad esame „svetimi“ pasaulyje, kuris brukdamas savo laikinas „paguodas“ nori atitraukti mane nuo tikėjimo, nuo maldos, nuo bendrystės...
Kad net ir mano malda gali kažką pakeisti, kad Dievas gali kalbėti per mane, jei aš jam atsiversiu, kad tai nėra išrinktųjų privilegija.
Padeda daugiau tapti laimingesniems, žinojimas išlaisvina iš baimės supratimų, kad nuo nuodėmės viskas prasideda, kas turi pasekmes.
Atrodo pasakojo su juoku, bet supratau, kodėl kankina nemiga ir kitos baimės. Aš tiesiog leidžiu toms negeroms mintims mane užvaldyti ir būti ištisai įsitempusia.
Sutvirtėjo tikėjimas, pasitikėjimas Jėzumi, savęs priėmimas su ydomis, trūkumais. Viltis, kad vis tiek esu Dievo vaikas.
Žinia susišaukė su mano paskutinių dienų patirtimis. Taip sakant – sinchroniškai ☺ 1)Tai, kad mažiau dėmesio tam „gydymuisi“, o daugiau – pagrindų stiprinimui. 2) Malonė – svarbus žodis!
Esu mylimas Tėvo. Pranašas – tai skelbti, tuo gyventi.
Šiame seminare man nauja buvo magijos ir pranašiškos bendruomenės apibūdinimas. Sužinojau daug nauja. Patyrimai geri, džiaugiuosi, kad atvažiavau. Ačiū ☺
Dar kartą buvo primintos esminės tiesos. Aš esu mylimas Dievo sūnus. Mano esminis pašaukimas – skelbti Dievą ir pranašauti.
Sužinojau, kaip atskirti savo vietą dvasinio kelio skalėje. Labai gerai, kad lektorius primgtinai kalbėjo ne tik apie žmogaus palaiminimą bei atpirkimą, bet ir apie jo įsipareigojimą! Ačiū lektoriui ir Jums visiems. Tesaugo Jus Dievas!
Atpažinimas skirtumų. Paaiškinimas teologinių žinių. Sunku patikėti, kad Dievas mus visus myli. Kad mus veda ir liepia pasitikėti Juo. Sunku tuo įtikėti.
Daug naudingų gilių žinių su humoro doze. Labai reikalinga ir laiku malda pabaigoje. Kun. Valkausko nuoširdumas, kuklumas. Tikra dovana, Viešpaties dovana šis žmogus, jo žodžiai, ši diena.
Labai įvertinau praktinį kalbėtojo dalinimąsi. Lengva buvo klausyti. Ačiū.
Suvokiau, kad esu įpareigota būti pranašu bendruomenėje. Aš bijodavau, o dabar suvokiau, kad esu per krikštą įpareigota atsiliepti kvietimui. Kad leisčiau Jėzui veikti per mane.
Šiame seminare įdomios visos trys konferencijos. Naujai suvokiau pranašiškos bendruomenės pašaukimą ir misiją. Dėkoju Dievui už kunigą ir organizatorius.
Leido pažiūrėti į ezoterinius dalykus stambiu planu – kas būdinga krikščioniškai pasaulėžiūrai, o kas ezoterinei, okultinei.
Užtvirtino tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, padrąsino atsiliepti į pašaukimą.
Dievas kalbėjo asmeniškai: paragino atsiprašyti kai ką, labiau mylėti, drąsino, parodė mano baimes, silpnybes. Dar kartą priminė, kad esu Dievo vaikas, mylimas, kam esu pašaukta.
Patiko labai sveikas požiūris į save, bažnyčią, Dievą. Patyriau sustiprinimą, patvirtinimą, kad viskas yra gerai ☺
Tarsi neišgirdau nieko naujo, bet tuo pačiu daug kas suskambėjo visai naujai. Supratau, kad likusį gyvenimą turėsiu kovoti kiekvieną dieną. Kovoti su savimi, savo nuodėmingumu ir jei „nepamiršiu“ glaustis prie Dievo Tėvo būsiu išgelbėta. To trokštu labiausiai, Amen!
Pajutau dar didesnę paspirtį ir palaikymą, kad tikrai ir nuoširdžiai pasitikėčiau Viešpačiu savo kasdienybėje. Labai gerai ir konkrečiai įvardinti teiginiai ir sudėti esminiai akcentai pagrindinių tiesų. Tikslu, aišku ir tvarkingai pateikta.
Gerb. kunigo mokymas labai aiškus ir suprantamas. Toks jausmas lyg atsivėrė akys ir ausys. Jaučiu kaip Dievas mane myli, jog atvedė į šį seminarą ir leido išgirsti Jo žodį per gerb. kunigą.
Tai dar vienas žingsnis iš pagoniškos į krikščionišką pasaulėjautą. Dėkui, nes tai veikia tiesiogiai mano kasdienybę, jos kelius ir klystkelius.
Be abejo, seminaro „ašis“ – gerb. Kunigo asmenybė, ne tik kviečianti, teigianti savo tikėjimą, bet ir liudijanti dramatizmą, kuris laukia tikėjimo keliu einančio žmogaus. Stiprybės ir Dievo palaimos JAM. Tokių žmonių reikia ir reikia, kad daugiau aplink save burtų ir augintų bendraminčių. Šito trūksta, bent Kaune.
Buvo labai įdomus, aktualios temos, užduoti įdomūs klausimai. Tokie seminarai stiprina tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu.
Labai aiškiai suvokiau baimės šaknis. Sustiprino pasitikėjimą Dievu. Supratau bendrystės ir aktyvios pozicijos visuomeniniame gyvenime svarbą.
Sužinojau ką reiškia magija, kaip ji veikia. Kaip atsirinkti krikščionių literatūrą. Kaip peržengti save, kad taptum tikru bažnyčios nariu, rodydami kitiems meilę ir rūpestį.
Visą, ką girdėjau, man labai naudinga, nes kartais nesugebu atskirti kas iš Dievo ir Šv. Dvasios, o kas – ne.
Tikėjausi kažko gerokai paviršutiniškesnio ir dogmatiškesnio. Labai maloniai nustebau ir sužavėta mokymais. Ačiū, gavau esmines atskirimo nuorodas. Labai to reikėjo. Gavau labai daug atsakymų ir tobulą problemų sprendimo būdą.
Patvirtino, kad esame „svetimi“ pasaulyje, kuris brukdamas savo laikinas „paguodas“ nori atitraukti mane nuo tikėjimo, nuo maldos, nuo bendrystės...
Kad net ir mano malda gali kažką pakeisti, kad Dievas gali kalbėti per mane, jei aš jam atsiversiu, kad tai nėra išrinktųjų privilegija.
Padeda daugiau tapti laimingesniems, žinojimas išlaisvina iš baimės supratimų, kad nuo nuodėmės viskas prasideda, kas turi pasekmes.
Atrodo pasakojo su juoku, bet supratau, kodėl kankina nemiga ir kitos baimės. Aš tiesiog leidžiu toms negeroms mintims mane užvaldyti ir būti ištisai įsitempusia.
Sutvirtėjo tikėjimas, pasitikėjimas Jėzumi, savęs priėmimas su ydomis, trūkumais. Viltis, kad vis tiek esu Dievo vaikas.
Žinia susišaukė su mano paskutinių dienų patirtimis. Taip sakant – sinchroniškai ☺ 1)Tai, kad mažiau dėmesio tam „gydymuisi“, o daugiau – pagrindų stiprinimui. 2) Malonė – svarbus žodis!
Esu mylimas Tėvo. Pranašas – tai skelbti, tuo gyventi.
Šiame seminare man nauja buvo magijos ir pranašiškos bendruomenės apibūdinimas. Sužinojau daug nauja. Patyrimai geri, džiaugiuosi, kad atvažiavau. Ačiū ☺
Dar kartą buvo primintos esminės tiesos. Aš esu mylimas Dievo sūnus. Mano esminis pašaukimas – skelbti Dievą ir pranašauti.
Sužinojau, kaip atskirti savo vietą dvasinio kelio skalėje. Labai gerai, kad lektorius primgtinai kalbėjo ne tik apie žmogaus palaiminimą bei atpirkimą, bet ir apie jo įsipareigojimą! Ačiū lektoriui ir Jums visiems. Tesaugo Jus Dievas!
Atpažinimas skirtumų. Paaiškinimas teologinių žinių. Sunku patikėti, kad Dievas mus visus myli. Kad mus veda ir liepia pasitikėti Juo. Sunku tuo įtikėti.
Daug naudingų gilių žinių su humoro doze. Labai reikalinga ir laiku malda pabaigoje. Kun. Valkausko nuoširdumas, kuklumas. Tikra dovana, Viešpaties dovana šis žmogus, jo žodžiai, ši diena.
Labai įvertinau praktinį kalbėtojo dalinimąsi. Lengva buvo klausyti. Ačiū.
Suvokiau, kad esu įpareigota būti pranašu bendruomenėje. Aš bijodavau, o dabar suvokiau, kad esu per krikštą įpareigota atsiliepti kvietimui. Kad leisčiau Jėzui veikti per mane.
Šiame seminare įdomios visos trys konferencijos. Naujai suvokiau pranašiškos bendruomenės pašaukimą ir misiją. Dėkoju Dievui už kunigą ir organizatorius.
Leido pažiūrėti į ezoterinius dalykus stambiu planu – kas būdinga krikščioniškai pasaulėžiūrai, o kas ezoterinei, okultinei.
Užtvirtino tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, padrąsino atsiliepti į pašaukimą.
Dievas kalbėjo asmeniškai: paragino atsiprašyti kai ką, labiau mylėti, drąsino, parodė mano baimes, silpnybes. Dar kartą priminė, kad esu Dievo vaikas, mylimas, kam esu pašaukta.
Patiko labai sveikas požiūris į save, bažnyčią, Dievą. Patyriau sustiprinimą, patvirtinimą, kad viskas yra gerai ☺
Tarsi neišgirdau nieko naujo, bet tuo pačiu daug kas suskambėjo visai naujai. Supratau, kad likusį gyvenimą turėsiu kovoti kiekvieną dieną. Kovoti su savimi, savo nuodėmingumu ir jei „nepamiršiu“ glaustis prie Dievo Tėvo būsiu išgelbėta. To trokštu labiausiai, Amen!
Pajutau dar didesnę paspirtį ir palaikymą, kad tikrai ir nuoširdžiai pasitikėčiau Viešpačiu savo kasdienybėje. Labai gerai ir konkrečiai įvardinti teiginiai ir sudėti esminiai akcentai pagrindinių tiesų. Tikslu, aišku ir tvarkingai pateikta.
Gerb. kunigo mokymas labai aiškus ir suprantamas. Toks jausmas lyg atsivėrė akys ir ausys. Jaučiu kaip Dievas mane myli, jog atvedė į šį seminarą ir leido išgirsti Jo žodį per gerb. kunigą.
Tai dar vienas žingsnis iš pagoniškos į krikščionišką pasaulėjautą. Dėkui, nes tai veikia tiesiogiai mano kasdienybę, jos kelius ir klystkelius.
Be abejo, seminaro „ašis“ – gerb. Kunigo asmenybė, ne tik kviečianti, teigianti savo tikėjimą, bet ir liudijanti dramatizmą, kuris laukia tikėjimo keliu einančio žmogaus. Stiprybės ir Dievo palaimos JAM. Tokių žmonių reikia ir reikia, kad daugiau aplink save burtų ir augintų bendraminčių. Šito trūksta, bent Kaune.
Buvo labai įdomus, aktualios temos, užduoti įdomūs klausimai. Tokie seminarai stiprina tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu.
Labai aiškiai suvokiau baimės šaknis. Sustiprino pasitikėjimą Dievu. Supratau bendrystės ir aktyvios pozicijos visuomeniniame gyvenime svarbą.
PROGRAMA „Gyvasis vanduo“ (2013 - 2014 m.)
Esu be galo dėkinga Viešpačiui už atvedimą į šią "Gyvojo vandens" programą. Priimu tai kaip didžiausią malonę, nes jos metu tarsi praregėjau. Tarsi pirštu Dievas parodė priežastis dabartinių nesėkmių, ligų, glūdinčias ankstyvoje vaikystėje, kūdikystėje. Aš pradedu tikėti, kad esu vertinga, mylima, reikalinga Dievui. Anksčiau maniau, jog esu beviltiška, bloga ir neverta Jo meilės. Sustiprėjau savo dvasia, jau galiu pasakyti „Ne“, kai mane žeidžia bendravimas. Tarsi savaime nutrūko bendravimas su žmonėmis, kurie mane skaudino, juos pakeitė sveiki santykiai su aplinka. Pamilau save, kaip kūdikį brangų Dievui. R., Kaunas
Mano silpnumas – susitikimo su Dievu vieta: išgirdau Jėzaus pažadą „aš tave parvesiu namo“. Iš naujo suvokiau Eucharistijos svarbą: Komunija – Jėzaus raumuo – gydo, „lopo“ ir netgi be rankų. Viešpats gali pakeisti mano praeitį, t.y. aš galiu be baimių ir skausmo pažvelgti į tai, į ką anksčiau be skausmo negalėjau žiūrėti. „Kaip ranka“ nuėmė priklausomybę čiulpti pirštą. Tą dariau visą savo gyvenimą. Džiaugiuosi, kad Viešpats davė tikėjimo dovaną. R., Kaunas
Aš visada dėkoju už bendravimo malonę, nes palikta vyro išgyvenau vienatvę ir vienišumo baimę. Dievas į mano gyvenimą atvedė žmones, kurie man, dar nemokančiai girdėti ir jausti Viešpaties artumo, tai prikišamai parodė, kartais bakstelėjo į Dievo ženklus ar persakė Jo žodžius. Baimė reiškėsi net savęs žalojimu, kurio jau kurį laiką atsikėlusi ryte nepastebiu. Atsirado vidinė ramybė. Mokausi mylėti save, kad mylėčiau aplinkinius ir, mylėdama Dievą, vykdyčiau pagrindinį Jo įsakymą. I., Kaunas
Į šią programą “Gyvasis vanduo” atėjau kaip į seminarą, kad tai ką išgirsiu panaudosiu pamokose. Taip aš apie tai kalbėsiu. Bet svarbiausia, supratau, kad Jėzus pakvietė čia, kad galėtų priartėti prie manęs per mano „žinių“ kaukę. Kiekvieną kartą grupelėje jaučiausi neturinti ką pasakyti. Bet kiekvieną kartą kalbėdama apsiverkdavau. Supratau po kokiu giliu kiautu ir kokia surambėjusi mano širdis nuo neatleidimo. Pirmą kartą išdrįsau mamai pasakyti ką galvoju. D., Kaunas
Gydė vyriškumą, atstatinėjo savivertę. Supratau ir labai įvertinau kokia didelė dovana yra tikėjimas. Pamačiau, kad Dievas jau daug padarė mano gyvenime. T., Kaunas
Programoje "Gyvasis vanduo" pažinau ir bandau pripažinti save tokiu koks esu, o ne tokiu koks noriu būti ar įsivaizdavau esantis. Pamačiau ir pažinau Dievą kitokį – Gerąjį Ganytoją (iki tol Jis man buvo daugiau teisėjas ir baudėjas). Sustiprėjo tikėjimas, dvasinis gyvenimas. T., Kaunas
Dievas man atskleidė tėvo žaizdą, dėl kurios ilgą laiką kankinausi ir negalėjau gyventi pilnaverčio gyvenimo. Taip pat savęs kaltinimo ir savigailos dvasios. Jaučiu, kad šios žaizdos gyja. Jaučiuosi laisvesnė veikti, nebijau taip veikti. Savivertė buvo atnaujinta. Dažniau jaučiuosi Dievo mylima ir vertinga, todėl nesu taip lengvai pažeidžiama piktų žmonių. Matau jų sužeistumą ir pradedu už juos melstis kai jie pyksta ant manęs. Su tėčiu darosi lengviau bendrauti ir rečiau aplanko savigailos dvasia. J., Kaunas
Dievas parodė tas vietas, kuriose dar nebuvo buvęs. Vis labiau suprantu, kad be Jo aš prapuolusi. Noriu eiti vis pirmyn, sveikti. Per programą "Gyvasis vanduo" Dievas paėmė naštas, keitė požiūrį, grąžino džiaugsmą, drąsino. A., Kaunas
Supratau, kad esu vyras. Supratau, kad galiu savimi didžiuotis ir neturiu gėdintis savęs. Jaučiu, kad esu išvaduotas iš manyje labai giliai įsišaknijusios nuodėmės ir piktosios dvasios. Jaučiu daug meilės ten, kur anksčiau buvo daug gėdos ir baimės. Jaučiu, kad tikrai esu vertas gyventi. R., Jonava
Programoje “Gyvasis vanduo” supratau, kad esu vertingas. Atsirado pasitikėjimas Dievu. Supratau, kad esu Kelyje, kad tas Kelias laimingas, esu jame ne vienišas. Tęsiu kelionę ir bandau leistis iš proto į širdį. A., Jonava
Pradėjau labiau, giliau stengtis suprasti kitus žmones, jų elgseną, jų klaidas... Kadangi dauguma mūsų yra sužeisti dėl asmeniškai savo ar savo šeimos neiteisingo santykio su Dievu, taip pat dėl mūsų žmogiško netobulumo. Tačiau visa yra Dievo rankose, mums tereikia stengtis... Stengiuosi labiau kovoti su savo nuodėmėm, ydom, kad nebežeist taip stipriai daugiau nei savęs, nei kitų žmonių. P., Vilkaviškis
Nauja Dievo žvilgsnio į mane patirtis programoje "Gyvasis vanduo" paskatino mane permąstyti mano atliepą Jam – troškimą permąstyti. Dėkoju už galimybę būti palydėtai, už bendrystę be žodžių. Manyje atsirado daugiau drąsos ir suvokimo, kad Viešpats daugelį dalykų sutvarkys pats. R., Jurbarkas
Turėjau baisų nerimą. Buvau įstrigus fantazijų pasaulyje. Nemačiau savo nuodėmių, nebuvo tarsi ko eiti išpažinti. Nusidėjus negalėdavau melstis, buvo neįmanoma kreiptis į Dievą. Pradėjau daugiau laiminti šalia esančius, mažiau smerkti. Atsirado daugiau ryžto. Tikiu, kad labiau atsiliepiu į įkvėpimus, kurie ateina į širdį. Dievas stiprina ir padeda neatkristi į masturbacijos priklausomybę. R., Kaunas
Atradau, kad turiu labai daug baimių dėl baimių užsidarau savyje, nekalbu su artimaisiais apie savo jausmus. Programos “Gyvasis vanduo” metu pradėjau atviriau kalbėtis su savo vyru, kas buvo labai skausminga, tačiau vis lengviau ir lengviau galiu kalbėtis apie save. V., Jonava
PROGRAMA „Pradžioje...“ (2014 m. pavasaris)
Svarbiausią malonę, patirtį išgyvenau programos "Pradžioje..." užtarimo maldos metu. Maldoje Viešpats atskleidė ir parodė, kad turiu atmetimo žaizdų. Nors visada savo gyvenime jaučiau nepilnavertiškumą ir kitus negatyvus, pats niekaip nebūčiau atkapstęs iš kur tai kyla. Džiaugiuosi, kad šią šaknį (žaizdas) Dievas man iškėlė, man tai pirmas žingsnis link išgydymo. Taip pat užtarimo maldoje patyriau, kad iš tiesų rūpiu Dievui ir Jis nori gydyti mane, nors prieš tai buvo sunku tuo patikėti. Supratau, kad turiu blogą Dievo Tėvo įvaizdį. Buvo svarbūs broliški apkabinimai po grupelių, jaučiausi priimtas ir iš tikrųjų svarbus. Pradėjau dažniau kreiptis į Dievą Tėvą maldoje. Apsisprendžiau sunkumuose uždėti ranką ant širdies ir melstis, prašyti Dievo išgydymo. P., Kaunas
Net nežinojau, kad nepažįstu tokio asmens kaip Dievas Tėvas. Meldžiausi Jėzui, Dievui, Viešpačiui, bet apie Dievą Tėvą niekada nebuvau pagalvojusi. Programoje "Pradžioje..." supratau tai ir, manau, tai ir yra didžiausia malonė ir atradimas. Šiaip daug gėrio ir įžvalgų buvo. Supratau, kad pyktis ir kiti blogi dalykai ne šiaip mano blogis, bet gali būti ir gynyba. Supratau, kad galiu kažkaip atsipalaiduoti, atsiremti į Dievą, Jis viską neša. B., Kaunas
Per programą "Pradžioje..." turėjau malonės pažinti daug dalykų savyje. Dievas man parodė, kad dar nesu atsiskyrusi nuo savo mamos. Kad jaučiu atsakomybę gelbėti savo šeimą ir tai yra sunku, nes kartais atrodė neįveikiama. Savyje taip pat pažinau aukos sindromą. Taip pat pažinau savyje reikalavimą nusipelnyti meilės, taip pat ir Dievo meilės – turiu daug darbų, kad tapčiau pakankamai verta Jo dėmesio. Tai mane jau labai vargino. Pradėjau sekti savo kasdieninį gyvenimą- savo mintis, bandau kreiptis į Dievą, kad tai Jis mane vestų, o nebandyčiau pati keliauti. Stengiuosi nesivadovauti savo žaizdomis. Supratau, kad net nebūnant tobulai galima gyventi. R., Kaunas
Kryžius tapo daug artimesnis ir jis tapo vieta, kur viską galiu palikti. Gaila, kad nesijaučiu išgydytas ir nešiojuosi savo priklausomybes. Bet turiu vilties, kad Dievas mane išgydys.
Svarbiausia buvo pajusti, kad esu Dievo mylima dukra. Programos "Pradžioje..." grupelių metu pajutau susitikimą su Gyvuoju Dievu, gydymą žaizdų, kurias buvau paslėpusi giliai giliai. Kilo didžiulis noras melstis už grupelės seses, už jų žaizdas. V., Kauno r.
Atradau savyje gilias žaizdas. Ypač motinos tema man buvo sunki. Pamačiau, kad ir pati esu perėmusi iš jos daug neigiamų savybių. Džiaugiuosi, kad galėjau viską atnešti Jėzui, prie Kryžiaus. Kad galėjau jai atleisti už tai kas mane skaudino ir už tai, ko negavau. Atleidau jai, ir priėmiau ją. Džiaugiuosi, kad grupelėse turėjome gydymo maldą. Tai buvo stipru. Galėjau Jėzaus Kristaus vardu įvardinti ko atsižadu, už ką atleidžiu. Man tai buvo svarbu. Tikiu, kad Šventoji Dvasia tikrai veikė, ir kad lydės mane tolimesnėje kelionėje. Stengiuosi kitaip žiūrėti į iškylančias situacijas, kurios susijusios su mano žaizdomis. Suprantu, kad turiu jose budėti, keistis pati, įdėti savo pastangų. Stengiuosi kitu žvilgsniu žiūrėti į savo mamą, priimti jos asmenybę. A., Kaunas
Atradau, supratau, kad Kryžius - gyvybės ir mainų vieta ir tai veikia; kad esu mylima; požiūrį į savo tėvus, kad galiu jiems atleisti. Svarbiausia - programoje "Pradžioje..." patyriau Dievo veikimą ir vedimą savo gyvenime. Dievas yra veikiantis Dievas. Išmokau dėkoti..atpažinti..kalbėti su Dievu, kaip su draugu. Pakeitė mano gyvenime: gavau suvokimą, kad į kiekvieną gyvenimo akimirką reikia kviesti Dievą, apsispręsti atleisti savo tėvams. Dėkoju už giedojimą. Z., Kaunas
Per šią programą "Pradžioje..." patyriau, kad esu mylima Tėvo dukra. Tai mane palietė per mokymą apie tėvą. Pasidariau daug ramesnė ir jaučiuosi mylima. Dalyvauju šioje programoje antrą kartą ir šį kartą jaučiu vidinę ramybę, pirmą kartą jaučiau pyktį ant tėčio ir mamos, o dabar jaučiu ramybę ir malonę. A., Neveronys
Atradau, kad turiu dar nemažai likusių žaizdų ir tėčio, ir mamos. Supratau, kad jos stabdė mano gyvenimą ir neleido augti. Ką Dievas pakeitė mano gyvenime - kiek pagerėjo santykiai su tėčiu. Kas man buvo svarbu - sužinojau daug priežasčių, kad turiu emocinę priklausomybę ir nuo to labai kenčiu. Bandau priimti faktą, kad mano tėvai niekada nebus „tobuli“, tokie kokių man jų reiktų ir kad aš iš jų negausiu to, ko man reikėjo kaip vaikui, ir ant jų už tai nepykti.
Dievas parodė tam tikrus skausmingus mano santykio su Dievu Tėvu, Jėzumi aspektus, davė malonę su tuo atpažinimu ateiti prie Kryžiaus ir giliai išgyventi Jo pagalbą tame, patirti Viltį. Davė programos metu tris man labai svarbias, gydančias patirtis maldoje, kurios būtent keitė mano vertės, moteriškumo, santykio su Dievu Tėvu gydymą. Išeinu su patirtimi: „Tėvo palaiminta”. Ačiū Jums už tarnystę. Ačiū Dievui, kuris gydo taip nepaprastai! V., Kaunas
Supratau ir pajutau bendruomeninės užtarimo maldos svarbumą, pagalbą. Atėjau į šią programą "Pradžioje...", nes viena jaučiausi visiškai nepajėgi panešti visų savo „lagaminų”, aš paskęsdavau savo žaizdose, negalėjau įvardinti savo skaudulių ir jų atiduoti. Bendruomeninės užtarimo maldos pagalba tai man tapo įmanoma. Supratau, kad atidavimo procesas vyksta, nes per kiekvieną susitikimą jausdavau Dievo artumą, kurį lydėjo ašaros ir kas kartą jausdavausi vis laisvesnė. Ši programa man sudėliojo taškus ten, kur jų reikėjo ir parodė būdą kaip atiduoti Dievui tai, ko nebegaliu panešti. Aš pradėjau matyti save taip kaip iki šiol nemačiau. Pradėjau atpažinti tai, ko negalėjau įvardinti. Pradėjau savo suklupimus stengtis atiduoti Dievui tuoj pat. J., Kaunas
Visų pirma kyla vienintelė mintis - atsiprašau savęs ir Jūsų, kurie dėl manęs tiek daug stengėtės, kad aš.. sunkiai sugebėju priimti tai. Nes negaliu pasakyti jokio įkvepiančio liudijimo „kaip čia buvo nuostabu”. Atleiskit, aš lėta. 10 savaičių intensyvaus laiko man nepakako. Arba tiesiog per daug netvarkos mano galvoj ar širdy. Kartais jaučiu kaip tiesiog..tingiu..gilintis. Bet gal tam yra priežastis - nes skauda gilintis. Atsiprašau, kad Jūsų pastangas tarsi veltui išeikvojau…O šalia kyla dar kita mintis: bet vis dėl to.. kad ir nevyksta pagal mano planą (o mano planas dažnai - stebuklai), aš (kaip keista) nestresuoju. O tai, kaip man, yra tiek daug, kad tikriausiai tai - stebuklas! Iš tiesų (tik atleiskit, kad negaliu pasakyti, kad 100 proc. dėl programos, nes šiuo metu šalia vyksta kitų dalykų, kaip visada Dievas palieka neaiškumą arba tiesiog yra taip, kad ne vienas dalykas keičia, o jų samplaika tuo metu). Žodžiu! Pagaliau, pirmą kartą gyvenime jaučiuosi truputį laiminga!:) Įsileidau maldą į savo kasdienybę, kaip bebūtų gaila, kad ir kaip save laikiau tikinčia, bet kažkodėl nepamenu, kad tiek melsdavausi. Taigi pagaliau pradėjau ropoti. Gal kada ir vaikščiosiu? R., Kaunas
Atėjau su viltimi įveikti santykių krizę šeimoje. Mano vyras priklausomas nuo alkoholio ir po 3,5 metų abstinencijos atkrito. Atrodė, kad išbandžiau viską, bet mūsų santykiai beveik nutrūko, jaučiausi šeimoje vieniša. Supratau, kad neesu nei kito problemų sprendėja, nei mokytoja, kad tą padaryti gali tik Dievas. O mes Jo vaikai, kuriuos Jis myli visokiu ir kviečia pas save. Dievas leido prisiliesti prie dabartinių problemų kilmės. Jis man kalba, kodėl taip atsitiko ir kaip taisyti padėtį. Parodė mano širdies žaizdas ir jas gydo. Jaučiuosi saugi, mylima, Jo vedama. Buvo naudingas žvilgsnis į vaikystę tai kaip raktas atverti užrakintoms ir paslėptoms širdgėloms. Kas iškelta, galima gydyti. L., Kaunas
Mano tėvas alkoholikas, tėvai išsiskyrė. Santykiai su tėvu buvo prasti. Parašiau laišką tėvui ir nunešiau jį prie kryžiaus, pasimeldžiau. Pajutau, kad kažkas pasikeitė. Po to paskambinau tėvui ir pajutau jam begalinę meilę, užuojautą, gailestį, supratimą. I., Kaunas
Supratau, kad pirmiausia turiu atverti širdį Dievo meilei ir dabar dėkoju, kad esu Jo mylima. Pakeitė požiūrį, kad negaliu kaltinti, smerkti už tai, ką man pasakė, ar kaip su manimi pasielgė, nes jeigu pilnai įsileidžiu Dievą į savo gyvenimą, į savo širdį, jei esu sklidina Jo, niekas negali manęs sumenkinti, pažeminti... Svarbu- etiketės, kad žmonės jas uždeda, bet Dievas laisvina. Kito žmogaus žodis paliečia mane ir mano žodis kitą taip pat. Svarbu, ką aš sakau kitiems. Žodis-galingas. Pradėjau stebėti save, savo reakcijas į kitų žodžius, žvilgsnius. Klausiu: kodėl aš taip pasielgiau? Kaip galėjau kitaip sureaguoti, per daug nesureikšminant savęs, savo žinių. M., Kauno r.
Jaučiu, kad po truputį Dievas padeda atrišti nuo tėvų ir nuo mylimo žmogaus. Džiaugiuosi, kad mano mama pradėjo eiti į maldos grupę, tikiu, kad ji ir mane geriau supras einančią tikėjimo keliu. Kai daužėme plyteles, ypatingai stipriai jaučiau kaip pasitraukia nuo manęs tie dalykai, kuriuos surašiau ant plytelių. Tą vakarą atėjau su ašaromis, bet išėjau ramia širdimi, tarsi būčiau atidavusi visą skausmą Dievui. A., Vilkaviškis
Šios programos "Pradžioje..." laikas - didžiulė Dievo malonė, tiesiog stebuklas! Dievas padėjo dar sykį žvelgti į buvusius santykius su mama ir tėčiu bei giliau atleisti. Nors protu daug kartų sakiau atleidimo žodžius, bet šįkart širdimi taip pat patyriau. Be galo dėkinga esu už tą malonę išgyventi Dievo dukters laisvę ir „paleisti“ tėvelius, pavesti juos Viešpačiui. Taip pat labai dėkinga esu laisvę būti silpna, sužeista, tikra-kokia esu, verkti, ir patirti, kad esu priimta. Tiesiog širdis vėl atsigavo – vis daugiau laisvės, tampu „gyvesnė“, daugiau džiaugsmo. Buvo pagalba bendruomenės santykiuose- aiškiau pamatyti savo bėdas, o kur – kitų ir nesu atsakinga. Pradėjau ateiti pas Viešpatį su viskuo, kas tuokart yra manyje, kalbėti su Juo apie tai, atiduoti, įsileisti Jį – kasdien maldoje. R., Vilnius
Atėjau į šią programą "Pradžioje..." dėl nepakeliamų santykių su mama, dėl nemeilės jai, kuri slėgė mane lyg akmuo, nors tai nemeilei lyg ir nebuvo pagrindo... Jau per pirmąją užtarimo maldą gavau begalinę Dievo malonę – prisilietimą, kai pirmąkart gyvenime visu kūnu ir siela pajutau, kad Dievas jaučia viską, ką jaučiu aš... Tai buvo taip stipru, kad visą likusį laiką jutau tą prisilietimą, nuo kurio gerumo tekėjo ašaros.. Antras Dievo prisilietimas buvo- kai leido man pajusti, kad esu pilnas žmogus ir be šalia esančio žmogaus, vyro, kad nėra tos antros pusės, apie kurios trūkumą nuolat galvodavau, o tos dvi pusės yra manyje... Stipriausias nukreipimas mano minčių ir jausmų buvo į tėvo žaizdos, tėvo trūkumo gydymą. Kai jau galvojau, kad santykiai su mama taip ir liko neišgydyti – įvyko tikras stebuklas... Kai nesitikėjau... Per temą apie bendraamžius negalėjau dalyvauti, turėjau vežti mamą į ligoninę. Buvau nusiminus, kad reikės praleisti šią temą. Tačiau Dievas tai kompensavo su kaupu – per tą laiką ligoninėje-Dievas nuritino akmenį bendravime su mama nuo mano širdies – pajutau vėl jai meilę, kurios nebuvau jautusi daugybę metų. Ir mama tarsi permainyta. Negaliu apsakyti savo dėkingumo.. Gavau tiek daug, neįmanomai daug... kad galėčiau tęsti savo gijimo kelionę – mokausi tiesiog būti Dievo artumoje, ilsėtis Jame.. V., Kaunas
Dievas parodė žaizdas, kurios mane skaudino, tik to pati aš negalėjau įvardinti. Patyriau Dievo artumą, vedimą, išgirdau, kaip vadina „brangiąja“ ir išgyvenau, kaip veda mane laikydamas mano ranką savojoje. Grupelių metu per užtarimo maldą patyriau, kaip Dievas nuima naštas, kaltę, gėdą ir vietoj to suteikia ramybę, lengvumą, džiaugsmą. Labai buvo naudinga medžiaga skaitymui ir mokymai. Galiu drąsiau pažvelgti į save ir mažiau noriu slėptis nuo Dievo. Galiu lengviau priimti savo moteriškumą. S., Kaunas
Pirmoji malonė, kad labiau pasitikiu savimi, suprantu, kad esu vertinga ir kad daug ko sulaukiu iš Dievo. Į šią programą atėjau norėdama pagerinti visos šeimos tarpusavio santykius. Nors su mama lengviau pradėjo sektis bendrauti, tačiau „žaizdos“ vis apsinuogina. Bet supratau, kad mano mama kilo iš labai daug ko bloga patyrusios šeimos, ir kaip ji tai laiko užgniaužusi širdyje. Iš Dievo patyriau daug malonių ir savo darbe, susitvarkė reikalai. Pradėjau daugiau melstis ir labiau džiaugtis gyvenimu, labiau vertinti save ir mylėti bei suprasti kitus. Anksčiau galvojau, kad tik darbu žmogus gali būti naudingas, dabar manau, kad žmogus vertingas kaip Dievo kūrinys. V., Kaunas
Pajutau labai didelį palengvėjimą, atsirado geri santykiai su Dievu. K., Kaunas
Visų pirma pradėjau nebeneigti ir pripažinti, kas esu sužeista. Ilgai savo skauduliuose buvau viena, Dievas kvietė atsiverti per grupeles. Atradau, kad nuolat galiu atnešti viską prie Kristaus, prie Jo kojų, kad Jis pakeistų, išlaisvintų, įvyktų mainai. Tikiu, kad Dievas gydė mano širdį (net fiziškai jausdavau) ir dar gydys. Pradėjau atpažinti savo reakcijas, mechanizmus. Pastebiu, kad Dievas daug daugiau ramybės, tą pradėjo pastebėti ir broliai, seserys. Ypatingai svarbus buvo mokymas apie mamas, net pagalvoti anksčiau negalėčiau, kad daugelis dalykų galėjo prasidėti nuo pat įsčių. Pradėjau atpažinti žaizdas, susijusias su mama ir tėčiu. Svarbiausi Dievo žodžiai buvo: „Kad Jis manimi žavisi ir gėrisi, kad ateis laikas, kad ateis laikas, kai pradėsiu išgyventi jausmus kitaip“. Matau ir tuo džiaugiuosi, kad Dievas po truputį keičia santykius, ypač su mama. Tikiu, kad Dievas nepalieka, kad yra mano žaizdose, kad Jam rūpi. Matau, kad turiu susikurtą netikrą Dievo įvaizdį (dėl tėčio), trokštu Jį pažinti tikrą. Pradėjau eiti pas nuolatinį nuodėmklausį, atvirai kalbamės, nebijau paprašyti maldos. Pradėjau dažniau kalbėtis su tėvais. E., Vilnius
Esu be galo dėkinga Viešpačiui už atvedimą į šią "Gyvojo vandens" programą. Priimu tai kaip didžiausią malonę, nes jos metu tarsi praregėjau. Tarsi pirštu Dievas parodė priežastis dabartinių nesėkmių, ligų, glūdinčias ankstyvoje vaikystėje, kūdikystėje. Aš pradedu tikėti, kad esu vertinga, mylima, reikalinga Dievui. Anksčiau maniau, jog esu beviltiška, bloga ir neverta Jo meilės. Sustiprėjau savo dvasia, jau galiu pasakyti „Ne“, kai mane žeidžia bendravimas. Tarsi savaime nutrūko bendravimas su žmonėmis, kurie mane skaudino, juos pakeitė sveiki santykiai su aplinka. Pamilau save, kaip kūdikį brangų Dievui. R., Kaunas
Mano silpnumas – susitikimo su Dievu vieta: išgirdau Jėzaus pažadą „aš tave parvesiu namo“. Iš naujo suvokiau Eucharistijos svarbą: Komunija – Jėzaus raumuo – gydo, „lopo“ ir netgi be rankų. Viešpats gali pakeisti mano praeitį, t.y. aš galiu be baimių ir skausmo pažvelgti į tai, į ką anksčiau be skausmo negalėjau žiūrėti. „Kaip ranka“ nuėmė priklausomybę čiulpti pirštą. Tą dariau visą savo gyvenimą. Džiaugiuosi, kad Viešpats davė tikėjimo dovaną. R., Kaunas
Aš visada dėkoju už bendravimo malonę, nes palikta vyro išgyvenau vienatvę ir vienišumo baimę. Dievas į mano gyvenimą atvedė žmones, kurie man, dar nemokančiai girdėti ir jausti Viešpaties artumo, tai prikišamai parodė, kartais bakstelėjo į Dievo ženklus ar persakė Jo žodžius. Baimė reiškėsi net savęs žalojimu, kurio jau kurį laiką atsikėlusi ryte nepastebiu. Atsirado vidinė ramybė. Mokausi mylėti save, kad mylėčiau aplinkinius ir, mylėdama Dievą, vykdyčiau pagrindinį Jo įsakymą. I., Kaunas
Į šią programą “Gyvasis vanduo” atėjau kaip į seminarą, kad tai ką išgirsiu panaudosiu pamokose. Taip aš apie tai kalbėsiu. Bet svarbiausia, supratau, kad Jėzus pakvietė čia, kad galėtų priartėti prie manęs per mano „žinių“ kaukę. Kiekvieną kartą grupelėje jaučiausi neturinti ką pasakyti. Bet kiekvieną kartą kalbėdama apsiverkdavau. Supratau po kokiu giliu kiautu ir kokia surambėjusi mano širdis nuo neatleidimo. Pirmą kartą išdrįsau mamai pasakyti ką galvoju. D., Kaunas
Gydė vyriškumą, atstatinėjo savivertę. Supratau ir labai įvertinau kokia didelė dovana yra tikėjimas. Pamačiau, kad Dievas jau daug padarė mano gyvenime. T., Kaunas
Programoje "Gyvasis vanduo" pažinau ir bandau pripažinti save tokiu koks esu, o ne tokiu koks noriu būti ar įsivaizdavau esantis. Pamačiau ir pažinau Dievą kitokį – Gerąjį Ganytoją (iki tol Jis man buvo daugiau teisėjas ir baudėjas). Sustiprėjo tikėjimas, dvasinis gyvenimas. T., Kaunas
Dievas man atskleidė tėvo žaizdą, dėl kurios ilgą laiką kankinausi ir negalėjau gyventi pilnaverčio gyvenimo. Taip pat savęs kaltinimo ir savigailos dvasios. Jaučiu, kad šios žaizdos gyja. Jaučiuosi laisvesnė veikti, nebijau taip veikti. Savivertė buvo atnaujinta. Dažniau jaučiuosi Dievo mylima ir vertinga, todėl nesu taip lengvai pažeidžiama piktų žmonių. Matau jų sužeistumą ir pradedu už juos melstis kai jie pyksta ant manęs. Su tėčiu darosi lengviau bendrauti ir rečiau aplanko savigailos dvasia. J., Kaunas
Dievas parodė tas vietas, kuriose dar nebuvo buvęs. Vis labiau suprantu, kad be Jo aš prapuolusi. Noriu eiti vis pirmyn, sveikti. Per programą "Gyvasis vanduo" Dievas paėmė naštas, keitė požiūrį, grąžino džiaugsmą, drąsino. A., Kaunas
Supratau, kad esu vyras. Supratau, kad galiu savimi didžiuotis ir neturiu gėdintis savęs. Jaučiu, kad esu išvaduotas iš manyje labai giliai įsišaknijusios nuodėmės ir piktosios dvasios. Jaučiu daug meilės ten, kur anksčiau buvo daug gėdos ir baimės. Jaučiu, kad tikrai esu vertas gyventi. R., Jonava
Programoje “Gyvasis vanduo” supratau, kad esu vertingas. Atsirado pasitikėjimas Dievu. Supratau, kad esu Kelyje, kad tas Kelias laimingas, esu jame ne vienišas. Tęsiu kelionę ir bandau leistis iš proto į širdį. A., Jonava
Pradėjau labiau, giliau stengtis suprasti kitus žmones, jų elgseną, jų klaidas... Kadangi dauguma mūsų yra sužeisti dėl asmeniškai savo ar savo šeimos neiteisingo santykio su Dievu, taip pat dėl mūsų žmogiško netobulumo. Tačiau visa yra Dievo rankose, mums tereikia stengtis... Stengiuosi labiau kovoti su savo nuodėmėm, ydom, kad nebežeist taip stipriai daugiau nei savęs, nei kitų žmonių. P., Vilkaviškis
Nauja Dievo žvilgsnio į mane patirtis programoje "Gyvasis vanduo" paskatino mane permąstyti mano atliepą Jam – troškimą permąstyti. Dėkoju už galimybę būti palydėtai, už bendrystę be žodžių. Manyje atsirado daugiau drąsos ir suvokimo, kad Viešpats daugelį dalykų sutvarkys pats. R., Jurbarkas
Turėjau baisų nerimą. Buvau įstrigus fantazijų pasaulyje. Nemačiau savo nuodėmių, nebuvo tarsi ko eiti išpažinti. Nusidėjus negalėdavau melstis, buvo neįmanoma kreiptis į Dievą. Pradėjau daugiau laiminti šalia esančius, mažiau smerkti. Atsirado daugiau ryžto. Tikiu, kad labiau atsiliepiu į įkvėpimus, kurie ateina į širdį. Dievas stiprina ir padeda neatkristi į masturbacijos priklausomybę. R., Kaunas
Atradau, kad turiu labai daug baimių dėl baimių užsidarau savyje, nekalbu su artimaisiais apie savo jausmus. Programos “Gyvasis vanduo” metu pradėjau atviriau kalbėtis su savo vyru, kas buvo labai skausminga, tačiau vis lengviau ir lengviau galiu kalbėtis apie save. V., Jonava
PROGRAMA „Pradžioje...“ (2014 m. pavasaris)
Svarbiausią malonę, patirtį išgyvenau programos "Pradžioje..." užtarimo maldos metu. Maldoje Viešpats atskleidė ir parodė, kad turiu atmetimo žaizdų. Nors visada savo gyvenime jaučiau nepilnavertiškumą ir kitus negatyvus, pats niekaip nebūčiau atkapstęs iš kur tai kyla. Džiaugiuosi, kad šią šaknį (žaizdas) Dievas man iškėlė, man tai pirmas žingsnis link išgydymo. Taip pat užtarimo maldoje patyriau, kad iš tiesų rūpiu Dievui ir Jis nori gydyti mane, nors prieš tai buvo sunku tuo patikėti. Supratau, kad turiu blogą Dievo Tėvo įvaizdį. Buvo svarbūs broliški apkabinimai po grupelių, jaučiausi priimtas ir iš tikrųjų svarbus. Pradėjau dažniau kreiptis į Dievą Tėvą maldoje. Apsisprendžiau sunkumuose uždėti ranką ant širdies ir melstis, prašyti Dievo išgydymo. P., Kaunas
Net nežinojau, kad nepažįstu tokio asmens kaip Dievas Tėvas. Meldžiausi Jėzui, Dievui, Viešpačiui, bet apie Dievą Tėvą niekada nebuvau pagalvojusi. Programoje "Pradžioje..." supratau tai ir, manau, tai ir yra didžiausia malonė ir atradimas. Šiaip daug gėrio ir įžvalgų buvo. Supratau, kad pyktis ir kiti blogi dalykai ne šiaip mano blogis, bet gali būti ir gynyba. Supratau, kad galiu kažkaip atsipalaiduoti, atsiremti į Dievą, Jis viską neša. B., Kaunas
Per programą "Pradžioje..." turėjau malonės pažinti daug dalykų savyje. Dievas man parodė, kad dar nesu atsiskyrusi nuo savo mamos. Kad jaučiu atsakomybę gelbėti savo šeimą ir tai yra sunku, nes kartais atrodė neįveikiama. Savyje taip pat pažinau aukos sindromą. Taip pat pažinau savyje reikalavimą nusipelnyti meilės, taip pat ir Dievo meilės – turiu daug darbų, kad tapčiau pakankamai verta Jo dėmesio. Tai mane jau labai vargino. Pradėjau sekti savo kasdieninį gyvenimą- savo mintis, bandau kreiptis į Dievą, kad tai Jis mane vestų, o nebandyčiau pati keliauti. Stengiuosi nesivadovauti savo žaizdomis. Supratau, kad net nebūnant tobulai galima gyventi. R., Kaunas
Kryžius tapo daug artimesnis ir jis tapo vieta, kur viską galiu palikti. Gaila, kad nesijaučiu išgydytas ir nešiojuosi savo priklausomybes. Bet turiu vilties, kad Dievas mane išgydys.
Svarbiausia buvo pajusti, kad esu Dievo mylima dukra. Programos "Pradžioje..." grupelių metu pajutau susitikimą su Gyvuoju Dievu, gydymą žaizdų, kurias buvau paslėpusi giliai giliai. Kilo didžiulis noras melstis už grupelės seses, už jų žaizdas. V., Kauno r.
Atradau savyje gilias žaizdas. Ypač motinos tema man buvo sunki. Pamačiau, kad ir pati esu perėmusi iš jos daug neigiamų savybių. Džiaugiuosi, kad galėjau viską atnešti Jėzui, prie Kryžiaus. Kad galėjau jai atleisti už tai kas mane skaudino ir už tai, ko negavau. Atleidau jai, ir priėmiau ją. Džiaugiuosi, kad grupelėse turėjome gydymo maldą. Tai buvo stipru. Galėjau Jėzaus Kristaus vardu įvardinti ko atsižadu, už ką atleidžiu. Man tai buvo svarbu. Tikiu, kad Šventoji Dvasia tikrai veikė, ir kad lydės mane tolimesnėje kelionėje. Stengiuosi kitaip žiūrėti į iškylančias situacijas, kurios susijusios su mano žaizdomis. Suprantu, kad turiu jose budėti, keistis pati, įdėti savo pastangų. Stengiuosi kitu žvilgsniu žiūrėti į savo mamą, priimti jos asmenybę. A., Kaunas
Atradau, supratau, kad Kryžius - gyvybės ir mainų vieta ir tai veikia; kad esu mylima; požiūrį į savo tėvus, kad galiu jiems atleisti. Svarbiausia - programoje "Pradžioje..." patyriau Dievo veikimą ir vedimą savo gyvenime. Dievas yra veikiantis Dievas. Išmokau dėkoti..atpažinti..kalbėti su Dievu, kaip su draugu. Pakeitė mano gyvenime: gavau suvokimą, kad į kiekvieną gyvenimo akimirką reikia kviesti Dievą, apsispręsti atleisti savo tėvams. Dėkoju už giedojimą. Z., Kaunas
Per šią programą "Pradžioje..." patyriau, kad esu mylima Tėvo dukra. Tai mane palietė per mokymą apie tėvą. Pasidariau daug ramesnė ir jaučiuosi mylima. Dalyvauju šioje programoje antrą kartą ir šį kartą jaučiu vidinę ramybę, pirmą kartą jaučiau pyktį ant tėčio ir mamos, o dabar jaučiu ramybę ir malonę. A., Neveronys
Atradau, kad turiu dar nemažai likusių žaizdų ir tėčio, ir mamos. Supratau, kad jos stabdė mano gyvenimą ir neleido augti. Ką Dievas pakeitė mano gyvenime - kiek pagerėjo santykiai su tėčiu. Kas man buvo svarbu - sužinojau daug priežasčių, kad turiu emocinę priklausomybę ir nuo to labai kenčiu. Bandau priimti faktą, kad mano tėvai niekada nebus „tobuli“, tokie kokių man jų reiktų ir kad aš iš jų negausiu to, ko man reikėjo kaip vaikui, ir ant jų už tai nepykti.
Dievas parodė tam tikrus skausmingus mano santykio su Dievu Tėvu, Jėzumi aspektus, davė malonę su tuo atpažinimu ateiti prie Kryžiaus ir giliai išgyventi Jo pagalbą tame, patirti Viltį. Davė programos metu tris man labai svarbias, gydančias patirtis maldoje, kurios būtent keitė mano vertės, moteriškumo, santykio su Dievu Tėvu gydymą. Išeinu su patirtimi: „Tėvo palaiminta”. Ačiū Jums už tarnystę. Ačiū Dievui, kuris gydo taip nepaprastai! V., Kaunas
Supratau ir pajutau bendruomeninės užtarimo maldos svarbumą, pagalbą. Atėjau į šią programą "Pradžioje...", nes viena jaučiausi visiškai nepajėgi panešti visų savo „lagaminų”, aš paskęsdavau savo žaizdose, negalėjau įvardinti savo skaudulių ir jų atiduoti. Bendruomeninės užtarimo maldos pagalba tai man tapo įmanoma. Supratau, kad atidavimo procesas vyksta, nes per kiekvieną susitikimą jausdavau Dievo artumą, kurį lydėjo ašaros ir kas kartą jausdavausi vis laisvesnė. Ši programa man sudėliojo taškus ten, kur jų reikėjo ir parodė būdą kaip atiduoti Dievui tai, ko nebegaliu panešti. Aš pradėjau matyti save taip kaip iki šiol nemačiau. Pradėjau atpažinti tai, ko negalėjau įvardinti. Pradėjau savo suklupimus stengtis atiduoti Dievui tuoj pat. J., Kaunas
Visų pirma kyla vienintelė mintis - atsiprašau savęs ir Jūsų, kurie dėl manęs tiek daug stengėtės, kad aš.. sunkiai sugebėju priimti tai. Nes negaliu pasakyti jokio įkvepiančio liudijimo „kaip čia buvo nuostabu”. Atleiskit, aš lėta. 10 savaičių intensyvaus laiko man nepakako. Arba tiesiog per daug netvarkos mano galvoj ar širdy. Kartais jaučiu kaip tiesiog..tingiu..gilintis. Bet gal tam yra priežastis - nes skauda gilintis. Atsiprašau, kad Jūsų pastangas tarsi veltui išeikvojau…O šalia kyla dar kita mintis: bet vis dėl to.. kad ir nevyksta pagal mano planą (o mano planas dažnai - stebuklai), aš (kaip keista) nestresuoju. O tai, kaip man, yra tiek daug, kad tikriausiai tai - stebuklas! Iš tiesų (tik atleiskit, kad negaliu pasakyti, kad 100 proc. dėl programos, nes šiuo metu šalia vyksta kitų dalykų, kaip visada Dievas palieka neaiškumą arba tiesiog yra taip, kad ne vienas dalykas keičia, o jų samplaika tuo metu). Žodžiu! Pagaliau, pirmą kartą gyvenime jaučiuosi truputį laiminga!:) Įsileidau maldą į savo kasdienybę, kaip bebūtų gaila, kad ir kaip save laikiau tikinčia, bet kažkodėl nepamenu, kad tiek melsdavausi. Taigi pagaliau pradėjau ropoti. Gal kada ir vaikščiosiu? R., Kaunas
Atėjau su viltimi įveikti santykių krizę šeimoje. Mano vyras priklausomas nuo alkoholio ir po 3,5 metų abstinencijos atkrito. Atrodė, kad išbandžiau viską, bet mūsų santykiai beveik nutrūko, jaučiausi šeimoje vieniša. Supratau, kad neesu nei kito problemų sprendėja, nei mokytoja, kad tą padaryti gali tik Dievas. O mes Jo vaikai, kuriuos Jis myli visokiu ir kviečia pas save. Dievas leido prisiliesti prie dabartinių problemų kilmės. Jis man kalba, kodėl taip atsitiko ir kaip taisyti padėtį. Parodė mano širdies žaizdas ir jas gydo. Jaučiuosi saugi, mylima, Jo vedama. Buvo naudingas žvilgsnis į vaikystę tai kaip raktas atverti užrakintoms ir paslėptoms širdgėloms. Kas iškelta, galima gydyti. L., Kaunas
Mano tėvas alkoholikas, tėvai išsiskyrė. Santykiai su tėvu buvo prasti. Parašiau laišką tėvui ir nunešiau jį prie kryžiaus, pasimeldžiau. Pajutau, kad kažkas pasikeitė. Po to paskambinau tėvui ir pajutau jam begalinę meilę, užuojautą, gailestį, supratimą. I., Kaunas
Supratau, kad pirmiausia turiu atverti širdį Dievo meilei ir dabar dėkoju, kad esu Jo mylima. Pakeitė požiūrį, kad negaliu kaltinti, smerkti už tai, ką man pasakė, ar kaip su manimi pasielgė, nes jeigu pilnai įsileidžiu Dievą į savo gyvenimą, į savo širdį, jei esu sklidina Jo, niekas negali manęs sumenkinti, pažeminti... Svarbu- etiketės, kad žmonės jas uždeda, bet Dievas laisvina. Kito žmogaus žodis paliečia mane ir mano žodis kitą taip pat. Svarbu, ką aš sakau kitiems. Žodis-galingas. Pradėjau stebėti save, savo reakcijas į kitų žodžius, žvilgsnius. Klausiu: kodėl aš taip pasielgiau? Kaip galėjau kitaip sureaguoti, per daug nesureikšminant savęs, savo žinių. M., Kauno r.
Jaučiu, kad po truputį Dievas padeda atrišti nuo tėvų ir nuo mylimo žmogaus. Džiaugiuosi, kad mano mama pradėjo eiti į maldos grupę, tikiu, kad ji ir mane geriau supras einančią tikėjimo keliu. Kai daužėme plyteles, ypatingai stipriai jaučiau kaip pasitraukia nuo manęs tie dalykai, kuriuos surašiau ant plytelių. Tą vakarą atėjau su ašaromis, bet išėjau ramia širdimi, tarsi būčiau atidavusi visą skausmą Dievui. A., Vilkaviškis
Šios programos "Pradžioje..." laikas - didžiulė Dievo malonė, tiesiog stebuklas! Dievas padėjo dar sykį žvelgti į buvusius santykius su mama ir tėčiu bei giliau atleisti. Nors protu daug kartų sakiau atleidimo žodžius, bet šįkart širdimi taip pat patyriau. Be galo dėkinga esu už tą malonę išgyventi Dievo dukters laisvę ir „paleisti“ tėvelius, pavesti juos Viešpačiui. Taip pat labai dėkinga esu laisvę būti silpna, sužeista, tikra-kokia esu, verkti, ir patirti, kad esu priimta. Tiesiog širdis vėl atsigavo – vis daugiau laisvės, tampu „gyvesnė“, daugiau džiaugsmo. Buvo pagalba bendruomenės santykiuose- aiškiau pamatyti savo bėdas, o kur – kitų ir nesu atsakinga. Pradėjau ateiti pas Viešpatį su viskuo, kas tuokart yra manyje, kalbėti su Juo apie tai, atiduoti, įsileisti Jį – kasdien maldoje. R., Vilnius
Atėjau į šią programą "Pradžioje..." dėl nepakeliamų santykių su mama, dėl nemeilės jai, kuri slėgė mane lyg akmuo, nors tai nemeilei lyg ir nebuvo pagrindo... Jau per pirmąją užtarimo maldą gavau begalinę Dievo malonę – prisilietimą, kai pirmąkart gyvenime visu kūnu ir siela pajutau, kad Dievas jaučia viską, ką jaučiu aš... Tai buvo taip stipru, kad visą likusį laiką jutau tą prisilietimą, nuo kurio gerumo tekėjo ašaros.. Antras Dievo prisilietimas buvo- kai leido man pajusti, kad esu pilnas žmogus ir be šalia esančio žmogaus, vyro, kad nėra tos antros pusės, apie kurios trūkumą nuolat galvodavau, o tos dvi pusės yra manyje... Stipriausias nukreipimas mano minčių ir jausmų buvo į tėvo žaizdos, tėvo trūkumo gydymą. Kai jau galvojau, kad santykiai su mama taip ir liko neišgydyti – įvyko tikras stebuklas... Kai nesitikėjau... Per temą apie bendraamžius negalėjau dalyvauti, turėjau vežti mamą į ligoninę. Buvau nusiminus, kad reikės praleisti šią temą. Tačiau Dievas tai kompensavo su kaupu – per tą laiką ligoninėje-Dievas nuritino akmenį bendravime su mama nuo mano širdies – pajutau vėl jai meilę, kurios nebuvau jautusi daugybę metų. Ir mama tarsi permainyta. Negaliu apsakyti savo dėkingumo.. Gavau tiek daug, neįmanomai daug... kad galėčiau tęsti savo gijimo kelionę – mokausi tiesiog būti Dievo artumoje, ilsėtis Jame.. V., Kaunas
Dievas parodė žaizdas, kurios mane skaudino, tik to pati aš negalėjau įvardinti. Patyriau Dievo artumą, vedimą, išgirdau, kaip vadina „brangiąja“ ir išgyvenau, kaip veda mane laikydamas mano ranką savojoje. Grupelių metu per užtarimo maldą patyriau, kaip Dievas nuima naštas, kaltę, gėdą ir vietoj to suteikia ramybę, lengvumą, džiaugsmą. Labai buvo naudinga medžiaga skaitymui ir mokymai. Galiu drąsiau pažvelgti į save ir mažiau noriu slėptis nuo Dievo. Galiu lengviau priimti savo moteriškumą. S., Kaunas
Pirmoji malonė, kad labiau pasitikiu savimi, suprantu, kad esu vertinga ir kad daug ko sulaukiu iš Dievo. Į šią programą atėjau norėdama pagerinti visos šeimos tarpusavio santykius. Nors su mama lengviau pradėjo sektis bendrauti, tačiau „žaizdos“ vis apsinuogina. Bet supratau, kad mano mama kilo iš labai daug ko bloga patyrusios šeimos, ir kaip ji tai laiko užgniaužusi širdyje. Iš Dievo patyriau daug malonių ir savo darbe, susitvarkė reikalai. Pradėjau daugiau melstis ir labiau džiaugtis gyvenimu, labiau vertinti save ir mylėti bei suprasti kitus. Anksčiau galvojau, kad tik darbu žmogus gali būti naudingas, dabar manau, kad žmogus vertingas kaip Dievo kūrinys. V., Kaunas
Pajutau labai didelį palengvėjimą, atsirado geri santykiai su Dievu. K., Kaunas
Visų pirma pradėjau nebeneigti ir pripažinti, kas esu sužeista. Ilgai savo skauduliuose buvau viena, Dievas kvietė atsiverti per grupeles. Atradau, kad nuolat galiu atnešti viską prie Kristaus, prie Jo kojų, kad Jis pakeistų, išlaisvintų, įvyktų mainai. Tikiu, kad Dievas gydė mano širdį (net fiziškai jausdavau) ir dar gydys. Pradėjau atpažinti savo reakcijas, mechanizmus. Pastebiu, kad Dievas daug daugiau ramybės, tą pradėjo pastebėti ir broliai, seserys. Ypatingai svarbus buvo mokymas apie mamas, net pagalvoti anksčiau negalėčiau, kad daugelis dalykų galėjo prasidėti nuo pat įsčių. Pradėjau atpažinti žaizdas, susijusias su mama ir tėčiu. Svarbiausi Dievo žodžiai buvo: „Kad Jis manimi žavisi ir gėrisi, kad ateis laikas, kad ateis laikas, kai pradėsiu išgyventi jausmus kitaip“. Matau ir tuo džiaugiuosi, kad Dievas po truputį keičia santykius, ypač su mama. Tikiu, kad Dievas nepalieka, kad yra mano žaizdose, kad Jam rūpi. Matau, kad turiu susikurtą netikrą Dievo įvaizdį (dėl tėčio), trokštu Jį pažinti tikrą. Pradėjau eiti pas nuolatinį nuodėmklausį, atvirai kalbamės, nebijau paprašyti maldos. Pradėjau dažniau kalbėtis su tėvais. E., Vilnius